Į viršų

Meilė be atsako: kaip tai priimti?

Teksto autorė Julija Mackevičiūtė
Nuotraukų autorius Donatas Zazirskas

Kvailai romantiška, kvailai mėšlina ir kvailai dažna situacija. Joje, ko gero, esame pabuvoję kiekvienas ir neišvengiamai nešamės iš savo potyrių susikaltą kryželį. Dargi kiekvienas esame sutikę tokį žmogų, su kuriuo bendraujant intuityviai kyla mintis – o, čia jau tikrai TAS! Tik, deja, sutiktas TAS, suvokęs mūsų intencijas, pasipusto padus. Ir liekame mes sėdėti vieni, regis, dar vieną vinį į savo kryželį įkaldami. Apie meilę be atsako diskutuoju su psichologe Svetlana Misevičiene.

…nu tai kodėl įsimylim tuos, kurie nemyli mūsų?

Išsirinkti partnerį, kuris norės atsakyti mums meile, – tai kaip išsirinkti sėkmingą loterijos bilietą: įsimylėdami mes nė velnio nenutuokiame, ar patiksime tam žmogui ir ar būsime mylimi. Vertėtų priminti, kad ir pats partnerio paieškos procesas susideda iš daugybės veiksnių: tiek sąmoningų, tiek nesąmoningų.

Štai mes, homo sapiens, aiškiai suvokiame ir žinome, kokio pobūdžio partnerį norėtume matyti šalia savęs – tai sąmoningai sugalvojamas kriterijus. Tačiau didelę galią partnerio gaudyme turi ir nesąmoningi veiksniai – mat žmogus savo antrą pusę renkasi ir pagal panašumus į jį patį, ir pagal nusižiūrėto žmogaus turimas savybes, kurių ir pats medžiotojas norėtų įgyti. Be abejo, nepieškime sau virš galvų aureolių ir nesakykime, kad išvaizda nesvarbi: pasirodo, mums patrauklūs žmonės dažnai tinka mums genetiškai, t.y. mums gražius partnerius suvokiame kaip sveikus, su tikimybe susilaukti palikuonių.

Akivaizdu, kad antros pusės „medžioklė“ yra sunkus procesas. Abipusiškai. Negana to, kad ir patys nesame tikri dėl mūsų pasirinkto partnerio atitikimo mūsų kriterijams, tai juo labiau negalime nuspėti, ar pasirinktasis suteiks atgalinį ryšį, vadinamą meile. Taigi, atstūmimas, kaip natūrali cheminė reakcija, vyksta dėl nežinomos partnerio pozicijos ir dėl gausybės veiksnių, kunkuliuojančių ne tik nusižiūrėtojo pasąmonėje, bet ir mūsų giliuosiuose sąmonės kloduose.

Kaip priimti atstūmimą?

Pirmiausia reikia suvokti, kad mes negalime patikti visiems ir būti visų mylimi, ir tai yra visiškai natūralu. Natūralu yra ir tai, kad partneriai, kurį laiką pabendravę, suvokia esantys skirtingi ir dėl to pasirenka sukti skirtingais keliais. Dargi atstūmimo šviesoje reikėtų atkreipti dėmesį į save patį, kitaip sakant – į savo emocinį intelektą.

Jei žmogus nepastebi ar nenori pastebėti, kad jausmai nėra abipusiai, arba santykiuose tvyro šaltis, tai galėtų byloti apie jo menkiau išvystytą emocinį intelektą, empatijos jausmą bei nesugebėjimą suprasti kito sakomo žodžių, rodomos kūno kalbos. Ypač sunkiai pakeliamas atstūmimas rodo per didelę atstumtojo koncentraciją į save patį, į savo sukurtą dviejų žmonių scenarijų, kurio kartais laikomasi per stipriai ir bandoma jį įsiūlyti parteriui.

Tačiau meilės šviesa dažnai akina, ir net labai stipriai, todėl iš blaiviai protaujančių pavirstame į gerokai apsvaigusius, ir jokie emociniai, o ir visi kiti, intelektai mums nerūpi. Kita vertus, derėtų netapti naiviems meilės akivaizdoje, kad ir kaip sunku bebūtų. Išlikti blaiviems padeda realių faktų įvertinimas, pavyzdžiui, atsakymas sau į klausimus: ar tas žmogus jau turi meilės objektą, ar jis atsako į mūsų siunčiamas verbalines ir neverbalines žinutes, ar jis yra realiai pasiekiamas partneris, ar jo socialinis statusas, amžius ir kiti faktoriai yra mums priimtini ir palankūs. Žinoma, pulsite ginčytis, kad priešingybės traukia, tačiau jos dažnai ir apsunkina bendravimą, todėl partneriai turi nueiti nemenką iššūkių kelią, kad ryšys išliktų.

Atstūmimo procesą priimti labiausiai padeda šio jausmo garsus įsivardijimas ir pripažinimas. Dargi vertėtų sau aiškiai pasakyti: „Taip, aš jaučiu šį jausmą, ir man nutiko taip, kaip nutiko, ir turiu gerbti kito žmogaus pasirinkimą jausti man ką nors arba nejausti nieko.“

Meilė yra laisvė

Yra toks žmonių tipažas, kuris jokiais būdais negali išeiti iš santykio, jei yra paliktų neaiškumų, kuriuos panaikinti – gyvybiškai svarbu. Žmoguje tvyranti nežinomybė yra destruktyvi, todėl bet koks aiškumo siekimas tą jausmą mažina ir padeda nusimesti sunkią, kartais jau ir iliuzinę, naštą. O taisyklė paprasta – visuomet turime teisę paklausti: kodėl buvau atstumtas ir kodėl santykis nepavyko. Bet lygiai kaip mes suteikiame sau teisę paklausti, taip turime palikti teisę partneriui neatsakyti ir dėl to nepykti. Vadinasi, mes, atstumtieji, privalome iš anksto prisiimti atsakomybę už klausimo pasekmes ir jausmus, sukeltus gauto ar negauto atsakymo.

Laisvė yra ir padėka. Dažnas atstumtasis, pasilikęs vienas su savo vis dar liepsnojančiais jausmais, it plokštelę pergroja visus įmanomus scenarijus, prisimena visas gražias akimirkas ir tarsi graužia save. Natūralu, jog asmuo, kuris mums patiko, mūsų akyse buvo kažkuo unikalus, kažkuo simpatiškas ir toks artimas, kitaip sakant – turėjo apsčiai mus žavinčių savybių, gal gražiai elgėsi, nustebino mus. Bėda ta, kad gyvendami ledo karalienių amžiuje užsisklendžiame, o juk išsakyti žodžiai, išsakytos mintys dažnai padėtų mums patiems. Padėka žmogui, kuris neatsakė mums tuo pačiu, ne tik nutiesia kelią į mūsų geresnę savijautą, bet ir pakelia baltas vėliavas, skelbiančias apie taiką ir ramų tolimesnį būvį.

Taip pat meilė yra laisvė, nes aš esu laisvas pasirinkti, ką mylėti ir ko ne. Tokiomis pat taisyklėmis vadovaujasi ir mūsų partneris, turintis teisę mus mylėti ir turintis lygiavertę teisę su mumis nieko neveikti. Laikantis šios pozicijos, yra kur kas lengviau priimti kito žmogaus sprendimą ir nenuvertinti savęs.

Atstūmimas kaip keršto katalizatorius

Patirtas atstūmimas formuoja vidinę baimę patirti nemalonius jausmus dar kartą, t.y. dar kartą būti atstumtiems. Vedami šios baimės galime tapti pažeidžiamesni, santykyje jaustis mažiau saugūs ir dėl to su partneriu elgtis įkyriai, pavyzdžiui, perdėtai pavyduliauti, nepasitikėti, tapti jautrūs, net isteriški ar apatiški. Prie šių jausmų galimai prisideda ir noras savintis partnerį, pririšti jį prie savęs, tačiau toks elgesys veikia priešingai ir partneris ima tolti. Kitais žodžiais tariant, visas šis veiksmų ir jausmų komplektas – tai mūsų kerštas prieš mus pačius; tai mūsų pasąmonės vidinės nuostatos, kad esame neverti santykių.

Atstūmimo jausmas yra pats baisiausias. Visi vienaip ar kitaip bandys nuo jo pabėgti, vilkinti išsiskyrimo ir paleidimo procesą – mat patirtas atstūmimas paveikia mūsų savivertę ir drąsą, reikalingą kuriant naujus santykius. Kita vertus, naivu tikėtis, kad sukursime tvarius santykius, jei meilės lauke esame visai žali. Meilė be atsako ugdo emocinį intelektą, moko kantrybės ir padeda įsiklausyti į kitą žmogų. Tai gyvenimo dalis, kartu ir kone svarbiausia mokykla. Tik dėl patirtos nesėkmės galime suvokti, kokio partnerio norime šalia savęs.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok