Vaiva Rykštaitė. Vulva, varpa ir kiti žodžiai, kuriuos taip pat turi žinoti jūsų vaikas

Nuotrauka: Couple Cups

Savaitgalis, giminės susibūrimas Lietuvoje. Mano ką tik išmaudyta dukrytė ateina į žmonių pilną kambarį apsisiautusi rankšluosčiu ir garsiai pareiškia: „Man skauda vulvą!“ Vienas giminės vyras sutrikęs tylomis klausia: „Ką jai ten skauda? Kas ta vulva?“ Ir man pasidaro šiek tiek liūdna, kad žmonės žino, kas yra putytė, putė, putka, dziundzė, pyzda, pizutė, tiuntė ar klynukas, bet nežino paprasto tikrojo pavadinimo. „Vulva yra išoriniai moters lytiniai organai. Makštis arba vagina yra vidiniai moters lytiniai organai…“ – atsakau giminės vyrui ir netrukus mano dėmesys vėl nukrypsta į vaikus.

Gėdijamės paties fakto

Mūsų šeimoje nėra jokių žaismingų ar kodinių žodelyčių, skirtų apibūdinti lytiniams organams. Kalbėdami apie vulvą ar penį su vaikais mudu su vyru neraustame ir nervingai nekikename. Apie šias kūno dalis nesakome „fui“, nors pamažu mokome dukras saugoti savo privatumą. Paaiškiname paprastai: „Tavo vulva ir užpakalis yra labai asmeniškos, privačios vietos. Privačios, vadinasi, niekas negali jų liesti ar iš arti apžiūrinėti, išskyrus mamytę ir tėvelį, kai padedame tau susitvarkyti tualete arba maudomės. Dar kartais tas vietas gali reikėti apžiūrėti gydytojui, bet tik mamai ar tėčiui esant šalia.“

Tačiau dabar noriu pakalbėti ne apie kai kurių kūno dalių privatumą, bet apie gėdą ištarti paprasčiausius žodžius. Kviečiu kartoti su manimi balsu: vulva, vagina, klitoris, penis, sėklidės. Vulva, vagina, klitoris, penis, sėklidės. Kartoti tol, kol tai taps tik žodžiais, apibūdinančiais kūno dalis.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl nėra kodinio žodžio įvardyti, pavyzdžiui, alkūnei arba sprandui? Greičiausiai todėl, kad šios kūno dalys nesukelia gėdos jausmo. Tačiau kodėl turėčiau gėdytis paties fakto, kad turiu lytinius organus?

Ir dar svarbiau: kodėl šią gėdą turėčiau perduoti savo vaikams? Neturėčiau. Todėl kviečiu kartoti balsu: vulva, vagina, klitoris, penis, sėklidės.

Kodėl ne „putytė“?

Sutinku, kad iš pradžių šie žodžiai skamba kažkaip keistai, lyg iš seksologo patarimų skilties suaugusiesiems skirtame žurnale. Tačiau ilgainiui prie jų pripratau ir dabar man svetimos gėdos jausmą sukelia „persikėlis“ – šitaip viena pažįstama mama moko dukrą vadinti savo vulvą. Gal net ne gėda, o tiesiog liūdna, kad toji mama iki šiol mano, kad tikrieji anatominiai pavadinimai žymi kažin kokį nepatogumą, gal netgi nuodėmę?..

Tačiau žiūrint iš religinės perspektyvos, jei esu Dievo kūrinys, tuomet patsai Dievas sukūrė mane su visomis kūno dalimis, o ne su vietoje jų dygstančiais dobilėliais ar emoji peliukais.

Jaučiu, kad prie savo kūno priėmimo nagus gerokai prikišusi krikščionybė, bet šįsyk nesileisiu į tolimesnes diskusijas šiuo klausimu. O beje, minėtos mamos jokiu būdu nesmerkiu, nes bent jau Havajuose tarp mūsų, vietinių mamų, tvyro tolerancijos ir solidarumo atmosfera ir, kaip čia gyvenantys mėgsta sakyti, „neteisk, jei nebuvai jos batuose“, amen!

Skaitau jūsų mintis: bet kas negerai su žodžiais „putytė“ ir „pimpaliukas“? Nežinau kaip jums, bet man asmeniškai šie žodžiai yra tam tikra prasme trauminiai, kadangi tėvų visada buvo tarti su vos vos juntama gėda. Tarsi tos kūno dalys jau savaime būtų kažkokios negeros, nešvarios, gėdingos. Dargi, užaugusi supratau, kad tokie vaikiški mažybiniai žodeliai visiškai netinkami naudoti sekse, tačiau niekas man nesuteikė tinkamo žodyno šioje srityje, o iš kiemo paauglystėje parsinešti „pyzda“ ir „bybys“ skambėjo veikiau kaip įžeidimai, nei kaip kažkas, ką norėčiau ištarti mylėdamasi. Jokiu būdu nekaltinu savo tėvų, o ir norėdama negalėčiau, nes jie patys užaugo represinėje visuomenėje, kurioje „sekso nebuvo“. Tačiau aš nenoriu savo vaikams perduoti gėdos.

Aš nenoriu, kad mano dukros jaustųsi nepatogiai ar kikentų ieškodamos tinkamo žodžio įvardyti savo kūno dalims. Priešingai – linkiu joms lengvumo kalbant apie savo vulvas, tačiau tuo pat metu suprasti, kad ši kūno dalis skirta ne visiems.

Ką sako psichologai?

Beje, nuo pat gimimo vaikus mokyti anatominių lytinių organų pavadinimų tikrai ne mano išmislas. Šiuo geru pavyzdžiu užsikrėčiau nuo savo mošos. Nūdienos psichologai sutinka: šitaip yra neginčytinai sveikiau ir dar netgi gali apsaugoti vaikus nuo lytinio išnaudojimo.

Tarkime vaikas, pasakęs prie jo priekabiaujančiam pedofilui „Neliesk mano penio!“ yra labiau įgalintas ir iškart leidžia potencialiam išnaudotojui žinoti, kad jis žinąs šią kūno dalį nesant gėdingu žaisliuku ar gyvūnėliu.

Arba atvirkščiai: jeigu nuo mažens anatominių lytinių organų pavadinimų išmokytas vaikas staiga namuose ima nervingai kalbėti juos vadindamas mažybiniais vardais ar pravardėmis, tėvai gali nujausti, kad su vaiku kažkas vyksta. Galbūt tai tik žaidimai tarp kitų vaikų darželyje, o galbūt kažkas rimčiau, pavyzdžiui, prie vaiko bandantis priekabiauti suaugusysis. Mat vaikų seksualiniai išnaudotojai niekada nevartoja anatominių lytinių organų pavadinimų, o priešingai, bando viską paversti žaidimu išgalvodami įvairių mažybinių žodelių. Todėl labai svarbu nuo pat pradžių apginkluoti vaiką tinkamu žodynu.

Dargi, turint tinkamą žodyną vaikams lengviau kalbėtis apie savo problemas su gydytojais, o atėjus brendimui – lengviau kalbėtis su tėvais apie savo besikeičiantį kūną.

Pavyzdžiui, gakta virš penio ir virš vulvos brendimo laikotarpiu apželia plaukais – tai labai paprasta, nes penį ir vulvą turi ir naujagimiai, ir seni žmonės. Nėra jokios kikenimais ir gėda pridengtos transformacijos iš pimpuko į bybį, iš putytės į pizę. Tik penis ir vulva – normalios, mylimos, sveikos mūsų kūnų dalys, kurias paprastai laikome pridengtas.

Kaip vulvą ir penį vadina lietuvių šeimos? Atsako mano instagramo sekėjai

Įdomumo dėlei paklausiau savo instagramo sekėjų, kaip jų tėvai juos mokė vadinti lytinius organus. Atsakymai ir sužavėjo žmonių fantazijos lakumu, ir nuliūdino, nes po šiais žodžiais slepiasi tėvų gėda ir nesugebėjimas priimti savo pačių kūnų.

Moteriški lytiniai organai, anot man atsakiusiųjų, jų tėvų vadinti taip: paslėpsniukas, višta, sysia, kavos pupelė, ciputė, putkė, pupė, pempė, cypka, pyčka, pyragėlis, rožytė, puckė, pisiunka, puka, priekis, zylutė, pypkė, tarpukas, pyliukas, zirzė, pupa, kikė, viščiukas, voverytė, mižė, picė, raudondvaris, kirykai, smarda, šeškinėlis, tipa, dūzgė, kirikė, kriauklytė, putulis…

Penio pravardės, tėvų skirtos vaikams: pimpalas, pimpė, cypas, daikčiukas, kabliukas, pypa, peliukas, morkytė, gaidelis, pipiras…

Taip pat daug žmonių sakė, kad jų tėvai visa, kas tarp kojų, vadindavo tiesiog „ten“ – lyg tai būtų taip gėdinga ir nepatogu, kad net negalima garsiai ištarti. Kai kurie sakė, kad jų tėvai niekaip tų vietų nevadindavo ir iki šiol nesupranta kaip jie susikalbėdavo. Ir tik dvi iš man atsakiusiųjų moterų parašė, kad jas mamos nuo mažens mokė tikrų anatominių pavadinimų. Tiesa, dar kai kurie iš atsakiusiųjų, turinčių vaikų, teisinosi, kad vaikai patys sugalvojo žodžius lytiniams organams įvardyti.

Tačiau net ir tai žymi pačių tėvų gėdą, nes juk pavyzdžiui, jei vaikas nuspręstų savo ranką vadinti „irklu“, tėvai kaipmat pataisytų vaiką. „Čia ne irklas, Petriuk, čia ranka.“

Tačiau kai Sofija nusprendžia tėčio penį vadinti „burbulu“, tėvai su palengvėjimu atsidūsta: „Na va, pati sugalvojo žodį, nereikės mums nieko sakyti.“ Klausimas tėvams: kodėl nepataisyti vaiko pasakant tikrąjį pavadinimą?

Žodžiai kaip galios įrankis

Skaitydama aukščiau išvardytus eufemizmus pajutau lietuvių susikaustymą – ne tik seksualinį, nes lytiniai organai, ypač bendraujant su vaikais, seksualinio konteksto beveik neturi. Mamos ir tėčiai maudydami sūnelį vonioje ir jo penį įvardydami kaip kabliuką ar peliuką iškart nesąmoningai perduoda vaikui žinutę, kad ši vieta yra gėdinga. Tokia gėdinga, kad jos negalima net vadinti tikruoju vardu. Žinoma, tokiu atveju tikrojo vardo vaikas ir nesužino, tačiau suaugęs vyras juk negali atėjęs pas urologą sakyti „man cypą skauda“. Arba dar klaikiau: įsivaizduoju vyrą lovoje, apie savo penį kalbantį kaip apie morkytę… Visiškas infantilizmas.

Dar pagalvojau, kad lytinius organus svarbu vadinti tikraisiais vardais dar ir dėl to, kad paprasčiausiai susikalbėtume. Nes žiūrint į žodelių įvairovę akivaizdu, kad galima tiesiog nesusikalbėti.

Na, maždaug kaip senais laikais žemaitei ir dzūkei susitikus, kai viena ims kalbėti apie savo mižę, o kitą apie kavos pupelę ir nė viena nežinos, apie ką kalba kita…

Sakydama vulva, vagina, klitoris, penis, sėklidės dovanoju vaikams savo kūnų priėmimą, tuo pačiu pašalindama istorinę gėdą, kultūrinę stigmą. Žodžiai turi daug didesnę galią, nei manome. Todėl aš noriu įgalinti savo vaikus, o ne įkalinti.

Nuoširdžiai linkiu drąsos ir išsilaisvinimo mažų vaikų tėvams. Kviečiu kartoti balsu: ……

Jei domiesi lytinio ugdymo temomis, paklausyk ir šio mūsų tinklalaidės SULTYS epizodo: Kam reikalingas lytinis švietimas mokyklose?

Komentarai (19)

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.