Tekstas: Linas Baranauskas

Užėjau į butą. Mano moteris šią popietę ne namie, todėl mažąją erdvę dalinamės tik aš ir šuo Django. Paskutinės savaitės tikrai nebuvo saldžios – veikiau egzistencija, darbo paieškomis ir nervų tampymu persūdytos. Nesiginsiu, visada buvau plasteLINAS, lengvai pakeliantis plėšymą, pagal situaciją keičiantis formą, prisitaikantis, atsparus, skyles kamšantis darinys. Kas, kad skauda, svarbu skylės užkamšytos.

Stovėjau tarpduryje, mintimis skraidžiau ne žydroje, o tokioj labiau pilkoj padangėj, o apsiseilėjęs Django iš meilės ir glaustymosi jau baigė pratrinti džinsuose skylę. Ir jam pavyko. Ne skylę pratrinti, o perduoti žinią. Nejučia pradėjau galvoti apie jausmus, meilę, laikinus ir gerokai svarbesnius dalykus ir kad jetau, kaip pasisekė man su savo moterimi. Ir tada akis užkliuvo už… neplautų indų krūvos.

Karštligiškai stvėriau atrišinėti batų raištelius, ant kėdės nusviedžiau striukę, atsukau karšto vandens kraną, paėmiau nešvarią lėkštę ir… negalėjau jos pakišti po tekančiu vandeniu nors tu su keptuve per galvą daužyk.

Šiek tiek anksčiau, dar važiuodamas namo svajojau kaip lietui lyjant eisiu į kiemą pamėtyti į krepšį. Taip darydavau vaikystėje, taip norėjau padaryti ir dabar. Merkiant lietui, purvinu kamuoliu ir baisiai nerūpestinga šypsena veide. „O kodėl aš dabar indus plaunu?“, – pagalvojau. Ne dėl savęs aš tuos indus čiupau, ne dėl to, kad esu pedantas, kas nors liepė ar negaliu ramiai drybsoti nešvarių indų pašonėje. Dar niekada taip aiškiai nebuvau supratęs: bandau būti tobulas. Tobulas pašnekovas, tobulas žvejys, tobulas copywriteris, tobulas indus plaunantis vyras. Įsivaizdavau, jog išplovęs indus tapsiu geresnis, tobulesnis, mane labiau mylės.

Už viską labiau aš bandau būti tobulu vyru. Labiausiai dėl dviejų priežasčių. Nes mano tėvas buvo alkoholikas ir baisiai elgėsi su mama, kita – aš iš tikrųjų nuoširdžiai myliu savo moterį.

Jaudinuosi, jeigu ji nesišypso, jaudinuosi, jeigu jai šalta, jaudinuosi, jeigu ji alkana. Ir tai yra gražu. Rūpintis kitais yra gražu. Tuomet pradedu jaudintis, jog aš per kūdas ir pilnas miestas stipresnių, jaudintis, kad esu nuobodus ir įdomesnių pilnas miestas, tada imu jaudintis, jog esu durnas (ir pilnas miestas išmintingesnių), jaudintis, jog jeigu nebūsiu tobulas, mane pakeis kitas vyras. Galvą dedu, jog ji klausydama tokios šnektos išvadintų mane durnium, stipriai apkabintų, lieptų nenusišnekėti ir būti savimi. Bet bėda ta, kad pamirštame pasižiūrėti į mylimojo veidą ir pasidžiaugti dar viena raukšle, pamirštame didžiuotis, kai jam dar kartą nepasisekė, pamirštame nusišypsoti, kai jis garsiai pabezda.

Neskleidžiu tiesų apie rožinį pasaulį, pripildytą pimpalais besimosikuojančių hipių, pasaulį be viršvalandžių ir neteisybės. Tokiam norėtųsi trenkti pliūchą dėl jo gerumo ir toks man net pačiam nepatiktų. Bet mes tiesiog pamirštame mylėti kitus už nesėkmes.

Bėda ta, kad mes negirdim. Ne tik ausim, bet ir vidum. Metame save ant žemės ir trypiam, karštligiškai gaudom kažką, ko vaikosi kiti. Hobį, stilių, pinigus. Negirdim, kai merdėdami garsūs žmonės tyliai šnabžda: „Na, ne ten laimės ieškojau“. Negirdim, kai vidus kaukia, kaip kad kaukia traukinys, toldamas nuo savo galutinės stotelės. Negirdim, nes per gyvenimą mus mokė, ko negalima, ko būtinai reikia, ką privalai, bet niekas nesakė, kad kažkas taip trauks ir tu būsi bejėgis pasipriešinti. O dabar tik sėkmingai priešinamės sau.

Prisiminkit, kas šildė jus, kai buvot vaikai? Prisiminkit tas akimirkas, kai buvote tikri, šiek tiek pakilę nuo žemės, per kūną bėgiojo šiurpuliukai, o akys degė. Norėjot apsikabinti? Jaudinotės prieš pirmąjį pasimatymą? Ant rankų laikėt naujagimį? Stovėjot ant kalno viršūnės? Į viršų kėlėt taurę? Nes per mažai mes turim laiko swipe’inti žmones į kairę ir dešinę už jų trūkumus, swipe’inti partnerius, graibyti dirbtinius papus, kolekcionuoti like’us, skiesti kraują litrais kavos, skiesti apie tai, kad pasaulis yra tobula vieta.

Patikėkit, aš ne laukinis. Isterikuoju, kai stringa internetas, braidau po tą patį purvą priklausydamas nuo kišenėje žvangančių monetų. Bet supratus, kad visur visada visuose yra skylių ir jas pamilus pasidaro kažkaip šilčiau.

Ar aš laimingesnis pamėtęs į krepšį, šlapias, dvokiantis prakaitu, purvinais pirštais žiūrėdamas į nešvarių indų krūvą? Taip, po galais. Nes atsibudęs, apsimiegojęs mažas vaikas džiaugsmingu balseliu praneša: BŪTI NETOBULU GERA.

Laimę kuria širdis, kol protas drybso išvertęs pilvą. Širdžiai nereikia svetimų įrankių, varžtų, vadovėlių, nereikia batų, užtenka basų kojų ir pievos.

Laimę kuria širdis ir kuria ji visiems skirtingai. Tik noriu priminti: uždirbkit jūs tą milijoną, tapkit prezidentais, viskas gerai ir labai sveikintina, tik, būkit mieli, tarpuose prisiminkit, kad didžiausias ir nuoširdžiausias tobulumas yra čia pat. Tai – jūs.

Linkėjimai, Linas

Daugiau apie tai, kaip priimti savo netobulumą, skaityk šiame Rugilės Merkevičiūtės tekste: Man dzin, ką apie mane galvoja kiti. Bet ar tikrai?