Nuotrauka: Gustas Avinas

„Laimingos apgulties!“, – Waad Al-Kateab filme „Mano dukrai Samai“ šypsodamiesi vienas kitam linki ką tik apgulto Sirijos miesto Alepo gyventojai. Vieni iš nedaugelio pasilikusių gyvų arba pasilikusių gyventi savajame mieste. Vakarais jie eina gulti nežinodami, ar ryte akis atmerks jų vaikai ir jie patys, nes kiekvienas lėktuvas, garsiai rėžiantis orą naktiniame danguje, gali bet kurią akimirką nurėžti ir bet kurio siro gyvenimo siūlą, paleidęs kristi vieną ar kitą bombą.

Pro balkonus vakarais jie akimis matuoja, kiek mylimo miesto dar liko, o kiek – paversta griuvėsiais. Lyg atstumais galėtų pamatuoti savo skausmą ar viltį, kad pastatai kada nors visgi nustos griūti. Jie filmuoja bombardavimus, žuvusius vaikus, visą pačių įkurtą ligoninę lyg antklode užklojusias kraujo balas ir vienas kito ašaras. Bet lygiai taip jie filmuoja vestuves; kaip su vaikais ryškiomis spalvomis dažo sudegintą autobusą; apsikabinimus ir meilės prisipažinimus. Jie klausosi, ką kalba jų vaikai, o jų vaikų vardai reiškia dangų – dangų be naikintuvų ir baimės.

Paprastą, skaidrų, žydrą dangų su saule ir debesimis, tokią nenuginčijamą duotybę mums ir tokią svajonę jiems.

Apie ką galvoju, kai galvoju apie Siriją

Šiandien mes švenčiame savo valstybės atkūrimą, savo laisvės šventę. Aš kalbu apie Siriją, nes, man atrodo, yra svarbu suprasti, kas laisvė yra iš tikrųjų, ne tik teisine ar žodyno prasme. Iš kur kyla mūsų laisvė? Kaip ji gaunama, saugoma ir prarandama? Žmogaus laisvė ir valstybės laisvė – kas iš šių dviejų dalykų yra priežastis, o kas yra pasekmė?

Galvodami apie Lietuvos laisvę nesusimąstome, iš kur ji kyla

Man regis, jog 1918 metais paskelbta Lietuvos nepriklausomybė buvo visai ne laisvės pradžia. Tai buvo laisvės pikas, aukščiausiasis taškas, kuriuo prasidėjusi laisvė, apie kurią mes pratę kalbėti būtent nuo šio momento, jau buvo kitokia. Nepriklausomybės paskelbimas buvo paskutinis domino kauliukas, po kurio nukritimo visi pradeda džiūgauti. Bet kad jis nukristų, reikėjo ištisus dešimtmečius vieną po kito dėlioti laisvės, kuri labai paprastai neapibrėžiama, laisvės, kurią gali tik jausti arba nejausti, laisvės, kurią arba augini ir maitini, arba tildai – individualios laisvės kauliukus.

Tuos domino kauliukus dėliojo prakaituoti ir dažnai kruvini knygnešiai, kurių laisvė buvo laisvė žodžiui – savam, lietuviškam.

Dėliojo kaimo daraktoriai, laisvės ir meilės lietuviškam žodžiui neteisėtai mokydami vaikus, dėliojo lietuviškų pogrindžio laikraščių kūrėjai, kunigai, studentai, vienuolės, visi iki vieno, kurie turėjo, pirmiausia, apsibrėžę laisvę tikėti tuo, kuo norisi, ir gyvenę savo laisvę nenuilstamai maitindami.

Valstybės laisvė visada turi priešistorę – individualią laisvę. Kiek iš mūsų žino, kad Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas buvo pašalintas iš gimnazijos už atsisakymą melstis rusų kalba? Kad signataras Saliamonas Banaitis 1905 metais įsteigė pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune?

Kad signataras Steponas Kairys 1942 metais su žmona priglaudė vienuolikmetę žydų mergaitę iš Vilniaus geto, kuri laimingai taip ir išgyveno karą, o Jonas Basanavičius pasipriešino rusų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti miesto vandentiekiui?

Kol mes kalbame apie tai, kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai susėdę pasirašė vieną popierių, nepaminėtas ir nesuvoktas lieka ištisas kelias, grįstas, pirmiausia, krūva individualių išsilaisvinimų iš priespaudos, tuometinių normų, grįstas laisve tarti savo žodį, elgtis pagal savo sąžinę.

Laisvė gali būti pasirinkimas

Rodos, tarp valstybės ir individo (ne)laisvės yra vienas didelis skirtumas. Dvasinė individo laisvė ir nelaisvė yra pasirinkimas. Labai nelengvas, bet pasirinkimas. Valstybės – ne visada. Ir šios dvi laisvės gali egzistuoti viena be kitos. Todėl kol mes sakome, kad Sirija atspindi milžinišką krizę žmonijos laisvės prasme, kalbame apie tai, kad Sirijoje valstybės laisvės lygmuo visiškai nesutampa su individo laisvės lygmeniu, ir kad tai yra neteisinga, brutalu ir beprasmiška.

Bet kol Sirijoje gyvena žmonės, nepaliekantys savo gimtųjų namų, kai gyvybei gresia pavojus, nes taip diktuoja nenutildoma vidinė laisvė gyventi ten, kur gyvena širdis, kol sirų vaikai dažo susprogusius autobusus vaivorykštės spalvomis, nes taip diktuoja vidinė laisvė ir teisė būti vaiku, net kai visos kitos gatvės dažomos tik tirštu nekaltųjų krauju, ir kol Lietuvos Gedimino bokštas nepanaudotas miesto vandentiekiui, mes galime kalbėti apie laisvę.

Apie jos krizę, apie kelią į ją, apie jos gynimą, apie jos saugojimą, bet visada ir iš esmės – apie laisvę.

Dėde, jūs – rasistas

Aišku, būti ištikimam savo individualiai laisvei šiandien Lietuvoje yra daug lengviau nei, tarkim, Sirijoje, nes Lietuva ne(be)kariauja. Ir kai kurios laisvės čia galbūt jau tapo visai savaime suprantamos, bet vis dar yra daugybė individualių laisvių, kurios yra pasirinkimas, ir labai dažnai – nelengvas. Jos vis keičiasi, transformuojasi, gimdo vienos kitas, bet visada turi būti puoselėjamos.

Nebūtina būti patriotu, kad savo gyvenimu būtum dėkingas už savo valstybės laisvę. Pakanka pasirinkti laisvę tada, kai iškyla būtinybė rinktis.

Ir tuomet didžiulio pokyčio ištaka yra kiekvienas žodis ir veiksmas už sąžinės, religijos, žodžio ar orientacijos laisvę.

Kiekvienas prie šventinio stalo ištartas „Dėde, jūs rasistas ir aš nenoriu, kad mano vaikai klausytųsi jūsų šnekos“. Kiekvienas išdrįsimas atsiprašyti žmogaus ar su juo išsiskirti, kai vidus šaukte šaukia, kad tai teisinga. Kiekvienas sugebėjimas priimti faktą, kad kitas žmogus nenori, todėl ir neturi mums duoti savo meilės, net jei mes jos tikėjomės dvidešimt metų. Kiekvienas prisipažinimas meilėje, nesvarbu, sulauksiąs atsako ar ne. Kiekvienas „blet, pavargau“. Kiekvienas „ne“, kai tikrai nenori, ir kiekvienas „taip“, kai tikrai nori (bet bijai). Tai – vienas domino kauliukas individo, valstybės ir žmonijos laisvės eilėje. Ir kada nors vos krustelėjęs jis sugebės sukelti milžinišką griūtį, po kurios stos skambi tyla, kurią švęsime šimtus metų.

Kitą Melitos tekstą gali rasti čia: Melita Vilkevičiūtė. Geros mergaitės sindromas