Tekstas: psichologė Karolina Gurskienė
Iliustracija: Korina M. 

Žmonės tiki, kad kartą įsimylėjus nebereikia rimtai su tuo dirbti. Tarsi didysis uždavinys būtų susirasti sau porą, o tolimesnis gyvenimas su ja – tik detalės. Iš to susiformavo keli plačiai pasklidę mitai:

MITAS NR1: jeigu jūs tikrai derate tarpusavyje, viskas gerai turėtų klostytis savaime.
MITAS NR.2: jeigu mums reikia stengtis, reiškia kažkas tarp mūsų yra negerai ir tu nesi man skirtas žmogus.

O žinot, kam pasisekė savaime? Miegančiajai gražuolei, kurią iš komos pabudino princo bučinys. Dama tiesiog užmigo ir rankas sudėjusi pragulėjo, kol jos gyvenimas nuostabus tapo savaime. Bet jei mes paklausytumėm princo versijos, esu tikra, kad jis tam prieštarautų: „jai tai gal ir savaime, bet aš tai dėjau pastangas į tai, kad ji bent jau pabustų!“ Ir tikrai, net tų laikų vyrams buvo aišku – nesistengsi, nieko neturėsi. Kitaip tariant, kol jis gerai neįsisiurbė tai gražuolei į lūpas, tol jokie ledai nei jo, nei jos gyvenime nepajudėjo.

Geri ir ilgalaikiai santykiai kuriami stengiantis ir suprantant neišvengiamus partnerių skirtumus. Jis yra toks, nes atėjo iš tokios šeimos ir buvo įpratęs elgtis taip. Aš esu tokia, nes mano šeimoje buvo įprasta taip, todėl ir reaguoju būtent taip. Pirmosios problemos atsiranda tada, kai visa tai iškyla į paviršių ir žmonės nebežino ką su tuo daryti. Po kelis kartus pasikartojusių tų pačių nesutarimų ar pirmųjų jo poelgių ne taip, kaip norisi man, aš: „Aaa! Gal mes netinkam vienas kitam?“

Gal netinkam, o gal ir nebandom tikti?

Siurblys ne vietoje ir kiti priekaištai

Martyna atvyksta į psichoterapiją dėl santykių su Roku.

– Mes su Roku nuolat konfliktuojam dėl jo išmėtytų daiktų po kambarius. Jei jis siurbė grindis, tai siurblį paliko ten, kur buvo paskutinis trupinys. Jei pasidarė karšta kojoms vaikštant su tapkėmis – jis jas nusispyrė ir paliko ten, kur ištiko pėdų degimo pikas. Ir man nusibodo viską rankioti ir nešioti į vietas. Dabar aš palieku viską taip, kaip yra. Aplink siurblį vaikštau kaip aplink Kalėdų eglutę, o į klausimą „Gal matei mano tapkes?“ atsakau piktu žvilgsniu ir už tūkstančius žodžių iškalbingesne tyla.
– Ką tu taip nubaudi? – bandau identifikuoti tokio Martynos elgesio tikslą.
– Jį! – panašu, kad atsakymui neprireikė daug laiko.
– Ar tikrai? – pasitikslinu.
– Netikrai… Tikriausiai, kad netikrai… Juk galiausiai pati nebeiškenčiu ir vis tiek viską sutvarkau.
– Tada Rokas tikriausiai jaučiasi tau dėkingas?
– Nieko jis nesijaučia. Aš tada taip demonstratyviai nudrebiu viską į vietas ir su tokia neapykanta burbu, kad jis deda į kojas į kitą kambarį. Arba savo kvailais pasiteisinimais mane taip išprovokuoja, kad net drebu, kaip noriu jam iš tos tapkės paleisti į ausį.
– Ar po tokio situacijos sprendimo visa tai daugiau nebesikartoja? Tai efektyvu?
– Niekas neefektyvu ir viskas kartojasi dar šimtą kartų. Ir vėl siurblys vidury kambario, ir vėl tapkės virtuvėj po stalu, ir vėl aš noriu jas jam paleisti į ausį… Tada aš vėl kurį laiką šnypšdama tyliu, kol pratrūkstu.
– Pratrūkstu – tai reiškia..? – vėl tikslinuosi.
– Tai reiškia, kad išdedu Rokui viską, ką galvoju apie jį ir dar apie jo mamą, kuri taip ir nesugebėjo jo išauklėti. Dar pagrasinu jam, kad viską, kas ne vietoj, išmesiu pro langą ir pažeriu visą priekaištų tiradą. Kad mažai nepasirodytų ir jau tikrai suprastų…

Su Martyna svarstom, kokios gali būti tokio Roko elgesio priežastys. Siūlau variantus:

a) Rokas yra sutrikusio intelekto ir tiesiog nesuvokia, ką kalba Martyna.
b) Rokas tyčia taip daro, nes jam patinka erzinti Martyną.
c) Rokui yra sutrikusi ilgalaikė atmintis.
d) Rokas nori viskuo dalintis su Martyna, tad jis išsiurbė, o Martynos darbo dalis – siurblį padėti į vietą.
e) Rokas neturi laiko (5 sekundžių padėti siurbliui į vietą).
f) Rokas neuždėjęs „svarbos ženklo“ šiai problemai, todėl nesuteikia tam reikšmės.
g) Rokas įprato, kad Martyna ateis ir sutvarkys ir įprato, kad ji burbės, tad jos burbėjimo net nebegirdi, o tapkės sąlytį su ausimi traktuoja kaip bajerį.
h) Tarp jų nebuvo racionalaus pokalbio, kurio metu Martyna būtų išreiškusi, kaip labai jai nepatinka toks Roko elgesys, o Rokas neturėjo galimybės paaiškinti mylimajai (ir sau), kokios yra tokio jo elgesio priežastys. Nebuvo tokio pokalbio, kurio metu abu norėtų išklausyti ir priimti vienas iš kito informaciją, o ne užsiblokuotų ir gynybiškai vienas į kitą reaguotų.

h) ir f) variantus pažymim kaip teisingus atsakymus.

Jei Martyna kitaip pateiktų, Rokas kitaip reaguotų. Nuo to, kaip ištransliuojam norimą informaciją, priklauso kaip partneris tai priims. Ir ar išvis priims.

Priekaištaudami mes niekada nepasieksime norimo rezultato, nes tai aiškiausias būdas partnerį pakviesti į kovą. Vos tik priekaištas pradeda skambėti, partneris iškart jį atpažįsta ir nuo pat sakinio pradžios pajaučia norą išsitraukti ginklus.
„Kodėl tu visada…“
„Tu ir vėl…“
„Aš jau tau šimtą kartų sakiau…“
„Aš tai, pavyzdžiui, niekada, o tu tai visada…“
Ir panašios sakinio pradžios formuluotės tarsi savaime nurodo: „Ginklus, kariai!“

Tačiau, jei žmogaus siekis yra ne išsikrauti ant kito ir gerai „pasikapoti“ – bet kokį priekaištą galima pakeisti sėkminga komunikacija. Kad išgirstų, o ne supyktų.

Nes priekaišto rezultatas – konfliktas.

Sėkmingos komunikacijos rezultatas – girdėjimas, supratimas.

Sėkmingo bendravimo ABC, arba „Tu man niekada nepaskambini“

„Jis išeina į darbą ir visiška tyla iki pat vakaro. Nei skambučių, nei žinučių, nei selfiukų.“

Yra du variantai situacijai pakeisti, tačiau vienas iš jų veiksmingas, kitas – kenksmingas. Ir tai atrodo maždaug taip:

Tinkamas variantas: aš + jausmas + jausmo priežastis.

Pavyzdys: Aš pasijaučiu užmiršta, kai tu man visą dieną neskambini.

Netinkamas (nors labai dažnas) variantas: įvardis + terminas + priežastis.

Pavyzdys nr. 1: Tu niekada man neskambini, kas tau darosi?!

Pavyzdys nr. 2: Aš visada tau paskutinėj vietoj, nu ir gali man daugiau gyvenime nebeskambinti, man ir nereikia!

Informacija abiem atvejais ta pati – man trūksta tavo dėmesio, tačiau skirtingai pateikta informacija suteikia visiškai kitokias spalvas tolimesniam pokalbiui ir asmeniniam susivokimui. Pirmuoju atveju žmogus pasijaučia kaltas, kad mylimajam sukėlė tokius nemalonius jausmus ir planuoja rytoj paskambinti tris kartus vien iki pietų, antruoju atveju jis nori neskambinti dar savaitę.

Išvada: kalbėjimas apie jausmus tirpdo ledus.

Priekaišto neutralizavimas, arba „Kur mano naujas paltas?“

Jei papriekaištauti nusprendė jūsų partneris, visi logiški pasiteisinimai ar paaiškinimai neišvengiamai sukels tik dar didesnį pyktį. Priešingai – besąlyginis kaltinimų priėmimas priverčia priekaištautoją atsitraukti.

Čia ir didžioji logika – jei vienas iš partnerių mosikuoja špaga kitam priešais nosį, o kitas atsako: „Durk man, aš tikrai to nusipelniau“ – nustemba abu. Tada agresorius, lengvai sutrikęs, kad mosikuojasi vienas, įsikiša savo špagą atgal ir klausiamai tyli.

Pavyzdžiui, priekaištas „Negaliu nusipirkti naujo palto.“

Logiški paprieštaravimai priekaištui:

1. Neuždirbu tiek, kad galėčiau tau nupirkti naują paltą.
2. Nepirksime naujo šaldytuvo, pirksime tau naują paltą.
3. Netiesa, juk gali nusipirkti naują paltą.
4. Man nerūpi, kad negali nusipirkti naujo palto.
5. Ir aš negaliu nusipirkti naujo palto.
6. Tau nereikia naujo palto.
7. Mesiu rūkyti ir sutaupysim tavo naujam paltui.
8. Rytoj apiplėšiu banką ir nupirksiu tau 3 naujus paltus.
9. Vargšele, man labai gaila, kad negali nusipirkti naujo palto.
10. Jei rečiau dažytum plaukus, užtektų naujam paltui.

Ir panašiai. Logiškų atsakymų galima prigalvoti ir daugiau, tačiau esmė ta, kad į kiekvieną iš tų atsakymų galima iš naujo papriekaištauti/paprieštarauti.

Visai nereikalingas, bet teminiu ir interpretaciniu požiūriu teisingiausias atsakymas būtų toks: Tau norisi pabambėti ir mane išprovokuoti. Gal tu geriau nurimk, išgerk arbatos ir eik pagulėt.“

Kaip ir teisinga? Bet per daug paprasta, logiška ir yra prie ko prisikabinti. Tikėtina, kad bus atsakyta kažkas panašaus į: „Pats ir gerk tą arbatą, aš esu rami, už arbatą palto nenusipirksi. Aš nenoriu bambėti, o tu esi niekšas, ir kas iš to, kad aš pagulėsiu“ ir t.t.

Todėl teisingiausia yra priekaištą atpažinti ir jį besąlygiškai priimti. Taip jis neutralizuojamas ir laimima didžioji kova be karo.

Pavyzdžiui:

Žmona sako: „Negaliu nusipirkti naujo palto“
Vyras atsako: „Žinau, ką turi galvoje. Kad per mažai uždirbu. O, kad aš galėčiau!“ Vyras išeina skausminga mina iš kambario ir užsidengia veidą delnais. Kai jau sutrikusi žmona atseka vyrui iš paskos, jis priduria: „Niekas nieko man nedavė dykai, viską turėjau susikurti savo rankomis…“

Arba gali būti dar stipriau:

„Žinau, kad nereikėjo vesti, jei negaliu tavęs išlaikyti! Kaip baisu, kai neturime net padoriam paltui. Kiekviena moteris šiandien turi naują paltą, o tu neturi…“
Ir nors žmonai tai atrodys tikrai keista, gal net juokinga, bet kokiu atveju, ji paliks ramybėje naujo palto temą ir atsitrauks:
„Ne, nu baik Virgi, čia gi tik paltas, nereikia man jo taip baisiai, viskas gi gerai…“

Savaime tai negarantuoja, kad kiekvieną kartą taip pavyks neutralizuoti prasidedančią priekaištų kovą, tačiau tai suteikia ramią dirvą pokalbiui:

„Jei tau reikia naujo palto, gali tai išreikšti kaip norą, o ne kaip priekaištą ir mes racionaliai tai aptarsime.“
Priešingu atveju, labai didelė tikimybė pradėjus aršią diskusiją palto tema, pabaigti ją kaltinimais dėl ankstyvo praplikimo ar nemokėjimo gaminti. Ir vis tiek kažkada vėl grįšit prie palto.

Magiška dėlionė

Stipriai nusivilia tos poros, kurios santykių sėkmę sieja tik su tinkamo partnerio pasirinkimu. Ore tarsi tvyro klaidingas įsitikinimas: suradau tave, dabar – ilgai ir laimingai. Ta prasme – savaime. Jei žmogų, kuris šiais laikais su kuoka nusivytų kaimynų ožką tam, kad pavalgytų, mes palaikytumėm iš akmens amžiaus, tai iš kur tada tas žmogus, kuris rado savo antrąją pusę ir prigulė? Net Miegančiosios gražuolės princas buvo veiklesnis.

Susirasti sau tinkamą antrąją pusę nėra tik teisingai sudėti dvi obuolio puses. Tai labiau panašu į dėlionę, kai pradžioje atitinka tik dvi detalės, o horizonte laukia dar daug jų, kurias sudėti teisingai prireiks kantrybės ir pastangų.

Ir tu visada gali sudėjęs dvi detales jas taip ir palikti. Grįžęs prie dėlionės po 7 metų nusistebėti, kad jokio progreso, niekas savaime daugiau ir nesusidėjo ir pradėti kitą dėlionę, šitą metant lauk iš namų. O su kita dėlione ir vėl tas pats – kiek prisėdai, kiek įdėjai – tiek ir sudėjai. Tad kažkuri detalė gal ir ne iš karto tiko. Bet gal ir nebandė tikti?

Taip pat skaitykite: Karolina Gurskienė. Gal pasimylim?