Pokalbį išvertė: Monika Kristinytė

Nuotrauka: Jurgis Didžiulis

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta apie garsenybių skyrybas. Mums jau seniai aišku: kurti stiprius ilgalaikius santykius nėra paprastas reikalas. Būna, kad šis iššūkis kai kuriems būna per stiprus. O kaip tie, kuriems pavyksta tuos ilgalaikius ryšius puoselėti? Kaip juose nepamesti savęs, išlaikyti artimą ryšį ir juos mėgautis? Šiuos klausimus uždavėme Ericai Jennings. Anot Ericos, darnūs ir auginantys poros santykiai yra nuolatinio darbo reikalaujantis dalykas. Aistra ir drugeliai pilve galiausiai išsisklaido ir ima kilti klausimai: kaip gyventi toliau, kad būnant drauge ir toliau būtų gera? Apie tai atvirai ir nuoširdžiai Erica mums ir papasakojo.

Erica, su Jurgiu esate jau ne vienerius metus: drauge ir muzikuojate, ir auginate vaikus, ir kuriate bendrą gyvenimą. Kaip manai, ko reikia norint palaikyti gražius, laimingus ilgalaikius santykius? Ar gali pasidalyti sava patirtimi?

Visų pirma, nėra tokio dalyko kaip ilgalaikė laimė. Kad nepamirštume – laimė yra akimirka, kuri ateina ir praeina. Manau, šiandien turėtume telkti dėmesį į tai, kaip kurti sveikus ilgalaikius santykius. Nuoširdžiai manau, kad svarbiausia yra komunikacija ir noras suprasti, kad gyvenime augame ir keičiamės. Nebesu tokia pati, kokia buvau 25-erių, kai pradėjome draugauti su Jurgiu. Jis taip pat pasikeitė. Ir mes, ir mūsų partneriai laikui bėgant auga ir keičiasi, kaip ir mūsų norai ir prioritetai, tad turime norėti ir stengtis keistis kartu. Ne visada tai vyksta tuo pačiu metu, tad kartais vienam ar kitam yra sunkiau prisitaikyti prie vykstančių pokyčių.

Tačiau svarbiausia stengtis ir suprasti, kad tai – gyvenimo partnerystė. Dažnai mūsų požiūris į tam tikrus dalykus skiriasi, todėl yra svarbu išklausyti kitą, taip pat – suprasti, kur šiuo metu gyvenime esi pats.

Manau, kad ilgalaikiai santykiai reikalauja pastangų, pasiaukojimo, supratingumo, kantrybės, humoro. Svarbu, kad abu partneriai norėtų kurti tuos ilgalaikius santykius. Ir be abejo, svarbiausia yra meilė.

Juk tikrai dažnai subuitėjusiame ryšyje dingstame kaip asmenybės, dingsta ir aistra, tiesa? Kaip ilgalaikiuose santykiuose nepamesti savęs?

Asmeninė erdvė taip pat yra be galo svarbi. Kuo artimesni tampame su partneriu, kuo labiau pažįstame jį kaip nuluptą, tuo mažiau erdvės lieka tarp mūsų. Pradžioje toje erdvėje yra daug nežinios, paslapčių – tai intriguoja, traukia. Rinkdamiesi intymumą, ilgainiui susikuriame ir pasitikėjimą. Tai – gražu, stabilu ir neabejotinai yra tvirtų ilgalaikių santykių pagrindas.

Tačiau norint išlaikyti šiek tiek paslapties, turime puoselėti asmeninę erdvę. Tuomet turėsime apie ką kalbėtis, pasiilgsime vienas kito, svajosime, mąstysime ir nebūtinai viską žinosime apie vienas kitą.

Pastaruoju metu pasirodė daug naujienų apie besiskiriančias, atrodo, nuostabias ilgametes lietuvių poras. Tad nenuostabu, kad tikriausiai žmonės ėmė kelti klausimus: kodėl tai vyksta? Ar mano santykiai pakankamai tvirti? Galbūt aš kažko nepastebiu? Kaip tu pati reaguoji į tokias naujienas?

Pirmiausia man buvo liūdna. Manau, kad niekas nenori skirtis, tai sudėtingas sprendimas, ir man buvo liūdna dėl pažįstamų, turinčių išgyventi šį skaudų procesą. Tačiau tai vyksta ne tik Lietuvoje. Manau, tai lemia keletas priežasčių. Žinoma, kiekvieno situacija skirtinga, tačiau pagrindiniai dalykai darosi aiškūs:

1) dedame labai daug lūkesčių į savo partnerį. Kaip rašo Esther Perel, „Mes ateiname prie vieno žmogaus ir prašome jo duoti mums tai, ką anksčiau mums suteikdavo visas kaimas: suteik man saugumą, duok man tapatybę, duok man tęstinumą, bet suteik man paslaptį ir mistiškumą – viską vienu metu.“ Tad ar tikrai keista, kad santykiai neatlaiko tokio svorio ir ima byrėti?
2) pareiškiame, kad mums reikia kažko, kas eitų dėl mūsų iš proto. Mudu su Jurgiu irgi pirmuosius metus ėjome vienas dėl kito iš proto.

Jei tau rūpi tik tai, turi suprasti, kad naujo partnerio reikės ieškoti kas keletą metų, nes ta beprotiška aistra galiausiai išblėsta. Ir turi išblėsti, jei nori tikro intymumo.

Aš nebesu beprotiškai įsimylėjusi Jurgio, kaskart, kai jį pamatau, drugeliai pilve neskraido, bet negaliu įsivaizduoti be jo savo gyvenimo, o kai kelias savaites būname atskirai, vis dar jo pasiilgstu.

Prisimink save pačioje jaunystėje. Ko dvidešimtmetė Erica nežinojo apie santykius, ką žino dabar? Kokį patarimą duotum tokio amžiaus žmonėms, kad jie kurtų sveikus, darnius santykius?

Nuo ko čia pradėjus?! Kai buvau dvidešimties, tiek daug dalykų apie santykius nežinojau… Bet kuris gi žino? Mes mokomės kasdien, nė vienas negimė turėdamas visus atsakymus… Ir mokomės iš klaidų. Mėgstu sakyti, kad nėra tokio dalyko kaip pralaimėjimas, yra tik laimėjimas ir pamokos.

Dabartiniam dvidešimtmečiui pasakyčiau, kad sveiki ir dideli medžiai auga šalia, o ne vienas kito šešėlyje. Ir mes negalime mylėti kito, jei pirmiausia nemylime savęs, nepažįstame savęs, tinkamai nesirūpiname savimi.

Jei galėčiau sugrįžti laiku atgal, kai buvau dvidešimties, būčiau savanaudiškesnė. Ir būčiau supratusi, kad kartais mes tikimės ar norime, kad kiti būtų geresni nei jie iš tikrųjų yra. Manau, kuo daugiau laiko turime asmeniniam augimui ir savęs pažinimui, tuo geresni partneriai ir tėvai galime būti.

Ką galvoji apie aukojimąsi santykiuose? Ką žmogus, kurdamas partnerystę, turėtų aukoti, o ko – ne? O gal tai gana sunku apibrėžti?

Kiekvienas turi savo ribas, tad aš galiu kalbėti tik už save. Užtat galiu pasakyti, kad atsiradus vaikams, imi galvoti kitaip. Turi tapti atsakingesnis, nes tu ir tavo užgaidos nebėra centrinė ašis. Esi atsakingas už kitą gyvybę ar gyvybes ir jų gerovę.

Galiu aukoti savo laiką, energiją, dėl mylimo žmogaus galiu padaryti daug, tačiau manau, kad savigarba ir psichinė sveikata yra dalykai, kurie neturi būti aukojami.

Kartą draugavau su savininkišku ir pavydžiu vaikinu. Tada nežinojau, kad gali būti kitaip ir nesupratau, koks nepasitikintis jis buvo. Tačiau dabar suprantu, kad taiksčiausi, nes pati savimi nepasitikėjau. Jo elgesys keistu būdu leido man jaustis saugesnei. Vienu metu jis ėmė daužyti taures klube vien dėl to, kad aš su kažkuo šokau – supratau, kad toliau bus dar blogiau ir išsiskyriau su juo. Buvau tik paauglė, bet bręsdama, geriau pažindama save įgijau daugiau pasitikėjimo savimi ir supratau, kad nebenoriu pavydaus vaikino.

Dauugybei porų tenka susidurti su santykių krizėmis. Ar teko tai patirti pačiai? Kokia Tavo formulė krizei išgyventi?

Be abejo, mudu su Jurgiu matėm juodo ir balto, buvo kartų, kai šviesa tunelio gale atrodė laaabai blausi. Meilę palyginčiau su jūra – tenka plaukti įvairiomis bangomis. Visi žinom, kad geru jūreiviu netapsi, jei plaukiosi ramioje jūroje. Todėl poros, ypač pasirodančios viešumoje, turi būti nuoširdžios. Juk visi vienu ar kitu metu išgyvename maždaug tuos pačius dalykus. Manau, būtent dėl to žmonėms taip patinka mūsų dainos apie tikrą meilę ir tikrus santykius – laiką, kai baigiasi medaus mėnuo.

Mes nesame tobula pora – tokių nebūna. Mes pykstamės ir taikomės kaip visi. Mes vedame vienas kitą iš proto, pavargstame, kartais jaučiamės neįvertinti ir t. t. Visa ko sprendimas – komunikacija!

Aiškiai išsakykite mintis, nevaikščiokite su akmeniu užantyje ir neatsakykite „Man viskas gerai“, kai taip nėra.
Paprastai tariant, žvelkite plačiau. Rasti meilę, žmogų, kuris ryžtųsi keliauti kartu per gyvenimą, išlaikytų ir puoselėtų stabilumą ir kartu suteiktų laisvės pažinti, kuris tikėtųsi, kad šeima bus svarbiausia ir kuris suprastų, kad gerbiate jį, kai neriate į savo avantiūras – tai taip reta ir vertinga. Ir tai, mano nuomone, yra tikra meilė. Tai – gyvenimo partnerystė pačia tikriausia prasme, kai pasitikėjimas, meilė, atvirumas ir intymumas yra gerbiami.