AKCIJA: 10% nuolaida VISIEMS vibratoriams. Nori pasikonsultuoti? Rašyk: [email protected]

Kelti ar nekelti: vaiko nuotraukos socialiniuose tinkluose

Tekstas: Sąmoninga šeima psichologės
Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė

Socialinė medija suteikia puikią galimybę tėvams dalintis savo tėvystės džiaugsmais ir ieškoti pagalbos iškilus sunkumams. Žinoma, jeigu tai būtų tik visapusiškai teigiamas reiškinys, apie jį nereikėtų rašyti straipsnių. Problema kyla tuomet, kai informacija, kuria tėvai dalinasi socialiniame tinkle, yra pernelyg asmeniška ar gėdinga vaiko atžvilgiu.

Nors vaikai socialiniais tinklais gali pradėti naudotis nuo 13 metų (šis amžius nurodomas socialinių tinklų naudojimosi taisyklėse), informacija apie vaiką socialinę mediją dažnai pasiekia daug anksčiau – dar prieš jam gimstant. Tėvai socialinėje erdvėje dalinasi ne tik nuotraukomis apie savo vaiką, bet ir detalėmis iš vaiko gyvenimo. Taip socialiniai tinklai tampa modernia kūdikio, vėliau vaiko, ir galiausiai, paauglio, knyga.

Kodėl tėvai dalinasi informacija apie vaikus socialiniuose tinkluose?

Kadangi šis reiškinys pastaruoju metu tapo populiarus – jam buvo sukurtas atskiras terminas – „sharenting“ (angl. „share“ – dalintis, „parent“ – tėtis/mama). Šis terminas apibrėžia reiškinį, kai tėvai nuolat dalinasi privačia informacija apie vaikus socialiniuose tinkluose.

Pakalbėkime apie pagrindinius motyvus. Tėvai dažnai dalinasi vaikų atvaizdais socialiniuose tinkluose ieškodami patarimų vaikų auginimo klausimais bei paramos tam tikrose situacijose (pvz.: neįprastu vaiko elgesio atveju). Taip tėvai jaučia didesnį palaikymą, mokosi vieni iš kitų ar nesijaučia vieniši ieškodami būdų, kaip spręsti kylančius sunkumus. Šiuolaikinės visuomenės kontekste įprasta palaikyti ryšį su toliau gyvenančiais šeimos nariais, bendraujant socialiniais tinklais, siunčiant nuotraukas. Tad vaikų atvaizdų kėlimas į socialinius tinklus yra vienas iš būdų, galintis padėti artimiesiems palaikyti ryšį. Kai kurie tėvai naudoja socialinę erdvę kaip būdą kaupti, kolekcionuoti prisiminimus apie savo atžalas. Turbūt panašus atitikmuo galėtų būti mūsų senelių, tėvų rinkti fotoalbumai. Dar vienas motyvas – tėvų noras plačiame draugų rate pasididžiuoti savo vaiku, jo pasiekimais bei parodyti save kaip gerus tėvus, gauti patvirtinimą apie tinkamą vaikų auginimą sulaukiant „like“ paspaudimų ar komentarų. Galiausiai tėvai, kurie kuria apie save tinklaraščius internete, savo vaikų nuotraukas gali naudoti komerciniais tikslais, pavyzdžiui, reklamuoti įvairius rūbus, žaislus.

Kokios vaikų nuotraukų viešinimo pasekmės?

Kartais pamirštame, kad pasidalinimas nuotrauka savo paskyroje yra ne tas pats, kas šios nuotraukos parodymas 20 artimiausių šeimos draugų. Tai panašiau į šios nuotraukos padalinimą pirmiems sutiktiems žmonėms Lietuvos, Anglijos ir Airijos oro uostuose (ten, kur didžiausia mūsų draugų ir artimųjų koncentracija). Kas nutinka, kai nuotrauka pasiekia žmones, su kuriais mes neketinome ja pasidalinti? Ogi padidėja įvykių, kurie vadinami „skaitmeniniu vaiko pagrobimu“, rizika. Tai fenomenas, kai jūsų vaiko nuotrauka pasisavinama ir panaudojama kaip kito vartotojo nuosavybė, t.y. jūsų vaikui duodamas kitas vardas ir nauja gyvenimo istorija.

Iš tiesų „skaitmeninis vaiko pagrobimas“, lyginant su kitais psichologiniais padariniais vaikui, yra mažiausia problema. Tėvų elgesys dalinantis kito žmogaus, šiuo atveju, savo vaiko nuotraukomis, filmuota medžiaga, demonstruoja vaikui tam tikrą elgesio modelį.

Vaikas išmoksta, kad kitą galima fotografuoti, filmuoti jo neatsiklausus (juk tėvai neklausia trejų metų vaiko: ar galiu nufotografuoti tave ir parodyti 100 pažįstamų ir nelabai pažįstamų žmonių?)

Taip pat vaikas perima tėvų transliuojamą žinutę: dėti savo arba kitų atvaizdą, dalintis asmeniška informacija internete yra ne tik socialiai priimtina, bet ir būtina. Kokia to pasekmė? Daugėja tokių atvejų, kai pradinio amžiaus vaikai eksperimentuoja su savo ir kitų nuotraukomis, pavyzdžiui, fotografuoja save nuogą arba skatina bendraamžį apsinuoginti fotografijai. Pradinio amžiaus vaikai filmuoja save ar vienas kitą, kuria vlogus (vaizdo tinklaraščius) ir talpina juos Youtube. Primename, kad šie įrašai vieši ir yra ne vienas atvejis, kai būtent jie tampa medžiaga patyčioms ne tik mokykloje (kur informaciją galima kontroliuoti), bet interneto platybėse (kur net ir pašalinus informaciją, ji gali būti išsaugota kitų vartotojų ir įkeliama pakartotinai). Ir tai nėra pavieniai nutikimai kur nors toli Amerikoje, tai mūsų, psichologų, patirtis konsultuojant tėvus ir vaikus Vilniuje bei Kaune.

Ne mažiau žalos patiria vaikai, kurių tėvai jų atvaizdą naudoja komerciniais tikslais, kurdami savo tinklaraščius. Tėvams, žinoma, smagu ne tik fotografuoti ir talpinti savo vaikus, dėvinčius madingą aprangą ar žaidžiančius naujausius žaidimus, bet ir gauti iš šios veiklos pajamų. Tiesa, žaislų ar drabužių reklamos užsakovai vis dar remiasi lyčių stereotipais ir atliekant tėvų kuriamų tinklaraščių turinio analizę pastebėta, kad žaidimai, drabužiai, kuriuos dėvi vaikai, atitinka susiformavusį stereotipą: berniukai dėvi mėlynus drabužius, žaidžia aktyvius žaidimus, o mergaitės dėvi rožinius drabužius ir žaidžia kūrybinius žaidimus. Kuo tai blogai? Viena vertus, vaikas formuoja savo identitetą pagal komercinius įmonių lūkesčius, todėl augdamas, tikėtina, kad sieks turėti naujausius daiktus ir rengtis madingais, lyčiai būdingais drabužiais. Kita vertus, visuomenei vis didesnę įtaką daro asmeninės kitų žmonių patirtys, taigi blogeriai pagal įmonių reklamų užsakymus dar labiau įtvirtina lyčių stereotipus.

Žinoma, tėvai noriai dalinasi ne tik mažylių nuotraukomis internete, bet ir ūgtelėjusių paauglių. Atliekant paauglių apklausas pastebima, kad jie jaučia gėdą ir laiko niekam nereikalingu dalyku tėvų poreikį dalintis jų asmenine informacija internete.

Taip pat tėvų keliamos paauglių nuotraukos, neatitinkančios kuriamos paauglio/-ės tapatybės, kelia paauglių nusivylimą, pyktį. Jaunuoliai išsako kylantį nerimą dėl galimų patyčių tėvams įkėlus gėdingų nuotraukų. Taip yra, nes paauglystės laikotarpiu itin aktuali tapatumo paieška ir paaugliai atranda bei kuria savo tapatybę internetinėje erdvėje.

Jeigu šie argumentai jūsų neįtikino, turime ir teisinį argumentą. Pagal Jungtinių Tautų vaikų teisių konvenciją, tėvai privalo užtikrinti vaiko teisę į privatumą ir šis vaiko poreikis turėtų būti aukščiau už tėvų teisę į žodžio ir saviraiškos laisvę.

Kaip apsaugoti vaiką nuo neigiamų padarinių?

Greičiausiai kyla mintis: „Na va, tai dabar jau ir vaikų nuotraukomis negalima dalintis…“ Tiesa, jog tai vienas iš galimų būdų, norint sumažinti anksčiau minėtas grėsmes ir užtikrinti vaiko teisę į privatumą. Juk patalpinus asmeninį turinį internete, prarandame to turinio sklaidos kontrolę. Tačiau suprantame, jog kaip ir kiti tėvai, galite turėti savų motyvų dalintis informacija apie vaikus. Pakalbėkime, ką galima daryti, siekiant didesnio saugumo.

Pradėkime nuo techninių dalykų:

  • norėdami dalintis vaikų nuotraukomis su artimaisiais, draugais, talpinkite jas debesyse (pvz.: iCloud, Dropbox, Google drive ir t.t.), pasiekiamuose su specialiu prisijungimu ar nuorodomis – taip nuotraukas gaus tik tie žmonės, kurie ir norite, kad gautų, bei sumažės tikimybė nuotraukoms patekti į kitų žmonių rankas;
  • norėdami pasidalinti informacija apie vaikus socialiniuose tinkluose, nustatykite tinkamą auditoriją, kuri gali pasiekti patalpintą turinį (pvz.: kad paskelbtą postą matytų tik draugai). Taip pat primename, kad feisbukas turi galimybę suskirstyti draugus į grupes, pavyzdžiui, artimus draugus/pažįstamus, taigi galite nustatyti, kad nuotraukas matytų tik patys artimiausi draugai;
  • priimti sąmoningą sprendimą dėl dalijimosi nuogų vaikų nuotraukomis. Dažnai tokios nuotraukos, pavyzdžiui, vaikas besimaudantis vonelėje, atrodo mielos ir nekaltos. Tačiau statistika rodo, kad tokios nuotraukos yra susidomėjimo objektas tarp norinčių pasipelnyti ar pedofilijos atveju;
  • talpinant turinį internete svarbu neatskleisti identifikuojančios informacijos, kuria galėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys – buvimo vietos, tikslių vardų, pavardžių, amžiaus, nerodyti vaiko veido (pvz.: pakoreguoti nuotrauką programėle, pridengiant vaiko veidą lipduku ir pan.)

Kai jau žinome apie techninius dalinimosi aspektus, pakalbėkime apie psichologinius-socialinius dalykus.

3-4 m. formuojasi vaiko savęs suvokimas, gebėjimas atskirti save nuo kitų ir tuo pačiu palyginti su kitais. Tad jau tokiame amžiuje galima klausti vaiko, ar jis sutinka būti nufotografuotas, pasakoti apie dalijimąsi asmenine informacija internete bei klausti paties vaiko, ar jis sutinka, jog tam tikras turinys būtų matomas šeimos nariams, draugams. Toks tėvų elgesys moko vaikus ne tik savarankiškumo, nubrėžti tam tikras ribas, t.y. jog negalima dalintis kito žmogaus asmenine informacija be jo sutikimo, bet ir geriau suprasti kylančias grėsmes dalinantis asmenine informacija internete. Svarbu atkreipti dėmesį į sąmoningą vaiko gebėjimą suprasti ir sutikti – net jeigu tėvai paklausia trejų metų vaiko, ar galima įdėti jo nuotrauką į internetą, vaiko sutikimas šios teisės tėvams neduoda. Akivaizdu, kad iki paauglystės vaikas negali įvertinti, kad jo nuotraukos internete „vaidensis“ dar 20 metų tiesiog įvedus jo vardą ir pavardę į Google paiešką.

Juk jūs norėtumėte, kad pasirašant svarbias sutartis banke būtumėte informuoti paprasta kasdiene kalba apie visas dokumento apačioje esančias detales parašytas sudėtinga teisine kalba smulkiomis raidėmis? Lygiai taip pat ir vaikas norėtų.

Todėl vertinga vaikus iki paauglystės mokyti pasiklausti: „Ar galima tave nufotografuoti?“, „Ar galiu pasidalinti šia nuotrauka su kitais?“, tuo pačiu saugoti vaiko privatumą, kol jis negali sąmoningai priimti šių sudėtingų sprendimų.

Talpinamos vaikų ar paauglių nuotraukos ar kita informacija veikia jų savijautą, savęs ir pasaulio suvokimą. Prieš talpindami tam tikrą informaciją stabtelėkite minutėlei ir paklauskite savęs, ar tai tikrai turi būti patalpinta socialiniame tinkle? Ar aplinkiniams, jūsų artimiesiems bei vaiko draugams kažkuo svarbu pamatyti nuotrauką ar vaizdo įrašą? Kaip vaikas jausis, kai paaugęs susidurs su pasidalinta informacija bei komentarais šalia? Kaip patalpinta informacija gali paveikti vaiko savijautą tolimesnėje perspektyvoje?

O galbūt jau turite atradę ir kitus, jums tinkamus ir saugius dalinimosi būdus? Kalbėkite su kitais tėvais, jei matote, kad jų elgesys galimai žalingas ir pasidalinkite savo pastebėjimais ir patirtimi.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (3)

  • Avatar

    Aistė

    Manau viena, yra įkelti šeimos nuotrauką, kur tėvai, vaikai ir dar kadre šuniukas telpa. Ir visai kas kita, kai tėvai kaip išprotėję vaikus fotografuoja ir kelia į soc. medias kakojančius ant puoduko, besimaudančius vonioje ar lanstančius nuogais po kambarius. Tai yra normalus dalykas, ką mato tik šeimos nariai, to neturi matyti klasiokai, bendradarbiai ar kiti mažai pažįstami asmenys. Juk savęs nekeliame ant tualeto? Duše? Ar žiūrint televizorių po apatiniais..:) Vaikai tokie patys žmonės, kaip ir mes, tik dar be aiškios nuomonės, be nesusiformavusios asmenybės. Vaikai nėra tėvų nuosavybė.
    O ypač paaugliai, kuomet jau ta asmenybė formuojasi, jie pilni kompleksų, įsivaizdavimo kaip atrodyti nori, sureikšminimo kiekvienos detalės, tas “virimo burbulas”, kuo met jautiesi teisiausias ir geriausias, o tave suvaro tokia kvaila nuotrauka, kur tu sėdi su treniginėm kelnėm, žiauriai matosi spuogai, plaukais iš miego suvelti ir valgai koldūnus.. Tačiau mamytė parašo po nuotrauka “mano nuostabioji dukrytė”

    reply
  • Avatar

    Greta

    Sutinku su Aiste – aš labai džiaugiaus, kai, atsiradus FB, mano tėvai atsiklausdavo, ar gali kelti mano nuotrauką.
    Tėtis kartais primiršdavo, bet mama tuomet primindavo, kad negalima taip.
    Manau, kad nesvarbu, koks vaiko amžius, jo reikia atsiklaust, o leliukų, kurie negali patys nuspręsti, geriau nekelt.

    reply

Komentuok