Rugilė Merkevičiūtė. Kaip pradėti siekti savo tikslų?

Nuotrauka: Akimirkų Gaudyklė

Turime namie seną virtuvės komplektą, paliktą buvusių buto šeimininkų. Negražus jis man, kičinis, papuošimai nusilaupę. Vis pabambėdavau mintyse ir kreivai dėbčiojau į jį, kol supratau, kad pačiai reikia kažko imtis, nes Pelenės Fėja neatskris ir per naktį jo neišgražins. Ir sumaniau pati atrenovuoti, gi bus gražu, nebrangu, visiems tik į gera. Prispinterestinau, prisijutūbinau, I know what I’m doing.

Kaip manote, kaipgi ėjosi šis procesas? Pirmą dieną viskas buvo faina: naudojau įrankius kaip profė, spalvas maišiau, nesudvejosi, kad šios duonos neragavus.

O po poros dienų ne tik tingulys apėmė, apskritai – namie visiškas balaganas. Vos tik spėju nusisukti, viena iš mano kačių jau prabėga per dažomą dalį ir namus papuošia žydrais pėdsakais. Kita įbėga į kambarį, kur džiūsta spintelės durys ir atvirai tyčiojasi iš manęs, mėgindama tarp jų žaisti gaudynes. O greita kaip šeškas, pabandyk pagaut. Čia, žiūrėk, dar pati įsėdu į dažus su mylimom „Grifų Gūžtos“ koledžo kelnėm.

Nebežinau, ko griebtis, labiausiai noriu tiesiog susirangyti lovoje ir truputį paverkti fone bėgant „Puikybės ir prietarų“ vaizdams. O kai pamatau, kad didžioji darbo dalis dar priešaky, detalės turi vis daugiau kringelių, pagražinimų ir užkampių, apie kuriuos nepamąsčiau, iš viso klausiu savęs, kam aš pradėjau? Kas aš tokia? Figaro? Po trijų Youtube video ir penkių nuotraukų Pintereste?

Žinot, apie ką ši istorija? Apie daugybę svajonių, įpročių, tikslų, kuriuos gyvenime užsibrėžiame, bet galiausiai jie klostosi tokia vaga: užsimaniau – pradėjau – atsibodo – nebenoriu.

Virtuvės komplekto jau nepaliksiu pusiau modernaus žydro, pusiau sovietinio. Jeigu pradėjau, reikia užbaigti, kitaip atrodys šimtą kartų blogiau nei pradžioje. Tačiau su mūsų vidiniais užmojais viskas gerokai sudėtingiau nei su virtuvės baldais.

Todėl gyvenime taip sunku kažką keisti. Gal savo sumanymus laikau galvoje ir niekam neprasitariu, gal užsirašiau į knygutę, kurią draudžiamą skaityti kitiems? Mums taip lengva viską nutraukti, juk niekas net nepastebės. Nesudėtinga ir svajones pamiršti, kai savimi nebetikim. O kas patikės, kai niekas daugiau nežino? Taigi, net kai jaučiame, kad atėjo laikas pokyčiams, šį jausmą galime ilgai nešiotis viduje ir užspausti, netikėti, pamiršti.

Mano galvoje taip pat nuolat šmėžuoja „O jeigu“ tipo svajonės, nerimsta jau daug metų. Žinoma, jos neišsipildo savaime ir taip tikrai niekada nebus. Bet šiuo atveju bent jau esu tam tikroje saugioje zonoje: nieko nepradėjau, neinvestavau, tai nieko ir nepraradau, gal „kada nors“. Tačiau šiemet padariau kai ką kitaip, kad užtikrinčiau, jog šį kartą taip nebenutiks: užsirašiau savo svajones ir pradėjau apie jas kalbėti garsiai. Atrodo, net išsivadavę iš paslapties šydo, norai jau kažkiek materializuojasi. Taip pat, kadangi vien kalbėjimo neužtenka, ėmiau reguliariai ir nuoširdžiai dėl jų dirbti. Ir čia pamačiau didelį skirtumą – ne tik palaikyme – artimųjų pagalba, patarimai, brainstorminimas kartu iš tiesų yra didelė dalis siekiant bet kokio tikslo. Sunku viską padaryti vienam, tačiau mus supa daugybė talentingų, mus remiančių žmonių, kurie noriai padės ir patars.

Nustebsite, kiek žmonių jus palaiko net ir labiausiai kreizi svajonių kelyje ir jūsų užmojai jiems neatrodo tokie baisūs ir nerealūs kaip jums. O kiek jų tiki jumis tada, kai patys nustojate savimi tikėti.

Nesakau, kad turite jaustis kažkam įsipareigoję siekti tikslų ir dėl jų stengtis iš baimės, kad kitas palaikys nevykėliu. Bet garsiai paleisti savo svajones į visatą jau yra pokyčio pradžia.

Žinoma, susidursit su visais virtuvės komplekto renovavimo etapais, bet taip paprasčiausiai atrodo kelionė tikslo link. Nėra lengva atlaikyti nepasisekimus, ypač kelis iš eilės. Bet vėlgi, šį kartą turėsite į ką atsiremti.

Juk viskam ateina savas laikas, kaip virtuvės komplektui, taip ir ilgai galvoje besisukančioms mintims, svajonėms, reikalingiems pokyčiams. Pasakykit garsiai: „Aš noriu mesti rūkyti“, „ketinu pradėti savo verslą“, „imsiu rašyti knygą“. Ir šie veiksmai po truputį materializuosis. Jeigu kažkas giliai viduje nuolat kartoja, kad tai yra būtent tai, ko norite, jūs turite sau atiduoti duoklę ir bent pamėginti. Dalintis troškimais su kitais kol kas yra geriausias mano patarimas nuo ko pradėti pildyti savo svajones. O aš imu į rankas teptuką ir keliauju tęsti dažymo darbų. Nes maniškiai tiki, kad galiausiai viskas atrodys puikiai. Tad ir aš savimi labiau tikiu.

 

Rugilė atsako į jūsų laiškus, atrenka ir kuria tekstus puslapiui, inicijuoja naujus ir nusprendžia, ką nebegėdoje skaitysite rytoj.

Komentarai (3)

Komentuok