Seksologė Julia Lepiochina sako, kad moteriška draugystė yra geriausias dalykas pasaulyje. Žinoma, tik tuo atveju, jei ji yra sveika. Visi puikiai žinome, kad moteriškų draugysčių būna įvairių: ir gražių, ir kenksmingų. Ką nuostabaus gauname iš moteriško ryšio ir kodėl atsiduriame toksiškuose santykiuose su kitomis moterimis? Apie tai Beata Tiškevič šiandien kalbasi su J. Lepiochina.

Kartą užsiminei, kad moterų draugystės yra labai gera tema. Kodėl ji tokia svarbi?

Dažnai mums, moterims, reikia išreikšti emocijas, o vyrai heteroseksualiuose santykiuose ne visada mus supranta. Net jei vyriškos lyties partneris yra labai geras, mylintis, intuityvus ir turi labai stiprią moterišką pusę, jam gali būti vis tiek sudėtinga. O moteris nesunkiai supras ir palaikys. Aš vien pažiūrėjusi į moterį matau, kas vyksta jos viduje. Man nereikia nieko aiškinti, aš tai jaučiu širdimi.

Vyriška energija nėra išlavinta tam reikalui, dažnai vyrai tiesiog žiūri ir nežino, ką daryti. Tada mes, moterys, galime pradėti jaustis nesaugiai, nes mūsų nesupranta, galvojame, kad su mumis kažkas ne taip.

Kodėl dar ši tema svarbi? Sveikoje moterų draugystėje mes palaikome viena kitą. Keliame į viršų, augame pačios, įkvepiame. Tai irgi yra labai svarbu, nes kai įkvepiame vienos kitas, gauname kolektyvinės stiprios moteriškos energijos. Būdamos vienos su kitomis atgyjame, surandame ryšį su pačia savimi. Aš galiu identifikuotis, kai žiūriu į kitą ir galvoju: „Blemba, man irgi taip buvo“. Kai dalinamės ir jaučiame, kad nesame vienos, draugystė kuria magiją.

Man atrodo, kad daugumai moterų labai gerai žinomas pasakymas „tu ne tokia kaip kitos moterys“. Jį išgirdę mes šypsodavomės ir dėkodavome, netgi siekdavome būti ne tokios kaip kitos. Kaip tu atlieptum šią frazę?

Nuo seno turime įsitikinimą, kad moteriškos draugystės nebūna. Labai dažnai tai matome filmuose, melodramose ir esame prie to įpratę. Kai moterys nori viena kitą apgauti ir konkuruoja dėl vyrų, tai laikome normaliu moteriškos draugystės paveikslu.

Tačiau nuo šios draugystės mes pradedame kelionę į savo moteriškos pusės priėmimą. Pavyzdžiui, aš labai daug metų visiškai nepriėmiau moterų. Visą gyvenimą mano kompanija buvo vyrai. Net moterys, kurios buvo mano gyvenime, turėjo labai stiprią vyrišką energiją. Aš net maniau, kad vyrai yra geresni, protingesni, o moterys – drama, ašaros, laiko švaistymas. Tačiau visa rėmėsi į tai, kad aš nepriėmiau savo moteriškos pusės, savo emocijų, neleisdavau sau verkti ar įsivelti į kažkokią dramą.

Aš paprasčiausiai nemylėjau tos savo pusės ir negalėjau priimti kitų moterų, nes nepriėmiau savęs.

Savęs pažinimo kelionėje man ėmė atsiverti durys. Galiausiai mes susikuriame viziją, kokios draugystės norime, suprantame, kad pačios renkamės draugus ir drauges. Juk jeigu aš bendrauju tik su moterimis, kurios konkuruoja, manęs nepalaiko ir šmeižia už nugaros, nėra ko stebėtis, kad nenoriu moterų draugių.

Mano gyvenime tokių moterų nėra jau daug metų. Aš nežinau, ar iš viso kada nors buvo. Mes viena kitą atspindime, todėl aš pritrauksiu tokius žmones, kokia esu pati. Taigi, pirmiausia reikia atsigręžti į save, suprasti, koks mano ryšys su kitomis moterimis.

Grįžkime prie to moteriškumo ir vyriškumo, kurį tu kartais vis pamini. Man atrodo, kad suvokimas apie moteriškumą, kurį mes įgauname visuomenėje, yra siauras, plokščias ir komercinis. Ką tu manai?

Aš visiškai su tuo sutinku. Daug metų buvo priimta, kad moteriškumas – kažkas balto, šviesaus, minkšto. „Taigi tu mergaitė, turi būti švari, švelniai šnekėti“, – man visą gyvenimą tai sakė. – „Tu negali būti tokia garsi!“ Arba mano mylimiausias posakis – „moteris iš beždžionės vyrą padarys“. Mat jis gali būti beždžione, o mūsų atsakomybė – iš tos beždžionės padaryti žmogų.

Yra ir daugybė reikalavimų, kurie vienas kitam prieštarauja. Turi būti seksuali, bet negali būti kekšė. Gali būti graži, bet nereikia per daug dažytis.

Neįmanoma savęs rasti tokiuose „tu turi“.

Man moteriškumas, visų pirma, yra priėmimas. Priėmimas viso ko: kažkas nori dažytis – tegu dažosi, kažkas nori plastinės operacijos – tegu darosi, kažkas nori basomis per laukus – tegu varo. Man moteriškumo energija yra laisvė.

Manau, kad mano santykiui su kitomis moterimis didelę įtaką padarė santykis su mama. Iš jos sulaukdavau labai daug kritikos, griežtumo. Turėdavau ir tokių draugių. Kokių patarimų galėtum duoti atsidūrus šioje situacijoje? Kaip tai transformuoti?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ateina laikas, kai moterys pradeda dirbti su savimi, savo kūnu. Ne sporto prasme, bet iš priėmimo pusės – kai pradeda kurti ryšį su savo seksualumu, seksualine energija ir kitomis moterimis. O tai, žinoma, visada grąžina mus į ryšį su motina. Svarbu suprasti, kad santykiai su mama veža mūsų kitus santykius. Tai – modelis, kurį mes išmokstame iki 8–12 metų, žiūrėdamos į savo mamas. Kai esame vaikai, dažniausiai norime būti kaip mūsų tėvai. Aišku, būna ir atvirkštinių situacijų.

Taigi, pirmiausia – svarbu suprasti, kokie buvo santykiai su mama, ir pripažinti, kad tai veikia visus santykius, pažiūrėti giliau, surasti panašumų. Čia kalbame ir apie santykį su savimi, ir santykį su kitais.

Reikia į visa tai pažiūrėti sąžiningai, pradedant nuo to, kas man trukdo. Taip pat reikėtų sukurti viziją – ko aš noriu? Kokia moterimi norėčiau būti? Kokių santykių noriu? Jeigu tai imtų dominuoti, kaip atrodytų mano gyvenimas? Atkreipkite dėmesį į tai, kas trukdo ja būti, su kokiomis baimėmis susiduriate.

Ši vizija, kurią kuriame, jau yra mūsų viduje.

Tai nėra kitas žmogus iš filmo ar knygos, ne. Tai – moteris širdyje, jau turinti santykius su kitomis moterimis, savo motina. Ji gyvena kiekvienoje, bet buvimas ja reikalauja daug darbo. Tokiu atveju turiu paleisti tai, kuo buvau 31-erius metus, paleisti idėją, kurią turėjau susikūrusi apie save.

Ir tada reikia pagaliau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kas irgi yra klaikiai nepatogu. Nes kai prisiimi atsakomybę už savo gyvenimą, tada nebėra kaltų, nebėra pasiteisinimų.

O dar baisiau už atsakomybės priėmimą yra pripažinti, kad esu „ta moteris“! Tai vadinama unapologetic self. Kaip aš galiu priimti, kad esu psichologė? Kas aš tokia, kad aš būčiau psichologė? Kaip aš galiu priimti tai, kad žmonėms padedu jaustis geriau? Buvimas savimi, gebėjimas visiškai priimti save – suvokimas, kad galbūt man šias dovanas davė ne šiaip sau.

Man net viskas viduje verčiasi! Lietuviško atitikmens gal nėra, bet aš sakyčiau, kad tai toks begėdiškas buvimas savimi. „Aš labai gerai varau, didžiuojuosi savo darbu.“

Va, čia ir atsakymas, kodėl mums reikia moteriškų draugysčių! Kad mes galėtume pasakyti „gana!“.

Tačiau net ir savęs nuvertinimą reikia pereiti. Nes mūsų gyvenimas yra kelionė, o kelionė turi žingsnius, kurių mes negalime peršokti. Tada jie neturės tokios vertės.

Čia matome, kodėl dar yra svarbi identifikacija moterų draugystėje. Aš pereinu tuos žingsnius ir, kai matau moterį, kuri tik pradeda juos žengti, galiu ją palaikyti. Anksčiau, kai žmonės gyveno gentyse, tai buvo normalu. Vienas, einantis priekyje, padėdavo kitiems, būdavo moterų ratai, susirinkimai. Tai buvo normalu – aš savo patirtį atiduodu kitiems. Bet kad tą patirtį atiduočiau, turiu per ją pereiti.

Bet jei gyvenime nėra tokio žmogaus, nėra genties, prie kurios galiu prisirišti, aš turiu sukurti savo gentį ir pririšti kitas moteris. Galbūt jei nėra vienos išmintingos moters, tai paimam penkias ir sukuriam iš jų vieną. Tada aš imuosi atsakomybės ir sakau gerai, mes sukursime gentį ir vesime viena kitą. Aš surasiu tą vidinę moterį, nes visi atsakymai yra viduje. Tikriausiai vėl tereikia atverti tas duris, leisti tai moteriai unupologetically išeiti.

Visgi ne iš visų moterų sulaukiame palaikymo. Tai yra „išminties“ balsai, kuriuos daug moterų girdi iš savo „autoritetų“, žmonių, kurie „matę gyvenimo“. Dabar aš jaučiuosi tvirtai savyje, bet anksčiau, kai nusprendžiau skirtis su vyru, iš tos „išminties“ pusės išgirdau klausimų, ar jis mane muša, ar geria? Ne. Tai ko tu skiriesi?

Tai yra įprasta, bet čia svarbu ne tik pasakyti – ką ji čia nusišneka? Mes suprantame, kad tai eina iš vyresnių moterų patirties, nes anksčiau buvo du pagrindiniai dalykai: nemuša ir negeria. O visa tai ateina iš baimių.

Kai man močiutė ar jos kartos žmonės kažką sako, pirma reakcija: „Aha, tai eina iš jų baimės ar jėgos?“ Dažniausiai iš baimės. Anksčiau žmonės neturėjo privilegijos, kaip mes turime dabar – sėdėti pusantros valandos ir kalbėti apie savo draugystę. Žmonėms pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kaip išgyventi (žinoma, ir dabar yra tokių vietų pasaulyje). Mūsų vidiniai pokalbiai, vaikščiojimas pas psichologą ar terapeutą yra dovana ir tikrai ne kiekvienas žmogus turi tam galimybę.

Tačiau tavo minėti klausimai ateina iš baimių todėl, kad jie turėjo tokį gyvenimą. O šiandien aš galiu rinktis. Galiu rinktis: ar reaguoju, ar priimu, ar tikiu tuo, ką jie sako.

Žinoma, jie kalba iš savo patirties, bet mano patirtis yra kitokia ir nesvarbu, kiek žmogui metų, niekas neturi tokios istorijos kaip aš, tu, ji, jis…

Galima išklausyti kitus žmones, pasitarti, pasidalinti. Tačiau atsakymas yra tavo viduje. Tas, kuris tai supranta, niekada nesakys, ką tau daryti. Kiekvieno istorija yra skirtinga ir mes niekada nežinome, koks bus teisingas atsakymas. Tai gali žinoti tik tas žmogus, nes mes nematome visos istorijos, mes matome tik gabaliukus.

Kiekviena patirtis yra unikali. O jeigu aš tiesiog pasakysiu, ką daryti, tu peršoksi savo patirtį, peršoksi savo pamoką. Tu paprasčiausiai nueisi, padarysi ir tai nebus vertinga.

Man atrodo, kad ir šiaip fainai žmones įgalinti, jiems leisti tikėti, kad jie patys geriausiai žino, ką daryti su savo gyvenimu, kad jie išgyvens ir skausmą, jeigu jis ateis.

Jeigu mes apibendrintai kalbėtume apie moterų draugystę, tai moteriška draugystė turėtų įgalinti viena kitą. Kai mes įgaliname kitą, truputėlį įgaliname ir save.

Įvairių pavyzdžių man būna su klientais. Pavyzdžiui, jeigu sau pasakau, kad esu durna, galvoju, o ką tu pasakytum šioje situacijoje savo klientei? Ir klientei aš pasakyčiau, kad viskas gerai, tu žmogus, suklydai, išsiverk, juk tu turi teisę verkti. Kitiems paprastai leidžiame daugiau negu sau.

Kita vertus, jei kažką leidžiame kitiems, turėtume leisti ir sau.

Daugiau apie moterų santykius: Kaip atsiranda pasyviai agresyvios mergaitės?