Tekstas: Živilė Masytė
Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė

Su žmonėmis bendraujame ir jų klausomės kasdien, tačiau būna atvejų, kai jau po kelių valandų negalime tiksliai atsiminti apie ką sukosi pokalbis. Problema atsiranda, nes mūsų gebėjimas ne tik klausyti, bet ir išgirsti savo pašnekovą nėra išlavintas. Tinkama reakcija, žodžiai ar kūno veiksmai – paprasčiausias ir veiksmingiausias būdas paskatinti kitą asmenį atsiverti, pasipasakoti bei padėti jam priimti svarbius sprendimus. Apie bendravimą ir klausymąsi kalbėjomės su sveikatos psichologijos magistrante ir „Vaikų linijos“ savanore Monika Vaitkevičiūte.

Mes labai dažnai klausomės, bet ne visada išgirstame. Kaip reikėtų išmokti aktyvaus klausymosi ir iš ko jis susideda?

Aktyvus klausymasis – sąmoningas dėmesio sukaupimas ties kitu žmogumi. Norėdami suprasti iš ko jis susideda, galime įsivaizduoti kitą žmogų besiklausantį mūsų: ką jis daro? Dažnai būna palinkęs arčiau mūsų, palaiko akių kontaktą, rodo, jog mus girdi linkčiodamas galvą ar pasakydamas tai žodžiu bei pakartodamas tai, ką pasakėme. Pakartojimą reikėtų suprasti kaip kito žmogaus minčių perfrazavimą. Pavyzdžiui, mes galime sakyti: „įsivaizduoju, kad tokioje situacijoje gali kilti toks jausmas…“ ir pan. Perfrazavimas gali būti naudingas besipasakojančiam žmogui, nes jis turi galimybę išgirsti savo situaciją iš šalies ar pataisyti mus, jeigu kažką ne taip supratome.

Norint iš tiesų išgirsti kitą, reikia atsiriboti nuo savo patyrimų ir suprasti, kad kito žmogaus situacija yra jo ir mes apie tai iš tiesų nieko nežinome (net jeigu labai panašus atvejis buvo įvykęs mūsų gyvenime).

Kai pagaliau suprasime kaip tai padaryti, mes klausysimės kito žmogaus jo klausinėdami, o iš klausimų besipasakojantis žmogus supras, kad ne tik girdime, bet ir domimės.

Kaip palaikyti pokalbį su žmogumi, kad jis jaustųsi išgirstas? Kokius žodžius ar frazes geriausia parinkti, o kokių derėtų vengti?

Yra viena auksinė taisyklė – matyti kitą žmogų kaip baltą popieriaus lapą, kuriame nieko nėra parašyta. Tai reiškia, kad mes apie tą žmogų nežinome nieko. Atviri klausimai – vienintelis būdas padėti kitam žmogui apie save papasakoti ir parodyti, kad jo klausomės. Uždaras klausimas (į kurį galime atsakyti tik „taip“ arba „ne“) – užkerta kelią pokalbiui, o atviras klausimas – jį palaiko. Pvz.: galime klausti „ar tau viskas gerai?“ arba „kaip tu jautiesi?“ Pirmu atveju žmogus, turbūt, pasirinks teigiamą atsakymą ir pokalbis bus baigtas, o antru atveju, galėsite ir toliau jį vystyti. Užduodant klausimus reikia vengti žodžio „ar“ (padaro klausimą savaime uždaru) ir „kodėl“ (natūraliai skatina žmogų teisintis). Klausimą „kodėl“ galime keisti į: „kas yra, kad…?“; „kas nutiko?“; „kas buvo?“

Klausantis kito žmogaus reikėtų vengti žodžio „suprantu“, vietoje jo geriau naudoti „įsivaizduoju“. Kai mums būna sunku, mes norime pasipasakoti apie savo unikalų skausmą, o netinkamai parinktas žodis ar patarimas gali dar labiau sujaukti mintis.

Juk net ir tokį pat reiškinį, kaip skyrybos, du žmonės gali išgyventi visiškai skirtingai.

Tad, kai sakome, kad žmogų suprantame, galime labai suklysti. Pvz.: „Suprantu, kad tau pikta“ – nors žmogus jaučia visai kitą jausmą. Sunkioje situacijoje atsiverti bandantis žmogus gali net supykti, jog jo nesuprantame. Žodis „įsivaizduoju“ yra švelnesnis.

Kaip atskirti situacijas, kuomet žmogui reikalingas patarimas arba pagalba, o kada užtenka tik išklausyti ir leisti susitvarkyti su situacija pačiam?

Iš tiesų, patarimai žmogui retai kada būna reikalingi. Mes norime išsipasakoti tam, kad mus išgirstų ir sunkiu metu su mumis pabūtų. Atsakymus, ką daryti, įprastai priimame patys. Jeigu man vienoje situacijoje padėjo vienas veiksmas, tai dar negarantuoja, kad jis padės ar nepakenks kitam asmeniui.

Jeigu draugas prašo patarimo, tai galime padėti jam sugalvoti ką daryti. Pvz.: užduodami klausimą „ką man patartum daryti, jeigu aš būčiau tavo vietoje ir prašyčiau tavęs patarimo?“ – gavęs tokį klausimą, draugas pats sau pasufleruos atsakymą. Arba galime pakviesti pašnekovą apsvarstyti galimybes, ką jis galėtų daryti užduodant tiesioginius klausimus (pvz.: „kas gali nutikti geriausio, jeigu taip padarysi?; „kas gali nutikti blogiausio?“; „ką tada darysi?“; „kaip reaguosi?“ ir pan.). Po pokalbio pravartu parodyti žmogui, kad net ir nepasisekus ar neišdrįsus to, ką suplanavote – jis gali kreiptis į jus. Reikia nebijoti klausimą nukreipti besipasakojančiam, kadangi tie žmonės įprastai būna apgalvoję savo situaciją ir turi idėjų, tik reikia padrąsinti jomis pasidalinti. Galima klausti: „galbūt jau esi kažką sugalvojęs?“, o tada aptarti jo mintis plačiau.

Rodiklis tarp išklausymo ir pagalbos siūlymo – žmogaus savijauta.

Tam galima naudotis vertinamuoju klausimu (užduodami jį prieš ir po pokalbio), pvz.: „kaip jautiesi?“. Jeigu žmogus po pokalbio jaučiasi geriau (palengvėjimą galime pastebėti patys jeigu žmogus nustoja verkti, atsipalaiduoja ir pan.) – tikėtina, jog jam užteko pokalbio. Tačiau, jeigu žmogus išsipasakojęs vis dar jaučiasi blogai, yra pasimetęs – nepalikite jo vieno, padėkite sugalvoti artimiausią veiksmų planą, kurių galima imtis norint pagerinti būklę. Esant kritinei būklei nebijokite klausti žmogaus apie savižudybę. Mes bijome šio klausimo, tačiau jei žmogus apie tai negalvoja – jis taip ir pasakys, o galvojančiam šis klausimas gali būti rodikliu, kad turi kam pasipasakoti.

Ką klausantis kito žmogaus gali reikšti tyla?

Visiškas tylėjimas klausantis kito žmogaus – ne visai teisingas sprendimas. Įsivaizduokite, kad taip vyksta jums. Mes kažką pasakojame, o kitas žmogus žiūri į mus ir tyli. Mes nesuprantame, ar jis mus tikrai girdi. Ką galvoja apie tai, ką aš pasakoju? Jis supranta, ką aš sakau? Pokalbiui palaikyti yra naudingi „pritariamieji“ žodeliai, tokie kaip: „mhm“, „taip“ arba „pritariamieji“ veiksmai, pvz.: linkčiojimas galva.

Tyla gali reikšti įvairius dalykus – galbūt žmogus galvoja apie savo reikalus, galbūt, pasakojimas labai palietė emociškai, kažką prisiminė ir dabar apie tai mąsto. Tylos reikšmę suprasti galime tik pasitikslinę.

Būna atvejų, kuomet žmonės jaučia poreikį išsipasakoti, tačiau to kratosi, nes nenori apkrauti savo problemomis. Kaip paskatinti pradėti pokalbį nespaudžiant?

Atvirai ir nuoširdžiai pasakyti, kad jis mums rūpi ir nebijodamas gali pasipasakoti, kad mes būsime šalia. Kaip ir minėjau anksčiau, svarbu užduoti atvirus klausimus, skatinančius kalbėti apie jausmus. Kaip tariant, natūraliai rodyti rūpestį, susidomėjimą ir leisti mumis pasitikėti. Dažniausiai žmonės tai jaučia, jeigu sugebame tinkamai parodyti.

Kaip elgtis, kai norime apie problemą žmogaus pasiteirauti po kurio laiko, tačiau bijome jam priminti nemalonius išgyvenimus?

Dar pirmojo pokalbio apie problemą metu galime pasiūlyti kreiptis į mus bet kada. Praėjus tam tikram laikui, nuoširdžiai pasiteiraukite kaip tam žmogui sekasi, su galimybe daugiau apie problemą nekalbėti, jeigu pats pašnekovas nenori. Pvz.: galime sakyti: „man rūpi kaip tu jautiesi dėl to, apie ką mes kalbėjome anksčiau, jeigu tau vis dar reikia žmogaus, kuriam gali išsipasakoti – aš čia. O jeigu nenori apie tai kalbėti – galime to nedaryti“ – žmogus natūraliai į tai sureaguos, supras, kad jis mums rūpi ir turi pasirinkimą.

Kokie praktiniai užsiėmimai ar žaidimai gali padėti labiau išmokti klausytis kito žmogaus?

Geriausias žaidimas ir praktika – mokytis neuždavinėti uždarų klausimų. Jie mums naudingi tik tuo atveju, kai norime susirinkti tikslią informaciją (sužinoti ūgį, amžių ir pan.). Retas žmogus į uždarus klausimus atsako daugiau nei vienu žodžiu.

Nebijoti klausti ir domėtis – tai naudinga ne tik pašnekovui, bet ir klausančiam.

Parekomenduokite vaizdinės ar tekstinės medžiagos, kuri suteiktų daugiau informacijos apie bendravimą su kitu žmogumi.

Serialas „13 reasons why“ rodo ne tik opias visuomenės problemas ir visiškus negebėjimo klausytis pavyzdžius, tačiau pavaizduoja, kaip domėjimasis ir nuoširdus bendravimas su kitu žmogumi gali padėti atrasti tikslą gyvenime, suteikti jėgų, leisti į savo situaciją pažvelgti iš šalies. Seriale pamatome, kiek daug slogių jausmų žmogus gali nešiotis savo viduje, o juos išsakius – galima net išgelbėti gyvybę.