
Naglis Bierancas: „Vidinė laisvė atsirado tada, kai priėmiau save tokį, koks esu“
Tekstas: Goda Norvaišytė
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Kol vieni sarkastiškai pašiepia jo sėkmę, sakydami: „uoj, tegul pabando Jis susirasti normalų darbą biure nuo 8 iki 5 val. ir tada jau mes pažiūrėsim“, jam iš paskos kasdien ištikimai žygiuoja 13 sausakimšų Žalgirio arenų. Jis kasdien savo rytą pradeda iš karto transliuodamas 265 000 sekėjų miniai, o seniai nebesuvaldomas plūstančių reakcijų, nuomonių bei žinučių srautas tapo savaime suprantamu bei nuo kasdienybės neatsiejamu reiškiniu.
Būtent jis kasdien bent keliems šimtams sekėjų atrodo geriausias bei tinkamiausias klausytojas iškloti asmenines problemas, sugerti jų nuotaikos svyravimus ar tiesiog pilnaties padarinius, o ir šiaip, jeigu ką, niekam kitam siųsti dar vieną savo katino Sniegučio nuotrauką nėra taip faina kaip jam. Apie meną būti visų čia ir dabar, apie mums nematomą tikrąją influencinimo kasdienybę bei jos tamsiąją pusę šiandien itin atvirai kalbuosi su šokėju, fotografu, televizijos projektų dalyviu, socialinių tinklų pažiba ar tiesiog influenceriu Nagliu Bierancu.
Nagli, mūsų pokalbį noriu pradėti nuo sudėtingo ir gan nemalonaus klausimo, ar tau yra tekę jausti iš visuomenės tam tikrą spaudimą, įpareigojimą elgtis vienaip ar kitaip?
Žinai, man šią vasarą nutiko toks įvykis, kai turbūt perdegiau nuo viso to populiarumo, to instagraminimo. Buvo atėjęs toks laikas, kada aš turėjau savęs dar kartą klausti ne tik to, kas aš esu, bet ir visų pirma – apie ką esu? O visas tas perdegimas įvyko todėl, kad ėmiau jausti tam tikrą spaudimą ir tarsi reikalavimą iš visuomenės, sekėjų, kaip turėčiau elgtis ir ką turėčiau daryti. Tuo metu sulaukiau labai daug įvairių žinučių ir nuomonių, susijusių su manimi, ir tuomet pagavau save, kad dėl to ėmiau pataikauti publikai, jaučiau, kad pradėjau net elementariausią instagramo story filmuoti vis iš naujo, feikinti kažkokią emociją, nuotaiką, kurios iš tikro nėra. Kai supratau, kad tai visuomenės įtaka, man tiesiog „išsprogo“ galva (šypsosi).
Tokios jausenos buvau gal dvi savaites ir tuo metu atrodė, kad noriu viską mesti.
Tuomet viską, kas su manimi vyksta ir kur aš esu, labai rimtai permąsčiau. Dabar tikrai jaučiuosi savimi, stengiuosi nebeklausyti tos pašalinės nuomonės, nes supratau, kad vasarą įvykusį lūžį sukėlė būtent tai. Supratau, kad turiu atsiriboti nuo negatyvo, neįsileisti jo į savo vidų ir daryti tai, kas patinka man, o ne tai, ko iš manęs tikisi kiti. Aš visada viską dariau ir darau iš savęs ir būtent dėl to man pavyko pasiekti tai, kuo galiu džiaugtis šiandien.
Tavo laisvumas beprotiškai traukia sekėjus socialiniuose tinkluose. Sakyk, ar atsivėręs ir nusimetęs kaukes iš tiesų jauteisi išsilaisvinęs?
Dabar juk labai populiaru yra sakyti, kad žmogus yra be kaukės (juokiasi). Bet ar tikrai šiandien žmogus visiškai būna be jos? Manau, kad nebent vienas užsirakinęs tualete, va tada turbūt jis yra be kaukės! (juokiasi)
Man atrodo, kad man niekada nebuvo sunku kalbėti apie tai, ko kiti nepasako, neparodo ar nutyli. Man svarbiausia yra mokėjimas pasijuokti iš savęs ir nebijoti to daryti, juk ta nepagražinta realybė žmonėms labiausiai ir patinka.
Mano visiško atsivėrimo lūžis įvyko 2016 metais, kai aš viešai pasakiau, kad esu homoseksualus. Jaučiu, kad nuo tada labai pasikeičiau.
Tas išėjimas, viešas prisipažinimas prieš visus buvo ne dėl kitų, ne tam, kad kitiems pasisakyčiau, o tam, kad pagaliau sau tai galėčiau pripažinti. Iki tol, kol man sukako 26 metai, aš tikrai apsimetinėdavau, o sulaukęs klausimo „ei, o tai gal tau visgi bičai patinka?“, aš labai sutrikdavau. Galvodavau, o dieve, ką man sakyti? Aišku, kad meluodavau. Bet tada atėjo suvokimas, kad ne kitiems meluoju, o iš tiesų juk apgaudinėju pats save.
Kai viešai pripažinau kas esu, tai buvo ypatingos vidinės kovos prieš save laimėjimas.
Iki tol visą laiką dėl homoseksualumo save linčiuodavau, nuolat klausdavau, už ką man šita gyvenimo bausmė būti gėjumi? (šypteli). Galiu drąsiai sakyti, kad vidinė laisvė atsirado būtent tada, kai priėmiau save tokį, koks esu.
O ar tavo nuoširdumas bei atvirumas socialiniuose tinkluose neiškreipia sekėjų suvokimo apie tai, kiek artimi jūs esate?
Tai labai jaučiasi. Šiaip pastebėjau, kad ir pats darau įtaką tam iškreiptam artumo jausmui. Būna, kad nepažįstami sekėjai rašo žinutes mano stiliumi, bandydami itin grubiai juokauti ar net pašiepti, ir kartais man natūraliai kyla pyktis, galvoju, nu kodėl tu su manimi taip bendrauji? (juokiasi) Bet juk toks bendravimas yra mano paties veidrodis, nes aš taip kalbu, aš sau tai leidžiu ir todėl tą patį jie leidžia sau. Jeigu aš pats tai transliuoju, tai neturėčiau pykti, kai į mane kreipiasi taip pat.
Pastebiu, kad apskritai mano sekėjai yra labai skirtingi. Vieni rašydami į mane kreipiasi „Jūs“, kiti iš karto plūstasi keiksmažodžiais, bet nebūtinai iš piktumo. Aš suprantu, kad jie tiesiog perima mano manieras.
Ar klausi savęs, kur yra ta riba?
Šis klausimas kyla dažnai, bet riba tikrai yra, juk mes nesame draugai. Ypač tos ribos nejaučia labai jauni žmonės. Esu ne kartą priminęs jaunuoliams, kad nesu jų draugas, kai paprasčiausiai atrašius į kokį nors jų klausimą, kuris, atrodo, neturėtų vystytis į tolimesnį bendravimą, prasideda ilgiausių litanijų rašymai, skambučiai ar įvairių filmukų siuntinėjimai.
Vis dėlto galima sakyti, kad visas bendravimas su sekėjais šiandien yra nuolatinė mano darbo dalis. Juk yra ir sekėjų, kurių aš gyvenime nesu matęs, bet jie tapo mano nuolatiniais susirašinėtojais, tarsi internetiniais draugeliais (juokiasi). Jeigu jau kažką rašo, visada stengiuosi atsakyti.
Aišku, neišvengiu ir itin melancholiškų dienų, kai pasileidžiu klasikinę muziką ir visą dieną laistau gėles (šypteli). O tada sulaukiu kokios tikrai geros žinutės iš sekėjų ir pasikraunu.
Galima sakyti, kad lygiai taip pat, kaip mano sekėjai pasikrauna nuo manęs, kraunuosi nuo jų ir aš.
Žinai, kada tikrai labiausiai pavargstu? Kai savaitgalio vakarą išeinu su draugais į miestą ir aplinkiniai ima rodyti dėmesį: nepažįstami žmonės tampo fotkintis, kalbina. Iš pradžių buvo labai smagu, nes jaučiau, kad mane atpažįsta, o paskui pajutau, kad aš vis labiau noriu privatumo ir kokybiško laiko sau, nes kitu atveju save paprasčiausiai išdalinu kitiems.
Ar sutinki su teiginiu, kad augantis sekėjų skaičius palieka vis mažiau asmeninės erdvės, nes tie sekėjai apsigyvena su tavimi kartu?
Man yra keista kai instagramo žmonės patys viską rodo, o paskui virkauja, kai kažkas tuo atvirumu pasinaudoja. Aš rodau tiek, kiek noriu parodyti, ir įsileidžiu sekėjus tik ten, kur pats noriu, todėl nesijaučiu lyg gyvendamas su savo auditorija. Kažkada su draugais esu juokavęs, kad dabar gi daug visokių skandaliukų, o aš sakau, kad prie manęs tie skandaliukai ir intrigos visiškai nelimpa, nes aš beveik pats viską pasakau (šypteli).
Galbūt žmonės norėtų kažką papletkinti ar sužinoti tam tikras tiesas, bet jiems nepavyksta, nes nėra apie ką kalbėti, ko jau nebūčiau papasakojęs! (juokiasi) Juk tiek, kiek aš noriu rodyti, tiek ir parodau, o parodau tikrai nemažai. Žinoma, instagramas yra darbo dalis, tad kartais tenka paplanuoti tam tikrus dalykus, jaučiu, kad reikia nepamiršti sekėjų, nepaisant to, ar dirbu, ar leidžiu smagiai laiką, juk ten yra mano auditorija, kuri manęs laukia. Tuomet ir įsijungia automatinis įvykių dalijimasis su kitais. Per dieną labai daug kas nutinka, tik reikia mokėti tai pamatyti, atrasti, spėti užfiksuoti ir parodyti kitiems. O jeigu ir neįvyksta, kartais namuose katę pakalbinu, ir visiems jau būna smagu (juokiasi).
Kalbant apie tamsiąją influencinimo pusę. Kas iš tikro slepiasi už šimtatūkstantinio sekėjų dėmesio, kas įprastai mums lieka nematoma?
Žinai, pastebiu, kad dabar yra toks laikas, kai dauguma nori būti populiarūs, nori būti influenceriais. Svarbiausia yra suprasti, kad savo gyvenime daryk, ką tik nori, būk šventuolis, pats geriausias žmogus pasaulyje, bet kuo daugiau turėsi sekėjų, tuo daugiau sulauksi ir negatyvo. Reikia susitaikyti su tuo, kad girdėsi ne tik gražius žodžius, bet gausi ir šūdo (šypteli). Kuo didesnė auditorija, tuo to šūdo bus daugiau.
Man žinutėmis yra grasinę ir rankas sulaužyti, ir akis išbadyti. Kad ir kiek yra tų palaikančių, visada atsiras ir nekenčiančių. Kartais aš tokius žmones iš karto blokuoju, o kartais, kai jaučiuosi gerai ir man koks nors marozas rašo, kad aš toks ir anoks, specialiai nusiunčiu jam širdelę ar bučinį su vaivorykšte (juokiasi). Kartais man smagu paprovokuoti sekėjus kokiomis nors itin jautriomis visuomenei temomis. Taip iš sekėjų minios išlenda heiteriai ir aš juos užblokuoju. Tie tikrieji heiteriai yra itin pasyvūs stebėtojai, todėl tokiu būdu kartas nuo karto apsivalau. Aš stengiuosi atsiriboti nuo dalykų, kurie man yra nemalonūs, taip aš pats susikuriu savo terpę. Nors galbūt kažkam pasirodys, kad gyvenu tarsi savotiškame burbule, tačiau man yra labai svarbu, kas mane supa.
Vis dėlto reikia suprasti, kad ta neigiama nuomonė yra neišvengiama ir tikrai nemaža influencinimo dalis.
O svarbiausia, kad dažniausiai tai būna ne kažkokia kritika, o tik pikti žodžiai. Aš į tai stengiuosi žvelgti paprastai – užblokuoju ir atsipučiu, nes nuo to momento vienu šūdu mano gyvenime yra mažiau (juokiasi).
Ir paskutinis, bet neprasčiausias klausimas, kaip manai, ar tu dar vis dirbi Naglimanto vardui ar jau Naglimanto vardas dirba tau?
Blemba, kaip sunku (juokiasi). Nežinau. Na, kaip čia geriau pasakius, mes draugiškai dar vis pasidalinam darbu per pusę. Yra atvejų, kur tikrai dirba tik Naglimantas, bet yra, ir kur aš jam dirbu. Jeigu tu nori kažką gauti, tikrai turi ir duoti. Ir tas galioja visose situacijose: santykiuose su draugais, kolegomis, antra puse. Lygiai tas pats ir su Naglimantu, jeigu aš noriu, kad jis man kažką duotų, aš irgi turiu dėl jo dirbti, o tuomet ir pavyksta geriausias rezultatas (mirkteli akimi).
