Į viršų

Kaip atsiranda pasyviai agresyvios mergaitės?

Nuotrauka: Pasąmonės dirbtuvės

Mokykla – dažnai nepalanki vieta merginų santykiams ir draugystėms. Jei esate matę filmą paaugliams „Mean girls“, tai yra ganėtinai perdėtas, bet neblogas pavyzdys to, su kuo kai kurios mergaitės susiduria kasdien. Dažnai nesupranti, kurios mergaitės iš tiesų yra tavo draugės ir kodėl kai kurios draugės tyčia sukelia skausmą. Kodėl merginos šnabždasi ir juokiasi, žiūrėdamos kitų pusėn, kodėl ignoruoja ar lengva ranka švaistosi juokeliais, pašiepiančiais didžiausius kompleksus. Kodėl kartais taip pažemina, kad norisi prasmegti skradžiai žemę ir niekada neišlįsti. Žinoma, neretai mergaitės iš to išauga baigusios mokyklą. Kai kurių elgesys, vis dėlto, išlieka panašus. Ar aš pati taip elgiausi? Manau, kad vienu ar kitu gyvenimo periodu, taip. Bet kodėl mes apkalbinėjame, ignoruojame, tyčiojamės, jeigu tai žmogaus jausmus ir pasitikėjimą savimi sudaužo it beisbolo lazda?

Kodėl mergaitės?

Pasirodo, visa tai turi savo pavadinimą – reliacinė (netiesioginė) agresija. Nors agresiją patiria tiek merginos, tiek vaikinai, būtent reliacinė agresija yra labiau paplitusi tarp mergaičių. Psichologės Nicki R. Crick ir filosofijos mokslų daktarės Jennifer K. Grotpeter atliktas tyrimas rodo, kad netiesioginę agresiją gerokai dažniau pasitelkia merginos. Nors berniukai tokią agresijos formą taip pat naudoja, tačiau ne tarp draugų, o mergaitės ją pasitelkia būtent draugių rate. Autorės taip pat atskleidžia, kad praeityje atliktų tyrimų išvados apskritai mergaites traktavo kaip neagresyvias, tačiau tokius rezultatus ribojo tai, jog nebuvo skiriama pakankamai dėmesio lyčių skirtumams, išreiškiant agresiją.

Tik XX a. pabaigoje imta daugiau kalbėti apie mergaičių agresiją. Profesorė Jan N. Hughes, kuri gilinasi į vaikų elgesį, sako, kad viena iš priežasčių, kodėl taip nutiko, buvo dažniau matoma agresija tarp berniukų nei tarp mergaičių. Vis dėlto, jos ir kolegų atliktas tyrimas nustatė, jog ėmus įtraukti reliacinę agresiją į agresijos apibrėžimus, bendraamžiai mergaites pradėjo identifikuoti kaip tiek pat agresyvias kaip ir berniukus. Rachel Simmons, knygoje „Odd girl out“ (liet. Šalin kitokią mergaitę) teigia, kad dominuojanti patriarchalinė kultūra išmokė mergaites gerai maskuoti akivaizdžią agresiją ir ją išreikšti per ne taip pastebimus veiksmus.

Kaip atpažinti reliacinę agresiją?

Ji nėra atvira ar fizinė, kaip paprasta agresija, todėl dažnai galime išgirsti tokį elgesį apibūdinamą kaip passive aggressive (liet. pasyviai agresyvus). Nuo to, kad ji – netiesioginė, nėra geriau. Tokią agresijos formą sunkiau pastebi tėvai, mokytojai, tikriausiai ją ir sunkiau įrodyti. JAV Nacionalinė mokyklų psichologų asociacija išleido specialų leidinį mokytojams, aiškinantį, kaip atpažinti tokią agresiją. Jame pastebima, kad mokytojai linkę sukoncentruoti savo dėmesį į fizinę agresiją, nes ji yra lengvai pastebima. O kitokios agresijos formos dažnai pateisinamos tuo, kad „tokie jau tie paaugliai“. Šis požiūris primena posakį „berniukai visada liks berniukais, mergaitės visada liks mergaitėmis“. Vis dėlto, tai nėra pateisinimas užgauliam elgesiui.

Mokyklos socialinė darbuotoja Signe Whitson sako, kad suaugusieji gali neatpažinti iki 96 proc. netiesiogiai agresyvaus vaikų elgesio atvejų. Visgi  agresorių taikiniai retai to nepastebi. Tai yra emocinis smurtas, patyčios, kuriomis siekiama sugadinti tam tikro žmogaus socialinius ryšius grupėje. Toks elgesys gali apimti paskalų, gandų skleidimą, tai gali būti paslapčių išpasakojimas ar pikti, pašiepiantys komentarai, užglaistomi nekaltu „aš gi tik juokauju“. Dažnai tai gali apimti apskritai įtaką kitoms merginoms, manipuliuojant, kad jos elgtųsi panašiai, o kartais tai tik tylus akių vartymas ar ignoravimas.

Nesusidūrusiems tai gali skambėti nerimtai. Tačiau į tave nukreipta reliacinė agresija sukelia stiprų atstūmimo jausmą.

Kas mergaites skatina taip elgtis?

Vienas iš pamatinių žmogaus poreikių yra poreikis priklausyti. Mes visi norime būti kažko dalimi, nebūti vieni. Tai labai svarbu mokykloje, kai iš šeimos aplinkos patenki tarsi į naują gaują. Ir nori būti pripažintas, priimtas, „įšventintas“. O reliacinės agresijos taikinys dažnai ir yra tavo ryšiai su kitais. Ir nesvarbu, jog turi labiausiai palaikančią ir mylinčią šeimą pasaulyje, tai nepakeičia vaiko noro pritapti mokykloje ir turėti draugų.

Aišku, nėra paprasta paaiškinti, kas skatina mergaites taip elgtis. Juk tam negali būti vienos universalios priežasties. Visgi yra sutariama, kad tokį elgesį dažnai motyvuoja socialinis statusas. Nors tai vėl gali priminti filmus paaugliams, kažkodėl socialinis statusas mokykloje laikomas ypač svarbiu. Merginos, kurios labai trokšta populiarumo, yra linkusios žeminti kitas, kad pakeltų savo socialinį statusą.

Kiek ironiška, bet iš tiesų visi šio naratyvo dalyviai patiria kažkokią baimę ar nesaugumo jausmą, tiek agresoriai, tiek aukos. Agresorės gali jaudintis dėl savo statuso, galimybės būti „aukščiau už kitus“, todėl imasi manipuliacijos ar kontrolės, kad jų pačių trūkumai nebūtų atskleisti. Aukoms dažnai trūksta drąsos, pasitikėjimo savimi, kartais jos viduje net jaučia, jog tokio elgesio nusipelnė, todėl dažnai nesipriešina. Nors neretai girdime aiškinimų, kad juk reikia „pastovėti už save“, tačiau tai daryti, kai esi vienas, neturi palaikymo ir lygiuojiesi žemiau mokyklos mitybos grandinėje, nebeatrodo taip lengva. Kartais patyčių baimė gali būti tokia stipri, kad žmogus jaučiasi lyg suparalyžiuotas ir negali ištarti nė žodžio. Kai kurios mergaitės paprasčiausiai atsiduria tokių įvykių viduryje. Jos nėra aukos, bet nėra ir agresorės, tačiau taip pat nepasitiki savimi, bijo užstoti, todėl gali pasyviai ar atvirai prisijungti prie agresijos.

Akivaizdu, kad baimė kažkokiu būdu sukausto kiekvieną ir ta pati baimė laiko šiame užburtame destruktyviame rate.

Kodėl merginos nepasipasakoja? Nes jaučiasi pažemintos, mano, kad elgesys pablogės, nežino, kaip gauti pagalbos, nenori statyti agresorių į bėdą ar baiminasi, kad išpasakojimas paveiks jų kitas draugystes.

Ką daryti?

Aišku, nukentėję nuo reliacinės agresijos formos negali parodyti žaizdų ar mėlynių, tačiau efektai yra labai skausmingi. Nežinau, ar yra įmanoma tai nugalėti. Kartais atrodo, kad tai yra tarsi dėsnis (nors ir smarkiai paremtas stereotipais): kur daug merginų – ten visada bus intrigos. Ne veltui matome įvairius memesus apie žiurkes ir gyvates kaip alegoriją merginų draugystėms.

Šeimos terapeutė Katelyn Alcamo nuo tokio elgesio kenčiančioms mergaitėms visų pirma pataria kalbėtis, išsipasakoti, prašyti patarimų. Geriausia su vyresniu žmogumi, kuriuo galima pasitikėti, galbūt psichologu. Svarbu ir suvokti savo pačios vertybes, išsiaiškinti, kokios savybės labiausiai vertinamos draugystėje, kas yra sveika, o kas toksiška ir puoselėti tuos santykius, kuriuose mergaitės jaučiasi gerai, būdamos savimi. Jei nusprendžiama ateityje atsikirsti, psichologai pataria, kad galima tam pasiruošti, net pasipraktikuoti. Dauguma psichologų skatina susirasti daugiau užklasinės veiklos, kurioje galite sutikti ir draugiškų žmonių.

Žinoma, reikia nepamiršti ir pašalinių asmenų, kurie tokiose situacijose yra labai svarbūs. 2012 metais Reagavimo gebėjimų projekto atliktas tyrimas rodo, kad daugiau nei pusė patyčių liaujasi per apytiksliai 10 sekundžių, jei įsikiša kitas vaikas.

Suaugusiems svarbu mergaites šviesti apie tai. Ir ne prisėsti vienkartiniam pokalbiui, o iš tiesų kalbėtis. Reikėtų būti konkrečiam, kalbant apie elgesį, kuris gali būti žalingas kitoms mergaitėms. Taip pat svarbu aptarti konfliktų sprendimo būdus, išvengiant reliacinės agresijos. Apie tai reikėtų imti kalbėti anksti, dar ikimokykliniame amžiuje, nes tokiu metu jau pradedama susidurti su šiuo elgesiu. Verta mokyti mergaites mylėti save ir sveikai savimi pasitikėti. Galiausiai, reikėtų su vaikais dalintis istorijomis apie savo patirtis, taip jie žinotų, kad nėra vieni.

Daugiau nei pusė patyčių liaujasi per apytiksliai 10 sekundžių, jei įsikiša kitas vaikas.

Visgi tyrimai rodo, kad net reliacinę agresiją patyręs žmogus vėliau gali tokį patį elgesį nukreipti į kitus. Kodėl taip yra? Todėl, kad mes dažnai nesusiejame šių dviejų dalykų. Nors ir patyrę reliacinę agresiją, vėliau vis tiek galime patys tapti agresoriais, nesuvokdami, kad toks elgesys priverčia aukas jaustis taip, kaip mus kadaise. Tai rodo, jog labai svarbu ir stebėti savo elgesį namuose. Galbūt mes patys rodome vaikams neteisingą pavyzdį? Jei apkalbinėjate kitus tėvus, vaikus, draugus, nesistebėkite, kad jūsų pamokslai apie kilnumą ir draugystę praeina pro ausis. Parodykite vaikams, kaip sprendžiate konfliktus, užstojate ir užjaučiate kitus žmones.

Pediatras Alan Green pataria nedaryti šių dalykų: nereaguoti į tokias patirtis kaip į dar vieną „paauglių dramą“, nes tai, kas jums gali pasirodyti nereikšminga, galbūt apvertė vaiko pasaulį aukštyn kojomis. Nereikėtų vaidinti didvyrio, kuris gali akimirksniu viską pataisyti, visų pirma svarbu išklausyti ir paguosti. Kreipimasis į kitų vaikų tėvus taip pat gali tik pabloginti situaciją, juk ne jums, o vaikui kitą dieną reikės vėl žygiuoti į mokyklą.

Vakaruose yra įvairių prevencinių programų, šviečiančių apie tokį elgesį, jo padarinius, kaip elgtis, patiriant reliacinę agresiją ir kaip šią problemą spręsti. Deja, iš savo vaikystės sunkiai pamenu kažką panašaus. Patyčių sąvoka sklandydavo ore per „Savaitę be patyčių“, tačiau iš esmės į šią problemą ar jos prevenciją nebuvo gilinamasi net kai kildavo didelių nesutarimų. Tai irgi svarbi priežastis kalbėti su jaunais žmonėmis apie įvairias agresijos formas, nes kur kitur jie apie tai išmoks?

Rugilė atsako į jūsų laiškus, atrenka ir kuria tekstus puslapiui, inicijuoja naujus ir nusprendžia, ką nebegėdoje skaitysite rytoj.

Komentarai (5)

  • Avatar

    G

    Ačiū už straipsnį, liūdna, bet net būnant 26, susiduriu su tokiomis užsikonservavusiomis „mean girls“ draugėmis. Tačiau išsikalbėjimui labai kliudo baimė sulaukti atmetimo reakcijos ir dar didesnės passive aggression, susigadinti santykius, pakenkti darbo santykiams ar baimė, jog bus išpasakotos tavo paslaptys tretiesiems asmenims.

    reply
  • Avatar

    Kornelija

    Labai gaila, kad tas „mean girls“ šleifas neretai niekur nedingsta ir po mokyklos. O su tokiais, į passive agressive linkusiais, žmonėmis darbo aplinkoje kovoti taipogi sunku. Nesiveliant į apkalbas ir stengiantis likti nuošalyje, galiausiai pats atsiduri apkalbų centre.

    reply
  • Avatar

    Gabriele

    Gaila tiek, kad nukentėjus nuo „mean girls“ paauglystėje, užsilieka skausmas, bejėgiškumo jausmas, ypač prisimenant tuos momentus (ir jeigu tai yra tavo draugių poelgiai). Tą, po pašaipia šypsena paslėpta agresiją dar ir dabar gerai pamenu. Nors ir nereikia toli jos ieškoti – „mean girls“ gyvuoja ir suaugusiose moteryse, kurios nenori/nesugeba/nesusivokia, kad reikia tą iš savęs išgyvendinti.

    reply
  • Avatar

    Šiukšlinė Katė

    Dėkui už straipsnį. Kažkada mokykloje pati buvau tokių „mergaičių-agresorių“ auka. Nors tie laikai jau seniai praėjo ir dabar galiu riebiai atsikirsti, iki šiol jaučiu pyktį dėl išgyventų jausmų. Jis išryškėja ypač tada, kai matau merginas / moteris, panašias į buvusias „agresores“ iš veido, būdo ar kalbos manieros. Užgimsta priešiški jausmai toms, kurių net nepažįstu… Žinoma, kovoju su jais, bet kartais būna nelengva…

    reply
  • Avatar

    Migle L

    Mergaites agresores yra aukos dar didesnio dalyko – tevu nemeiles, ji skaudziausiai kerta vaikui. Suzaloja visiskai. Mergaiciu agresoriu ateitis yra ju paciu bausme sau, jei neieskos pagalbos. Tokie zmones neturi automatiskai laimingos pabaigos, kaip kiti, jie turi pasikeisti tam.

    reply

Komentuok