Alen Chicco: „Būti savimi – būtina sąlyga laimei“

Tekstas: Karolina Motiejūnaitė

Nuotraukos: Joana Suslavičiūtė ir Martynas Vitėnas

Tomas Alenčikas, daugeliui geriau žinomas Alen Chicco sceniniu slapyvardžiu, atrodo ryški ir įdomi asmenybė, akį traukianti ne tik išskirtiniu savo sceniniu įvaizdžiu bei pasirodymais, bet ir sutiktas gatvėje. Su Tomu pasikalbėjome apie tai, iš kur jis semiasi įkvėpimo, apie jo performansus, asmenybės išlaisvėjimą ir, svarbiausia, – drąsą būti tuo, kuo nori būti. Šiuo metu debiutinį savo albumą bei drag šou rengiantis Alen Chicco teigia visada iššaukdavęs aplinkinių dėmesį.

Tenka pastebėti, kad tavo veikloje gausu mados, estetikos, stiliaus. Kada pradėjai tuo domėtis, kokie buvo pirmieji žingsniai link to, ką dabar veiki?

Mane nuo vaikystės domino mada, kostiumai, įvairių personažų kūrimas. Galbūt labiausiai tai išryškėjo, kai įstojau mokytis muzikinio teatro specialybės. Norėdamas sukurti vaidmenį, turi naudotis rekvizitais – kostiumais, makiažu, aplinkos dekoracijomis – tai suteikia personažui įtaigos, stipriau paveikia žiūrovą. Studijų metais taip susilipdė, kad mada, teatras ir muzika tapo mano esybe. Šiuos tris dalykus stengiuosi apjungti kiekviename savo pasirodyme. Scenoje ne tik dainuoju – aš kuriu performansą.

Kaip suprantu, jau vaikystėje mėgdavai išsiskirti iš minios…

Išsiskirdavau, manau, visada. Tik gal mokykloje domėjausi kitais dalykais, visi konkuravo istorijos pamokose, matematikoje, tai, nori nenori, pakliūni į tą karuselę ir sukiesi kartu su visais. Bet už mokyklos ribų aš šokau, dainavau, tai mane labiausiai priartino prie scenos. Nors mokykloje ir buvau kitoks, labiau išsiskirti iš minios pradėjau jau ją baigęs. Daugiausiai panašaus mąstymo žmonių sutikau kolegijoje – jau praėjus trejiems metams nuo mokslų baigimo vis dar kartu eksperimentuojame, kuriame kažką naujo, išskirtinio.

Ar augai tolerantiškoje aplinkoje? Ar mokykloje, šeimoje jautei, kad gali save realizuoti?

Buvo visaip, net sunku apibendrinti. Jei klausiate apie šeimą, tai ji į viską, ką darau, reaguoja labai teigiamai ir mane palaiko. Žinoma, konkrečių sprendimų dėl mano sceninio įvaizdžio itin detaliai mes neaptarinėjame. (šypsosi)

Dažnai gyvenimą mes skirstome į tam tikras erdves – mokykla, būreliai, namai ir panašiai – ir kiekvienoje iš jų susikuriame tam tikrą asmenybę. Tai dariau ir aš.

Mokykloje buvau labai aktyvus, lakstydavau, darydavau nesąmones. Muzikos mokykloje elgiausi visai kitaip – buvau tylus ir ramus. Kituose būreliuose elgiausi dar kitaip. Kai baigėsi paauglystė, pavyko visas savo savybes apjungti į vieną asmenybę. Ar visada iššaukdavau aplinkinių žmonių reakciją? Taip.

Kuo tau svarbūs drabužiai, makiažas? Ar į šiuos atributus žiūri tik kaip į priemonę gerai atrodyti, ar tau jie turi ir kitokią funkciją?

Dažniausiai klubuose mes sutinkame labai įdomiai apsirengusių žmonių, tačiau scenoje visi bando atrodyti „tvarkingai“. Man norėjosi ir scenoje kurti išskirtinius kostiumų derinius, nemanau, kad vyras būtinai turi būti su kostiumu, o mergina su suknele – drabužiai lyties neturi. Moterys jau seniai perėmė vyrišką kostiumą, o vyrams apie sukneles dar, atrodo, neįsivaizduojama net pagalvoti.

Kiekvienas mano pasirodymas yra ieškojimas, kaip savo vidinį pasaulį perteikti pasitelkiant ne tik muziką, bet ir rūbus, makiažą. Mada yra žaidimas, eksperimentavimas, nesuderinamų derinių ieškojimas.

Kas tave įkvepia? Galbūt muzikantai, performeriai? Ko iš jų semiesi?

Mane įkvepia club kids judėjimas, drag kultūra. Iš žmonių mane anksčiau įkvėpė That Girl Sussi (jis buvo labai žymus club kid Niujorke), Lady Gaga, kuri gali būti absoliučiai visokia. Taip pat mane įkvepia dauguma pop atlikėjų, kurie nebijo eksperimentuoti savo kostiumais ar įvaizdžiais.

Dažnai mane įkvepia ir nepažįstami žmonės, sutikti įvairiose erdvėse. Iš jų pasisemiu labai daug idėjų ar net pasiūlau bendradarbiauti. Dažniausiai taip ir gimsta idėjos, tiesiog vietoje sakau: „Davai, darom.“

Jeigu vienas kitą kažkaip užkuriame, toliau viskas susidėlioja savaime.

Kurį laiką gyvenai Londone – kaip tai pakeitė tavo požiūrį į žmones, saviraišką? Kaip jauteisi grįžęs į Lietuvą?

Londone gyvenau tik dvi vasaras, tačiau per tą laiką pamačiau be galo daug. Aš manau, kad visi vakarų miestai – Londonas, Berlynas, Paryžius išlaisvina, nes ten viskas yra žymiai laisviau. Aišku, tokiuose miestuose gerokai sunkiau išsiskirti, nes ten daugybė ryškių žmonių. Tačiau tai kuria laisvės atmosferą ir gali ramiai jaustis savimi ne tik scenoje, bet ir gatvėje.

Grįžus į Lietuvą, atrodė, kad grįžau laiku atgal. Bet Londone pasikraudavau energijos ir drąsos, tai mane užgrūdino – ypač nebijoti kitų nuomonės.

Kuo daugiau atsiranda drįstančių eksperimentuoti, tuo labiau keičiasi ir mūsų visuomenė, tad pamažu pradeda atsiskleisti labai įdomios asmenybės.

Ar sulauki smerkiančių, nemalonių aplinkinių reakcijų? Kaip jos paskatina tave elgtis toliau?

Nežinau, ar galima sakyti, kad reakcijos smerkiančios, nes žvilgsnių visokių būna, sunku atskirti, o ir niekada nežinai, ką iš tikro tas žmogus galvoja. Galbūt vienas žiūri nustebęs, kitas su pykčiu – bet žvilgsniai to neparodo. Smerkiančių atsiliepimų daugiausiai sulaukiu internete, kur komentatoriai jaučiasi saugūs ir galvoja, kad gali sakyti, ką nori. Ten tarp daugelio pašaipių komentarų pasitaiko ir grasinimų: „Sulaužyčiau tave sutikęs gatvėj“ ar „Žudyt tokius“. Be abejo, būna visokių įvykių, pavyzdžiui, kai šiemet dalyvavome Baltic Pride eisenoje apsirengę suknelėmis, vienas praeivis pradėjo aiškinti, kad jam nuo mūsų bloga. Bet dabar iš tokių atvejų tiesiog pasijuokiu, nes žinau, kad tai jis yra nelaimingas, o ne mes.

Dar nebuvo ir tikiuosi nebus tokių incidentų, kad kas nors imtųsi fizinių veiksmų. Žmonės labai drąsūs tik internete. O šiaip tai aš ir apsiginčiau labai laisvai!

.

Kaip tu žiūri į savo išskirtinumą? Galbūt dabar įžvelgi išskirtinumo pliusus kaip artistas ar asmenybė?

Kartais galvoju, kad aš dar per mažai išsiskiriu. Nervinuosi, kad per ruošimąsi koncertui lieka mažai laiko vystyti išskirtinumą. Kartais pritrūksta laiko darbui su savimi, o lygį norisi pakelti dar aukščiau. Norisi keistis dar daugiau, neužsisėdėti vietoje.

Kada atėjo tas momentas, kai supratai, kad esi išskirtinis ir gali tą panaudoti?

Viskas prasidėjo studijų metais. Tikriausiai dėl to, kad su kursiokais buvome viena komanda. Tada ir supratau, kad reikia veikti dabar, nes paskui gali būti per vėlu. Anksčiau save spaudžiau, kad reikia laikytis kažkokių normų. Mane net įkalbinėjo būti operos solistu ir aš apie tai mąsčiau. Vėliau supratau, kad tokiu atveju tiesiog eisiu savo dėstytojų pėdomis. Supratau, kad taip gyventi nenoriu ir negaliu. Be to, norėjosi kurti kažką naujo, vystėsi noras būti išskirtiniam, daryti kažką visiškai kitaip nei iki šiol.

Ar turi tikslą išsiskirdamas, pavyzdžiui, įkvėpti kitus, paskatinti susimąstyti apie būtinybę būti savimi?

Galbūt idealizuoju, bet man norisi daryti kažką tokio, kad žmonės klausytų ir jaustų tai, ką aš jaučiu, noriu kurti bendrumą. Paauglystės metais įsivaizdavau, kad noriu išgydyti pasaulį. Nors ir keistai skamba, bet noriu burti menininkus ir ne tik, kurti bendrystę. Norisi daryti fainus dalykus ir įkvėpti kitus veikti. Man išskirtinumas yra žaidimas, šventė, įkvėpimas.

Kaip manai, kodėl svarbu būti savimi ir daryti tai, ką nori daryti?

Nes tik tada šimtu procentu išpildysi tai, kodėl čia esi. Man atrodo, kad tai būtina sąlyga laimei.

Galbūt turi patarimų kaip išgyventi jaunam žmogui, kuris jaučiasi nepritampantis, turintis užslėptų talentų, bet nedrįsta jų parodyti?

Pirmiausia reikia suprasti, ką tu iš tiesų nori daryti, o tai tikrai neateina iš karto. Tačiau nereikia nieko skubinti, tai turi atsirasti savaime – einant, bandant, klystant. Reikia duoti sau daug laiko, leisti suprasti, kokiu keliu eiti.

Jeigu jau žinai, ką nori daryti, bet nedrįsti, tai galiu iš savo patirties pasakyti – susirask įkvėpimą, žmones, kurie turi panašius siekius, pomėgius ir pradėk su jais daryti. Tada rasis ir drąsos.

Juk kai aplinkui visi dega viena idėja, vieni kitus palaiko ir skatina. Galų gale, išvažiuok į Niujorką ar bet kokį kitą vakarų miestą, pamatysi ir suprasi, kas yra drąsa ir laisvė. Reikėtų mažiau abejoti ir daugiau apsupti save įkvepiančiais pavyzdžiais. Aš pats įsikvepiu ieškodamas išskirtinių artistų, menininkų. Kai pamatai tai, ko net negalėjai įsivaizduoti, ateina suvokimas, kad galima padaryti dar kitaip… Galima padaryti savaip.

Taip pat klausykitės: Kas yra normatyvinis vyriškumas?

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.