Eglė Vaitkevičienė: „Keturiolika – tiek vaikų vadina mus tėčiu ir mama“

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Netrukus po paskelbto karantino, socialiniuose tinkluose ne vienas pastebėjome tėvų reakcijas, kurie nežinojo, kaip visą dieną reikės praleisti su vaikais namuose, ypatingai, jei reikia dirbti. O ką daryti, jei tų vaikų, ne vienas, ne du, o visi keturiolika? Kaip atrodo tokios gausios šeimos gyvenimas ir rutina? Kokia komunikacija ir kaip sprendžiamos problemos? Šiandien kalbinu Eglę Vaitkevičienę, 14-os vaikų mamą, kuriančią jaukius ir stipriai apkabinančius feisbuko įrašus ir nuolat įkvepiančią ramybės ir išminties apie vaikų auginimą.

Papasakokite, kiek iš viso turite vaikų, kokio amžiaus ir kaip jie visi atsirado jūsų šeimoje?

Prieš 13 metų, besilaukdama trečio mažylio, ligoninėje susipažinau su aštuonmečiu berniuku iš vaikų namų. Labai greitai įvykdžiau sau dar paauglystėje duotą pažadą ir šis vaikas tapo mūsų sūnumi. Kadangi globos namuose jis augo su sese ir broliu, darėme viską, kad šeima būtų kartu ir po kelių metų mudu su vyru tapome 6 vaikų tėvais. Atrodė pasiutusiai daug!

Tačiau viskas ėjo kaip per sviestą ir, kai dukra jau studijavo, o du sūnus buvo beveik 18 metų, pakalbėjome šeimoje, kad esame pakankamai jauni ir faini dar vienai mažai mergytei, ieškančiai namų. Labai greit ją ir radome – dvimetę Rasytę su mūsų pavarde. Tai priėmėm kaip ženklą, negąsdino nei jos medicininėje kortelėje įrašytos diagnozės, nei tai, kad ji turi devynerių metų sesę, su kuria nori augti kartu. Atšventėme vaikinų pilnametystę ir neilgai trukus tapome aštuonių vaikų tėvais. Tiek brolių ir sesių turi mano vyras, atrodė pilnos širdys ir namai.

Visgi likimas manė kitaip ir nepraėjus nė metams sužinojome apie šešiametę, kurios atsisako jos globėjai. Per Kalėdas.

Ta žinia sujaukė protus ir namie atsirado vietos dar vienam vaikui. Netrukus ir jos paaugliams broliams bei sesėms, kurie augo vaikų namuose. Keturiolika – tiek vaikų vadina mus tėčiu ir mama. Didelis būrys jau išaugo ir išlėkė užkariauti pasaulio, namuose dabar aštuonios atžalos. Ir visada atviros durys grįžtantiems.

Kaip spėjate per dieną skirti visiems vaikams laiko?

Išnaudoju visus įmanomus būdus pasakyti vaikams, kaip stipriai juos myliu – glėbiu, mirktelėjimu, pokalbiu, vaizdo skambučiu ar žinute. Nėra tokio laiko pasaulyje, kurio būtų gana mūsų artimiesiems. Atiduodu save visą: kai tik kuriam manęs reikia, esu čia pat.

O kaip pagaminti visiems valgyti tris kartus per dieną? Kokį automobilį reikia vairuoti? Kaip spėti padėti visiems paruošti namų darbus? Atrodo tiek daug darbų ir tiek visko reikia apgalvoti.

Verdu didelius katilus maisto, užsipirkti kelioms dienoms nemoku, o ir kokio dydžio šaldytuvas turėtų būti. Į automobilį (turim 8 vietų) netelpame, bet nesukame dėl to galvos – jei kur susiruošiame kartu, vyresnėliai važiuoja viešuoju transportu ir susitinkame vietoje. Jei visi visi kartu (tokia reta šventė!), tai suaugę broliai į savo automobilius netilpusius susisodina.

Vaikai labai savarankiški, manau, tai suteikia saugumo ir kelia savivertę. Kai moki pasišildyti ar pasiruošti maisto (tas, kuriam neįtinka mano pietūs – skoniui draugų nėra – ieško kažko valgomo šaldytuve ir gaminasi tai, ko nori), taip pat su kambarių tvarkymu (tik retsykiais, aplankius įkvėpimui, padarau juose generalinį tvarkymą), ar namų darbų ruoša – paklausia, kas neaišku, bet pati nei sėdžiu kartu, nei tikrinu. Jie patys jaučia atsakomybę už savo mokslus. Mes aiškiai sutarę taisykles ir atsakomybę už jų nesilaikymą. Pastabos iš mokyklos „kainuoja“: kam telefoną ar kompiuterį parai, kam nakvynę pas draugus.

Aš net nežinau jų būrelių laiko, nesugebu tiek daug atsiminti, todėl tai irgi jų atsakomybė ir visi puikiai su ja tvarkosi. Kasdienybės krūvio nejaučiu, kol nepradedu apie tai galvoti, o juk išties neturiu prabangos daryti vieną darbą ar galvoti apie vieną planą – nuolat multitaskinu, darau du, prišokdama dar du ir planuoju dar šešis.

Žmonės dažnai turi baimę auginti jaunuolius iš vaikų namų. Kartais nuogąstaujama, kad jie gali būti ligoti ar „sunkaus charakterio“. Kokios jūsų mintys apie tai? Kokia patirtis?

8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 17 tokio amžiaus buvo vyresni vaikai, peržengę mūsų namų slenkstį. Dievinu paauglius su jų kategoriškumu ir karštakošiškumu. Jie primena man, kad galime siekti neįmanomo ir būti kuo tik norime. Pirmiausia – santykis. Jokių paklotų lovų, nusineštos lėkštės ir nusispjaut į rezultatus mokykloje. Kol nėra santykio – nėra nieko. Kol vaikas nesijaučia saugus, jis kovoja, žalodamas save ir aplinką. Mano tikslas – įrodyti, kad mūsų namai yra saugi erdvė pykti, ieškoti savęs, garsiai įvardyti, ką dabar jaučia. Tik išsivalęs nuo skausmingų patirčių, gavęs galimybę kalbėti apie jas be smerkimo ir patarimų, vaikas pradeda sveikti. Nusikrato per sunkios jo pečiams naštos ir atgauna prigimtinę teisę į vaikystę. Turiu sugrąžinti tai, kas iš jų buvo pavogta. Turiu nešioti ant rankų, glostyti kol užmiega, leisti švepluoti ar elgtis ne pagal amžių. Nesvarbu, kad kūnai paauglių, viduje, dažnas, yra neišmylėtas kūdikis. Ir jį turiu užauginti.

Vaiko elgesys – tai jo sielos kalba. Kai tai supranti, nebelieka „blogų“ vaikų „sunkiais charakteriais“, matai tik žaizdas, kurios šaukte šaukiasi gydymo.

Iš šono viskas atrodo tobula, tačiau vis tiek konfliktai, kai namie tiek daug įvairių žmonių, yra neišvengiami. Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduriate? Kaip jas sprendžiate?

Sunkiausias klausimas apie namų taisykles ir konfliktus. Taip, man nepatinka, kai paprašius išjungti kompiuterį, turiu tai pakartoti 100 kartų ir atsimušu į TUOJ. Ir kad merginos ryte išsineria iš pižamų ir palieka jas ant grindų. Ir batai nuspirti vidury koridoriaus.

Turim sutartas dienas, kada kuris vaikas veda šunį ir tvarko virtuvę (vieną kartą per savaitę! Daug brolių ir sesių – didelis privalumas). Ar visada išveda ir sutvarko? Tikrai ne. Bet kelti dėl to karo namie neturiu nei noro, nei tikslo, pabambu, bet konfliktu to nepavadinčiau. Būna paaugliškų žaibų ir durų trankymo, leidžiu ataušti ir tikrai nepilu žibalo į ugnį.

Skaitau moralus, sužinojusi apie elektronines cigaretes, vartau akis dėl neigiamų pažymių, bet nė vienas neatsakingas poelgis nevirsta tragedija.

Tie, kurie jau išaugo, pramynė visus tėviškus siaubo kelius ir įrodė, kad visokie smulkūs nesusipratimai netampa inkaru, tempiančiu žemyn nuo šviesios ateities. Tai tik raidos etapai, kuriuos visi vaikai praeina.

Skaičiau, kad žmonėms įdomu, kaip neišprotėjate 🙂 Tai kaip sekasi gyventi, spėju, nuolatiniame šurmulyje?

Anądien žiūrėjau romantinį filmą. Durnai įsijungiau 19 valandą. Ekrane tuoj tuoj bučiuosis, įtampa siekia aukštumas, o tuo metu mažė užsimano sumuštinio. Su sūriu / be, su dešra / ai, gal be nieko, tik su sviestu / oi, nebenoriu, su uogiene / užsitepsiu pati… Tepasi, stiklainis nuslysta ir, herojų lūpoms susilietus, uogienė išsitaško po visą virtuvę. Du šoka padėti, du pravirkdo ją sakydami „žiopla“, du tildo rėkiančius, nes mama filmą žiūri. Toks mano gyvenimas. Happy ending. Kai kyla noras išprotėti – einu miegoti. Arba įjungiu galvoje tylos režimą, kai akys fiksuoja, rankos daro, o galva Maljorkoje po palme.

Ar patirtis yra gera mokytoja auginant vaikus?

Patirtis – geriausia mokytoja! Viskas, kas mano gyvenime nutinka yra arba dovanos, arba pamokos. Išmoksti ir nebesikartoja. Neišmoksti – gauni dar sunkesnę. Todėl stengiuosi išanalizuoti, iškalti mintinai iš pirmo karto. Labai dažnai, atsidūrusi sudėtingoje situacijoje, stoju į akistatą su savimi ir kapstausi ieškodama atsakymo, kodėl man taip nutiko ir ką man tuo nori pasakyti. Nepanikuoju ir neisterikuoju. Taip išmokau ir su nepagydoma liga gyventi, ir išvairuoti ties gyvenimo posūkiais.

Neturiu plano ir lūkesčių, kaip turi būti. Bet turiu tikslą augti ir tobulėti, kad niekas neišmuštų manęs iš pusiausvyros. Intuityviai jaučiu, ką turiu pasakyti ir padaryti konkrečioje situacijoje. Esu suklijuota iš mažų gabaliukų: auklėjimo, tikėjimo ir patirčių. Esu čia ir dabar, tokia, kokia esu, nes prieš tai priėmiau viską, ką man davė gyvenimas.

Kaip atrodo jūsų laikas sau? Ar pakankamai jo turite? 

Nebežinau, kas yra laikas sau. Mano šeima yra sau. Mano darbas yra sau – veldama (vilną) atsijungiu nuo buities ir pasikraunu. Galbūt čia labiausiai tinka posakis „susirask mėgiamą veiklą ir niekada nebereiks dirbti“. Tai, ką veikiu kasdien, yra būtent tai. Turiu prabangą įgriūti į hamaką, ar nusnūsti fotelyje priešais židinį. Pusdienį vaikai būna mokykloje, aš tyloje, gal tai ir yra mano laikas sau?

O ar atrandate laiko intymumui, sau ir vyrui?

Mes iki šiol einame į pasimatymus. Retai, todėl tas laikas dviese dar brangesnis. Kartą per metus išlekiam į pasaulį savaitgaliui, per tiek laiko namai nesugriūna ir neužgraužia sąžinė, kad močiutė turi atlaikyt visą frontą. Mes kalbamės apie viską.

Ir į mūsų miegamąjį reikia pasibelsti.

 

Rugilė atsako į jūsų laiškus, atrenka ir kuria tekstus puslapiui, inicijuoja naujus ir nusprendžia, ką nebegėdoje skaitysite rytoj.

Komentuok