Į viršų

S. Urbonas: „Mano didžiausias pasididžiavimas yra tėčio pareigos“

Teksto autorius: Kšištofas Kšivecas

Britų psichologai iškėlė prieraišumo teoriją, kuri teigė, jog vaikai turi išsiugdyti saugų prieraišumą prie tėvų prieš susidurdami su nepažįstamomis situacijomis. Saugus prieraišumas reikalingas tam, kad vėlesnėse augimo stadijose vaikas gebėtų savarankiškai susidomėti naujomis sritimis, drąsiai imtis veiklos ir įgautų naujų įgūdžių. Tam suformuoti yra reikalingi nuoširdžiai rūpestingi, mylintys ir būnantys šalia, kai vaikui to labiausiai reikia, tėvai. Tokiu stengiasi būti trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas, su kuriuo aptarėme tėvystės malonumus ir sunkumus, stereotipų atsikratymą auklėjant atžalas bei kitą su tėvyste susijusią veiklą.

Kiek laiko esi vedęs?

Su Ieva draugaujame jau dvylika metų, o žiedus sumainėme 2012-ųjų pavasarį.

Ką manai apie šeimos planavimą? Ar planuojate, norite susilaukti daugiau vaikų?

Esame už planavimą ir netyčiukų šeimoje neturime, jei neskaičiuosime manęs. (Šypsosi – red. past.) Mano ir žmonos gyvenimai bei veiklos gana skirtingos: aš labai vertinu gyvenimą ir sprendimus, paremtus „čia ir dabar“ principu, o ji visada turi planą. Gerai, kad žino ir mūsų visų planą, nes planuojant gyventi tikrai paprasčiau. Visgi, jei kalbėtume ne tik apie veiklų, darbų, finansų planavimą, o apie kur kas didesnius planus, tai šiuo klausimu mudviejų nuomonė sutampa. Vaikams reikia pasiruošti, nes tai kur kas daugiau nei nusipirkti baziliką ir nepamiršti jo palaistyti. Gimus vaikams privaloma pakeisti iki šiol galiojusias taisykles, o tam reikia pasiruošti.

Ar prieš pradedant vaiką su žmona atliekate dvasines praktikas – meldžiatės, medituojate?

Tiesą sakant, didžiausia malda – jos akys, o meditaciją atrandu būdamas šalia. Praktikų ar ritualų neatliekame, nors visi tie kartai mums buvo ypatingi.

Kokie jausmai, mintys aplankė sužinojus, kad žmona laukiasi pirmagimio?

Aš to labai laukiau, tad tas jausmas labai panašus į jausmą, kai turi svajonę, jos sieki, lauki ir ji ateina. Jei esi tai jautęs, turėtum suprast. (Šypsosi – red. past.) O visa kita – tik sumišimas, baimė, nežinomybė, džiaugsmas, laimė, atsakomybė, euforija ir visi kiti jausmai, kurie sukrito vienu metu. Tai tikras pasimetimas, kol susivoki, kas pradeda vykti nuo to momento, kai sužinai apie nėštumą. Gimus vaikui, tai kartojasi vėl. (Šypsosi – red. past.)

Viskas atrodė labai skausminga. Nepakeliamai skausminga. Net nežinau, kaip tai išgyvenčiau aš.

Ar stebėjai gimdymus?

Pirmus du kartus visus sąrėmius atlaikėme kartu, bet prasidėjus tikrajam atėjimui išeidavau už durų, nes toks buvo mūsų bendras noras. Trečiajame gimdyme teko dalyvauti net taip neplanuojant. Gimdymas prasidėjo netikėtai greitai naktį, nors jau buvome ligoninėje, bet aplinkui gydytojų nebuvo, tad visa pradžia krito ant mano išsigandusių pečių. Laksčiau ieškodamas personalo, raminau žmoną, raginau kvėpuoti ir pats kvėpavau, masažavau ir meldžiau, kad tik ji nemirtų, nes viskas atrodė labai skausminga. Nepakeliamai skausminga. Net nežinau, kaip tai išgyvenčiau aš. Žodžiu, atsirado gydytojai, paprašė išeiti ir po dviejų minučių išgirdau naują pasaulio gyventoją. Tad sakau, kad trečią vaiką priėmiau aš, bent jau pradėjau priimti. (Šypsosi – red. past.)

Apibūdink jausmą, kylantį ant rankų laikant pirmagimę?

Tam įvykus supranti, kad viskas – pasaulis, visi jame likę reikalai, problemos – tiesiog sustoja ir pradingsta antrame plane, atrodo, kad orbitoje sukiesi tik apie tai, kas taip nedrąsiai guli rankose. Tam įvykus perkeli save į kitą vyriškumo lygį, matyt, tuo momentu nusprendi, koks tėtis būsi. Tą akimirką labai, labai didžiavausi savo žmona. Dabar žinau, kad po kiekvieno gimdymo aš ją įsimyliu vis stipriau.

Ar gimus Anabelei pakito santykiai su žmona? Jei taip, kaip jie keitėsi?

Tai žinoma, pakito, nes viskas pasikeičia atsiradus naujam šeimos nariui. Netikiu, kad įmanoma gyventi taip, kaip gyvenai iki vaiko. Net labai stengiantis, tai būtų neįmanoma. Žinoma, iki vaiko daugiau diskutuodavome, aršiau, ultimatyviau diskutuodavome, tad, gimus Anabelei, tapome daug švelnesniais kompromisų ieškotojais. Prie vaikų stengiamės turėti bendrą tėvų nuomonę, tad jei pagalvojus įvardyčiau, kas pasikeitė labiausiai, tai mūsų bendravimas, jo forma, kas, manau, išėjo į naudą mums abiem. (Šypsosi – red. past.)

Kuo didžiuojies kaip tėvas, kokios Tavo stipriosios tėviškos savybės?

Labiausiai džiaugiuosi, kad mano vaikai sveiki ir turi abu tėvelius: vienas kitą mylinčius, gerbiančius ir nesigėdijančius šokti vaikų akyse. Didžiausia dovana vaikui – matyti laimingą mamą, laimingą tėtį – tai yra it pagrindas visoms ateities kartoms. Tad jei klausiate, kuo didžiuojuosi, tai didžiuojuosi, kad nematęs laimingos šeimos modelio vaikystėje, sugebėjau sukurti jį savo vaikams. Jei kalbėtume apie kasdienius dalykus, džiaugiuosi, kad mano didžiausias pasididžiavimas yra tėčio pareigos, o ne kažkokie antpečiai darbe, naujausio modelio telefonas, laikrodis ar automobilis. Todėl didžiąją dalį laiko, ypač dabar, gyvendamas be interneto, skiriu žaidimams su vaikais. Sunku net įsivaizduoti, kiek daug džiaugsmo, pasitikėjimo savimi, intelektinio, emocinio augimo suteikia vaikams. Pastarąjį mėnesį vaikai dėl įvairių priežasčių nėjo į darželį, todėl visą šį laiką galėjau atsiduoti tėvystei ir nuo ryto iki pat vakaro žaisti, pažinti, stiprinti ryšį su jais. Tai, manau, yra stiprybė – leisti laiką su savo vaikais iš visos širdies, visiškai tam atsidavus. Tą darau bent tris kartus per metus ne trumpiau mėnesio, tuo ir didžiuojuosi.

Mano didžiausias pasididžiavimas yra tėčio pareigos.

Kur dar kaip tėvas galėtum augti? Kas tau tėvystėje sunkiausia?

Kol auga vaikai, tol privalo augti ir tėvai, tad, manau, čia tik pradžia, nes patys įdomiausi laikai bus kai namuose augs trys paaugliai. (Šypsosi – red. past.) Kitas dalykas, tai vaikų ugdymas yra pačio savęs ugdymas, tad kodėl reikėtų tuo nesinaudoti? Matau daugybę privalumų tėvystėje, nors tai tikrai kartais užknisa, kartais tiesiog norisi ramybės, pabosta buitis, žaislai ir tas nuolatinis rūpinimasis, bet jei reikėtų rinktis gyvenimą iki vaikų ar gyvenimą su jais, aš net nesvarstyčiau.

Ar imi tėvystės atostogas? Jei taip – kartu su žmona, ar atskirai?

Labai išsiskyriau iš kitų tėvų, kai išėjau tėvystės atostogų su trečią mėnesį švenčiančia dukra. Toks buvo mūsų su Ieva sprendimas, kuris sulaukė daugybės nuomonių ir atsiliepimų. Tikriausiai Ievai buvo sunkiau atlaikyti spaudimą, kaip mama gali taip elgtis, bet mes žinojome situaciją ir šis sprendimas mūsų santykius, pasitikėjimą vienas kitu perkėlė į kitą lygį. Tad išėjau ir su antru vaiku, o su trečiu pasirinkome stereotipus mūsų šalyje atitinkantį modelį, kai motinystės atostogų išeina mama.

Ar skirtingai auklėjate berniukus ir mergaitę?

Juk ir mus auklėjo labai skirtingai, tad turime išlikusių klišių ir stereotipų. Aš labai stengiuosi su tuo kovoti ir bandau vidinį žinojimą „kaip reikia“ keisti. Sustabdau ir žmoną, jei pajaučiu, kad kalba mūsų tėvų paliktos nuosėdos. Žinoma, sunkiausia paaiškinti seneliams, kad jų anūkas gali pasidažyti sesės lūpdažiu, bet viskam reikia laiko. (Šypsosi – red. past.) Tad mes vaikus auklėjame kaip pasaulio žmones, nelipdome etikečių, bet, deja, pačių vaikystės patirtys, įsisenėjusi šalies kultūra darželiuose, mokyklose, aplinkinių galvose, žaislų industrijoje ir visur tiesiog paverčia mergaites mergaitėmis, o berniukus berniukais.

Ar pritariate teigiantiems, kad auklėjant motina svarbiausia pirmus trejus vaiko metus, o vėliau svarbesnis tėvas?

Žinant mūsų modelį, prieštaraučiau sau, bet tikrai žinau, kad geriausias modelis – auginti kartu. Kuo daugiau laiko leidžiant su šeima ir kuriant naujas tradicijas bei modelius. Tad tėvas ir motina vienodai svarbūs visuose gyvenimo etapuose. Taip, kartais mamos reikia labiau nei tėčio, taip, vyras neturi pieningos krūtinės, kurios labiausiai reikia vaikui, bet kartais moteriai labai reikia vyro, kad būtų laimingas vaikas. Tad čia viskas susiję ir kas bus, kaip bus vėliau, labai priklausys nuo to, kaip buvo iki tol. Moteriai trejus metus atiduodant save tik vaikui, susitelkiant vien į jį, galima visiškai pamesti moters vaidmenį, kas poros santykiams reikš mirtį. Tad labai svarbu nepamiršti, kad visame kame, net ir santykiuose, labai svarbus balansas tarp savo gyvenimo vaidmenų.

Kas skatina kalbėti apie tėvystę, rašyti apie ją?

Pradėjau rašyti sau – kaip dienoraštį, leidžiantį prisiminti jausmus, išbandymus ir atradimus. Kartą kažkuo labai norėjau pasidalinti ir paskelbęs įrašą feisbuke sulaukiau labai daug moterų, kurios dėkojo, laiškų. Nežinau už ką, bet dėkojo, kad dalinuosi. Atsirado ir vyrų, kurie pyko. Žodžiu, sulaukiau daug nuomonių, kas parodė viso to svarbą. O žiūrint atgal, tai pakeitė mano gyvenimą, nes jei ne tas įrašas, turbūt taip ir nebūčiau pradėjęs rašyti. Apskritai rašyti, o tai reiškia, kad nebūčiau įkūręs „Super tėvų“ judėjimo, nebūčiau leidęs knygos „Mamų eilės“ ir nebūčiau padaręs šimtų su šia tema susijusių projektų, kuriuos dar padarysiu.

Kartais tiesiog norisi ramybės, pabosta buitis, žaislai ir tas nuolatinis rūpinimasis, bet jei reikėtų rinktis gyvenimą iki vaikų ar gyvenimą su jais, aš net nesvarstyčiau.

Kokie „Super tėvų“ tikslai?

„Super tėvai“ numatę vieną didelį tikslą, dėl kurio pradėjo savo veiklą ir tikriausiai dėl kurio niekada nenustos. Tai – sveikas maistas kiekvienam mūsų vaikui. Tai projektas, kuris jau išjudino labai didelius vandenis, sukėlė maisto revoliuciją ir pradėjo daryti didelius pokyčius srityje, kuri nebuvo judinama apie 20 metų. Esu žmogus, kuris pradėjo didžiąją maisto revoliuciją ir subūrė virš 17 000 tėvų, norinčių to paties rezultato. Man grasino, mane bandė sustabdyti, bet aš manau, kad tai viena iš mano gyvenime skirtų užduočių, tad kovosiu tol, kol mūsų visuomenės sąmoningumas apie tai, ką valgome, pasikeis.

Kurie vyrai tau yra autoritetai kaip žmonės apskritai ir kaip tėvai?

Neturiu autoritetų, nes nemėgstu kažko atkartoti ar sekti. Skaitau knygas, domiuosi savo srities profesionalais, bet informaciją perleidžiu per save jos nerekomenduodamas ar kažkaip neperteikdamas kaip savo. Dalinuosi tik tuo, ką patyriau, išgyvenau ir supratau pats, tad, ko gero, labiau noriu būti autoritetas nei turėti tokių sau.

Kokia, tavo nuomone, tėvo meilės esmė, kryptis, kaip ji pasireiškia vaikų atžvilgiu?

Tėvo meilė tokia didelė ir stipri vaikuose, kad jai nutrūkus, tai tampa didžiausiu randu visam likusiam gyvenimui. Tėvas savo vaiko gyvenime yra superherojus ir tik nuo jo paties priklauso, kiek jis toks išliks. Manau, tai labai svarbus santykis, kurį reikia puoselėti. Vaikų pasitikėjimas savimi, pasitikėjimas aplinka labai priklauso nuo tėvų meilės, taigi vaikų psichologinė sveikata yra paremta tėvų meile. Čia yra esmė.

Ko vaikai moko judviejų su žmona?

Žinai, jie moko visko, ko mes mokome juos ir dar prideda nuo savęs. Tad būdamas su jais, aš jaučiuosi, lyg studijuočiau psichologijos santykių magistrą. Tai yra nuostabus troškimų, atradimų ir nevaržomų jausmų laikas.

Per šį laiką, kol esu tėčiu, labai daug kartų susidūriau su žmonėmis, kurie visiškai nesuvokia, ką reiškia būti tėvais. Žinoma, suprantančių ar bent įsivaizduojančių yra kur kas daugiau, bet šį kartą kalbu tiems, kurie nesuvokia. Tie, kurie galvoja, kad auginti vaiką tolygu auginti svogūno galvą ant palangės, niekada nesupras, kaip ryte galima nubusti pavargusiam, jei naktį buvai namie ir net negėrei. Nesupras, kaip negali pažiūrėti serialo sezono per savaitgalį, juk savaitgaliai tam ir yra. Savaitgalis su šeima?! Kam tau didesnė alga, juk kiek vaikai ten valgo ir kam eiti žiūrėti vaiko spektaklį, kai gali neiti? Kai neateini į susitikimą dėl vaiko ligos, visada pasakys, kad galėjai kažkur jį palikt, kaip ir nesupras, jei nerasi, kur palikti vaikų savaitei skrendant į Turkiją, nes gėles gali palaistyti ir kaimynai. Jiems visada bus keista, kad išsiruošti su vaiku gali užtrukti valandą, kad su vaikais ne visur galima nakvoti, kad vaikai turi nuomonę, kad su vaikais ne visur galima eiti, kad vaikai serga, kad vaikams kyla problemų, kad vaikų problemos yra tėvų problemos, kad vaikai koreguoja planus, kad jiems kyla jausmų, kad vaikams kartais reikia tėvų, kad šeima gali būti svarbiau už bet kokius verslo pietus, vakarėlius ir savaitgalius bare, ir kad mama su tėčiu namuose ne šiaip būna, o tėvystė – ne atostogos išvertus bambą. Mes tokį etapą pasirenkame ne tam, kad atsisakytume visų malonumų ir save nubaustume, mes tampame tėvais, nes subręstame kur kas kilnesniam tikslui nei graži svogūno galva ant palangės.

Iš tikrųjų laimės nenusipirksi, ji gimsta, ir tai – tikrų tikriausia tiesa.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok