Nuolatiniai vėluotojai: kodėl jie taip daro ir ką daryti jų laukiantiems

Tekstas: Rugilė Miškinytė

Iliustracija: Vaiva Stankutė

Turbūt ne vienas esame prašvaistę nemažai laiko jusdami tyliai kylantį erzelį, kad ir vėl turime laukti to, kuris vėluoja. O gal tuo žmogumi, kurio visi laukia, esi ir tu? Jei nevėluoji į susitikimus, tai galbūt vėluoji laiku atlikti darbus vis juos atidėliodamas? Pažvelkime, dėl ko kyla šis įprotis ir kaip jo atsikratyti bei kaip susigyventi su aplinkiniais, kurie nuolatos vėluoja.

Tam tikri asmenybės bruožai

Štai viename BBC straipsnyje rašoma, jog dauguma psichologų sutinka, kad vėluojantys dažniausiai nedaro to specialiai, o juos visus sieja tam tikros savybės, kurios daro didelę įtaką šiam įpročiui.

Visada vėluojantys dažniausiai yra linksmi optimistai, tačiau neretai jaučia nerimą, turi mažai savikontrolės bei vis siekia nuveikti ką nors jaudinančio.

Įdomiausia tai, jog šie bruožai suformuoja, kaip vėluojantysis jaučia laiko tėkmę.
Psichologijos profesorius Jeff Conte 2001 m. atliko tyrimą, kurio dalyvius suskirstė į du asmenybės tipus: tipą A (ambicingi, mėgstantys konkuruoti žmonės) ir tipą B (kūrybingi, viską iš anksto apmąstantys, įžvalgūs žmonės). Psichologas paprašė dalyvių atspėti, kada baigsis viena minutė, nežiūrint į laikrodį. Tipo A savybėmis pasižymintys nusprendė, kad minutė praėjo tada, kai iš tikrųjų buvo praėjusios 58 sekundės. O tipui B minutė truko net 77 sekundes. Ši 17 sekundžių paklaida susideda į daug didesnį skaičių valandos ar net kelių atžvilgiu.

Psichologinė savijauta

Kognityvinio elgesio terapeutė Harriet Mellotte anksčiau minėtame BBC straipsnyje teigia, kad žmonės, turintys nerimo problemų, dažnai vengia tam tikrų situacijų, nes jie yra savikritiški ir neretai neigiamai vertina savo sugebėjimus, dėl to jiems ilgiau užtrunka atlikti įvairias užduotis. O jei asmuo turi dar ir depresijos požymių, atsiranda energijos stygius, kuris mažina motyvaciją ką nors greičiau, galingiau nuveikti. Psichologė, knygos „How to Beat Procrastination in the Digital Age“ autorė Linda Sapadin prideda, kad nenutrūkstamas vėlavimas dažnai kyla ir iš per didelio overthinkinimo, kurį ir sudaro perfekcionizmas bei nerimas.

Kultūrinis kitoniškumas

Jei bendrauji su žmogumi iš kitos šalies, galbūt verta atsižvelgti į kultūrinius skirtumus. Kaip rašoma INC straipsnyje apie vėlavimą, daugelis šalių turi kardinaliai skirtingą požiūrį į tai, kas yra vėlavimas. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje yra normalu į sutartą susitikimą pavėluoti dvi valandas, kai Šveicarijoje net atvykimas tiksliai numatytu laiku laikomas vėlavimu, nes visi yra pratę pasirodyti anksčiau, nei sutarta.

Multitaskinimas

Daugelis vėluotojų paprasčiausiai mėgsta įtampos sukeliamus šiurpuliukus. Labiausiai tai jaučiama atliekant daug darbų vienu metu. Maža to, vėluotojai įsitikinę, jog ta įtampa padeda darbus atlikti kokybiškiau. Tačiau, INC nurodyti tyrimai rodo, kad tokie multitaskeriai dažniausiai savo užduotis vis dėlto padaro daug prasčiau nei tie, kurie atlieka vieną darbą vienu metu. Įprotį daryti kelis darbus vėluotojai turi tik todėl, kad jiems sunku tinkamai susiplanuoti laiką ir atsikratyti įvairių dėmesį atitraukiančių trikdžių. Multitaskinimas tarsi praryja žmogų ir tai priverčia prarasti laiko tėkmės pojūtį.

Jei jaučiate, jog esate tas, kuris nevengia vėluoti, reikėtų stabtelėti ir pastebėti, kiek darbų atliekate vienu metu bei pasistengti susidėlioti prioritetus, pirmiausia atlikti patį svarbiausią arba nemėgstamiausią darbą, o po to eilės tvarka – po vieną ir visus kitus.

Pirmenybė smagesnei veiklai

Juk visada yra kas nors įdomesnio, ką galima nuveikti, nei ruoštis kažkur išeiti iš namų, priduria anksčiau minėto INC straipsnio autorė Marla Tabaka. Tuo labiau, jei tai koks ne visai laukiamas vizitas pas odontologą ar darbo susitikimas.

Dar keletas įtraukiančios knygos puslapių, dar kelios minutės televizijos laidos ar spoksojimo į instagramo storius, o gal dar ir arbatos puodelį suspėtum išgerti.

Tokie trukdžiai sukelia malonumą bei atrodo maži ir ne tiek laiką vagiantys, kad kažkur nesuspėtum. Bet iš tikrųjų jie laiką vagia, ir dar ir kaip, bet tai pastebi tik versdamasis per galvą, kad kur nors suspėtum.

Be to, kaip viename Global News straipsnyje teigia psichoterapeutė Rana Khan, vėlavimas tampa įpročiu tada, kai vėluotojas pamato, jog dėl to nenutinka nieko blogo. Jei, pavyzdžiui, esate pratęs vėluoti į šeimos šventes ar giminių susitikimus ir niekas į tai nekreipia didelio dėmesio arba netgi vėluoja patys, vėliau gali būti sunku suprasti, kodėl staiga visi kiti aplinkiniai, kitaip nei šeimos nariai, stebisi ar netgi piktinasi, kad vėluoji su jais susitikti.

Kaip atsikratyti įpročio vėluoti?

Be gal kiek atgyvenusių būdų, padedančių įveikti vėlavimo problemą (pasižymėjimas, kad renginys ar susitikimas vyksta keliomis valandomis anksčiau nei iš tikrųjų arba laikrodžių namuose atsukimas valanda atgal), egzistuoja ir kitokie, veiksmingesni būdai. Štai pora jų:

1. Darbų vizualizacija

2012 m. atliktame tyrime, kuris aprašytas Science Alert puslapyje, buvo nustatyta, kad vėluojantiesiems viską suspėti ypač padeda vizualus užduoties įsivaizdavimas prieš ją atliekant. Kuo smulkiau, tuo geriau. Tokiu būdu žmogus gali lengviau pajusti, kiek laiko jam reikės tą užduotį atlikti – nesvarbu, ar tai šaltinių ieškojimas bibliotekoje atsiskaitomajam darbui, ar stabtelėjimas gėlių parduotuvėje prieš draugės gimtadienį. Svarbu įsivaizduoti kiekvieną, net mažiausią savo žingsnį.

2. Baimių pažinimas ir paleidimas

Psichoterapeutė Rana Khan pabrėžia, kad norint atsikratyti vėlavimo, labai svarbu pažvelgti į akis už vėlavimo įpročio slypinčioms savo baimėms ir suprasti, iš kur jos kyla.

Dažniausiai tingumas ir motyvacijos neturėjimas susiformuoja dėl situacijos vengimo. Pasak psichologės Lindos Sapadin, tas vengimas atsiranda dėl baimės, susietos su tam tikru įvykiu arba terminu, tuo labiau, jei matome, kad nebespėjame.

Užuot mėginę išsiaiškinti, kaip tos baimės atsikratyti, mes naudojame ją kaip pasiteisinimą, prieš tai įterpdami žodelį „bet“. Pavyzdžiui: „Aš pradėjau rašyti atsiskaitomąjį darbą, bet pagalvojau, kad dėstytojai, palyginę jį su kitų darbais, manys, jog tai visiška nesąmonė.“ Šiuo atveju bijome kitų nuomonių ir lyginame save su kitais – dėl to ir atidėliojame darbą. L. Sapadin rekomenduoja žodį „bet“ pakeisti į „ir“, nes tai kardinaliai perkonstruos sakinio prasmę ir nusiteikimą. „Bet“ automatiškai užblokuoja bet kokią teigiamą sakinio pabaigą, o „ir“ veda į tikslo siekimą. Juk pozityviau įsivardijus problemą, užduotis ima atrodyti ne tokia kankinanti ir baisi.
Nepaisant visko, susitaikymas su savimi, savęs nekaltinimas ir neigiamo bruožo vėluoti priėmimas yra pirmas žingsnis į pokyčius. Nepamirškite visų savo neeilinių teigiamų savybių, tokių kaip išskirtinio gebėjimo greitai priimti sprendimus, optimizmo ar smalsumo patirti įvairiausius gyvenimo skonius.

O ką daryti tiems, kurie nuolat laukia?

  • Kalbėkitės. Dažniausiai vėluojantys nenori mūsų erzinti ar įskaudinti, o tiesiog nebesuspėja dėl priežasčių, aprašytų anksčiau. Mes galime ne tik palengvinti savo laukimą, bet dar ir padėti tiems, kurie vėluoja.

    Pasak psichoterapeutės R. Khan, jei kas nors tavo gyvenime nuolatos vėluoja, pasikalbėjimas apie tai yra geriausias būdas išspręsti šią problemą.

    Pokalbį galima pradėti tokiais žodžiais: „Vis pastebiu, kad vėluoji, gal galėčiau tau kuo nors padėti?“ Gali būti, kad to žmogaus gyvenime vyksta kas nors labai sunkaus ir alinančio. Nebūtina gilintis į situacijos smulkmenas, jei tai privatus kito reikalas, tačiau kartais parodymas, jog esi susirūpinęs, savaime reiškia daug. Prisiminkime, jog vėlavimas gali kilti dėl nerimo ir baimių, o pasikalbėjimas gali padėti sumažinti įtampą.

  • Laiką planuokis pagal save. Pavyzdžiui, gali kur nors važiuoti be to žmogaus ir susitikti vietoje, o ne laukti jo pusvalandį ar daugiau automobilyje, kad nuvyktumėte kartu. Turėti atskirą kino bilietą ir nepraleisti pusės seanso belaukiant už kino salės durų, kol draugas prisijungs.
  • Visur nešiokis knygą. Skaitymas yra daug geresnis būdas neeikvoti savo teigiamos savijautos susierzinimui nei naršymas telefone, nes betikslis skrolinimas tik padidins įsiūtį, o ne nukreips mintis į dominamą temą, aprašomą knygoje. O ir nebeatrodys, jog švaistai laiką.
  • Paskambink tam, kurio lauki. Nors tai ir atrodo savaime suprantama, dažnai patvirtinimas, kad tikrai lauki, vėluojantįjį paskatins suskubti. Negana to, skambutis tavo pasąmonėje užsifiksuos kaip įrodymas, kad situacija vis dar yra tavo rankose ir tu ją kontroliuoji, o žinodamas tai, sumažinsi susierzinimą ar kylantį pyktį.
  • Pasakyk, kaip dėl to jautiesi. Reikia išmokti nepasitikti vėluojančiojo su burbėjimais ir skundais, nes tai tik pablogins situaciją. Kitas norės gintis, o ne suprasti tave.

    Kalbėk apie savo jausmus, bet venk tokių frazių kaip „Tu niekada net nepagalvoji, kaip aš jaučiuosi, kai turiu tavęs laukti visą šitą laiką.“

    Verčiau prisiimk atsakomybę už savo jausmus ir nekaltink kito: „Aš jaučiuosi neramus ir nusivylęs, kai turiu laukti.“

  • Pagalvok, ar ši draugystė yra verta to, ką išgyveni. Jei jauti, kad malonumas bendrauti su tuo žmogumi nusveria visus dėl jo vėlavimo iškylančius sunkumus, tuomet verta susikoncentruoti į gerus dalykus ir bendravimo teikiamą džiaugsmą, o ne vien tik į susierzinimą. Juk niekas nėra tobulas, o kai išmokstame priimti kitų trūkumus, tampa daug lengviau bendrauti.
Tau taip pat gali patikti šis Beatos tekstas: Kur dingsta moterų laikas?

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok