Tėvų įtaka vaikų lytiškumui. II dalis

Nuotraukos autorius: Donatas Zazirskas
Teksto autorė: Iveta Butkevičiūtė

Kai pradėjau rašyti vaikų lytiškumo tema, sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos ir konsteliacijų terapeutas, dėstytojas Kazimieras Daugėla sutiko noriai pasikalbėti, tik paprašė, kad ateičiau į vieną iš jo grupinių konsteliacijų. Apsidžiaugiau, nes pati esu buvusi tik savo asmeninėje. Rekomendavo turėti savo nuomonę apie tai, nes, pasak jo, jo atsakymai gali šokiruoti. Nuėjusi radau nemažą būrį susidomėjusių žmonių. Pirma buvo teorinė dalis apie Imti ir Duoti, ir kaip neteisingai tai darome. Pavyzdys su Ačiū, ne, nėra už ką, įsiminė visam. Juk tai mano dėkingumo atstūmimas už paslaugą. Visada dėkokite širdingai ir neatmeskite dovanojimo nuoširdumo. Na, o po konsteliacijos likau apžavėta, nes antroje dalyje dalyvavo moteris, kuri, atrodė, jau buvo praradusi bet kokią viltį į savo sūnaus gyvenimą. Tačiau po konsteliacijos, ji sužydėjo. Aš pusę konsteliacijos verkiau. Tai buvo taip gražu ir tyra. Tikrai rekomenduoju bent kartą tai patirti. O atsakymai, jie kalba patys už save. Ačiū Kazimierui.

Sisteminis požiūris – šeimos vidinis gyvenimas ir vaikų lytiškumas.

Sisteminė fenomenologinė psichoterapija tiria ne tik sąmoningus, bet ir pasąmoninius, vidinius žmonių
ir visos šeimos procesus. Jie gali siekti net kelias giminės kartas ir daryti įtaką vaikams bei anūkams. Norėčiau pasidalinti kaip tėvų tarpusavio sąveika ir bendra situacija šeimoje tarp suaugusiųjų, netgi
šeimos istorija, daro įtaką vaiko lytiškumui. Juk vaikas gyvena su tėvais, arba, net jeigu ir atskirai, jis vis tiek su jais yra vidiniu ryšiu susijęs. Vaikas yra dalis šeimos ir jo jausmai, pojūčiai, elgesys dažnai tarnauja daugiau šeimai negu pačiam vaikui. Vaikui, dažnai skirtingai negu matome jo elgesyje, jo pasąmoniniame pasaulyje svarbiausia vidinis ryšys su šeima ir kad tėvams bei šeimai nieko netrūktų. Dėl to vaikas gali daug aukoti. Štai įžvalgos, gautos per realius sisteminio konsultavimo ir terapijos darbo atvejus. Atpažinti, suprasti šiuos paslėptus vidinius šeimos procesus ir juos harmonizuoti mums padeda šeimos konsteliacijos (vidinio gyvenimo paveikslų išdėstymo) metodas.

Tai, ko trūksta tėvams ir vaikų lytiškumas.

Jeigu mamai trūksta ryšio su vyru, vaiko tėvu, sūnus, jausdamas, kad mamai kažko trūksta, dažnai tampa mamos draugu, t.y. „mamytės sūneliu“. Jeigu mama priima jo palaikymą, vaikas dar labiau įsijungia į šią „misiją“. Kaip ir dukra, kuomet tėvui trūksta moters – tiek kaip žmogaus, tiek seksualumu, dukra dažnai tampa tėvo drauge –„tėvelio dukrele“. Vaikai tai daro iš vidinės meilės tėvams. Tik šiuo atveju ir jų emocinis, ir fizinis seksualumas, ar dalis jo, pradeda būti nukreiptas į vieną iš priešingos lyties savo tėvų. Taip vaikas tarnauja jiems. Jeigu mamai ar tėvui trūksta partnerio seksualiniame kontekste, nes jo nėra, arba šie santykiai jų netenkina, neužpildo, vaikas gali turėti perdėm išreikštą seksualumą, domėjimąsi tuo kaip kompensacija vieno iš tėvų seksualumo trūkumui šeimoje. Kartą vienos moters, kuri skundėsi sutrikusiu ryšiu su vyru, aš paklausiau: kuri moteris jūsų namuose išreiškia moteriškumą? Ji atsakė – 17 m. dukra. Nenuostabu, jog tėvas daugiau draugavo su dukra nei su žmona. Teko padėti moteriai susigrąžinti, pagydyti savo moteriškumą kartu su teise džiaugtis seksualumu. Tuo pačiu jos dukra tapo laisva vystytis savo natūraliu keliu, o ne perdėtai reikšti seksualumą namuose dėl žymiai vyresnio vyro – jos tėvo.

Kartais tokie vaikai sapnuoja seksualines scenas, turi slaptas seksualines fantazijas su savo tėvais, nuo kurių jiems patiems negera. Juk vaikas turi ir kitą – sąmoningąją dalį, kuri pasmerks jo sapnus, fantazijas, tokius troškimus.

Tiek tokios draugystės atvejais, tiek ir kuomet netgi susiduriame su tėvų seksualinio priekabiavimo –
t.y. netinkamų pokalbių, juokų, prisilietimų, ar net kitų veiksmų su vaikais atvejais, dažniausiai matome, kad emociškai tiek tėvai (ir tėvas, ir mama), tiek vaikai neatpažįsta vieni kitų kaip tėvų ir vaikų, o išgyvena vyro ir moters emocijas, trauką. Net jeigu sąmoningai tai neigiama, ar net nejaučiama, atskleidus vidinį pasaulį, pavyzdžiui, šioje terapijos srityje mums tokias galimybes suteikia šeimos konsteliacijos metodas, būtent tai ir pamatome – sūnus savo jausmais sako mamai „Aš vietoje tėčio dėl tavęs“, dukra – tėvui „Aš vietoje mamos dėl tavęs“, arba „Aš duodu tau tai, ko tau trūksta. Su meile“.

Vaikų seksualumas, kuris lieka tėvų šeimoje. Istorijos kartojasi…

Žinoma, kad visais aprašytais atvejais dalis vaikų seksualumo – tiek emocinio, tiek fizinio lieka „užstrigę“ tėvų šeimoje ir jo anksčiau ar vėliau pritrūks jų santykiuose su savo sutuoktiniu arba netgi bus sunku jį pritraukti. Neretai terapijoje tenka padėti vaikams, kuriems ne tik 20, bet jau 30-50 metų, jie patiria tiek emocinių, tiek seksualinių sunkumų ar atšalimą santykiuose su partneriu. Ir net kai jų tėvai jau seni ar net mirę, tenka padėti dukrai išsilaisvinti iš vis dar esančios širdyje draugės, partnerės rolės savo tėvui, o sūnų – draugo, partnerio savo motinai, kad jų tiek emocinis, tiek fizinis seksualumas ir širdis galėtų sugrįžti ir pradėti pilnai gyventi su savo dabartiniu vyru, žmona. Kitaip trūks aistros, užsipildymo su savo partneriu, arba, net jeigu intymūs santykiai yra dažni, „nes vyrui (moteriai) reikia“, jie neužpildo nė vieno iš jų ir vis tiek vienam iš jų trūksta seksualumo santykiuose, o kitam jo jau ir per daug. Iš to netgi gali kilti skyrybos, svetimavimas. O iš tiesų – vidiniame pasaulyje kažkuris iš partnerių vis dar save kaip moterį ar vyrą skiria kažkuriam iš tėvų su gilia meile ir nėra laisvas savo šeimai, partneriui. Žinoma, kad jų vaikai, jausdami, kad tėvams kažko trūksta, vėl įsipina į jau aprašytą grandinę „padėti savo tėčiui, mamai, kad jiems nieko netrūktų“. Ir istorija kartojasi – tik jau vaikų kartoje… Jeigu motinai ar tėvui trūksta emocinio, širdies ryšio iš partnerio, o seksualinis gyvenimas jai (jam) yra vargas, atstumiantis, sūnus bus linkęs būti mamos draugu, o dukra – tėvo drauge, o dar teisingiau – mylimuoju, mylimąja „iš širdies“, bet su dalinai nuslopintu seksualumu, nuslopintu seksualiniu vystymusi, „nes mamai (tėčiui) negera nuo seksualumo“, o jis juk jos draugas draugė, mylimasis, mylimoji…

Jeigu yra pavojus, kad tėvas ar mama gali palikti šeimą dėl seksualumo ar ryšio su partneriu trūkumo,
vaikas neretai per šią jau aprašytą išraišką gali stengtis išgelbėti šeimą – sulaikyti savo seksualumu, partneriška draugyste. Ypač jeigu tėvai patys nesiima tokios atsakomybės. Todėl draugystė su savo vaikais turi toli siekiančias neigiamas pasekmes vaikų gyvenimams. Dažniausiai draugystės su vaikais būna perteklius, kai tėvams, kaip jau minėta, kažko tarpusavyje trūksta, arba nesugebama būti pilnai tėvais. Žinoma, kad tai geriau negu pyktis ir kartais yra gerai padėti vaikams pajausti draugišką santykį, padėti jiems to mokytis, tačiau turėtume suprasti, kad reikia orientuotis į tėvų ir vaikų santykį, kuris užpildytų abi puses. O draugauti visapusiškai su savo vyru, žmona.

Apie nuogumą

Kartais klausiama „iki kada normalu apsinuoginti prieš priešingos lyties vaikus“? Apie nudistus – atskira tema. O apie įprastą mūsų visuomenę aš paklausčiau: „O iki kokio vaiko amžiaus apsinuogintum prieš kaimynų priešingos lyties vaiką?“ Ir ar tame nėra paslėpto pasitenkinimo? Taip pat galite tiesiog pabandyti pasakyti sau: „Aš apsinuoginu tik prieš vieną asmenį – savo vyrą, žmoną“. Kur daugiau vidinės jėgos, artumo, energijos koncentracijos vyro ir moters sąveikai – tiek emociniam, tiek fiziniam seksualumui? Ir jeigu prieš savo partnerį nėra energijos – tada jau reiktų kreiptis kažkur pagalbos… Arba priimti tai kaip savo dramą, ją labai svarbu savyje gerbti ir nekompensuoti to „draugyste“ bei fiziniu atvirumu su vaikais. O širdyje sakyti vaikams „aš džiaugsiuos kai tu savo aistrą ir nuogumą atiduosi savo vyrui, žmonai. Ir tu džiaugsies tik jo/jos nuogumu“. Tas pats liečia ir tėvų intymų gyvenimą, seksą. Nes kitaip vaikai su meile tėvams stengsis jiems „padėti“ savo gyvenimo sąskaita.

Jeigu šeimoje nėra vieno iš tėvų, dažniausiai tėvo, svarbu, kad motina ne tik nekalbėtų blogai apie tėvą vaikui, o ir gerbtų jo gyvenimą ir galbūt jo gyvenimo dramą. Kad gerbtų, tai, kas juos sujungė ir gimė vaikas. Jeigu jos viduje lieka neišgydytas priekaištas, kaltinimai vaikų tėvui, vaikai nesąmoningai tai jaučia. Pavyzdžiui: „Tavo tėvui tik „to“ ir reikėjo“. Sūnus arba slopins „tą“ – tai yra seksualumą, arba kaip tik ryškiau tai jaus, pergyvens. Būtent mamai parodys savo tėvą iš blogosios pusės atspindėdamas savo gyvenime. O dukrą jausmai trauks prie „tokių“ vyrų. Arba ji „tokius“ t.y. seksualinius procesus slopins savo šeimoje ir savo vyre. Vaikai taip išreiškia lojalumą vienam iš tėvų, o kitam parodys tai, ko ji (jis) nenorėjo matyti. Tačiau taip jie nelaisvi savo tiek emocinio, tiek fizinio pasaulio ir seksualumo vystymui. Vaikas turi teisę turėti abu tėvus savo širdyje. Ir tas iš tėvų kuris augina vaiką, turėtų jam pasakyti: „Aš džiaugiuosi matydamas tavo tėvą (mamą) tavo akyse ir elgesyje. O jeigu patyrėme sunkių dalykų, turėtum tai gerbti kaip mūsų gyvenimus. Mes už tai patys atsakome, mes pasirinkome“. Tuomet vaikas ims geriausius dalykus iš tėvų. Tik taip vaikas gali įgyti pilnavertį savo asmeninį ir seksualinį identitetą. Net jeigu tėvas buvo silpnas ar destruktyvus, tik taip sūnus gali imti iš kitų vyrų gerą pavyzdį ir pasąmoningai nekopijuoti tėvo problemų. Tas pats ir dukrai apie mamą. Jeigu taip neišeina tėvams, jiems reikia pasirūpinti savo širdies gijimu, rasti kas padės.

Kitas svarbus aspektas – lytiškumo paskirtis.

Kalbėdami apie lytiškumą turėtume prisiminti kam iš esmės savo prigimtimi jis tarnauja – vaisingumui ir vaikų atėjimui.

Visi kiti emociniai, dvasiniai seksualumo aspektai taip pat tarnauja vyro ir moters susijungimui ir bendram gyvenimui, kuris turi prasitęsti. Čia atsiskleidžia dar vienas sisteminis šeimos gyvenimo procesas, kuris susijęs su seksualumu. Jeigu šeimoje yra negimusių vaikų – persileidimų arba abortų, tuomet kiti, augantys ir lytiškai bręstantys vaikai neretai turi siekimą kompensuoti – tai yra susilaukti vaikų, bet ne sau, o tėvų šeimai. Čia galime matyti perdėtą ankstyvą seksualinę trauką prie kitų priešingos lyties paauglių, jaunuolių. Tiek trauką prie vieno iš draugų, tiek prie daugelio – gana paplitusi iliuzinė nuomonė „kuo daugiau seksualinių partnerių, patirčių, tuo geriau“. „Kuo daugiau…“ – dažnai matome kai šeimoje yra ne vienas, o keletas negimusių vaikų, kurie tėvų yra nepriimti kaip šeimos nariai, arba mama jų slapta ilgisi. Žinoma, tai kartais baigiasi neplanuotu nėštumu. Šie paaugliai ar jaunuoliai dažnai paklausti „o kas jeigu šiuose santykiuose pastosi?“ dažnai atsako, kad „nebus“ arba „susitvarkysim“ – t.y. „išvalysim“. Tuo būdu vaikas sąmoningai išreiškia tėvų poziciją neplanuoto nėštumo atžvilgiu, o pasąmoningai – jausmais, potraukiais ir elgesiu – stengiasi kompensuoti tai, ko trūksta šeimai, kas buvo atmesta – negimę vaikai. Žinoma, tokiais atvejais kartu galime matyti ir visą eilę vaiko jausmų, elgesio, depresinio pobūdžio sutrikimų, nenorą mokytis, konfliktus su tėvais ir kitais suaugusiais. Sąmoningai, nors ir nieko nežinodamas, vaikas savo vidiniame, pasąmoniniame pasaulyje žino ir jaučia, kad šeimoje yra atmestų, nereikalingų vaikų. Jis gali už juos keršyti suaugusiems arba jaustis „kaip jie“ – nereikalingu, nemylimu, nesaugiu, vienišu. Kartais savo agresyvumu vaikas ginasi nuo tėvų „agresijos“ – t.y. „jeigu taip pasielgėte su mano broliu, seserimi, tai galite ir su manimi taip pasielgti“. Šie žodžiai, frazės yra paimti iš realių terapinių darbų, nuskambėję iš vaikų vidaus. Tai, kas buvo atskleista su šeimos konsteliacija.

Dėl prarastų ar atmestų negimusių vaikų šeimoje augantis vaikas gali ir slopinti savo seksualumą, potraukį kitos lyties bendraamžiams. Arba kai tik draugystė artėja į intymesnį suartėjimą ar vestuvių galimybę, pabėgti, sukelti konfliktus, kad prarastų partnerį. Juk jo viduje yra šeimos patirtis, ir, nors sąmoningai jis trokšta laimės, jo pasąmonėje skamba nuostatos „jeigu pradėsiu lauktis, vaikas mirs“, o aborto šeimoje atveju netgi „jeigu lauksiuos, turėsiu jo atsisakyti, arba net jį nužudyti“. Ypač jeigu tėvams taip įvyko su pirmu ar keliais pirmaisiais nėštumais. Kuomet vaike vienu metu vyksta du vidiniai procesai – ir trauka kompensuoti trūkstamą seksualumą vienam iš tėvų, ar negimusius vaikus, ir slopinimas savęs dėl galimo nėštumo ar lojalumas vienam iš tėvų, kad „seksualumas yra blogai“, tai gali pasireikšti ir dažna masturbacija. Žinoma, kad visais šiais atvejais dalis vaiko vidinės energijos prarandama ir nėra nukreipta į jo psichinį ir fizinį vystymąsi.

Vaiko seksualumas ir giminės patirtys

Tai, kas dažnai sukelia nuostabą, kad vaiko seksualumui ir sveikam emociniam vystymuisi gali turėti
įtakos ir giminės patirtys. Patirtys netgi tų žmonių, kurių vaikas nė nematė. Bet, kaip jau pradžioje minėjome, vaikas savo pasąmone ir vidiniu pasauliu yra dalis šeimos ir giminės, jis auga ir dalyvauja „giminės psichoemociniame lauke“. Jeigu tėvui ar seneliui trūko pirmos mylimosios ar žmonos, kurią jis prarado arba paliko ir jis bei šeima nesuteikia tam pakankamo pripažinimo ir pagarbos, dukra ar anūkė gali išreikšti besiilginčios, trokštančios mylimosios, arba nuskriaustos, ar netinkamos mylėjimuisi, meilei moters jausmus šeimoje. Jeigu tėvas ar senelis turi nesantuokinį vaiką, kurį jis paliko, nesirūpino juo ar jo nepripažino, jeigu vertė besilaukiančią moterį atsisakyti jo vaiko, anūkas gali jaustis neturintis teisės į tėvystę, seksualinį gyvenimą. Kartais tai gali būti ne tik seksualinio uždarumo, bet ir seksualinio nepajėgumo priežastis. Tai – kaip kaltės išpirkimas kai vėliau gimę nesąmoningai stengiasi išpirkti kaltę, esančią šeimoje, giminėje. Dažniausiai šiuos procesus sąmoningai suvokiame tik dalinai – tikros mintys „kažko trūksta“, „neturiu teisės“, „reikia vaikų“ ir t.t. Gyvenime daugiau matome tik pasekmės. Ir daugeliui sunku būna suvokti iš kur tai. Štai taip veikia žmonių sistema – šeima, giminė kaip vientisas organizmas.

Tai, ko nepadaro ar atmeta tėvai, bando kompensuoti, įgyvendinti vaikai. Žinoma, jie tai daro nesąmoningai. Tai jų vidinis judėjimas, trauka, lyg savotiška „misija“, atsiskleidžianti gyvenimo eigoje arba sisteminiame psichoterapiniame darbe.

Akivaizdžiausiai tai matome dirbdami su šeimos konsteliacija – vidinio gyvenimo paveikslų išdėstymu. Nors dažnai ir vien išgirdęs šią informaciją asmuo kitaip peržvelgia savo ir šeimos istoriją, pradeda suvokti savo jausmų ištakas ir jie pradeda keistis. Tai emocinis rezonansas – kai mūsų emocijos atsiliepia. Gali būti, kad ir skaitant šį straipsnį kai kas naujai pajaus save. Jeigu tėvai nori, kad vaikai pilnavertiškai vystytųsi ne tik kaip asmenybės, bet ir seksualine raida savo gyvenimams, turėtų sutikti su šia egzistuojančia gyvenimo tvarka. Ji tiesiog yra ir veikia kaip sistemų gyvenimo dėsniai. Tėvai yra dideli, o vaikai – maži, nes Gyvenimo dovana ateina per tėvus. Jie yra „tas vyras ir ta moteris, kurie davė daugiausiai“. Tėvai duoda, o vaikai ima. Jeigu tėvams kažko trūksta, jie ne iš vaikų ima, o ieško tarpusavyje, savo tėvuose ar gyvenime. Tėvai patys atsako už tai, kiek jiems kainavo tėvystė ir džiaugiasi tuo, kad vaikai auga ir išeina į gyvenimą. Tėvai gerbia vienas kito tėvystę ir pripažįsta, kad vaikas turi teisę savo širdimi mylėti abu tėvus, nepriklausomai nuo jų socialinio elgesio ir tėvų santykio. Manau, visi iš pokalbio pasiimsime viską, kas geriausia. Ačiū dar kartą. Pirminė mintis buvo sujungti pirmą Romualdos atsakymų dalį su Kazimiero. Tačiau abiejų atsakymai buvo tokie turiningi ir pilni, jog nusprendžiau tai išversti į du atskirus straipsnius. Puiki patirtis rašant ir susipažįstanti su naujomis įžvalgomis. Būkite dėkingi ir laimingi.

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.