Į viršų

Pati kalta: kodėl mes kaltiname auką?

Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė

Įvairiose seksualinio priekabiavimo ir prievartos apibrėžtyse minima, kad šie veiksmai yra nepageidaujami, atliekami be sutikimo. Visgi, išgirdus apie tokį nusikaltimą, nereikia ilgai laukti „pati kalta“ tipo komentarų. Moterims nuolat patariama, siekiant išvengti užpuolimų, tamsiu paros metu neiti iš namų, nedėvėti trumpų sijonų, gilių iškirpčių, neflirtuoti, prižiūrėti savo gėrimą bare ir panašiai. Žinoma, tokie patarimai – tik dėl gero, tačiau yra problematiški. Toks naratyvas, jei moterį užpuola, ją paverčia kalta dėl to, kad nesilaikė tam tikrų nurodymų, elgesio normų. Deja, šioje situacijoje dažnai užmirštamas kaltininkas, nesilaikantis jokių normų ar įstatymų – užpuolikas.

Seksualinis smurtas yra daugybės žmonių visame pasaulyje kasdienybė. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, didžioji dalis seksualinio smurto aukų yra moterys, dauguma nusikaltėlių yra vyrai ir didžioji dalis aukų pažįsta savo užpuoliką. Todėl prieš tai išvardyti patarimai, duodami moterims, neva siekiant jas apsaugoti, net ir jų laikantis, dažniausiai neišgelbės. Statistiškai 8 iš 10 seksualinių užpuolikų yra jau pažįstami aukai.

Tai, kad dauguma seksualinės prievartos atvejų įvyksta nepažįstamoje aplinkoje, kaip baruose ar tamsioje gatvėje, yra mitas.

Seksualinė prievarta yra toks nusikaltimas, apie kurį aukos labiausiai linkę nutylėti lyginant su kitais. Apskritai, seksualiniai nusikaltimai, daugiau nei bet kurie kiti, yra smarkiai apipinti įvairiais mitais. Psichologė Gloria Cowan, straipsnyje „Įsitikinimai apie išprievartavimo priežastis“, kaip labiausiai paplitusį mitą įvardija tai, kad auka išprovokavo užpuoliką savo elgesiu ar apranga.

G. Cowan atliktame tyrime, nagrinėjusiame įsitikinimus apie seksualinės prievartos priežastis, vyrai labiausiai pritarė tam, kad moterys pačios išprovokuoja užpuoliką, ypač artimoje aplinkoje. Pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresniojo patarėjo Donato Paulausko knygoje „FEMINIZMAS. Žodis, kurio nevalia minėti“, aptartame DELFI tyrime, 70 proc. berniukų ir 72 proc. mergaičių yra įsitikinę, kad kartais merginos išprovokuoja seksualinę agresiją savo apranga.

42 proc. berniukų mano, kad visiškai normalu, jei vaikinas vers santykiauti merginą, kuri su juo visą vakarą flirtavo. Tuo įsitikinę ir 37 proc. mergaičių.

Kitas gajus įsitikinimas – vyrai negali kontroliuoti savo seksualinių troškimų. Nors toks poreikis gali būti laikomas nusikaltimo priežastimi, tai moterį paverčia atsakinga šioje situacijoje. Juk jei jis negali savęs kontroliuoti, ji privalo tokio elgesio neskatinti ir neprovokuoti.

Dažnai žmonės mano, kad net skirtingus užpuolikus reikia bausti skirtingai. Pavyzdžiui, jei užpuolikas auką pažinojo, jis nusipelnė mažesnės, ne tokios griežtos bausmės kaip pirmą kartą sutiktas nusikaltėlis.

Kas yra aukos kaltinimas?

Feministė Gloria Steinem pastebi, kad victim-blaming nėra susijęs tik su moterimis. Nusikaltimai žmoniškumui per istoriją dažnai buvo suverčiami aukoms. Kaip, pavyzdžiui, vergais paversti afrikiečiai buvo laikomi nuolatiniais vaikais, kurie nesugeba savimi pasirūpinti.

Organizacija „It’s on us“, siekianti užkirsti kelią seksualiniams nusikaltimams, aukos kaltinimą apibūdina kaip atvejį, kai nusikaltimo auka yra laikoma pilnai arba dalinai atsakinga už padarytą žalą. Tad kalbant būtent apie seksualinius nusikaltimus, paprastai kaltinama dėl jau minėtų priežasčių: auka buvo „iššaukiančiai“ apsirengusi, flirtavo, buvo išgėrusi alkoholinių gėrimų ir panašiai. Tokiame kontekste pats nusikaltimo sunkumas ir nusikaltėlio elgesys yra nuvertinamas.

Tai neatsispindi vien visuomenėje, tai matoma ir teisinėje aplinkoje, atsakingoje už darbą su tokiais nusikaltimais. Pavyzdžiui, praeitais metais Airijoje, išprievartavimo byloje, advokatas, kaip 17-metės merginos sutikimo lytiniams santykiams ženklą, nurodė tai, kad ji dėvėjo nėriniuotus apatinius. Nepaisant to, kad tai sukėlė didžiulius atgarsius ir protestus, užpuolikas buvo paleistas.

O, pavyzdžiui, Floridos valstijoje jau 1990 m. priimtas įstatymas, kuriuo draudžiama apibūdinti moters aprangą kaip prievartos įrodymą. Priėmus šį įstatymą, buvo paskelbta, kad moterų apranga prievartos atvejais nėra svarbi.

Iš kur kyla noras kaltinti auką?

Kai kurie aukų kaltinimo atvejai gali kilti iš paprasto tamsumo, abejingumo, nepagrįsto pranašumo jausmo, tačiau tai dažnai galima paaiškinti ir kitaip. O paaiškinimas labai paprastas: pasąmonėje dauguma žmonių vis dar tiki, kad pasaulis – gera ir teisinga vieta, kurioje geri dalykai nutinka geriems žmonėms, o blogi – blogiems. Taigi, mes visi – geri, o pasaulis teisingas. Bet čia tas pats, kas tikėti Kalėdų seneliu ar aukso puodu vaivorykštės gale. Aišku, pasaulis atrodytų daug pavojingesnis, jei staiga nustotume sakę „man taip nenutiks“ ar sudvejotume savo kaip žmonių gerumu. Tai padeda mums lengviau funkcionuoti visuomenėje, tai tiesiog yra lengviau nei kovoti su tikrąja problema.

Tendencija kaltinti auką kyla iš savisaugos. Taip galime užsitikrinti, kad nieko panašaus nenutiks mums arba mūsų artimiesiems. Žinoma, tai tėra iliuzija. Mes tik norime galvoti, jei elgsimės gerai, viskas ir bus gerai. Matyti, kad kitiems žmonėms nesiseka – baugina, todėl susigalvojame paaiškinimą, kodėl patys to išvengsime.

Psichologijos profesorius David B. Feldman kaip pavyzdį pateikia atvejį, kai buvo apiplėštas jo kaimyno namas. Jis iš karto nusprendė, kad kaimynas pats kaltas, juk nusikaltimas įvyko vidury dienos. Matyt, vyras turėjo priešų, o gal tiesiog pamiršo užsirakinti duris. Dėl to profesorius kaipmat pasijuto geriau, nes jam tai jau tikrai taip nenutiks.

Visa tai vadinama nepažeidžiamumo teorija, kada nukentėjusįjį kaltinti lengviau, nes tai tarsi išsprendžia problemą. Pagal šią idėją, nukentėję pasielgė blogai, neteisingai, todėl tokio elgesio nusipelnė. Taigi nurodydami trumpą sijoną, alkoholio kiekį ar kitas priežastis seksualiniam smurtui, žmonės jaučiasi sėkmingai išsprendę problemą, jie jaučiasi saugūs.

Toks kaltinimas suteikia netikrą saugumo jausmą, manant, kad auka kažką padarė ne taip, o to nekartodamas žmogus gali prievartos išvengti.

Žurnalistas Josh Shahryrar sako atradęs įdomų sąryšį, kad dažnai auką kaltina žmonės, kurie išsigalvoja ir suteikia perdėtą vertę moters nekaltybei, kartais tai apskritai laiko vienintele moters vertybe. Taigi, jei moteris išprievartaujama, būdama nekalta, ji neįgyvendino svarbiausios savo atsakomybės – išsaugoti nekaltybę.

Kodėl moterys delsia pranešti apie nusikaltimą?

Viešojoje erdvėje gausu pavyzdžių, kad moterys apie seksualinį nusikaltimą kartais praneša po ilgo laiko. Pavyzdžiui, psichologės Christine Blasey Ford kaltinimas Aukščiausiojo Teismo teisėjui Brett M. Kavanaugh dėl seksualinės prievartos, garsiai nuskambėjęs praeitais metais. Ne išimtis ir seksualinio priekabiavimo skandalas Vilniaus dailės akademijoje.

Ekspertų teigimu, ilgas delsimas pranešti ar miglotas įvykių prisiminimas, yra įprastinis seksualinio užpuolimo bruožas. Tačiau dažnai tai sukelia aplinkinių abejones dėl paties nusikaltimo. Žinoma, kiekvienas panašus įvykis turėtų būti kruopščiai ištirtas. Visgi žmonės nėra psichologiškai paruošti suprasti, kokie dažni yra seksualiniai nusikaltimai, todėl yra linkę ieškoti priežasčių netikėti.

Psichologė Beverly Engel, kuri 40 metų dirba su seksualinio išnaudojimo, užpuolimų ir priekabiavimo aukomis, vardija pagrindines priežastis, dėl ko moterys tyli:

  • Gėda. Tai – viena pagrindinių priežasčių, kodėl moterys nepraneša apie seksualinį priekabiavimą ar prievartą. Gėda yra emocinės žaizdos, patyrus seksualinį išniekinimą, branduolys. Gėda yra natūrali reakcija į išnaudojimą. Iš tiesų, pats išnaudojimas savo prigimtimi yra žeminantis ir nužmoginantis. Tai ypač pasakytina apie seksualinius nusikaltimus.
  • Neigimas, minimalizavimas. Dažnai moterys lygina savo patirtis su kitomis. Jos galvoja, kad kasdien kitos yra brutaliai išprievartaujamos ir, palyginus su tokiais atvejus, viršininko priekabiavimas yra niekis.
  • Pasekmių baimė. Moterys bijo prarasti darbą arba vėliau neįsidarbinti kitur, taip pat, kad į jas bus žiūrimą kaip į keliančias daug rūpesčių, nepatikimas, bijoma ir dėl savo saugumo.
  • Žema savigarba. Kartais moterys nevertina savo kūno ir orumo ir, jei kas nors tai pažeidžia, šį elgesį jos sumenkina.
  • Beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas. Manoma, kad pranešimas neduos jokios naudos, kai pamato, kaip elgiamasi su kitomis aukomis, atrodo, kad niekas nepatikės.
  • Blogos patirtys. Jeigu moteris jau yra patyrusi seksualinį priekabiavimą ar prievartą ir nesulaukė teisingumo, yra didelė galimybė, kad kitą kartą ji nesiryš apie tai prabilti. Nors tyrimai rodo, kad išgyvenusioms seksualinius nusikaltimus moterims kyla didesnė rizika vėl tai patirti.
  • Informacijos trūkumas. Daugelis moterų, net ir labai išsilavinusių, yra nepasišvietusios apie tai, kas yra, pavyzdžiui, seksualinis priekabiavimas, nevertina to kaip realios grėsmės, nesupranta kaip tai veikia ar kokie to padariniai.

Kodėl tai svarbu?

Organizacija „It’s on us“ nurodo tris priežastis, kodėl aukos kaltinimas yra žalingas:

  1. Tai nestabdo nusikaltimų, priešingai – gali paskatinti juos daryti. Kai kaltę ir atsakomybę priskiriame aukai, neišvengiamai patys kaltininkai pagauna žinutę, kad jie nieko blogo nepadarė ir nėra atsakingi už savo veiksmus. Tai gali reikšti, kad kol nusikaltėliai nesusidurs su pasekmėmis, jie ir toliau vykdys seksualinę prievartą.
  2. Kaltės perkėlimas aukoms stabdo jas nuo pranešimo apie nusikaltimą. Išgyvenusios seksualinę prievartą moterys ir taip jaučia didelę gėdą ir kaltę, kad buvo užpultos. Kai nukentėję asmenys yra kaltinami visuomenės, artimųjų ar turinčių teikti pagalbą žmonių, tai gali sustabdyti kitas seksualinę prievartą patyrusias aukas nuo pranešimo apie nusikaltimą ar galimybės gauti pagalbą.
  3. Svarbiausia: aukų kaltinimas kuria visuomenę, pateisinančią ir toleruojančią seksualinį smurtą. Kai visuomenė kaltina nukentėjusius dėl nusikaltimų, padarytų prieš juos, tai sukuria priešišką kultūrą žmonėms, kuriems iš tiesų reikalinga pagalba. Vietoje to, kad būtų telkiama energija ir pastangos, siekiant padėti užkirsti kelią problemai, nubaudžiant užpuoliką, laikas ir ištekliai yra švaistomi, bandant išsiaiškinti, kiek auka kalta šioje situacijoje. Nors vienintelis kaltas dėl seksualinio nusikaltimo yra tas, kuris nusprendė jį įvykdyti.

Ką galime padaryti, siekdami pakeisti tokią kultūrą?

„Our Watch“ organizacija, įsteigta siekiant skatinti pokyčius kultūroje, elgesyje ir galios pusiausvyros sutrikimuose, kurie sukelia smurtą prieš moteris ir vaikus. Šios organizacijos vadovė ragina pirmiausia susitelkti į tai, kaip mes patys, kaip individai, kalbame apie seksualinių nusikaltimų aukas. Taip darydami, kaltę perkeliame nuo nusikaltėlio aukai ir taip atleidžiame juos nuo atsakomybės.

Atsisakyti kaltinti aukas yra drąsus poelgis. Mums reikia pripažinti, kad pasaulis ne visada yra saugus. Kartais nutinka blogi dalykai ir nieko negalime padaryti, kad juos sustabdytume. Jeigu visi pradėtų tai suprasti ir pripažinti, aukoms būtų lengviau kreiptis pagalbos.

 

Jums taip pat gali būti įdomu išgirsti: Kaip gyti po prievartos?

Rugilė atsako į jūsų laiškus, atrenka ir kuria tekstus puslapiui, inicijuoja naujus ir nusprendžia, ką nebegėdoje skaitysite rytoj.

Komentarai (2)

  • Avatar

    Ona

    Manau, jog tas pasakymas “pati kalta” nėra vien noras sumenkinti merginą/moterį. Kaip atlikęs tyrimą išsiaiškino amerikiečių žurnalistas, buvęs teismų reporteris, knygų ir straipsnių kriminalinėmis temomis autorius Richardas Lee Orey merginų/moterų apranga, elgesys ir išvaizda yra dažnai susijusi su tuo, jog būtent jos buvo pasirinktos užpuolikų, tad ir pasakymas “pati kalta” šiuo atveju skamba gana logiškai… Žinoma nereikia teisinti nusikaltėlių ar kaltinti merginų/moterų dėl įvykio, tačiau jeigu yra galimybė nors šiek tiek sumažinti užpuolimo tikimybę tai kodėl tuo nepasinaudoti?

    reply
    • Avatar

      Elena

      Absurdas. Normalus vyras nepuls prievartauti, nors ir nuoga vaikščiotum. Kas kaip nori, tas taip rengiasi. O gal vis gi su burkom vaikščiokim?

      reply

Komentuok