Prekes pristatome nemokamai per 1-2 d.d. Kilo klausimų? Susisiek: pardavimai@nebegeda.lt

Kaip apie savo seksualinę orientaciją pranešti artimiesiems?

Tekstas: Sąmoninga šeima
Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė

Neabejotina, kad kalbėjimas apie savo homoseksualumą yra labai gilus ir atviras atsiskleidimas. Skirtingai nei kalbėjimas apie heteroseksualumą (mes numanome, kad visi esame heteroseksualūs ir čia nėra nieko naujo). Atsiskleidimas lyties tapatumo tema gali veikti kaip terapinis procesas, kurio metu yra galimybė nebesislėpti ir nebandyti paneigti savęs.

Kodėl jie reaguoja taip, kaip jie reaguoja?

Žiūrint iš tėvų perspektyvos, žinia, kad jų vaikas yra homoseksualus, gali sukelti netekties jausmą. Įprastai tėvai netenka vizijos, kad vieną dieną jų sūnus / dukra turės vyrą / žmoną ir vaikų. Tenka susitaikyti su mintimi: „Ką žmonės, giminės, bendradarbiai pagalvos?“ Taip pat kyla pyktis ant savęs ir kitų bei klausimai: „Ką ne taip padariau kaip mama / tėtis?“ Be visų šių klausimų, kartu seka neigimas – o gal tai tik žodžiai, savęs ieškojimas ir mano sūnus / dukra yra „normalus“?

Ne visiems artimiesiems pavyksta priimti kito homoseksualumą ir kartais jie užstringa šių klausimų lavinoje, kaltindami, pykdami ir negalėdami priimti naujos tiesos.

Tikintis, kad tėvai reaguos naudodami emocinį, fizinį smurtą, svarbu apsvarstyti, kas galėtų šiose situacijose padėti. Jeigu vis dar gyvenate kartu su tėvais ir nėra galimybės nuo jų atsiskirti fiziškai bei finansiškai, gali būti, kad atsiskleidimas turės didesnės žalos ir geriau vengti lyties tapatumo temos tol, kol nebūsite suaugę ir tam pasirengę.

Išbūti su sunkiais jausmais gali padėti patikimas draugas arba mokymosi įstaigoje / darbovietėje / psichikos sveikatos centre (kurį įprastai galima rasti poliklinikoje ir registruotis be gydytojo siuntimo) dirbantis psichologas, arba „Jaunimo linijos“ savanoris konsultantas. Jeigu vis tik šis straipsnis pasiekė nepilnamečius, tokioje situacijoje atsidūrusiam gali padėti ir mokyklos psichologas bei „Vaikų linijos“ savanoris konsultantas.

Kaip pasakyti artimiesiems?

Pirmiausia reikia suprasti, kad artimieji gali būti nepasiruošę priimti jūsų lyties tapatumo ir tai ne visada yra būtina.

Taip pat pokalbio metu vertėtų neturėti tikslo nubausti ar išlieti savo pyktį, verčiau pasakyti tėvams tiesą ir apsispręsti, kaip toliau su artimaisiais bendrausite. Naivu tikėtis, kad staiga konflikto metu išsakyti žodžiai, „kaip tu nesupranti, kad aš gėjus / lesbietė!“, bus priimti su meile ir palaikymu. Naudinga prieš pokalbį apgalvoti, ką tiksliais sakysite. Galima parašyti kiekvienam iš žmonių, su kuriais ketinate pasikalbėti, laišką. Tokiu būdu galėsite nuosekliau sudėlioti savo mintis ir sumažinti susidariusią emocinę įtampą savyje. Laišką galėtų sudaryti tokios dalys: kaip jaučiuosi šiuo metu?, kokie sunkumai man kyla?, ko norėčiau iš tavęs dabar?

Nemažiau svarbu apsvarstyti laiką ir vietą, kurioje ketinate pasikalbėti su artimaisiais. Jeigu gyvenate atskirai, tai galėtų būti jūsų namai, kuriuose jūs kontroliuojate situaciją. Tikėtina, kad prieš pokalbį ir jo metu jausite įtampą, nerimą, todėl geriau turėkite planą ar net tekstą, kurį ketinate pasakyti.

Pokalbį, remiantis Susan Forward patarimais (knygos „Toksiški tėvai“ autorė), galima pradėti: „Norėčiau pasakyti keletą dalykų, kurių dar niekuomet nesu jums sakęs, ir norėčiau, kad mane išklausytumėte iki galo. Man tai yra be galo svarbu, todėl prašau man neprieštarauti ir manęs nepertraukinėti. Kai būsiu pasakęs viską, ką norėjau, atidžiai išklausysiu, ką norite pasakyti jūs. Ar gerai?“

Gali nutikti ir taip, kad pokalbio metu artimieji prieštaraus, neigs, prunkš ir t. t. Gali kilti noras gintis ir konfrontuoti, tiesa, šis būdas retai kada padeda.

Vargu, ar įtikinsite kitą prievarta jus suprasti. Vertinga pasimokyti nesiginti naudojant šias frazes iš Susan Forward knygos: „na, ką gi, suprantu“; „žinoma, turi visišką teisę taip manyti“; „gaila, kad tu tam nepritari“; „apgailestauju, kad jauti pyktį (liūdesį, nusivylimą)“; „suprantama, kad taip galvoji“; „pasikalbėkime kitą kartą, kai nusiraminsi“; „šitaip kalbėdamas su manimi elgiesi blogai“; „pravardžiuodami ir šaukdami nieko nepasieksite“.

Jeigu pokalbis taps ypač nemalonus ir žeidžiantis bei norėsite jį nutraukti, po pasakymo, kad norite baigti pokalbį, fiziškai atsistokite ir palydėkite tėvus iki durų. Tol, kol tęsite jus žeidžiantį pokalbį, tol artimieji bandys jus pakeisti ir įtikinti. „Jeigu pokalbį tenka nutraukti dėl artimųjų elgesio, tai – jų, o ne Jūsų pralaimėjimas“, – Susan Forward.

O kas paskui?

Gali būti, kad po pokalbio jausite euforiją, pasididžiavimą savo stiprybe ir gebėjimu pasakyti artimiesiems apie savo seksualumą. Gali būti, kad kaip tik jausitės nusivylę, pasimetę ir bejėgiai. Tikėtina, kad šie jausmai yra pirminiai ir toli gražu nerodo jūsų pokalbio rezultato. Tikėtina, kad praėjus savaitėms, mėnesiams, pradėsite jausti palengvėjimą ir stipresnį, autentiškesnį ryšį su savimi.

Taigi svarbu ne tai, ar artimieji priims jūsų žodžius, o tai, kad juos pasakėte ir atskleidėte tiesą apie savo seksualinę tapatybę bei tapote atviras sau pačiam (-iai).

Nemažiau svarbu ir toliau bendraujant su artimaisiais nesiteisinti ir nebandyti jų įtikinti. Dar keletas naudingų frazių, skirtų ateityje palaikant santykius su artimaisiais, iš Susan Forward knygos: „galime pasikalbėti apie tai, dėl ko pyksti, bet neleisiu tau ant manęs rėkti ir mane žeminti“; „esu pasiruošęs su tavimi pasikalbėti, kai tik nustosi mane bausti savo tylėjimu“; „išdrįsau pasakyti tai, kas neduoda man ramybės, tikiuosi, kad atrasi jėgų ir tu tai padaryti“.

***

Paprašiau savo patirtimi pasidalinti ir aktoriaus, dainininko bei laidų vedėjo Dominyko Vaitiekūno, kuris mielai sutiko papasakoti savo atsiskleidimo istoriją. 

Dominykai, kaip atrodė tavo pokalbiai su artimiausiais žmonėmis, kaip jiems nusiteikei ir kokių sulaukei reakcijų? 

Aš labai ilgai nusiteikinėjau pokalbiams apie savo seksualinę orientaciją. Ilgai – tai, ko gero, ne mėnesį, ne du, ne pusmetį, o net keletą metų. Galvoje repetuodavau, ką ir kaip aš galėčiau pasakyti, bet visada atidėdavau tą sprendimą ir galvodavau, kad viskas ne laiku. Šis procesas mane taip išsekino, kad ėmiau apie tai galvoti nuolatos: prieš užmigdamas, atsibudęs, įvairiose situacijose, kurios kūrė sąžinės priekaištą, kad aš su artimais žmonėmis nešneku šia tema.

Kai po šio ilgo laiko pagaliau priėmiau sprendimą, stengiausi sau nebeduoti daugybės laiko, tiesiog užsibrėžiau, jog artimiausiu metu pašnekėsiu su visais artimais žmonėmis ir nutrauksiu tą paslapties šydą. Tikėjausi susisukti per pusmetį, bet visa tai užtruko maždaug metus.

Aš susidariau sąrašą, pasikviečiau žmones ir sakiau, kad noriu su jais pasikalbėti arba pakviesdavau susitikti ir staiga ištraukdavau iš po stalo tokią jautrią temą. Pasakydavau, kad „noriu, jog tu žinotum, kad aš prastai jaučiuosi, nes su tavimi apie tai nekalbu“ arba „mes apie tai nekalbam, nors daug kas apie tai pagalvoja“ ir „norėjau tau garsiai pasakyti, kad man patinka vaikinai (arba man patinka ir vaikinai, ne tik merginos)“.

Kai žmogui atsiveri ir pateiki tą jautriąją paslaptį, atimi iš jo visus ginklus tave iš karto užsipulti.

Ko gero, man pavyko tuos ginklus atimti, o gal jų net ir nebuvo. Visi žmonės, su kuriais aš šnekėjau, pakankamai jautriai į tai pažiūrėjo, turbūt nė vienam iš jų tai nebuvo kažkokia pritrenkianti staigmena. Visi pripažino, kad jie patys apie tai galvoja ir keista, kad mes šia tema atvirai nesikalbame, jie norėtų apie tai šnekėti, juokauti, domėtis.

Na, o kita reakcijos dalis buvo ta, kad jie ėmė smalsauti, kilo daug klausimų, tokių net vadovėlinių, apie dviejų tos pačios lyties asmenų santykius, buitį ir taip toliau. Prasidėjo tokia edukacinė kelionė (juokiasi).

Aš labai džiaugiausi jų žingeidumu, noru sužinoti, suprasti, o ne tik priimti patį faktą.

Reikėtų turėti omeny, kad visa tai vyko gerokai anksčiau, maždaug prieš aštuonerius metus, kada tos informacijos online nebuvo tiek daug, žmonės negalėjo jos gauti. O ypač lietuvių kalba informacija praktiškai neegzistavo, ji buvo tik smurtinė ir priešiška.

Kokios emocijos lydėdavo pašnekesių metu?

Atverti savo jausmus, ne tik atsiskleidimo atveju, bet apskritai gyvenime apie juos kalbėti yra nepatogu, o ypač, kai kalbi apie savo paslaptį, kuri yra jautriausia tavo gyvenimo dalis. Man tuo metu ji tokia ir buvo, čia buvau labiausiai pažeidžiamas.

Jaučiausi sutrikęs, išsigandęs, abejojantis, stebintis, laukiantis reakcijos, toks įelektrintas ir tarsi pašiauštais nervais. Tačiau ir atviromis akimis, labai laukiau ir tikėjausi grįžtamojo ryšio, kad nebūsiu atstumtas. Žinoma, bet kokiu atveju buvau apmąstęs visas galimybes, versijas, taip pat ir atstūmimo. Ją visada reikia turėti omeny, save apsaugoti. Jeigu tai įvyktų, nebūtinai kažką sakytų apie tave, o galbūt apie tą kitą žmogų.

O kaip jauteisi po visko? Kokios emocijos apėmė? Ar patyrei palengvėjimą, išsilaisvinimą?

Be jokios abejonės, po to atsirasdavo palengvėjimas ir užplūsdavo begalinis džiaugsmas ir jautrumas, kad žmonės priima ar bent jau neatstumia. O su tais, kurie patys atsivėrė norui suprasti šį reiškinį, net pagilėjo ryšys. Tai buvo nuostabus būdas pažinti žmones, patikrinti, su kuo ryšys yra iš tiesų stiprus, kaip jie reaguoja, ar nuslysta pavršiumi ir sako „Okei, faina, nesvarbu, kalbam toliau“, ar ignoruoja, ar jiems reikia laiko.

Užplūdo toks jausmas, kad niekada gyvenime nebebus baisiau ir jau apie nieką nebijosiu šnekėti.

Iš tiesų jis yra klaidingas, iki šiol sudėtinga atsiverti emociškai, parodyti savo pažeidžiamumą ir išsakyti tai, ko žmogus gal ne visai tikisi ir nori žinoti. Tad atsiskleidimas man buvo kaip kokia treniruotė. Aš visada sau primenu, kad jeigu šį periodą kažkaip išgyvenau, vadinasi tie pažeidžiami, atvirumo momentai įmanomi ir kitais gyvenimo atvejais.

Be jokios abejonės, tai buvo vienas brandžiausių mano gyvenimo sprendimų ir mane labai užaugino.

Visa ši kelionė buvo tarsi emociniai kalneliai, nuo baimės, verksmo, džiaugsmo iki palaimos, kai atrodo viskas pasibaigė, laisvės, kai nebebijai ir nebegalvoji, užmiegi ramiai arba užmiegi su kitomis mintimis, bet jau nebe tomis, jas kažkaip išveiki, suteiki joms formą, išleidi ir jos tavęs tiesiog niekada nebekankina. Manęs niekada, per visus tuos aštuonerius metus nuo atsiskleidimo, nebuvo aplankiusi mintis, kad pasielgiau negerai.

Man atrodo, kad aš padovanojau sau ir kitiems vieną gražiausių žmogiškų dovanų, kuri man ir mano aplinkai padėjo augti.

Daugiau apie atsiskleidimą skaitykite čia: Kaip prisipažinau sau, kad esu homoseksualus

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (1)

  • Avatar

    Šiukšlinė Katė

    Atsiverti artimiesiems nėra lengva. Pirmasis žmogus, kuriam atskleidau savo orientaciją, buvo mama. Ji sureagavo… juoku. Pasijutau labai nemaloniai. Geriau jau pradėtų ant manęs šaukti ir grasinti amžinu pragaru, nei prunkšti, kad mano lesbietiškumas yra tik išmislas ir kvailas noras išsiskirti iš minios. Tada pasakiau, kad tokia jos reakcija mane įskaudino, nes norėjau papasakoti kažką labai asmeniško. Mama atsiprašė ir išklausė, stengdamasi nerodyti nereikalingų emocijų. Galiausiai prisipažino, kad jokio džiaugsmo čia nėra ir jai būtų geriau apie TAI išvis nežinoti. Taip pat graužėsi, ką ji padarė ne taip ir kodėl jos duktė pasidarė TOKIA…Tačiau nemaloniems jausmams atslūgus, jos reakcija pasikeitė. Mama apsidžiaugė, kad ja taip pasitikiu ir pasakė, kad, nors jai sunku su TUO susitaikyti, priims mane visokią. Tik paprašė, kad daugiau niekam nepasakočiau apie savo orientaciją, nes „tokia tiesa yra niekam nereikalinga ir ji man gali pakenkti“. Šiuo klausimu mūsų nuomonės ne visai sutampa, bet esu dėkinga, kad turiu mamą, su kuria galiu diskutuoti LGBT temomis:) O kitiems atsiskleidžiu tik gerai juos „patikrinusi“.

    reply

Komentuok