Į viršų

Žiūrėk, neprisisvaipink: Tinderio psichologija

Iliustracijos autorė: Saulė Gimžūnaitė

Teksto autorė: Julija Mackevičiūtė

Nuo kurioziškai nepavykusių Tinderio pasimatymų iki sunokusios santuokos. Nuo kalambūrais gausių aprašymų iki six packo ir krūtinės nuotraukų vietoje veido. Nuo sutikto kolegos iki užblokuotos simpatijos. Visi šie procesai it konvejeris kasdien prasisuka mūsų mažyčiuose telefonų ekranuose. Vieni, nusivylę šia nesustabdoma grožio rinka, prisiekia sau daugiau nė karto nekelti kojos į šį milijoninį partnerių mišką, o kiti, mėgaudamiesi dėmesiu, pasimatymais ir galimybėmis, ramiai sau swipe‘ina. Apie Tinderio fenomeną kalbuosi su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentu dr. Antanu Kairiu.

Faktai fakteliai

Tinderio programėlė sukurta 2012-aisiais rugsėjį, kai du amerikiečiai, pažįstantys vienas kitą nuo maištingos paauglystės laikų, sumanė sukurti įrankį, „padėsiantį sumažinti barjerus užmezgant santykius“. Oficialiai programėlė apibūdinama kaip vietove pagrįstas pažinčių tinklas, kurio vartotojai vienas kitą renkasi pagal nuotraukas bei trumpus aprašymus. Skamba itin nekaltai, tiesa?

Jau po metų Tinderio programėlė laimėjo geriausio startuolio apdovanojimą, o po dviejų metų visuomenę pribloškė skaičiais: nuo įkūrimo pradžios, kasdien fiksuota po 1 MILIJARDĄ swipe’inimų ir 12 MILIJONŲ matchų. Tiesa, programėlės pirminis vardas – Matchbox, vėliau pakeistas į Tinder.

Kas psichologo akimis yra Tinderis?

Vertinant Tinderį oficialiai – tai pažinčių programėlė, kurios atsiradimas buvo gana tikėtinas: jei išmaniuosiuose įrenginiuose apsipirkinėjame, žiūrime filmus ir išsinuomojame paspirtukus, kodėl negalime susirasti partnerio? Dargi ši platforma pasižymi visa eile ypatumų: dominuojanti vizualinė informacija, maksimalus pasirinkimo greitis ir didelis skaičius potencialių partnerių – tikras sielos vakarėlis! Išvardintosios programėlės savybės gerokai pranoksta tą senąjį susipažinimo būdą gyvai.
Tiesa, nors dauguma pažinčių turi seksualinį aspektą, visgi Tinderio seksualinis bruožas ryškesnis – mat tai lemia išvaizda grindžiamas pasirinkimas. Negana to, swipe‘inimo pirmapradę lydi ir trumpalaikių pažinčių šleifas. Dėl išvardintųjų priežasčių, į programėlės vartotojus norima žiūrėti kaip į vienadienių nuotykių ieškotojus, tačiau svarbu suvokti, kad kiekvieną pažintį ir jos specifiką nulemia santykį kuriantys žmonės: štai net diskusijų klube užgimusi pažintis gali būti inspiruota nuotykio, o bare susitikę žmonės gali komandiškai siekti ilgalaikiškumo.

Pastaraisiais metais Tinderis išties populiarus – tai lemia programėlės patogumas ir santykinai nišinė adaptacija. Jei lygintume socialinius tinklus ir programėlę, pastarojoje tiesiog reikia atlikti mažiau veiksmų, o jos pritaikymas būtent pažintims, regis, užtikrina socialinių tinklų nukonkuravimą, kai kalbame apie pažintis. Tiesa, galbūt Tinderis atspindi ir augantį visuomenės orientavimąsi į greitą, bet paviršutinišką bendravimą.

Išvaizdos fenomenas

Išvaizda visada svarbi – tai galima teigti žvelgiant ir iš evoliucinės, ir iš socialinės psichologijos perspektyvos. Pažinčių atveju rinkimasis pagal išvaizdą užkoduotas mūsų prigimtyje – mat mes nesąmoningai ieškome požymių, kurie signalizuoja apie pageidautinas potencialaus partnerio savybes, pavyzdžiui, vaisingumą ar aukštą socialinį statusą. Be abejo, vystant draugystę su žmogumi, šalia išvaizdos atsiranda ir kiti svarbūs dedamieji: sutampantis požiūris, vertybės, vyro ir moters vaidmenų suvokimas.

Bėda ta, kad Tinderis, kurio varomoji jėga – tai greitas žvilgsnis į išvaizdą, neretai užkerta kelią pereiti prie to antrojo, kitaip sakant, vidinio žmogaus pažinimo. Tokiu atveju nukenčia žmonės, kurie neskyrė pakankamai dėmesio savo paskyros vizualizacijai, dėl ko apie vertybių aptarimą ar požiūrių diskusiją neverta nė kalbėti.

Tiesa, galima būtų išskirti tris pagrindinius Tinderio pavojus. Pirma, nuotraukos gali prastai atspindėti tikrąją žmogaus išvaizdą – nuotraukų koregavimas, filtrai ar net ne savo nuotraukų naudojimas. Antra, platformos vartotojai negali kontroliuoti siūlomų partnerių sekos. Psichologijoje yra žinomas kontrasto efektas: po kelių itin patrauklių nuotraukų gana neblogai atrodantis vartotojas atrodys prasčiau. Trečia, priimant sprendimą sekundžių greitumu, padidėja tikimybė, kad jis bus priimtas remiantis stereotipais.

O kaip save reprezentuoti Tinderyje? Nuotraukos, nuotraukos ir dar kartą nuotraukos. Jose turi atsispindėti tai, ko ieško jūsų potencialus partneris: jei norite lengvo romano, nuotraukos turi būti „lengvos“, jei sunkaus – „sunkios“. Žinoma, fotografijose turi atsispindėti tai, kad jūsų kūnas puikiai sudėtas, jūs – geros nuotaikos, pakankamai, bet ne per daug išsilavinęs(-usi) ir protingas(-a). Vyrų dėmesį traukia moterų vaisingumą atspindintys ženklai – lygi oda, klubų ir liemens santykis, o štai moterų dėmesį – vyrų fizinis pajėgumas ir aukštas socialinis statusas. Skamba kaip blogų stereotipų rinkinys? Deja, Tinderis būtent tai ir yra.

Nesibaigiantis partnerių srautas ir, deja, vienišumas

Nori nenori, mezgant pažintis žmogus yra linkęs atsižvelgti į visą kontekstą. Ir išties – nuolatinis nuotraukų srautas ir pranešimai apie naujai prisijungusius vartotojus gali paskatinti skirti mažiau dėmesio naujai pažinčiai, o tiksliau – naujam matchui. Būtent didelis potencialių partnerių pasirinkimas gali tapti puikiu akstinu programėle naudotis tiems, kurie tyko trumpalaikių santykių. Juolab, savo Tinderio kolekcijoje sukaupus nemažą kiekį patikusių vartotojų ir su dauguma jų komunikuojant, panašu, kad visi pasirinktieji gaus tik mažą dalį dėmesio.

Tačiau paradoksalu – kad ir kokią galybę partnerių mums siūlytų Tinderis, panašu, kad vienišumo jausmas eliminuotas nebus. Pradinė pozicija yra paprasta: dauguma žmonių ima naudotis programėle dėl vienišumo, tačiau įdomiausia yra tai, kas vyksta vėliau – ir čia aiškaus atsakymo nėra. Remiantis atliktais socialinių tinklų tyrimais, nors žmonės, naudodami socialinius tinklus ir jaučiasi iš dalies susieti, tačiau vienišumo jausmas niekur nedingsta. Taip galbūt vyksta ir Tinderyje – jei vienišu besijaučiąs žmogus tikisi panaikinti šį destrukcinį jausmą ir jei nesulaukia matchų arba jų yra mažai, vienišumo jausmas gali ir sustiprėti.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (5)

  • Avatar

    VI

    Labai taiklus straipsnis. Net jei netrūksta matchų, pokalbių, pasimatymų – vienišumo jausmas nedingsta. Tampi ptiklausoma nuo paviršutiniško dėmesio, kuris tuštumą viduje tik didina. Tinderį trinam ir vėl įsirašom. Vilioja iliuzija, kad viskas paprasta, kam vargintis nusišypsot vaikinui/merginai gatvėj, eit iš komforto zonos, kai yra Tinderis. Paviršutiniški pokalbiai, beprasmiai vienkartiniai pasimatymai, tūkstančiai swipų ir viltis, kad šitas bus „tas“… 🙁

    reply
  • Avatar

    K

    Geras straipsnis! Mano Tinder patirtis kiek įdomesnė, po toksiškų santykių turėjau didelę nebendravimo pertrauką su priešinga lytimi, po pusės metų atsisiunčiau Tinderį, kaip tiesiog smagų „Žaidimą“, nes gyvenau su draugėmis ir nuolat girdėjau šitą pavadinimą namuose, tad smalsumas nugalėjo. Pirmą dieną „susimatchinau“ su vaikinu, su kuriuo po 2 savaičių kasdienio bendravimo online mes nuėjom į pasimatymą ir vuolia, mes jau 5 metai kartu. Pirmas pasimatymas ir po jo appsas ištrintas! Straipsnyje yra pabrėžiama Tinderio pagrindinė problema- mes pradėjom žmones, kaip gražius rūbus, rinktis iš nuotraukų. Apdirbtų, apšlifuotų, gražių nuotraukų. Visiškai sutinku, kad tai mažina žmonių realaus bendravimo įgūdžius, bet kaip yra realybėje? Merginą užkalbina vaikinas, mergina pirma nuskanuoja jo išvaizdą ir tas pirminis „scanas“ dažnai nulemia ką ji toliau jam atsakys. Kiek turėjom nejaukių akimirkų, kai žmogus nuo pat pradžių netraukia ir bijom atstumt, kad neįsižeistų? Tinderis yra žaislas, tik ne visi jaučia kaip ir kiek su juo žaisti. Kaltas ne appsas, o žmonių polinkis į priklausomybę. Juk alkoholikas kaltas, kad jis geria, o ne parduotuvė, kad į lentyną deda degtinės butelius. Online viskas vyksta greičiau ir lengviau, prie ko dabar ir yra pripratę 21a. žmonės. Aš už visokias pažintis, internetines, gyvas, svarbiausia būnant vienišam neįkristi į tas Tinderio pinkles, labiau gilintis į save, išsiaiškinti iš ko kyla vienišumo jausmas, gilintis kodėl turim bendravimo sutrikimų, kokios baimės kamuoja ir to atsikratyti per didelį darbą su savimi. Ir reikia suprast kad specialiai, va dabar atsisedės paswipe’int , iškart sau panos ar bičo nesusirasi. Priimti tokius appsus kaip žaidimą, nes galbūt vėliau tai pereis į gyvenimą, negali žinot! 🙂

    reply
  • Avatar

    Jurga

    Na, nebūtinai trumpalaikiai santykiai.. Tinderio 2000 dar nebuvo, bet pažintys internete mezgėsi. Ir po 19 metu kartu mes šiemet just maried!

    reply
  • Avatar

    Marčius

    Geras straipsnis. Na man nesiseka su tuo Tinderiu. Nieko jame nerandu. Tai ištrinu, tai vėl įrašau. Kaip vienišas , taip vienišas. Vilnioje ta iliuzija gal šįkart pasiseks.

    reply
  • Avatar

    A

    Na, o aš per Tinder susipažinau su savo vyru 🙂

    reply

Komentuok