Į viršų

S.Burbaitė: „Noras visiems įtikti mane nuvedė į depresiją“

Interviu parengė Goda Norvaišytė
Nuotrauka Vaidas Jokubauskas

Šiame socialinių tinklų bei greitosios mados valdomame pasaulyje moterys vis labiau jaučiasi pametančios tempą ir iškrentančios iš rikiuotės: skoningu bei pertekliniu gyvenimu tviskantys „Instagram“ profiliai bei su kiekvienu sezonu besikeičiančios antakių formos tendencijos priverčia dabinti išorę kuo įmantresniais apsiaustais, kurie susitraukia jau po pirmo skalbimo ir priverčia jaustis dar labiau neatitinkančia grožio „standartų“. Socialiniai tinklai bei mados industrijos atstovai be jokios gėdos mums pateikia vis nerealesnius moteriškumo standartus. Neretai moteris, kuri visuomenės akyse yra apibūdinama kaip tiesiog labai graži ir, deja, nieko daugiau, yra priversta užkardyti savo vidinį pasaulį, nes išorė yra iškeliama aukščiau visko. Apie grožio pančius bei tai, kas vyksta moters viduje, kai visuomenė mato ją kaip „puošmeną“ kalbuosi su Simona Burbaite – tinklaraštininke, „Mis Lietuva“ 1-ąja vice mis, „Mis Visata 2013“ dalyve bei knygos „Tavo geriausia draugė“ autore. Klausiu, kaip iš tiesų jaučiasi moteris šiame beprotišku greičiu lekiančiame bei kintančiame, jokių pamatinių vertybių nepaisančiame, grožio pasaulyje? Kokia yra viso to grožio kaina, kurią tenka susimokėti pačiai sau?

Simona, ar jautiesi laisva moterimi?

Kiekvienam laisvė gali reikšti skirtingus dalykus – gal vieniems tai pinigai, kurie suteikia laisvę gyventi patogiai, kitiems – drąsa būti savimi. Šiandien laisvę aš suprantu kaip gebėjimą būti nepriklausomai nuo destruktyvių emocijų – baimės, pykčio, abejonių, kaltės ar nerimo, žmonių ir situacijų. Nesistengti visiems įtikti ir patikti, nesielgti pagal kitų man primestus lūkesčius ir reikalavimus. Netrokšti, kad mane įvertintų ar manimi žavėtųsi. Nustoti kontroliuoti situacijas, žmones ir jų elgesį. Laisvė – priimti save tokią, kokia esu ir iš tikrųjų pamilti. Tai nėra lengva. Noriu pasakyti, kad pasimatymas su savimi ne visada būna patogus ar labai malonus. Kartais labai skausmingas, kankinantis, bet galų gale pasimatymas vis tiek įvyks. Nori to ar ne. Ir gyvenimas vis tiek privers pasirinkti ką tu myli labiau: save, ar tuos, kurie tau nurodinėja, koks turėtum būti? Nes man atrodo, kad meilė ir yra sakyti tiesą, kad ir kaip skauda, nepatogu ar nemalonu. Esu labai dėkinga ir laiminga, kad šiandien pagaliau aš jaučiuosi laisva.

Ar teko pajausti visuomenėje vyraujančių negailestingų moteriškumo standartų naštą?

Iki 14 metų buvau guvus ir savimi pasitikintis vaikas. Tėvai ir seneliai labai lepino ir mylėjo. Man visada patiko dėmesys, turėjau paaugliškų, bet didelių svajonių tapti modeliu, aktore, dainininke, dalyvauti „Mis“ konkursuose. Tik tada staiga kažkas nutiko ir aš ėmiau greit stambėti. Tuo metu man, paauglei, tai buvo žiauri realybė su kuria nežinojau, kaip kovoti. Ir visoms svajonėms turėjau pasakyti „viso gero“.

Linos Juciūnaitės nuotr.

Aš niekada nesvėriau 120 kg. Bet jaučiausi labai blogai (ne fiziškai – labiausiai dvasiškai). Dėl žinių trūkumo mano pokyčių kelias prasidėjo alinančiomis dietomis, tada sekė badavimai, tada persivalgymai, tada jo jo efektai, tada vėl badavimai, tada vėl persivalgymai, tada depresijos ir taip non stop užburtas ratas… Iki kol supratau, kad reikia atskirti, ką valgome ir kas „valgo“ mus.
Tik dabar, po daugelio metų aš suprantu, kad tos alinančios, drastiškos dietos, badavimai ir juodžiausios dienos irgi yra mano gyvenimo dovana. Nes tai man leido suprasti, kokias klaidas dariau maitindamasi, kodėl augo svoris, kodėl blogėjo sveikata. Ir tik tai mane atvedė iki sveikos mitybos, geros savijautos, to, kas esu šiandien ir davė supratimą bei pakankamai žinių, kad tik sveika mityba leis gyventi pilnavertį gyvenimą. Aš niekada netikėjau jokiomis stebuklingomis tabletėmis, kremais ar diržais… Nors meluoju, kai buvo 15 metų dar ir kaip tikėjau! Man reikėjo nemažai laiko, kad suprasčiau, jog sveika mityba yra gyvenimo būdas, o ne trumpalaikė dieta. Matyt, didžiausia klaida, kurią dariau iki 20-ties metų – tai turėjau didžiulį norą prarasti nereikalingus kilogramus per trumpiausią laiką (manau, kad tai daugelio klaida). Ir tik vėliau supratau, kad valgome ne tik tam, kad gražiai atrodytume, bet svarbiausia – kad būtume sveiki.

Kas yra graži moteris šiuolaikinės visuomenės akyse?

Šiuolaikinei moteriai keliami labai aukšti reikalavimai – ji turi būti graži, turėti nepriekaištingus plaukus, kruopščiai rūpintis savo oda ir nagais, būti įdomi, turėti savo nuomonę. Ji taip pat turi domėtis sveika mityba, sportuoti, stilingai atrodyti ir mokėti bendrauti. Ne visoms pavyksta atitikti šituos lūkesčius/standartus, tačiau jos ne mažiau nori jaustis pakankamos ir gražios, ir to siekia. Manau, kiekviena moteris turėtų puoselėti savo unikalumą ir nepasiduoti, jei kartais kas nors nepavyksta taip, kaip norėtum. Pateiksiu pavyzdį: „Mis Aukštaitija 2013“ konkurse tapau „Mis Foto“, „Mis Lietuva 2013“ buvau nominuota pirmąja vicemis, bet nei „Mis Visata 2013“, nei „Miss Fashion TV 2016“ didelių laimėjimų nepasiekiau, nes neatitikau tų grožio konkursų standartų. Dėl to, kad nepatekau tarp TOP gražuolių, nenustojau jaustis ir būti graži. Nesilioviau pasitikėti savimi ir savo kūnu, atvirkščiai, tai tik sustiprino mano meilę sau. Šią patirtį priimu kaip neįkainojamą, tačiau jokiu būdu ne kaip mano savivertės rodiklį. Lygiai taip ir kasdieniame gyvenime – nesivaikykime visuomenės suformuoto vienintelio idealo – lieso kūno, nes neįmanoma, kad visos Žemėje gyvenančios moterys atrodytų lyg nuo žurnalų viršelių (ar bent pagalvojot, kiek ten fotošopo)! Aišku, siekti tobulumo nėra blogai, o turėti pavyzdį netgi sveikintina, tačiau nereikėtų nusivilti, jei oda ne tokia lygi, o kūno linkiai ne tokie tobuli kaip tos merginos, kurią ką tik matei reklamoje. Šiandien labiausiai žavi individualus grožis ir išskirtinumas – tik tau būdingas kūno sudėjimas, šypsena, akys, lūpos, plaukai, strazdanos. Dar labiau žavi moters pasitikėjimas savimi, kai ji gerai jaučiasi savame kūne.

Kaip jauteisi kaip asmenybė, kai atidavei savo išorę vertinti „graži/negraži“ pagrindu?

Prisipažinsiu, tokios akimirkos, kai supranti, kad tave vertina tik pagal kūno centimetrus psichologiškai yra ypač sunkios. Tada norisi viską mesti, net jei ir telpi į tuos tobulus 90–60–90 matmenis. Turiu pasakyti, kad grožio standartai (90–60–90) svarbūs tik mados industrijoje, grožio konkursų pasaulyje lemia šiek tiek kiti veiksniai. Be centimetrų svarbūs bendravimo įgūdžiai, charizma ir reprezentatyvumas. Žinoma, figūra turi būti daili, kaip ir eisena, šypsena, akys, plaukai, bet ypač tarptautiniuose grožio konkursuose pastebėjau, kad daug lemia, ar prie tavo grožio buvo prisilietęs skalpelis. Deja, natūralus grožis ten nelabai kam įdomus. Kur kas daugiau dėmesio sulaukia grožio industrijos suformuotas idealios moters įvaizdis – tobulai lygi ir kiek įdegusi oda, balti ir spindintys dantys, ant pečių krintančios milžiniškos purios garbanos. Kitais žodžiais tariant, tik tokia moteris visuomenei pristatoma kaip siekiamybė, ji graži ir geidžiama. Bet kas nusprendė, kad tik tokios moterys yra gražios ir tik jos jaučiasi laimingos? Nepatikėsite, kiek mačiau tokių „tobulų“ moterų, kurios, nepatekusios į TOP 16, užkulisiuose puolė į ašaras ir verksmingu balsu rėkė padariusios gėdą sau ir savo šaliai.

Ar po pelnyto grožio titulo nesulaukei visuomenės neigiamo požiūrio bei reakcijos tokios kaip: „dar viena gražuolė“? Ar visuomenė nebandė klijuoti etiketės, jog esi tarsi graži „dekoracija“ ar „puošmena“?

Kaip šiandien prisimenu mamos žodžius, pasakytus man, kai ruošiausi dalyvauti „Mis Aukštaitija 2013“ konkurse: „Dukryte, būk pasiruošusi žengti į viešą gyvenimą. Prisimink, kad nesi auksas, visiems neįtiksi“. Per penkis viešo gyvenimo metus buvo visko – ne laiku ir ne vietoje pasakytų frazių, kurios vėliau virto rėkiančiomis antraštėmis, renginių, radijo ir televizijos laidų, kuriose, galbūt man nebuvo būtina dalyvauti, veidmainiškų šypsenų, bereikšmių pokalbių ir daug kitų dalykų. Bet visa tai mane labai užgrūdino ir padėjo tobulėti kaip asmenybei. Niekada savęs nelaikiau nei dekoracija, nei daiktu, nei puošmena. Neleidau ir kitiems apie mane taip galvoti. Tiesiog ilgėjausi nuoširdaus bendravimo, tikrumo ir moteriško solidarumo. Tikrai žinau, kad savimi pasitikinti, veikli ir protinga moteris negali ir nemoka nekęsti kitos, nes nevertina jos kaip potencialios varžovės. Manau, nieko nėra labiau atstumiančio nei moteris, žeminanti kitą moterį.

Ar galima būtų sakyti, kad visą tą laiką taip ir nesugebėjai įsiklausyti į savo vidinę/instinktyviąją moterį bei pervargai bandydama įtilpti į „gražios moters“ rėmus?

Taip, prieš 1,5 metų susirgau depresija. Tada man tai atrodė kaip mirties nuosprendis. Gal todėl, kad depresija yra viena iš sunkiausių kančios formų – tu jauti labai stiprius menkavertiškumo, beviltiškumo, gėdos ir nusivylimo jausmus. Tuo metu atrodė sudėtinga kiekviena užduotis. Jausmas buvo toks, lyg būčiau paralyžiuota – be valios ir jėgų tai sustabdyti. Buvo sunku atsikelti iš lovos, nueiti į dušą, pasiruošti maistą ir dar jį kramtyti. O ką jau kalbėti apie mano kūrybinį darbą, kuris reikalauja nuolat generuoti idėjas. Kodėl man taip nutiko?

Pirmiausia dėl to, kad norėjau visiems įtikti ir patikti. Man buvo svarbiau, ką apie mane pagalvos kiti, ir tai, kokią jie nori mane matyti. Man buvo svarbu, kad mane įvertintų, dėl to elgiausi pagal kitų man primestus lūkesčius ir reikalavimus. Supratau, kad pamažu prarandu savo gyvenimą ir gyvenu dėl kitų. O, atrodo, reikėjo tiek nedaug – tik būti sąžiningai su savimi. Socialiniai tinklai irgi padarė savo – kai tu matai tuos tobulus gyvenimus, nori nenori pradedi lyginti save su kitais, ir, pasirodo, nusprendi, kad esi kažkuo prastesnis ir blogesnis už juos visus. Žiūrėk, tas laimingesnis, tas gražesnis, tas turtingesnis. O blogiausia, kad aš pati save išgąsdinau. Bijojau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – ir štai kur atsidūriau. Kituose ieškojau išsigelbėjimo, bet gelbėtis pradėjau tik tada, kai supratau, kad tik aš pati esu atsakinga už save. Pirmiausia sau turi jausti pagarbą, o ne tikėtis iš kitų žmonių pripažinimo. Nes ne kiti turi tave įvertinti ar pripažinti – pats viduje turi būti ramus, tada nereikės ir kitų žmonių tam, kad būtum laimingas. Aš ilgai nenorėjau savęs priimti tiesiog tokios, kokia esu. Nenorėjau savęs pažinti, įsigilinti ir suprasti. Aš nuolat kaltinau save dėl visų nesėkmių, kartojau sau, kad esu nieko verta. Ir tai buvo mano didžiausia klaida. Viskas pasikeitė tada, kai pradėjau galvoti, kaip su manim elgtųsi geriausia draugė vienoj ar kitoj situacijoj. Taip ir aš pati pradėjau su savimi elgtis – sau tapau geriausia drauge (būtent taip gimė naujas tinklaraščio pavadinimas). Lioviausi save užgaulioti, menkinti, gailėti.

Ar nebuvo sunku po išorės išaukštinimo bei idealizavimo prasibrauti tikrajai Tau? Ar būtų galima tai susieti su Tavo parašyta knyga?

Mintis rašyti knygą pirmą kartą sukirbėjo prieš mažiau nei 2 metus – tada, kai ėmiausi rašyti savo ir sulaukiau nemažai moterų bei merginų laiškų su įvairiais moteriškais klausimais, kuriuose jos guosdavosi neturinčios draugės, su kuria galėtų pasikalbėti (kartais tokiomis temomis, kurių pačios gėdijasi), paklausti patarimo ar padiskutuoti. Ir man labai norėjosi kiekvienai jų skirti dėmesio, padėti, nuoširdžiai pasikalbėti, išklausyti ir bent trumpam atstoti draugę, kurios man pačiai taip trūko (dalyvaudama grožio konkursuose jaučiau, kaip draugės nuo manęs vis labiau tolsta). Todėl iš pradžių savo tinklaraščiu siekiau sukurti tokią erdvę, kur moterys jaustųsi gerai, atrastų sau naudingų dalykų, skatinančių tobulėti, o tuo pačiu galėtume bendrauti ir palaikyti viena kitą. Manau, kad mano kelias iki trokštamos figūros, dalyvavimas įvairiuose grožio konkursuose, darbas mados industrijoje, pramogų pasaulio užkulisiai ir tinklaraščio rašymas mane tendencingai vedė knygos link – aš žinojau, kad ją rašysiu. Vis tik didžiausią impulsą rašyti knygą matyt davė tinklaraštis – tai buvo tarsi repeticija, kuri nereikalavo didelių investicijų. Tačiau rašyti vien jį man jau neužteko. Be to, dažnai socialinėje erdvėje rodomas gyvenimas būna suvaidintas ir netikras (dėl ko labai dažnai žmonės save nuvertina ir iš to kyla nepasitikėjimas savimi). Knyga – ta vieta, kur nieko nesuvaidinsi ir filtro neuždėsi. Žinau, kad knygoje „Tavo geriausia draugė“ tikrai save atpažins tiek jaunos merginos, tiek stiprios, subrendusios moterys, galbūt pametusios savo moteriškumą ambicingame, skubančiame pasaulyje. Knyga skirta ir toms, kurioms galbūt sunku veidrodyje matyti savo atvaizdą, išeiti į viešumą ir bendrauti su žmonėmis. Ši knyga yra skirta moteriai, kuri pasiilgusi savęs pačios – geriausios ir unikaliausios. Tikiu, kad tam, jog stipriai mylėtume, prasmingai save realizuotume, ugdytume moteriškumą ir būtume kūrybiškos, kiekvienai iš mūsų yra tiesiog būtinas moteriškas ryšys. O knyga man suteikia galimybę kiekvienai padovanoti tą ryšį, knyga tarsi padeda apkabinti kiekvieną ją skaitančią. Dažnai mes nespėjame perskaityti, pamatyti ar išgirsti to, kas vertingiausia, todėl džiaugiuosi, kad mano žodis turi išliekamąją vertę.

Ko palinkėtumėte Lietuvos moterims kaip Geriausia draugė?

Buvau prie Katedros tada, kai atvyko popiežius. Norėjau išgirsti, ką jis pasakys. Manau, kiekvienas jo žodžiuose atrado tai, kas jam svarbu. Man labai patiko mintis apie individualizmą – tą, kuris atskiria mus nuo kitų ir, kaip popiežius sakė: „Padaro mus egocentriškais, pasipūtusiais, besirūpinančiais tik savo įvaizdžiu ir savo gerove.“ Nes gyvenimas stovint priešais veidrodį ir žiūrint tik į save nėra gražus. Jis gražus su šeima. Draugais. Be egoizmo. Kartais sunku atrasti savyje tą laisvę ir drąsą vieni kitiems padėti, kurti bendrumo jausmą ir dalintis. Kartais sunku nepasiduoti pagundai susikoncentruoti tik į save. Bet mes kasdien galim pradėti nuo mažų dalykų. Turiu pripažinti, kad pati ilgą laiką gyvenau kažkaip negerai – nebuvau iki galo sąžininga su savimi ir mane supančiais žmonėmis. Pritardavau ten, kur nenorėjau. Tylėdavau, nors ir kažkas nepatiko ar netiko. Iš baimės. Nes galvojau, kad tik taip būsiu sėkminga ir laiminga. Dabar turiu drąsos neatsisakydama savęs būti atvira, išreikšti jausmus nebandant manipuliuoti, pripažinti, kad suklydau. Nesakau, kad visada pavyksta 100 %. Žiūrėk, būna situacijų, kad, atrodo, pameti save, o po to vėl iš naujo atrandi. Kaip ilgai gyvensim nuo mūsų gal ir nepriklauso, bet ar tikrai gyvensim, kol gyvenam – tai jau kiekvieno rankose. Kiekvienai noriu pasakyti, kad dabar yra tinkamiausias laikas gyventi tokį gyvenimą, kokio visada norėjai.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok

Paremk Nebegėdą →