SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų

Austėja Landsbergienė: „Aš planuoju net susitikimus su mama“

Tekstas: Laura Švedaitė
Nuotrauka: Monika Požerskytė

Austėjos Landsbergienės CV vargiai sutilptų į puslapį ar du: socialinių mokslų daktarė, edukologė, konsultantė švietimo klausimais, daugiavaikė mama, žmona, dukra ir čia tikrai dar ne viskas. Kyla klausimas, kaip Austėjai pavyksta neišprotėti nuo tokios gausybės atsakomybių? Kaip pavyksta suderinti motinystę, partnerystę ir profesinę sritį, nepamirštant savo poreikių? Apie tai ir kalbamės.

Austėja, ar tokią save – tikrą veiklumo įsikūnijimą – įsivaizdavote, kai buvote maža mergaitė? Kas yra jūsų varomoji jėga?

Maža įsivaizduodavau, kad esu mokslininkė, kuri pakeičia pasaulį: išranda vaistus, laiko mašiną (!), nuskrenda į tolimiausias planetas, parašo pasaulį sudrebinančią knygą ir pan. Visos mano svajonės buvo tokios, kad net šiandien vis pagalvoju, kad buvau itin drąsus vaikas! Mano tėvai net bijojo dėl mano svajonių, kad teks labai nusivilti. Varomoji mano jėga turbūt yra įsitikinimas, kad aš PRIVALAU: privalau eiti, daryti, kalbėti, nes, na, kas, jei ne aš ir kada, jei ne dabar?! Ir aš nuolat jaučiuosi nepakankamai skaitanti, nepakankamai žinanti, nepakankamai… Turbūt tas nuolatinis alkis, nuolatinis nepasitenkinimas ir baimė, kad neužteks laiko viskam, ir yra didžiausia mano varomoji jėga.

Dažnai diskusijose apie dirbančias mamas tenka girdėti nuomonių, esą, „dirbanti mama“ nėra „gera“ mama, kad ji „neaugina savo vaikų, o patiki juos svetimoms rankoms“ ir pan. Ką į tai atsakytumėte? Kaip jums pavyksta suderinti įtemptą dienotvarkę su motinyste?

Neseniai vedžiau seminarą tėvams, kur stengiausi akcentuoti, kad mes privalome sau užduoti klausimą: ar aš gyvenu geriausiai kaip galiu? Taip, būna, klystu. Taip, būna, susimaunu. Bet ar gyvenu geriausiai kaip galiu? Čia, šiandien, dabar? Jeigu galiu iš širdies atsakyti TAIP, tai reikia neklausyti to triukšmo, kurio gausu aplinkoje, o įsiklausyti būtent į tą savo vidinį balsą.

Pačiai irgi teko girdėti visko: jeigu būčiau klausiusi, šiandien tikriausiai būčiau nelaiminga, nusivylusi savimi ir gyvenimu moteris.

Kalbant apie vaikus, aš nuo pirmųjų jų dienų vadovaujuosi nuostata, kad aš gyvenu SU vaikais, o ne jiems ar už juos, todėl vaikai yra natūrali gyvenimo dalis.
Teisybę pasakius, neįsivaizduoju nė dienos be jų – net su studijuojančiu sūnumi beveik kasdien susirašome arba susiskambiname. O kaip kitaip?! Štai šeštadienį teko važiuoti tvarkyti susikaupusių šeimos reikalų – pasiėmiau jaunylę, su ja drauge papusryčiavome, pasikalbėjome, drauge sutvarkėme reikalus. Suplanavau anksčiau baigti darbus – nuėjome su mergaitėmis į kino teatrą. Žodžiu, sąmoningas planavimas tikrai padeda derinti visa tai, kas yra svarbu ir ką norisi derinti gyvenime.

Neseniai The Guardian išspausdino straipsnį apie didžiausią moterų priešą – laiko sau trūkumą. O jūs ar susiduriate su šiuo priešu? Ar randate laiko sau?

Skaičiau tą straipsnį, bet skirtingai, nei būčiau dariusi prieš penketą metų – juo nesidalinau. Nežinau, gal su amžiumi ateina išmintis, bet vis dažniau pagalvoju, kad viskas gyvenime yra pasirinkimas. Ir kartais tie pasirinkimai yra itin sunkūs, bet jie vis vien yra ir yra įmanomi. Kuo daugiau (su)žinau apie per amžius gyvenusius vyrus ir moteris, tuo dažniau pagalvoju, kad reikia mažiau verkšlent ir daugiau, įnirtingiau siekt savo svajonių. Ir būtent tai reiškia, kad reikės įdėti daug darbo, kad bus beprotiškai sunkių dienų, kad bus be galo sunkių sprendimų ir pasirinkimų.

Norim gyventi ramiai ir patogiai? Irgi galim. Bet tada neverkim, kad kažkas kažko mums nedavė ar nepadavė.

Niekas nieko neprivalo atnešti ant lėkštutės ar pakišti pagalvėlių. Man labai patinka vienas posakis: jeigu tiki, kad gali ir jeigu tiki, kad negali – esi teisi.

Koks yra jūsų laikas sau? Ką veikiate tada, kai nereikia dirbti (jei taip būna)?

Turiu nuolatinį alkį ko nors mokytis. Šiemet, pavyzdžiui, mokausi kaligrafijos. Dukart savaitėje anksti ryte, kai miestas dar tik bunda, važiuoju sportuoti. Pavasarį dalyvavau varžybose ir per truputį daugiau nei penkias valandas nesustodama nuėjau 40 kilometrų. Domiuosi mindfulness, zen filosofija – gyvenau Japonijoje vienuolyne. Liepą savanoriavau Jordanijoje – kaime su švietimiečių komanda iš viso pasaulio stačiau šeimai namus, kad jie gyventų oriai, o vaikai galėtų eiti į mokyklą: kastuvais maišėme betoną, na, rimtų rimčiausiai statėme namą. Mano profesinė atgaiva – profesinės konferencijos, iš kurių kaskart parsivežu begalę idėjų ir naują užsidegimą. Norėčiau geriau išmokti prancūzų kalbą: susikalbu, suprantu, bet norėčiau ir kalbėti, ir skaityti taip, kad gerai jausčiausi. Visada gerai jaučiuosi skaitydama – ypač, kai suprantu, kad noriu gilintis į kokią nors temą.

Kuo daugiau skaitau, tuo labiau suprantu, kad nieko nežinau, nieko nespėsiu perskaityti ir apskritai, knygos – geriausios nuolankumo mokytojos.

Jūs ir Gabrielius – abu, regis, turite didelių visuomeninių ambicijų, darote įtaką didžiulei masei žmonių, esate lyderiai. Koks yra jūsų šeimos modelis? Kaip pasiskirstote atsakomybes?

Man atrodo, kad svarbiausia poros santykiuose yra pagarba ir pasitikėjimas, o pagarba ir pasitikėjimas galimi tik partnerystėje. Partnerystėje supranti, kad kartais tu neši daugiau darbe, o kartais – partneris. Kartais tu neši daugiau namie, o kartais – partneris. Tai – it šokis, kuris turi ir savo taisykles, ir yra spontaniškas, kai turi reaguoti čia ir dabar.

Būna, man tenka grįžti labai vėlai – visada esu rami, kad ir namie viskas bus gerai, ir būsiu suprasta. Lygiai taip pat suprantu, kad būna laikas, kai Gabrieliui tenka visą savo dėmesį sutelkti darbams.

Prisimenu, skaičiau Michelle Obamos knygą ir nervinausi, kad ji, turėdama tokios komandos pagalbą, visvien suirzdavo, kad vyras darbe. Man norėjosi klausti: O tai kaip kitaip?! Lygiai taip pat man suprantama, kad oponentai puls ir vyrą, ir tave, ir šeimą. Nemalonu? Žinoma! Bet suprantama. Gal tada, kai nesijauti auka, kai pati turi įsipareigojimų ir savų ambicijų, geriau supranti ir šalia esantį?!
Man gyvenimas buvo maloningas – šalia manęs yra žmogus, kuris ne tik (irgi) neklauso visų tų nesąmonių, bet dar ir nuolat mane skatina imtis įvairiausių naujų veiklų. Pavyzdžiui, be Gabrieliaus tikriausiai nebūtų atsiradusi ir naujoji tinklalaidė Mamos Be Dramos, jis buvo tas, kuris sukūrė pirmąją mano tinklaraščio platformą ir skatino mane rašyti, jis yra tas, kurio nuomonė man svarbi ir su kuriuo galiu pasitarti.

Sakoma, kad viskas turi savo kainą. Ar didėjantis jūsų žinomumas kažką pakeitė, o gal atėmė? Kaip į visą tą dėmesį reaguoja jūsų vaikai?

Mes su Gabrieliumi pasirinkome tokį gyvenimą, tad nebuvome naivūs ir negalvojome, kad viskas bus taip, kaip buvę. Kai atostogavome dviese Graikijoje, nueiti iki vietinės parduotuvėlės su flip-flopsais vos ne tiesiog išlipus iš baseino ir užsimetus pajūrio suknelę, nusipirkti sūrio, alyvuogių ir vietinio vyno niekam neapžiūrint to, ką perki, buvo tikrai smagu!
Kita vertus, be galo myliu savo darbą ir be galo didžiuojuosi tuo, ką daro Gabrielius. Vaikai – kitaip nei mes – šio gyvenimo nepasirinko, tačiau jie nelabai žino, kaip būtų kitaip: juk nuo pat gimimo matė prosenelį, promočiutę, probabą, senelį, bočių, kurie aktyviai dalyvavo Lietuvos gyvenime: ar politiniame, ar kultūriniame, ar visuomeniniame. Man atrodo, kad mūsų vaikai sunkiai įsivaizduoja, kad gali būti kitaip.

Įsivaizduoju, kad privalote labai daug planuoti ir numatyti iš anksto. O gal klystu? Ar kartais leidžiate sau pasielgti spontaniškai?

Didžiąją dalį visko savo gyvenime tikrai planuojame – aš planuoju net susitikimus su mama, nes kitaip tikrai labai retai pasimatytume! Ir pasimatymus su vyru planuojame, ir savaitgalius su vaikais. Pavyzdžiui, jau dabar esame suplanavę iš esmės viską, kas yra svarbu, iki 2020 m. rugsėjo. Žinoma, kiekviena savaitė at(si)neša ir savo planą, tad tikrai yra vietos lankstumui, o ir šiaip su keturiais vaikais išmokome būti itin adaptyvūs, tačiau esam pratę, kad kasdienybė įsuka be galo greitai ir be galo stipriai, tad laikas svarbioms bei norimoms veikloms turi būti sąmoningas ir planuojamas. Aišku, būna, išgirstame priekaištų, kad tada mažai romantikos ir panašiai, bet man atrodo, kad tai – norinčių tiesiog kabinėtis lygioje vietoje problemos.

Romantika, ramybė, polėkis – visa tai yra galvoje. Jeigu planuosi ramų savaitgalį, tai, tikėtina, toks jis ir bus. Tiesiog reikia sąmoningumo, tvirtumo ir sprendimų bendrystės su tais, su kuriais tie sprendimai yra priimami.

Ką norėtumėte pasakyti visoms moterims, kurios yra priverstos (galbūt, aplinkybių ar tiesiog dėl pasimetimo) rinktis tarp motinystės ir karjeros? Ką verta žinoti apskritai bandant suderinti šias gyvenimo dalis?

Mano giliu įsitikinimu, kiekviena moteris, kuri yra priversta rinktis, turi užduoti sau klausimą, kodėl ji yra priversta rinktis, nes nė viena neturėtų taip jaustis. Jeigu tai yra tiesiog moters sprendimas ir pasirinkimas – valio. Nepaprastai džiaugiuosi, kad gyvename XXI amžiuje, ir moteris gali rinktis – juk dar prieš keletą dešimtmečių apie tokį pasirinkimą nebuvo nė kalbos!

Kartais, mano manymu, būtent tie praeities vaiduokliai, praeities nuostatos ir įsitikinimai ir drumsčia pasirinkimą, užkrauna kaltės naštą, sukuria prievartinio pasirinkimo iliuziją.

Mane erzina pasidalinimas į dvi stovyklas ir būtent dažniausiai moterų neempatiškas elgesys su kitomis mamomis – juk nėra vieno teisingo kelio, turėtume gerbti kiekvienos pasirinkimą. Ir būtent net ne kiekvienos moters, o poros. Asmeniškai tikiu, kad šiandien poros vis daugiau derina motinystę/tėvystę ir karjerą, tai tampa natūralu, persipynę ir net, sakyčiau, savaime suprantama.

Žinoma, būna ir silpnumo akimirkų! Jomis man labiausiai padeda laikas su šeima ir ypač su vyru. Knygos padeda. Geras maistas padeda. Geras filmas (arba serialas) padeda. Ištrūkimas dviese savaitgaliui padeda.

Pastaruoju metu labai populiaru kalbėti apie meilę sau, šia tema yra leidžiama daug savipagalbos ir kitokių knygų. Kaip vertinate šią madą? Kaip jūs suprantate meilę sau?

Tikiu, kad meilė sau visada buvo svarbi: visais laikais buvo (ir yra) žmonių, kurie suprato, kad būti taikoje su savimi yra nepaprastai svarbu ir tuo pačiu buvo (ir yra) žmonių, kuriems svarbiausia buvo tai, ką apie juos galvoja kiti.

Meilė sau yra taika su savimi: su savo intelektu, savo kūnu, savo svajonėmis, savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Kai sau ne(be)meluojame, tada save ir mylime.

Galima perskaityti begalę įvairiausių savipagalbos, savianalizės knygų ir feel good knygų, bet niekas nepadės tol, kol patys su savimi nesusidraugausime. Todėl ir ši mada – kaip ir visos: atėjo – praeis – vėl ateis – vėl praeis, bet esmė nesikeis: turime pamilti save, kad galėtume mylėti kitą.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (1)

  • Avatar

    Lina

    Labai gražus tekstas. Motyvuoja pasitikėti savimi ir vieni kitais. Ačiū

    reply

Komentuok