Krepšelyje nėra produktų.
Pylimo g. 5-4, LT-01117 Vilnius
Ką išgyvena moteris, kuri negali pastoti?
Savo istorija pasidalino Ieva
Iliustracijos autorė Meda Dargytė
Visada svajojau apie idealią šeimą – su vaikais. Tą svajonę apie gražią šeimą turėjau gal nuo kokių 20. Na, bet žinoma, pagal taisykles – mokslai pirmiau. Na, ir šiaip dar nebuvau pakankamai tam subrendusi. Kai tik su vyru susituokėme (man buvo 26) – nusprendėme, kad norime turėti vaikų ir nebesisaugojome. Aš buvau įsitikinusi, kad pavyks iš pirmo karto. Deja, kiekvieną mėnesį sulaukdavau mėnesinių…
Negalėjau patikėti, kad tai vyksta man. Jokių sveikatos problemų neturėjau, periodiškai lankydavausi pas ginekologę. Beje, lankydavausi privačioje garsioje klinikoje. Praėjus metams nusprendėme, kad jau reikia kažko imtis. Kadangi apie tuos nevaisingumo reikalus nieko nežinojau – pasitikėjau savo ginekologe. Ji buvo labai maloni ir gera (visą laiką nuo pat paauglystės lankiausi tik pas ją). Ji nusprendė padaryti man porą kraujo tyrimų ir jai to užteko, kad paskirtų man gerti vieną iš hormonų dideliais kiekiais, nes ji manė, kad man jo trūksta. Nuo tokios didelės dozės vaistų man svaigdavo galva, pykindavo, net negalėdavau vairuoti, kaip stipriai svaigdavo galva. Bet aš tikėjau, kad man tai gali padėti – juk gydytoja išmano savo darbą. Deja, tai nedavė jokių teigiamų rezultatų. Buvo padaryti tyrimai vyrui – jam viskas gerai, vadinasi, „brokuota“ esu aš. Daktarė pasiūlė folikulų augimą skatinančių vaistų (nors nepamenu, kad būtų sakiusi, kad jie užauga per maži) bei paskyrė į pilvą leidžiamų vaistų – tarp moterų vadinamu „sprogdukais“ – skatinančių ovuliaciją.
Mylėtis buvo ne malonumas, o darbas ar net kančia.
Mylėtis buvo ne malonumas, o darbas ar net kančia. Nes reikėdavo juk mylėtis kas dieną arba kas antrą (čia jau įvairių teorijų dėl to internete galima rasti). Bevartodama tuos visus vaistus pradėjau pati internete domėtis kas ir kaip. Prisijungiau į slaptą grupę feisbuke. Ten pamačiau ir pažįstamų, kurios turi tą pačią problemą, tik aš apie tai anksčiau nežinojau… Kadangi pradėjau jaustis ne tik fiziškai, bet ir emociškai blogai – ėmiau ieškoti informacijos. Pirkau visokius ovuliacijos testus, kurie, beje, nieko nerodė. Sunaudodavau begalę nėštumo testų kiekvieną mėnesį vis tikėdamasi, kad gal pagaliau vaistai padėjo. Tačiau vos tik pasidarydavau nėštumo testus – iškart prasidėdavo mėnesinės. Prasidėjus mėnesinėms užpuldavo neviltis ir ašaros… ir vis klausdavau „Kodėl man???“
Vyras mane visąlaik palaikė ir visad buvo tas optimistas mūsų šeimoje, kai aš prarasdavau viltį. Naršydama internete supratau, kad ginekologė man neatliko jokių elementarių tyrimų dėl nevaisingumo, todėl nusprendžiau kreiptis į vaisingumo kliniką į tos srities specialistus. Nusprendžiau lankytis pas ginekologę, kuri įkūrė šią privačią kliniką.
Vizitai trukdavo apie 15 min, už juos reikėdavo sumokėti 70-100 eurų. Na, bent jau šita ginekologė paskyrė man daug tyrimų, kuriuos buvo būtina atlikti esant nevaisingumui. Ši gydytoja taip pat skyrė į pilvą leidžiamus „sprogdukus“ bei kitokius vaistus. Nuo visų skatinamųjų vaistų man užaugo apie 5,5 cm skersmens cista kiaušidėje, todėl kurį laiką negalėjau nieko daryti, tik laukti ir tikėtis, kad ji išnyks. Taip pat ginekologė pasakė, kad reikės pasidaryti kiaušintakių pratekamumo tyrimą.
Kadangi viena draugė buvo tai patyrusi, tai, žinoma, papasakojo visa tai su visomis smulkmenomis. To tyrimo aš pradėjau paniškai bijoti. Paskaičiau internete moterų potyrius, tai mane visiškai apėmė panika. Pradėjau labai blogai jaustis psichologiškai. Gerai, kad aš dar toks žmogus, kad kalbėjau su vyru, drauge ir tėvais apie tai. Kiti mano vietoj apskritai užsisklendžia ir viską išgyvena savyje. Turiu tokių pat likimo draugių, kurių tėvai apie problemą net nežino. Galbūt dėl baimės tai garsiai pripažinti, arba dėl jaučiamos gėdos. Skaudžiausia moterims, kurių vis aplinkui klausinėja: „O kada vaikai?“
Skaudžiausia moterims, kurių vis aplinkui klausinėja: „O kada vaikai?
Toje slaptoje feisbuko grupėje moterys viena kitos klausia patarimų, kaip elgtis, kai visi aplink tik to ir teklausia. Mums su vyru kažkaip pasisekė, nes niekas aplink labai dažnai neklausdavo. Bet, pasirodo, visi artimieji klausinėdavo mūsų tėvų. Tėvams turbūt labiau teko atlaikyti giminaičių „atakas“. Iš esmės tiesos nežinojo kiti, gal būtų tiesiog užtekę pasakyti žmonėms, kad yra tokia problema ir vaikai ant medžių neauga tiesiog. Kuo toliau, tuo blogiau jaučiausi psichologiškai. Iš esmės jaučiau neviltį, kad nerandu tinkamos pagalbos net už tokius pinigus. Tie vizitai pas gydytoją trukdavo daugiausia 15 minučių, per kurias pusę laiko ji mėgindavo mane atsiminti ir perskaityti savo užrašus. Viskas vyko tokiu konvejeriu, už durų laukdavo dar daugybė merginų. Jaučiausi patekusi į pinigų mašiną, kur tik greit greit viską pažiūri, išberia visą informaciją kaip žirnius ir tu pasimetusi išeini lauk nieko nesupratusi. Pradėjau vestis vyrą kartu į vizitus, nes tiesiog nebesuprasdavau, kas vyksta tokiu kosminiu greičiu. Gal ta ginekologė ir išmanė savo darbą, bet jaučiau, kad čia esmė – pinigai. Vyrui iš karto nepatiko visa ši sistema. Nusprendėme per pažįstamus nuvažiuoti pasikonsultuoti į Kauną. Ten man pasakė: „Nėra čia tau ko laukti, jau 1,5 metų nepastojat, nereikia to kiaušintakių pratekamumo tyrimo, o iškart laparoskopija (operacija)!“ Išėjau dar labiau pasimetusi negu buvau prieš tai. Jau mano istorijoje buvo 3 ginekologai – visi skirtingai sakė, ką reikia daryti ir tirtis negalint pastoti.
Mano ginekologė Klaipėdoje manė, jog nėra reikalo dar daryti tos operacijos, nes visgi kiti tyrimai dar nebuvo atlikti. Juk kaip bebūtų – tai operacija, kurios metu apžiūrima pilvo ertmė. Ir nemažai tokių moterų istorijų, kurioms padaro kiaušintakių pratekamumo tyrimą bei laparoskopiją ir nieko blogo neranda. Blogiausia tai, kad nebežinai, kuriuo daktaru tikėti. Mane apėmė visiška neviltis. Pamenu dieną, kai atėjau į darbą, šypsojausi, bendravau su kolegomis (juk jie nieko nežinojo), sėdėjau prie savo darbo stalo ir nebegalėjau sulaikyti ašarų. Nenorėjau, kad kolegos pamatytų mano tokią būseną, tai tiesiog bėgte išbėgau iš ofiso į lauką. Lauke buvo žiema. Ėjau ir verkiau taip, kaip turbūt niekad nesu verkusi. Tiesiog nebegalėjau valdyti savo emocijų. Jos ėmė ir sprogo. Tą dieną buvo labai sunku emociškai… Vėliau internete bandžiau ieškoti psichologo pagalbos. Ieškojau psichologo Klaipėdoje per „Pincetą“ – nepavyko rasti nė vieno. Norėjau rekomendacijų, o ne eiti bet kur. Mano psichologai buvo vyras ir šeima. Ačiū jiems, nes be jų man išvis būtų pavažiavęs stogas.
Jau buvau nusprendusi vykti į Latvijos kliniką, kai prieš tai draugė mane įkalbino apsilankyti pas vieną geriausių Klaipėdos ginekologų – pas vyrą. Visad sakiau, kad jau ko ko, bet pas vyrą ginekologą tikrai neisiu, nes buvo gėda. Bet perlipau per save tikėdama, kad jis mano paskutinis šansas. Taigi, pakeičiau vieną vaisingumo kliniką į kitą. Su vyru nuėję pas jį praleisdavome po valandą. Jis atidžiai analizuodavo jau padarytus tyrimus, kalbėdavosi ir niekur neskubėjo. Nepaisant to, kad už durų taip pat laukė dešimtys moterų. Jis pagaliau buvo tai, ko man reikėjo. Jis buvo ne tik geras ginekologas, tačiau ir puikus psichologas. Mes su vyru pas jį radom vidinę ramybę, supratome, kad esame tose rankose, kurių mums reikėjo. Visi mano tyrimai buvo geri, jis taip pat rekomendavo pasidaryti kiaušintakių pratekamumo tyrimą, bet pasakė, jog galite neskubėti – jūs jauni. Kai jau vieną mėnesį pasiryžau tyrimą darytis – ligoninėje sugedo aparatas. Tai buvo tarsi ženklas, kad tam dar ne laikas. Kitą mėnesį jį pataisė ir jau turėjau darytis tyrimą po mėnesinių. Bet tų mėnesinių aš taip ir nesulaukiau! Pagaliau įvyko stebuklas ir aš pastojau!
Šiuo metu laukiuosi ir vis dar negaliu tuo patikėti. Ir sau aš galiu padaryti išvadą, kad psichologinė būsena čia svarbiausia. Manau, kad tiesiog nurimau viduje radusi puikų gydytoją. Manau, kad jis man padėjo psichologiškai. Deja, kitos mano draugės vis dar negali pastoti ir man vis tiek skauda širdį dėl jų. Taip, galbūt jų problemos kitokios ir išties reikia medicininio įsikišimo, bet tikrai labai svarbus yra ir psichologinis aspektas. Dabar aš pradėjau kalbėti garsiai apie savo istoriją su visais – artimaisiais, kolegomis ir iš esmės su bet kuo. Nes galbūt mano žodžius išgirs ar perskaitys toks pat žmogus, kuris nuo kenčia ir viską laiko savyje. Noriu, kad žmonės žinotų, jog tai nėra kažkokia gėda, kad mes turime vienas kitam padėti ir apie tai garsiai kalbėti. Aš tai išgyvenau 2,5 metų, bet yra moterų, kurios kenčia 10 metų ir daugiau. Yra moterų, kurios pasidariusios visus tyrimus ir niekas nieko neranda, daktarai pasiūlo „susitvarkyti galvą“ ir atsisveikina. Yra šeimų, kurios pasiima paskolas iš banko tyrimams, dirbtiniam apvaisinimui ir jiems nepavyksta. Ir taip pat viską išgyvena tik savyje. Jeigu tik visuomenė galėtų kalbėti apie tai garsiai – būtų kur kas daugiau laimingų šeimų. Patikėkit manim, tai nėra GĖDA, tai yra problema, kurią reikia spręsti garsiai.
Vis dar nežinioje
Ačiū, Ieva, kad pasidalinote šia jautria istorija. Tema yra artima ir man, dėl to labai smalsu sužinoti ar pavyko visgi išsiaiškinti kodėl tas vaikutis nenorėjo šitiek laiko pasirodyti?
Ieva
Visi tyrimai buvo geri.. esmė, kad vartojau įvairius skatinančius vaistus.. nustojau vartoti tuos visus vaistus ir pasijaučiau gerai psichologiškai apsilankius pas Virginijų Diržauską. Manau svarbiausia mūsų psicholohinė būsena!
Vis dar nežinioje
Ieva, ačiū! Mano atveju irgi buvo panašiai. Dvejus metus visokios procedūros, santykių planavimsi ir ėjimas iš proto. Kai mano vaisingumo specialiskas pasakė, kad reikia ruoštis pagalbiniam buvo kažkas baisaus. Pamenu atsisėdau į automobilį ir pradėjau bliauti. Nesitikėjau, kad nueisiu iki tiek. Tai buvo prieš Kalėdas. Per šventinį laikotarpį buvo nerealiai sunku, vyras nuogąstavo, kad depresija nesusirgčiau, po Naujųjų pradėjau dėlioti planus, kad taupom pinigus ir vasarą pasidarysim pagalbinį. Prieš pat gimtadienį, pavasarį sužinojau, kad laukiuosi. Tai manau mano susitaikymas su esama situacija kažkiek padėjo. Gaila, kad džiaugsmas truko neilgai – 6sav nustojo nėštumas vystytis, teko daryti valymą ir po pirmųjų mėnesinių vėl pastojau, netikėtai visai. Negalvojau, kad tai įmanoma, kažkaip buvau įsitikinusi, kad turi geras pusmetis praeiti, o pasirodo viskas įmanoma. Gaila, kad ir antro karto baigtis tokia pati kaip ir pirmojo. O gydytojai irgi nieko blogo neranda. Tai dabat minu įvairių specialistų slenksčius su viltim, kad trečias kartas bus laimingas, nors neslėpsiu – labai bijau, kad vėl nebūtų tas pats. Atrodo neištversiu daugiau.
IEVA
Galbūt dar neradote tinkamo specialisto, kuris rastų problemą.. Labai tikiuosi, kad pagaliau pavyks ir jums! “Kas mūsų nenužudo – padaro mus stipresniais” .Didžiausios stiprybės jums <3
Romena
Vis Dar Nežinioje, ar konsultavotės su genetikais? 2 persileidimai galėtų būti indikacija. Vilties Jums ir stiprybės, linkiu, kad trečias kartas būtų Tas.
Vis dar nežinioje
Romena, konsultavausi, bet nežinau ar tai galima būtų pavadinti konsultacija. Ne pas tinkamą medikę papuoliau. Jos atsakymas buvo “pastok ir ateik 12 sav pasitikrinti”. Norėjau jau žiotis ir ne itin gražiai atkirsti, kad aš neištempiu iki tos nelemtos 12 savaitės, bet ji spėjo dar pridurti, kad genetinis tyrimas (turėjau choriono gaurelių biopsiją pas ją) parodė, jog vaisiuje chromosomų pakitimų nerasta ir tai buvo mergaitė. Tas “buvo mergaitė” atėmė balsą, akis ašarom užpildė ir išėjau kuo greičiau iš ten, sakiau pas ją daugiau nebegrįšiu. Užsirašiau pas kitą specialistę, dabar su nekantrumu laukiu vizito.
Indrė
Labai džiaugiuosi dėl Ievos, džiaugiuosi, kad pavyko pastoti ir apgailestauju, kad teko praeiti tokią negailestingą realybę. Manau šiandieninė situacija šioje srityje Lietuvoje yra didelė problema – medikai privalo adekvačiai ir jautriai elgtis sprendžiant porų vaisingumo iššūkius, nes tai itin intymūs ir labai individualūs reikalai, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, reikalaujantys itin personalaus ir unikalaus priėjimo.
Aš pati dariausi kiaušintakių pratekamumo tyrimą ir noriu pasidalinti, kad tai nebuvo taip baisu, kaip skamba šiame tekste. Dalinuosi, kad tiesiog nenusigąstų kitos moterys, kurios ruošiasi šiam tyrimui. Mano artimai draugei irgi jis buvo labai nemalonus, tad buvau nusiteikusi blogiausiam, bet aš asmeniškai jokių per didelių nesmagumų nepatyriau.
Beje, iš savo draugių, kurios šį tyrimą darėsi užsieniuose, žinau, kad yra daug paprastesnė ir lengvesnė metodika šiam tyrimui atlikti, tik matyt dar neatkeliavo iki Lietuvos.
O dėl dirbtinio apvaisinimo rezultatų galiu pasakyti, kad Lietuvoje sėkmingų atvejų rodikliai yra palyginus labai žemi, ypač tarp vyresnio amžiaus porų, mažiau nei 20%. Turiu ne vieną draugę ilgai bandžiusių pastoti su Lietuvos vaisingumo specialistų pagalba, bet visiškai nesėkmingai. Ir visos, kurios paskui pabandė tai atlikti Turkijoje, Stambule esančioje klinikoje, visos pastojo ir pagimdė. Jos patenkintos ne tik suteiktom paslaugom, bet ir požiūriu į jas, dėmėsiu, itin individualiu priėjimu, profesionalumu, aukštu atsakomybės lygiu, darbo etika.
Kiekvienas bandymas pastoti su skatinamaisiais, kaip žinome, išnaudoja turimus kiaušidžių resursus ir sumenkina jų pajėgumus ateityje, nes kiekvienos moters kiaušinėliai turi limituotus resursus, skaičiuojamus kartais. Tad Lietuvos medikų veiksmuose įžvelgiu ne tik atsakomybės ir atjautos stoką, bet kriminalinius veiksmus, sąlygotus finansinės naudos siekimu.
Beje, tos pačios skatinamosios injekcijos užsienyje kainuoja dvigubai ar trigubai pigiau!!!! Darytis dirbtinį apvaisinimą pvz. Turkijoje kainuoja panašiai kiek Lietuvoje*, įskaitant skrydžius ir apsistojimus viešbučiuose + daug patikimiau ir profesionaliau.
* Lietuvoje dabar pradėjo dalinai kompensuoti susituokusioms poroms iki moteriai sukanka 42 metai.
Beje, Ieva, aš paviešinčiau vaisingumo specialisto pavardę Klaipėdoje. Tegu būna žinomi tokie žmonės!
Sandra
Sveikinimai, Ieva, juma didžiausi!
Mano draugų tarpe yra dvi panašaus likimo poros. Jos nustojo ieškoti medicininio sprendimo, darytis tyrimus, injekcijas ir pasakiusios “ech tebunie yra kaip yra, nieko nebedarysime. jeigu taip lemta – įsivaikinsime.”
Vienai šeimai vaikelis gims 2 sav. eigoje, kitos vaikui jau 1 metai 🙂
Egle
Oi kaip visa tai suprantama…Mes su vyru taip pat išgyvenome tą patį..Visų tie klausimai, kada vaikai, kada vaikai, ko laukiat, laikas tiksi….tą seksą- darbą iki dabar pamenu…Grįždavom iš darbų ir vienas kitam sakydavom: ei dar neužmik, pavalgyk ir einam, reikia myletis..vėliau tai peraugo į frazę- einam, reikia vaiką lipdyti…siaubas kažkoks…pliumpinau nealko.vyną per vakarėlius, valgiau sveiką maistą, sportavau, kas porą savaičių eidavau duot kraujo tyrimams, vis stebėjo.progesterono kiekį..hormonus..mes gyvename UK, sistema gal skiriasi… O kokia neviltis apimdavo,kai vieni, kiti draugai pranešdavo,kad jie Jau Laukiasi 🤦 ir aš norėdavau Kaukti iš pavydo, ir Kaukdavau jiems nematant. Galiausiai medikai nusprendė imtis vyro..pristatėm visus reikiamus ‘skysčius’ ir laukėme atsakymo..laukti reikėjo ilgai..gal.apie mėnesį..aš jau praradusi viltį buvau, atsidaviau medikams ir tikėjau, kad tik kokia tabletė, operacija ar dirbtinis apvaisinimas bepadės. Mečiau nealko.vyną, suvalgydavau ir mėsainį ir majonezo šaukštą…slapta net cigaretę supešdavau..kai iki vyro atsakymų liku kelios dienos, dar kartelį, matyt kokį 100tąjį, pasidariau nėštumo testą..tai buvo toks įprastas ritualas..tie ovuliacijos testai, nėštumo testai… taip jį ir palikau vc,nieko nebesitikėdama, grįžusi po gerų 10 min…Vuaaliaaa!!!!! Dvi Juostelės!!! Mažajai jau 2 metai 🙂 ir aš patikėjau, kad daug dalykų mūsų streso pilnoje galvoje..Pas gydytoją taip ir nebevykom.. 🙂
Urtė
Iki kaulų smegenų pažįstama situacija. Labai ačiū Ievai, kuri pasidalino savo istorija, nes tokių porų yra tikai ne viena ir ne dvi. Kaip tik esu šiame kelyje, atsigavinėju po jau ketvirtos operacijos, kurią reikėjo atlikti dėl trečio negimdinio nėštumo. Tą skausmą, neviltį, gėdą, baimę, psichologinės traumos pasekmes supras tik tie, kas tai praėjo. Kūnas sugeba daug atlaikyti, bet niekas neįlys į tą išverstą, spygliais padabintą į vidinę pusę skūrą, kurią kasdien reik užsidėti ir apsimesti, kad viskas yra gerai. Pragaro liepsnos būtų tik švelnus, it plunksna prisilietimas. Atrodo, kad visi mato kiauriai, žino, smerkia. Nuolatiniai klausimai apie tai, kada planuojame turėti vaikų, ko delsiame, kodėl nesigauna – jau nebeveikia. Veikia tik skausmas, kurį tenka patirti pamačius dvi juosteles, ir po savaitės ar dviejų patekti ant operacinio stalo. Tuštuma yra nežmoniška.
Ir koks pyktis ant savo kūno, kokia gėda, kad jis nefunkcionuoja taip, kaip turėtų pas normalią, sveiką moterį, milijonas klausimų: už ką man? Kodėl būtent man? Ką aš padariau netaip? Bet moterys tuo ir žavios, kad jos yra velniškai stiprios. Žinau, apie kurį gydytoją kalba autorė, ir esu jam be galo dėkinga, už gerą žodį, už tikėjimą manimi ir stebuklais, kurie kartais gyvenime nutinka, už padrąsinimą ir įkvėpimą siekti toliau savo tikslo. Ne veltui sakoma, kai užsidaro durys, Dievas atveria langą. Linkiu visoms, kurios eina šiuo sunkiu gyvenimo keliu atrasti savy dar likusią stiprybę, nenuleisti rankų, tikėti savimi ir kažkuo, kas yra aukščiau, nebijoti apie tai kalbėti viešai. Jūs esat nuostabios! Visomis prasmėmis. Jūs stiprios, jūs kovotojos ir jūs esat jėga!
Emilė
Urte, laikykitės, stiprybės jums! Galiu pasakyti, kad bent iš dalies suprantu ką jaučiate, nes pas mane pačią situacija kiek panaši. Du nėštumai per pusę metų ir abu nesivystantys, o po to, žinoma, operacijos. Du kartus po tas dvi juosteles, bet rezultato deja deja dar nėra 🙁 Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti – frazė, kuri man kartais padeda nuvyti liūdesį ir neviltį, nerimą ir kitus jausmus, kurie nepadeda ramiai gyventi ir vėl laukti tų dviejų juostelių teste.
Rasa
Ačiū Nebegėdai ir autorei už straipsnį. Labai reikia kalbėti šia tema, kuri yra apipinta nepagrįstos gėdos, mitų ir susiduria su dideliu visuomenės (o dažnai ir gydytojų) nejautrumu.
Kaip ir autorė, šiuo metu laukiuosi po 3 metų bandymų. Kaip ir autorės atveju, mūsų ilgam laukimui nebuvo rasta priežasties, nors atlikti visi tyrimai. Nebesulaukiau mėnesinių tą mėnesį, kai turėjau pradėti pagalbinio apvaisinimo procedūrą.
Kyla pagunda manyti, kad nepastojimo priežastis buvo stresas – štai atsipalaidavau, kad jau pati nepastosiu, ir tai įvyko. Tačiau tokie teiginiai labai neigiamai veikia negalinčias pastoti moteris, verčia jas jaustis kaltomis, kad “negali atsipalaiduoti”. Savo ruožtu, atsipalaidavimo tokios mintys tikrai neprideda. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad stresas neturi įtakos pastojimui. Pagalvokite apie visas moteris, kurios pastoja karų, bado, prievartos metu.
Nepastojimas “be priežasties” nėra jokia anomalija – 25% nevaisingų porų diagnozuojamas nepaaiškinamas nevaisingumas. Ir tai nereiškia, kad priežasčių nėra. Tiesiog yra daug dalykų, kurių šiuolaikiniai tyrimai dar negali nustatyti. Kartais priežastys atrandamos pagalbinio apvaisinimo procedūros metu, kuri pasitarnauja ir kaip gydymas, ir kaip tyrimas.
Visoms negalinčioms pastoti moterims visų pirma palinkėčiau meilės ir švelnumo sau. Nei jūs, nei jūsų partneris nesate dėl to kalti. Tai tiesiog atsitiktinė korta, jums skirta likimo. Labai rekomenduoju sekti tarptautinę su šiom problemom susiduriančių moterų bendruomenę instagram – tai optimizmo ir informacijos šaltinis. Susiraskite @thisisalicerose, @infertilityillustrated, @tryingyears. Per jas rasite ir kitas. Taip pat yra nuostabūs podcastai Big Fat Negative, Infertile Mafia.
Na ir paskutinis komentaras dėl kiaušintakių nepraeinamumo tyrimo. Darė jį ir man, labai labai bijojau, prisiskaičiusi istorijų internete. Buvau nustebinta, kaip greitai jis praėjo ir kad beveik nieko nepajutau. Pagal gydytojos rekomendaciją buvau išgėrusi 1000mg paracetamolio ir 200mg ibuprofeno valandą prieš tyrimą. Tai rekomenduoju ir jums. Ir dar vyrą pasiimkite moralinei paramai 🙂
Linkiu sėkmės ir meilės sau visoms!
Esu
Na aš gal labai nejautri šia tema, atsiprašau jeigu ką įžeisiu.. Bet man niekaip nesuprantama, kam tos pragaro kančios, kodėl nepriimamas sprendimas tiesiog įsivaikinti?? Juk tiek daug Lietuvoje vaikelių, kurie nelaimingi ir kenčia, ir mes jiems galime suteikti meilę ir namus..
Nida
O jūs ar turite vaikų,? Jei taip, tai kodėl gimdėte savo, o ne įsivaikinote? Čia ir rasite atsakymą, kai paklausite savęs ar būtumėt atsisakiusi savo vaiko, o gal būtumėt dariusi viską, kad jį turėti?
Esu
Dar neturiu, bet rimtai svarsčiau variantą net nebandyti savų gimdyti, o iškart įsivaikinti. Visgi dabar svarstau, kad gal ir pabandysiu savą pagimdyt, jeigu gausis. Bet man atrodo, kad aš pati nepergyvenčiau taip stipriai jeigu man nepavyktų.. Gal klystu, gal ir pergyvenčiau, negali žinot. Bet ar ne per daug yra sureikšminami tie “savi genai” ir “savas kraujas”?
Elena
O kodėl Jūs neįsivaikinat ir nepadovanojat meilės likimo nuskriaustiems vaikams? Nevaisingumas nėra “išgydomas” įsivaikinimu. Tai turi būti sąmoningas ir labai ryžtingas sprendimas, o ne kaip “kompensacija”, kai negali susilaukti savų vaikų.
Esu
Bet kodėl iškart einama į asmeniškumus ir “whataboutizmus”. Jūs nežinote nieko apie mane 🙂 Gal ir įsivaikinau?
Aš bandau be asmeniškumų ir logiškai svarstyti – kodėl. Šaltu protu galvojant, gal mažiau kančių ir daugiau laimės būtų..
Nida
Socialiai atsakingas ir visomis prasmėmis išsilavinęs žmogus (visiškai nekalbu apie universitetą) puikiai supranta, kodėl įsivaikinimas nėra lengvas sprendimas.
Pasakymas įsivaikink – atrodo lyg pasakymas išgerk pieno.
Įsivaikinto vaiko auginimas taip pat atneša nemažai iššūkių į gyvenimą ir kartais jie yra sunkesni nei biologinio vaiko auginimas.
Todėl įsivaikinimas turi būti iš širdies, apsvarsčius visus iššūkius ir tikrai ne visi gali tai padaryti.
Kadangi nepatyrėte kas yra nevaisingumas, todėl ir negalite to suprasti, o ir nelinkėčiau to niekada sužinoti.
Esu
Na nežinau, aš gal nepatyrusi tų biologinių dalykų, hormonų ir pan. Bet kodėl savą vaiką, pasak daugumos, yra lengviau auginti? Nes fizižkai panašus į jus?
Na žodžiu, miela Nebegeda.lt komanda, padarykite laidą apie įvaikinimą prašau 🙂 Įdomi tema, ir moksliniai argumentai. Manau kaip pašnekovė galėtų tikti Urtė Neniškytė (papasakotų moksliškai apie dalykus, vykstančius smegenyse) ir Sikorskių šeimyna, auginanti septynis įvaikintus vaikus (papasakotų iš praktikos) arba dar geriau – Nomeda Marčėnaitė (užauginusi ir savų, ir įvaikintų vaikų).
Romena
Esu, ne savą vaiką auginti lengviau, bet įsivaikintą auginti dėl tam tikrų iššūkių gali būti sunku. Nors yra kursai, paruošiantys būsimus tėvelius globai/įvaikinimui, kartais vaikai yra grąžinami. Manau, kai kurie įvaikinimą stipriai romantizuoja. Tai iš tiesų nuostabus būdas tapti tėvais, bet ne viskas taip paprasta.
Esu
Romena, dėkui už atsakymą. Kodėl atvirai nekalbame apie tuos “TAM TIKRUS” iššūkius tada? Kokie jie? Kodėl? Suprantu kad tai vaikai, dažnai patyrę įvairias traumas, su kuriomis tikrai yra iššūlkių susitvarkyti. Bet jeigu kalbėsime apie kūdikėlį?
Saule
Sveikos visos turinčios po angelėlį ir dar jo laukiančios! Labai džiaugiuosi už merginas, kurioms pavyko pastoti radus supratinga gydytoją, už tas kurioms pavyko pastoti nusiraminus.
Mūsų su vyru istorija ir panaši, ir truputį skiriasi nuo kitų. Pirmiausia, tai natūralūs bandymai. Po to galybės tyrimų. Po to nuo vienos vaisingumo klinikos iki kitos. Svarbiausia atrasti gydytoją, kuris tave supranta, kuris tau protingai pataria, kuriuo gali pasitikėti, ir kuris tau suteikia tikėjimo ir vilties. Mes po beveik 9 m. bandymų, su vyru esame vis dar dviese. Tai ilgas laiko tarpas. Praeita ir išbandyta tikrai daug: praeitas
etapas, kai vaikų planavimas buvo darbas; praeitas etapas, atsipalaiduok ir nebeplanuok; praeitas etapas ir pagerk šitų vitaminų ir pastosi, nes pastojo draugės draugė; praeitas ir tas etapas, mylėkis tą ir tą dieną, ir tokia arba va tokia poza… Bandėme ir su vaisingumo specialistais pradėti vaikelį, kalbu apie 5 IUI, visi buvo nesėkmingi, praeitame etape yra kiaušintakių praeinamumo testas darytas du kartus, abu kartus jie praeinami puikiai, priėjome ir prie laparaskopijos operacijos, kurios sakiau, kad nesidarysiu, teko, aš jau po jos, rasta IV stadijos endometrioze, dabar vartoju vaistus, kad ji neatsinaujintų. Realiai
man nevaisingumo priežastis yra hormonų disbalansas, kuris per pastaruosius du metus yra sunormalizuotas. Vyrui pakeitus kelis urologus specialistus, buvo rasta varikocele, kuriai taip pat reikėjo operacijos, dabar per fb forumų pokalbius lankomės pas rasta labai puikią vyrų vaisingumo specialiste. Argi ne keista, jei moteris turi problemų su vaisingumu geriausi specialistai būna vyrai, o jeigu vyrui reikia specialisto pagalbos, tai puikiausia specialistė būtinai bus moteris? Nieko blogo tame nematau, bet tiesiog toks mano pastebėjimas. Dabar ateinančiame etape laukia IVF, kuriam dabar kaupiuosi psichologiškai ir morališkai, o tada jei nepavyks IVF, eisime link įsivaikinimo. Tai yra ilgas ir sudėtingas kelias – vaikučių planavimas, nors aš visada įsivaizdavau, kad užtenka nesisaugoti ir tu jau laukiesi.. Apie įsivaikinima mąstau jau pastaruosius 1.5 o gal 2 metus, bet vyras sako, ne! Mes galime patys! Turime vilties! Mums pavyks! Neprarask tikėjimo! Tai ir bandome visas galimas alternatyvas. Bet jeigu reikės, tokios galimybės kaip įsivaikinti neatmetame, bet iki to sprendimo reikia subręsti.
ESU, kuri pakomentavo, kad paprasčiau negalinčioms susilaukti vaikelio yra įsivaikinti galiu atsakyti taip, iki įsivaikinimo proceso reikia subręsti ir juk mes pasiruošusios nuversti kalnus dėl to taip laukiamo stebuklo, kad jo norime savo. Iš savo ir mylimo vyro genų, kraujo, dnr. Pirmiausia, noras būna savo, o po daug metų, pradeda kirbėti mintis, jei nepavyksta savo, gal verta įsivaikinti.
Tad sėkmės, tikėjimo ir vilties linkiu visiems, kas šiame kelyje ir žinoma sau.
Beata Tiškevič
siunčiu jums daug meilės ir širdelių <3
-
Ačiū už pasidalintas istorijas ir sveikinu straipsnio autorę su pagaliau išsipildžiusia svajone.
Kaip sveikatos priežiūros specialistė iš savo pusės norėčiau paraginti poras, negalinčias susilaukti vaikų, atvykti genetiko konsultacijai. Žinoma, pirmiausia reiktų atmesti hormonų, vyro vaisingumo ir kt. priežastis, atlikti visus pagrindinius tyrimus. Neradus priežasties tikrai nepulkite gultis ant operacinės stalo! Didelę dalį nevaisingumo (nors tiksliau būtų sakyti apsunkinto pastojimo, nes didelė tokių porų dalis vaisingos) sudaro įvairios genetinės priežastys. Dažniausia iš jų – chromosomų persitvarkymai, kurių dažnis gali siekti 1 iš 500. Taigi tikimybė priežastį rasti būtent čia nėra tokia maža.
Nustačius tokį pokytį visų pirma visiškai keičiasi tolesnė taktika – jums nebus siūlomos diagnostinės operacijos ir kitos šiame straipsnyje jau minėtos sekinančios procedūros. Taip pat tai dažniausiai nereiškia, kad vaikų susilaukti be jokių intervencijų negalite, tiesiog tai gali trukti žymiai ilgiau nei kitoms poroms. Galiausiai, atsižvelgiant į poros amžių ir daugelį kitų veiksnių, gali būti siūlomas IVF apvaisinimas ir preimplantacinė diagnostika. Jau buvo minėta, kad sėkmingų apvaisinimų deja nėra daug, tačiau bent jau tampa aišku, kas konkrečiai porai galėtų padėti, o ne atliekamos diagnostinės laparoskopijos ir kitos prasmės neturinčios procedūros.
Taip jau būna
Nuo vaikystės svajoju apie didelę šeimą. BET. Mano vyras sirgęs onkologine liga. Kai jis man pranešė šią žinią- supratau, kad reikia tikrintis. To rezultatas- tik trečdalis gyvų spermatozoidų. Bandėme pastoti dar iki vestuvių, tačiau nieko. Ir taip jau 2 metai. Kiekvienos mėnesinės atrodo kaip prakeiksmas, o išsikalbėti su artimaisiais gėda ir baisu. Baisu, nes esu vienturtė. Gėda, kad sužinojusi apie jo ligą mąsčiau apie skyrybas.
Šiuo metu dar nepraradome vilties, tikiuosi begalinė meilė ir noras susilaukti vaikų duos NUOSTABŲ vaisių.
To linkiu ir kitoms!
Eglė
Ieva, aš ne tik išspaudžiau ašarą skaitydama jūsų istoriją, bet net ir pažinau jus iš tos pačios grupės. Esam kalbėję, nes mūsų istorijos identiškos. Deja, manoji dar be laimingos pabaigos.. aš ir po LP, ir po 2 IUI be rezultatų ir vis dar be jokios priežasties, kodėl. Po paskutinio IUI, kuris buvo lapkritį, palūžau nežmoniškai, galvojau, nebeatsikelsiu emociškai, nes, tikrai neperdedu – bent kas dvi savaites kartą sužinodavau, kad dar kuri mano aplinkoj esanti moteris laukiasi. Pasidžiaugi už drauges, o vairuodama namo nematai kelio, nes, tiesiogine to žodžio prasme, staugi prie vairo. Paskutinis nesėkmingas IUI emociškai sunkiausias man buvo dėl to, kad žinau, kad liko tik vienas vienintelis kelias – IVF. Ir alternatyvų jau nėra 🙂 Tada nuėjau pas mamos pažįstamą psichiatrę su mintimi pasikalbėti ir paprašyti rekomenduoti psichologę. Atsisėdau, ji sako: “na, papasakok”, o aš pradėjau raudot ir sakau “nebegaliu daugiau, nebepavežu..”. Ji rekomendavo prieš einant pas psichologę paskaityti knygą – “Pamilk save ir būk laimingas”. Du mėnesius atlieku pratimus iš šios knygos, nuolat kartoju įsiteiginius galvoje, kai tik užpuola juodos mintys ir man TIKRAI nepalyginti geriau.
Apkabinu nuoširdžiausiai einančias šiuo beprotiškai sunkiu keliu – mano stiprybė esat jūs! tos stipriosios ir vienu tikslu einančios moterys! Linkiu, kad mums visoms tą kibirą skausmo ašarų pakeistų dešimt kibirų džiaugsmo pamačius tuos trokštamus II.
IEVA
Aš labai džiaugiuosi už jus, kad ieškote pagalbos kaip sau padėti. Svarbiausia suvokti, kad yra blogai psicholigiškai ir neužsisklęsti savyje, o ieškoti pagalbos pokalbiuose su artimais žmonėmis, pas psichologus ar knygose kaip sakote. Visuomet mums atrodo, kad mūsų problemos pačios didžiausios, bet reikia sugebėti į jas pažvelgti ir imtis veiksmų. Juk tas mažas stebuklas, kuris kažkada vistiek ateis jam reikia ramios ir stiprios mamytės! Stiprybės jums <3
Monika
Daugelis porų dažnai mini, jog jiems labai skaudu girdėti klausimą: “tai kada vaikai?”. Manau, jog jeigu visi būtų atviresni, tai visiems aplinkui kur kas pelengvėtų. Duosiu pavyzdį. Tarkim aš alergiška riešutams. Kai žmogus nori mane pavaišinti jais aš iš karto sakau: “oi ačiū ne, man alergija”. Ir viskas, tas žmogus žino ir tavęs daugiau neklausinėja, dar gi ir kitam pasako: “oi geriau nedėk riešutų į pyragą, Monikai alergija”. O jeigu man pasiūlytų riešutų ir aš tik numykčiau, kad “ai dabar nenoriu”. Tai kitą kartą vėl klaustų. Ir prie bendro vaišių stalo tarkim visur tie riešutai, o aš nieko negaliu valgyti, sėdžiu ir kramtau lūpą. Artimieji žiūri, nesupranta kodėl aš nieko nevalgau, savas išvadas daro, komentarus laido.
Buitiškas pavyzdys, tačiau gėda tai tik mūsų galvoje. Negalėjimas susilaukti vaikų, daug jautresnė tema, dėl to ir žmonėms reikia, kur kas daugiau palaikymo, supratimo ir pagalbos. Manau, su atvirumu ir ateina tas palaikymas ir pagalba. O jeigu artimieji neturi supratimo kaip padėti, privalu ieškoti pagalbos ir padėti sau. Juk tik mes esame atsakingi už savo visavertį gyvenimą. Sėkmės visiems! 😉
Vita
Mes ir neturim vaikų. Ėjau pas gydytoją,kur ir atrodo,kad viskas greitai greitai. Darė tyrumus,praeinamumą, tabletes gėriau ir galiausiai nusprendžiau atsitraukt. Bus kaip bus. Nes aš pati tiksliai nežinau kodėl noriu vaiko ir ar aš jo noriu. Ar jo reikia dėl to,kad visi aplink turi, kad senatvėje prižiūrėtų, kad tai gyvenimo prasmė? 🙂 na neturiu tai neturiu.
Esu
Jeigu visi blaiviu protu galvotų, o ne žiūrėtų į drauges, tai taip ir turėtų būti, manau. Beje, skaičiau apie laimės tyrimus. Neturintys vaikų vidutiniškai net laimingesni yra.
Elena
Atliepdama į ESU, noriu pasakyti, kad nevaisingumas nėra “išgydomas” įsivaikinimu. Tai turi būti sąmoningas ir labai ryžtingas sprendimas, o ne kažkokia “kompensacija”, atsarginis variantas, kai negali susilaukti savų vaikų. Į tokius “patarimus” norisi atsakyti pasiūlymu pačiai įsivaikinti ir padaryti gerą darbą, dovanojant meilę likimo nuskriaustiems vaikams.
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad labiausiai šioje kelionėje padeda psichologinė pagalba, psichoterapinės grupės moterų, išgyvenančių šią problemą. Tai, kad gali pasidalinti savo išgyvenimais, baimėmis su kitomis moterimis ir specialistu, nuo krūtinės nuima didžiulį akmenį ir leidžia lengviau gyventi įprastą gyvenimą. Visoms linkiu atrasti vidinės ramybės ir meilę sau.
Rosita
Gera tema ir kaip tik laiku.. esame kartu 10 metu,visada visada saugojausi,o pastaruosius 1,5metu noriu pastori,bet kol kas nieko..ir tie aplinkiniu klausimai,moralai ( net is artimiausiu zmoniu), ‘ tai kur vaikai?’ ‘ Tau jau 30,nebe tokia ir jauna’.. kol kas i jokias klinikas nesikreipiau,bet gal reiktu. Nors jokiu sveikatos ptoblemu ginekologai nerado. Kaip sako- tu planuoji,o Dievas juokiasi🙂 bet linkiu stiprybes visoms bandancioms! Butu idomu pasikalbeti,pasidalinti mintimis su tomis moterimis,kurios patiria ta pati.
IEVA
Prisijunkite į privačią FB grupę “Bandanciu pastoti mamyciu ir netik klubas”, ten moterys dalinasi viskuo – savo patirtimi, žiniomis bei išgyvenimais.
E.
Jei esate Vilniuje, galite prisijungti prie paramos grupės https://www.facebook.com/vaisingumopsichologija/photos/a.314753468677615/1219604694859150/?type=3&theater
Negėda
Ačiū,kad kalbat apie tai!Daugybė moterų išgyvena visa tai savyje..Kalbėkit kalbėkit mielosios!
Motetis
ESU – o kokia jūsų šeimyninė padėtis?
Esu
O ką tai keičia? 🙂 Bet galiu atsakyti, negaila. Man 30+ ir turiu ilgalaikį partnerį, bet vaikams dar ruošiamės, ir svarstome įvairias alternatyvas. O jūsų? :))
Ai tokia Danute
ko jus visos atsiprasant triedziat del tu vaiku? Paaiskinkit is kur tas noras 😀 vaikus as megstu nu bet wtf tas lydimasis ir “stebuklelio” troskimas nu tikrai juokina. Dar tie amzini isizeidinejimai del klausimo “o kada vaikai?”. Nu tai negali zmogus apgalvoti KIEKVIENO zodzio pasakyto. Ir aisku jums visiems atrodo kad tie zmones yra jusu didziausi priesai nieko nesuprantantys apie jusu liudesi. Pirmiau pagalvokit ar jus tikrai tu vaiku norit nes jau viena rase kad labiausiai imponuoja kai draugu poros suzino kad laukiasi. Kamon, moterys nesuskyskit, esat fainos ir be vaiku ;D
Romena
Terminas “nevaisingumas” šiek tiek glumina. Lyg kalbėtume apie nuosprendį, baigtinę, nepakeičiamą būseną, antspaudą. Kol moteris turi gimdą, turi širdį ir tikslą – ji iš esmės yra vaisinga. Visa kita yra kliūtys ir iššūkiai, kuriuos tiesiog reikia įveikti.
Psichologiniai reiškiniai pastojimą veikia dvejopai. Stiprus noras susilaukti vaikų, nesėkmės šio tikslo siekiant tampa milžinišku streso šaltiniu, kas kliudo pastoti. Formuojasi uždaras ratas – kuo labiau noriu, tuo labiau jaudinuosi, tuo mažesnė tikimybė pastoti, dar labiau stresuoju ir t.t. Išeitis iš to – priimti. Ne nuleisti rankas, bet priimti. Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, priimti save tokią, kokia esu, siekti savo tikslų, planuoti gydymą, bet nedaužyti galvos į sieną. Žinau žinau, kalbėti apie tai lengviau, nei pasiekti.
Kita grupė psichologinių kliūčių – giluminės, dažnai susijusios su ankstyvos vaikystės patyrimais. Jei kažkuri asmenybės dalis vaiko gimimą laiko grėsme (karjerai, santykiams, sveikatai ir pan.), organizmas veikia taip, kad pastojimas neįvyktų. Dėl tokių priežasčių nuolat vyksta karštos diskusijos, mokslinių tyrimų duomenys prieštaringi. Tačiau ypač tais atvejais, kai nustatomas neaiškios kilmės nevaisingumas, verta būtų patyrinėti gelmes.
Visgi manau, kad ir psichologinis, ir medicininis gydymas turi eiti kartu – galime mėnesių mėnesius medituoti, bandyti atsipalaiduoti, bet jei tarkim spermos rodikliai nepakankami, arba kiaušintakiai nepratekami, rezultato galime nesulaukti.
Kalbėjimas išlaisvina. Monikos pavyzdys apie “alergiją riešutams” tiesiog tobulas 🙂 Jei apie savo rūpesčius nekalbame, nevėdiname jausmų, pasmerkiame save virti savo pačių mintyse. Visada žinokie, kad Jūs ne vienos/ne vieni. Bendrystė yra didis dalykas.
Ačiū autorei ir Nebegėda komandai už šią temą!
Miglė
Perskaičiau istoriją bei komentarus. Nusprendžiau parašyti savo istoriją.
Yra ir tų merginų, kurios nenori daryti tyrimų ir palieką viską tekėt sava vaga. Priklauso kiek laiko norite tekėti ta vaga. Jei praeina jau kuris laikas, tyrimus darytis verta, nes problemų yra tiek įvairių ir nebūtinai rimtų. Gal užtektų paprastos procedūros tam taip laukiamam rezultatui.
Mūsų su vyru istorija susideda iš keturių sunkių metų. Mums irgi nepavyko virš metų pastoti ir pradėjau lankytis Vilniaus privačiose vaisingumo klinikose, kurios stirpiai priminė konvėjerį. Atrodo taip viskas jautru, o tu ateini ir vėl užduoda tuos pačius klausimus, net nesugeba istorijos paskaityt kas buvo daroma bei kokia yra situacija.. Daryti visi įmanomi tyrimai man ir vyrui, vyrui viskas puiku, man pratekamumas patvirtintas, IUI daryta porąkart. Rezultatų nebuvo. Taip praėjo kone dveji metai. Kuo toliau, tuo stipresnė neviltis ima.
Gavau Latvijos klinikos kontaktus su gerų istorijų rekomendacijomis. Nuvažiavom ten ir po PIRMOS elementarios echoskopijos, kurią čia, LT kiekvienoj klinikoj darė po n kartų, iškart pamatė, kad mano kiaušintakiai stirpiai padidėję. Mano atveju reikėjo laparaskopijos suvokti ar kiaušintakius išvis pavyks išsaugoti. Pas juos užsirašėm ir operacijai. Operacijos metu pamatė, kad nėra galimybės išsaugoti kiaušintakių ir juos turėjo pašalinti pilnai. Lietuvoje patvirtintas pratekamumas yra tiesiog absurdiškas – jis buvo absoliučiai neįmanomas mano atveju, o IUI darymas – realiai pasityčiojimas ir tieisog lengvų pinigų pasiėmimas.
Priešistorė ta, kad kai dar buvau 10-ies metų mergaitė, man buvo išoperuotas apendicitas su dešine kiaušide, kuri gangrenavo apsivyniojus aplink apendicitą ir ją pašalino. Pasirodo pašalino kreivom rankom, pažeidę kiaušintakius.
Taigi, dabar po reabilitacijos liko vienintelis kelias – IVF. Kiaušintakių visiškai nėra, yra tik viena funkcionuojanti kiaušidė ir sveika gimda.
Viena kiaušidė pagamina mažai kiaušinėlių, net ir badantis tais vaistais už šimtus pinigų kasdien. Pirma stimuliacija bei įsodinimas (IVF) – nesėkminga, po pusmečio antras procesas su IVF – nesėkmingas, bet šįkart bent išgyveno trys kiaušinėliai ir sodino vieną, o du – užšaldė.
Po pusmečio dar vienas sodinimas šįkart jau iš šaldyto – nsėkmingas.. Kai liko paskutinis mūsų šansas, taip sutapo, kad aš buvau geriausioj psichologinėj būsenoj nei iki to bei, tokia detalė – vartojau vitaminą D, kurio pasirodo pas mane buvo didžiulis trūkumas, o jis svarbus pastojimui. Dariausi ne nėštumo testus, bet kraujo tyrimus nėštumui patvirtinti. Kai gavau atsakymą su paraudoninta eilute (stipriai viršyja normą, kas reiškia nėtumą), aš realiai negalėjau patikėti… Tiek metų, tiek pinigų (prisiskolinta iš kur tik imanoma), tiek nevilties, skausmo ir klausimų.. Pirmas savaites aš sau net neleidau čiaudėti po įsodinimo, pirmą nėštumo trimestrą nevedžiojau šuns (mėgstantis netikėtai truktelt), stengiausi psichologiškai neperspaust, bet fiziškai saugojau labai. Kai prieš 14 mėnesių gimė mūsų dukrytė, aš gerus du mėnesius verkiau realiai kasdien bent po kartą per dieną iš laimės. Maitinu ją, ji laiko įsikibus savo mažais pirščiukais mano pirštą, o man ašaros iš laimės rieda. Dar ir dabar į ją žiūrėdama susigraudinu.
Mes tikrai esam neįtikėtinai stiprios ir jeigu tikrai labai beprotiškai norit savo vaiko, turit padaryt viską, kad žinotumėt jog padarėt.
Keep going [:
Augustė
Pastojau labai lengvai būdama jau per 30, bet tas pirmasis nėštumas nutrūko. Patyriau sukrėtimą, puoliau ieškoti informacijos, darytis tyrimų, o po kelių mėnesių (planuotai) ir vėl pastojau. Tąkart skubiai kreipiausi į gydytoją, man diagnozavo skydliaukės hormono nepakankamumą (galimai dėl to persileidau). Buvo paskirta pakaitinė terapija – geriami hormonai. Nors nerimas ir įvairios baimės lydėjo visą nėštumo laikotarpį, pavyko išnešioti ir pagimdyti sveiką vaikiuką. Linkiu meilės sau, tvirtybės ir nusiraminimo visoms bandančioms.
Laura
Tikiuosi bus straipsnis ir apie NEPLANUOTA nestuma. Daug pasipasakociau.
Urtė
Miglė, dėkoju už pasidalintą istoriją… Mano atvejis dabar iš vis pasisuko netikėta linkme. Po išoperuoto trečio negimdinio nėštumo, mano prašymu pavyko išsaugoti kiaušintakį, tačiau vieną vakarą po dviejų savaičių nuo operacijos, pajutau siaubingą skausmą ir pamačiau jog kraujuoju. Galva neišnešė, kas gali būti, todėl vykome į priėmimo skyrių. Kaip tik dirbo gydytoja, kuri asistavo prieš tai vykusioje operacijoje. Nuo skausmo pasidarė taip silpna, pradėjo dinginėt sąmonė. Šiaip ne taip užsiriogzlinau ant “lėktuvo” ir išgirdau verdiktą, jog prie kiaušidės mato kažkokį darinį ir reikia peroperuot. Toks jausmas, kad su kūju gavau per galvą. Iki tol buvau permąsčius įvairius galimus scenarijus, tik nesitikėjau, kad taip greit teks priimti sprendimą. Pasitarėm su vyru ir operacijos metu pašalino likusį kiaušintakį. Todėl esame tokiame pačiame IVF kelyje. Kodėl jie buvo pažeisti? Vienas Dievas težino… Spėliojom su gydytoja, kas tai galėjo būti. Laukiam pathistologinio tyrimo. Kol kas vienintelis realus variantas-kad buvo dvi apvaisintos ir užstrigusios kiaušialąstės, todėl vieną, kuri buvo aiškiai matoma pašalino, o kitos nepastebėjo ir ji dvi savaites ramiai augo… Kiaušintakis buvo arti trūkimo ribos, todėl rinkausi saugoti savo gyvgbę. Dabar laukia kitas kelias, ir labai tikiuosi, kad jis bus sėkmingas. Pastoti, kaip žinia galiu, tačiau viskas baigdavosi ne vietoj. Tai labai guodžia ir suteikia didelių vilčių. Jūsų istorija įžiebė dar didesnę viltį….
Miglė
Urte, skaudi istorija, bet tikrai ne su blogiausia pabaiga, žinoma galit pastoti. Dabar reikia sugyti, atsistatyti organizmui ir pirmyn kuo lengvesne galva. Turim džiaugtis, kad gimėm šiais laikais [:
Gabija
Jūsų istorija suteikė, man įkvėpimo ir tikėjimo, nes kartais jaučiuosi lyg būčiau viena tokia, kuri niekaip nesulauke to stebuklo, ir kyla noras tiesiog nuleisti rankas.Jūsų istorija privertė nusišypsoti ir tikėti 😊
Vika
Merginos o ar kažkuri čia yra kurios gyvena su policistinem kiaušidėm. Neserga mėnesinėmis ir pastojo? Nes aš jau be vilties. Mergina rašė kad lankės pas V.Diržauska
Aš kai nuėjau pas M.Diržauska jis mane nusiuntė y savo klinika. O kad ten vien apsilankyti reikia nemenkos sumos.
Rūta
Labas, Vika. Man diagnozuotos policistinės kiaušidės, jau 1,5 metų bandome susilaukti vaikelio. Kai pradėjau lankytis vaisingumo klinikoje, gydymas prasidėjo nuo grįžimo prie kontraceptinių tablečių, kurių paskirtis buvo sureguliuoti hormonų lygį. Toliau sekė kiaušintakių praeinamumo tyrimas, kuris, beje, nėra toks baisus 🙂 Tikrai nemalonu, skauda ir šiaip nelabai supranti, kas jo metu vyksta, bet tai tik kelios min ir viskas 🙂 Tyrimas buvo geras. Gydytoja paskyrė folio rūgštį, bei vaistus cukraus kiekiui bei hormonų lygiui palaikyti, kuriuos geriu kas dieną visą šį laiką.
Galiausiai prasidėjo stimuliacijos. Pirmieji kartai, kai reikėjo susileisti vaistus į pilvo sritį buvo košmariški. Nesu labai jautri adatoms, tačiau kai pati paimiau švirkštą (jis nėra vizualiai baisus, labiau primena rašiklį), o jo gale pamačiau adatą ir suvokiau, kad man dabar reikės ja durti sau į pilvą – nesugebėjau.. Šią pareigą perėmė vyras ir taip kas vakarą po durį. Pirmoji stimuliacija buvo nesėkminga visomis prasmėmis: aš be galo jaudinausi, kiekvieno vakaro laukiau su baime, todėl žinoma nepasisekė.
Po jos sekė dar 2 analogiškos stimuliacijos, abi nesėkmingos. Tačiau aš pati jau jaučiuosi drąsesnė. Nebebijau adatų, tai tapo vakaro rutina ir tiek.
Po paskutiniojo bandymo gydytoja užsiminė, kad gal laikas pagalbiniam apvaisinimui. Man tai skamba kaip nuosprendis, kad viskas prarasta, todėl jaučiuosi tam dar nepasiruošusi.
Dabar mėginsiu ieškoti kitos gydytojos, nes noriu išgirsti kitą nuomonę.
Paskaičiusi kitų moterų komentarus galvoju, gal padėtų ir truptį atsipaiduoti bei išeiti “atostogų”, pailsėti nuo gydytojų kabinetų, adatų ir vaistų.. 🙂
Vika
Merginos o kuri sirgo policistiniu kiaušidžiu sindromu nesirgo menesinem. O jai ir sirgo tai per 2 metus tik karta. Ir pastojot ka darėt ka siūle daryt daktarai? As jau be vilties
As
Pazistu dvi poras, kurios ilgai negalejo susilaukti vaiku, ir stai viena moteris pastojo budama 47 metu.
Ji nuvaziavo i lenkija ir ten dirbantys daktarai padare “stebukla”.
Daugiau apie si metoda paskaitykit siamd straipsnyje. Lenkija juk visai netoli 🙂
https://www.google.com/amp/gyvbudas.lrytas.lt/seima/2016/09/15/news/kaunieciu-pora-13-metu-kankinosi-kol-pagaliau-surado-buda-susilaukti-dukters-753265/amp/
Uršulė
Tekstas ir komentarai po juo labai pažįstami.. 🙂
Mums susilaukti vaikų nepavyksta jau beveik ketverius metus. Kadangi abu su vyru gyvename aktyviai, tad nelieka laiko didelei savigraužai, gyvenimas teka sava vaga, o atėjusios mėnesinės tik dienai ar dviems pablogina nuotaiką. Na, žinoma, beveik kasdien pamastau apie nevaisingumo problemą, bet mintys arba pačios nuklysta kitur, arba pavyksta kažką pagalvoti “ant viršaus”.
Šiuo metu psichologiškai esu toje stadijoje, kur džiaugiuosi, kad artimiausios aplinkos draugės sėkmingai pastoja ir pykstu ant tų, kurios niurzga, koks sunkus jų nėštumas (galbūt net suvokdamos, o kitos ir žinodamos, kad turime nevaisingumo problemų). Jau perėjau tą stadiją, kad pastoja net ir tos, kurioms atrodo nereikia. Dabar jau galvoju, kas aš tokia, kad spręsčiau už jas, ko joms reikia, o ko – ne..
Pasak nevaisingumo klinikos, kurioje lankėmės, mūsų nevaisingumas patenka tarp tų, kurie yra neaiškios kilmės. Tad žinoma, juk pasak daktarės, reikia bandyti įvairias schemas, nes nežinosi, kuri tau tiks. Tai ir tapau tuo bandomuoju triušiu. Kas mėnesį vis kitokios skatinamųjų formulės, folikulų stebėjimas ir sprogdinimas, begalės tyrimų, tas pats minėtasis kiaušintakių pratekamumo tyrimas, tuomet sekė dvi IUI procedūros, kurių metu geriausi spermatozoidai suleidžiami tiesiai į kaiušintakius, aišku po skatinimųjų tablečių ryjimo. Nepaisant to, kad visų hormonų rodikliai pateko į normas, pratekamumas geras, vyro reikalai geri, rezultato kaip nebuvo taip nėra iki šiol. Pasikeitė tik mąstymas, kad hormonų ryjimas, begalinės išleidžiamos eurų sumos yra verslo dalis, o ant tavęs bando “gal tokią schemutę, o kitą mėnesį gal kitokią schemutę”, o priežastis, kodėl taip yra niekam neįdomi?! Koncentruojamasi tik rezultatą.
Taigi metus vaisingumo kliniką ir IVF pasilikus tik kaip patį patį paskutinį variantą (o vaisingumo klinikoje jį siūlė darytis nepavykus kažkelioms stimuliacijos ir kažkeliems IUI, jau buvome netoli to), mūsų kely pasitaikė Naprotechnologijos gydymas. Viena gera bičiulė pasiūlė. Ji taip pat ne vienerius metus mėginusi pastoti atrado jį ir po keletos mėnesių gydymo jai pavyko 🙂 Šio gydymo esmė ta, kad ieškai, kur yra problema ir bandai ją panaikinti. Mano atveju paaiškėjo, kad vienas hormonas, kuris vaisingumo klinikos daktarei atrodė esantis normos ribose, yra ženkliai per mažas, kad būtų įmanoma pastot, tad šiuo metu griežtai pagal savo sekamą ciklą vartoju jį. Taip pat abu su vyru pasidarėme maisto netoleravimo testus ir tiesiog nevalgome to, ko netoleruojame, vartojame vitaminą D, kurio abu turėjome didelį trūkumą. Abiejų savijauta ženkliai pagerėjo,nes matomai per tiek metų valgant tai, ko negali, organizmas buvo labai užsiteršęs. Man nukrito nereikalingi kg, (kas tikrai džiugina kas dieną), na ir laukiam rezultato toliau, bet su geresne savijauta, nes, pasirodo, tiek buvau užsiteršusi organizmą, kad netoli buvo ir celiakija.. Nežinau, ar mūsų kelias yra teisingas, bet bent fizinė savijauta gerėja, atsirado didesnis noras judėti, daugiau energijos, oda pagražėjo.. o IVF kaip sakau, spėsiu pasidaryti.. Gal, sakau, ši vieša išpažintis pagreitins procesą? :))
Sėkmės mums ir sėkmės visoms, esančioms tame pačiame kely:)
Audrone
Labas visom na labai idomiu as jau 4 metus negaliu pastoti o su vyriu vaiku norime gal kokiu vaistu zinote aciu visom as gyveniu useni
Daiva
Žinote, turiu šiek tiek patirties šia tema, todėl pabandysiu Jums atsakyti. Jei trumpai, patyriau ovuliacijos skatinimus ir vėlyvą persileidimą. Būdama nėščia pamilau savo vaiką visa širdimi, todėl, kad jis augo manyje. Nėščia moteris tampa kūrėja, kuri kuria naują gyvybę savo pačios sąskaita tiesiogine prasme, nes ne visoms nėštumas yra drugeliai ir gėlytės. Tačiau motina visada myli savo gimusį ar negimusį vaiką labiau už save pačią, labiau už visus šiame pasaulyje, nes taip veikia fiziologija ir visi sąmoningi ir pasąmoningi mechanizmai. Visada užsimezga nenutraukiamas ryšys tarp motinos ir jos vaiko, jei nebūtų tokio stipraus ryšio žmonijai tikriausiai nebūtų šansų išgyventi.
Auginam vyro dukrą. Miela mergaitė, bet aš jai ne mama, o ji man ne dukra ir, žinokit, nėra tokio stebuklingo mygtuko, kurį paspaudus tik KLIKT ir „įsijungia“ meilė ir motinystės instinktas ir viskas tampa rožėmis klota. Jei toks mygtukas būtų, aš jį tikrai paspausčiau, bet jo NĖRA. Tapau globėja. Suaugusia moterimi, kuri rūpinasi mergaitės poreikiais. Taškas. Meilė ir motinystės instinktas yra cheminės reakcijos vykstančios arba ne mūsų organizmuose. Jų negalima taip lengvai įjungti ir išjungti.
Toks mano kelias motinystėje.
Taigi, įsitikinau, kad globa ir motinystė yra du skirtingi dalykai. Nevaisingumas nėra gydomas svetimų vaikų auginimu, nes tai taip pat du skirtingi dalykai ir jie negali būti tapatinami. Mūsų visuomenei tikrai trūksta emocinio raštingumo šitais klausimais ir man atrodo, kad svarstyti retorinį klausimą „kam tas nevaisingumo gydymas, gi galima įsivaikinti?“ yra tiesiog neetiškas.
Reikia daug drąsos, kad moterys ryžtųsi atvirai kalbėti apie savo nevaisingumą ir titaniškos stiprybės nevaisingumą gydyti. Šios moterys tą daro ne dėl to, kad kažkas paklaustų „o kodėl neįsivaikinat?“, jos kalba dėl to, kad ta visuomenės dalis, kuri nėra susidūrusi su šia diagnoze įgytų daugiau empatijos ir supratimo.
MOTERYS KALBANČIOS APIE NEVAISINGUMĄ NESISKUNDŽIA, JOS EDUKUOJA.