Karolina Gurskienė. Noriu, kad tu pasikeistum
Tekstas: Karolina Gurskienė
Iliustracija: Julija Svidraitė
– Aš esu Lukas ir niekada nebūsiu Darius, kad ir kaip tu to norėtum!
– Nu, o aš Asta, ir tiesiog darau tau valgyti, nesusireikšmindama ir nevadindama savęs „kebabų fėja“. Darau tai dėl tavęs, nes noriu, kad tau būtų gera. Gali padaryti kažką ir tu dėl manęs?
– Išvirti sriubą, tai ne daugiau tau dėmesio skirti – išvirei ir pabaiga! Su tavo „man trūksta dėmesio“ nėra galo! Ir išvis, man atrodo, kad tau jo reikia nesveikai daug. Gal tu geriau mažiau norėk… Nes nei aš moku tiek laiko bendrauti, kaip šaunusis Darius su ta tavo Kornelija, nei aš noriu. Esu, koks esu, ir tiek.
Išgirsti tai ir pasijauti beginklis. Bet tai gal tikrai? – nebyliai paklausi savęs. O tai kas tada? Jei jis yra toks, koks yra, ir nežada keistis, tai kas tada aš? Esu tokia, kokia esu, bet turiu keistis ir norėti mažiau? Bet tai palaukit… kaip čia tada išeina?
Ai, gal geriau nieko aš jam nebesakysiu… Gal tikrai per daug noriu… Norėsiu mažiau. Ir tada… garantuotai tiek ir turėsiu! Mažiau to, kas man svarbu viliojančiai tikrai neskamba… bet nebus pykčių. Tik dabar sveriu tas situacijas abiejose rankose kaip ant svarstyklių – labiau bijau konfliktų ar gyventi su „mažiau“? Aš noriu tik gyventi be pykčių, ar čia man per menkas iššūkis?
Tad – ne. Iš tikrųjų, tai visai ne! Noriu tiek, kiek noriu! Nes kas čia per laimė, jei norėsiu mažiau?! Kai nusprendžiu, kad vietoje priekaištų arba emocinio atsako į tavo emocijas (arba jų stoką), reaguosiu protu – akivaizdu, kad keičiantis man, keičiasi ne tik situacijos, bet ir tu. Kai aš tokia – tai ir tu toks.
Konfliktai poroje arba girtas nuo emocijų
Konfliktai poroje yra labai panašūs į gaisrą ant darbo stalo. Kai tu atpažįsti, kad tai jau rimta ugnis, o ne apsimeti, kad tai tik žvakelės liepsna jaukumui – užgesini gaisrą ir taip apsaugai šalia esančius dokumentus ir visą stalą bendrai.
Kai bendraujant su partneriu artėjantis konfliktas yra atpažįstamas ir garsiai įvardinamas, jis ima gesti, liepsnoms nespėjus įsitvirtinti ar įsiplieksti į visas puses.
„Tetulė Laima, apkūni ponia peroksidu išblukintais plaukais ir gyvaplaukiais ant smakro, romu laistė kalėdinį pyragą. Tuo pat metu ji ginčijosi su jau neblogai įkaušusiu dėde Simu. Staiga ji atsigręžė į jį ir pareiškė: „Čia jau mes pakliūvame į nepaprastąją padėtį, vieną tų barnių, vedančių į mums gerai žinomą aklavietę. Tu jau beveik „išsijungęs“, o ir aš, po galais, nesijaučiu taip, lyg būčiau spindinti Kalėdų Snieguolė. Ar ketiname tai įveikti? Aš, kaip visada, audrinsiuos, o tu linguosi galva, jei dar pajėgsi. Ir abu jausimės prastai. Ar mums šito reikia? O gal vis dėlto galėtume pradėti iš naujo?“
Dėdė Simas iškilmingai linktelėjo ir švelniai sumurmėjo: „Jokių netikėtumų, jokio lingavimo,“ – ir netrukus pridūrė: „Nuostabus pyragas, Laima.“ Pakilo, patapšnojo jai per sėdynę ir nusvirduliavo į kitą kambarį.“
Dėdė Simas ir tetulė Laima sugebėjo atpažinti kylantį gaisrą (negatyvaus elgesio modelį), paskelbti gaisro pavojų (įvardinti) ir atkurti šiltesnį tarpusavio ryšį (užgesinti besiplieskiančią dar menką ugnį). O apie iškilusią problemą jie pasikalbės vėliau – prie to paties stalo, tik su mažiau streso – kai nebus iš tolo artėjančių akivaizdžių liepsnų, kurios grasins galingu gaisru.
Nes santykius aiškintis ir kurti stiprų tarpusavio ryšį reikia blaivumo. Blaivumo mąstyti. Nes tiek skęsdamas alkoholyje, tiek emocijose – esi girtas. O apie ką kalbėtis su girtu? Ir kam?
Kad po konflikto norėtųsi ramiai susėsti ir apsitarti, o ne taip susiėsti, kad nesąmonėms pritartume (kaip pavyzdžiui: „Tai gal skiriamės?! Nu ir davai skiriamės!“), reikalingas sąmoningas vertinimas ir kartais atsitraukimas. Juk išsiblaivius viskas visada atrodo visai kitaip. Nesvarbu, ar aš nebegaliu blaiviai mąstyti nuo per didelio kiekio alkoholio, ar emocijų, svarbiausia leisti sau „išsigaruoti“ ir kalbėtis tik tada, kai vėl galiu tai daryti ramiai.
Kodėl visų pirma turi keistis ne tavo partneris?
Pasakyti partneriui „tu turi keistis“ yra tas pats, kas pasakyti jam šitai: „Mes abu skrisim lėktuvu, kurį tu pilotuosi“ (kai tas partneris yra buhalteris ir visas jo kontaktas su lėktuvais – tai vienkartinis vaikystės skrydis su garsiai birbiančiu „kukurūzniku“). Abiem atvejais iškart norisi tam priešintis ir abiem atvejais visiškai neaišku, nuo ko pradėti. Pilotavimo atveju, natūraliai kyla klausimas „kaip?“, keitimosi atveju – „už ką?“ Bendrumas – žmogus nieko nesupranta. Negana to, visas tas keitimosi reikalas dar ir kaltinančiai skamba, todėl iškart sukelia norą šią estafetę kuo greičiau perduoti kitam – „tu pats…“
Ir mes apsigaunam, manydami, kad pilotuoti lėktuvą yra rimtesnis iššūkis nei pasikeisti. Abu iššūkiai yra sunkūs ir įgyvendinami tiek, kiek avantiūros sugalvotojas yra aktyvus pavyzdys ir nuoširdus mokytojas.
Jeigu aš išmanau, kaip valdyti lėktuvą, o mano partneris nelabai – visų pirma, aš jo dėl to nekaltinu. Galbūt vaikystėje mano tėvas buvo susijęs su pilotavimu, o mano partnerio tėvai – virėjai, todėl mudviejų suvokimas apie lėktuvus natūraliai skirtingas. Taigi, aš sėduosi šalia ir mokau savo partnerį. Į visas jo klaidas reaguoju kaip į žinių trūkumą, o ne tyčinius veiksmus tam, kad mane paerzintų.
Mano partneris dar tik mokosi, tad jam prireiks daug treniruočių (įskaitant ir nesėkmingus bandymus) iki savarankiško pakilimo į dangų ir dar daug praktikos jau tarp debesų, kad taptų puikiu šios technikos valdytoju. Aš kantri.
Priešingai, jeigu aš įsėdu į lėktuvą, kurį mano partneriui valdyti yra naujovė, ir tiesiog laukiu malonaus skrydžio – ar aš galiu jam priekaištauti už avariją dar ant žemės? Na ir kas, kad mano lūkesčiai buvo akrobatiniai triukai danguje neišsipilant šampano taurėms – aš suvokiu realybę ir pirmieji mano laimėjimai – tiesiai pavažiuoti mažaisiais lėktuvo ratukais.
Į dangų ir triukų – noriu, bet neskubinu. Nenusiviliu, nes nelaukiu iškart. Mes mokymosi procese.
Tada dar griežčiau atsisuku į save – aš irgi mokinė. Mokau ir kartu mokausi, nesudarydama slenksčio „aš protinga, o tau dar mokytis ir mokytis.“ Manyti, kad aš viską moku tobulai – narcistinio asmenybės sutrikimo bruožai. Tiek pilotuoju idealiai, tiek santykiuosi elgiuosi nepriekaištingai – toks savęs vertinimas nėra realistiškas. Juk aktyvaus proceso metu išlenda dalykai, kuriuos galiu atlikti geriau arba kuriuos turėčiau atlikti mažiau/rečiau. Avarijų nedaro tie, kurie nevairuoja.
Tad, kol mano partneris uoliai mokosi pilotavimo (santykių) meno, aš irgi kruopščiai vartau savo užrašus (perkratau prioritetus ir vertybes), nes per tiek metų, akivaizdu, kad daug kas pasikeitė ir man yra ko iš naujo išmokti.
Anksčiau man nepatiko – trenkiau durimis ir išėjau, o va dabar man išeiti kažkodėl ir nebesinori…
Keliam abu tą lėktuvą iš naujo į dangų, o aš pažvelgiu atgal ir matau – jei kažkada anksčiau būčiau ne tik iš inercijos skridusi, o labiau apgalvojusi ir atkreipusi dėmesį ir į oro sąlygas, dabartinis lėktuvas nebūtų taip apdaužytas…
Nusprendusi, kad partneris turėtų pasikeisti – suku save, kaip figūrą, kitaip, ir stebiu, kaip mano veiksmai išprovokuoja kitokias partnerio reakcijas. Didelis laimėjimas vietoje „tu neaiškink man“, iš partnerio išgirsti „paaiškink dar kartą, ką?“
Pakartotinos tulpės ir jokio užtaisyto šautuvo
„Kai aš grįžau namo su tulpėmis, radau savo žmoną virtuvėje gaminančią vakarienę ir linksmai niūniuojančią kažkokią dainą. Vakar mes susibarėm, tad gera jos nuotaika mane maloniai nustebino. Aš nupirkau gėlių, žinai, šiaip. Ne, aš nebuvau kaltas, tai buvo tiesiog barnis „lygioj vietoj“: Gustė paklausė, kodėl aš negalėjau grįžti anksčiau, tada man prikišo kažkokią bendradarbę ir rėžė, kad man svarbiau viskas, tik ne ji.
Aš, aišku, irgi nepatylėjau. Pasakiau jai, kad ji kaip koks parazitinis gyvis, vos man grįžus namo pagauna mane ir maitinasi mano krauju ir energija.
Žodžiu, susipykom. Bet šiandien darbe pagalvojau: „Ai, koks skirtumas kas ką pasakė“ ir grįždamas namo nupirkau jai penkias tulpes – nenoriu pyktis, ji man svarbi.
Ji negirdėjo, kaip įėjau. Priėjau arčiau ir apkabinęs iš nugaros paklausiau:
– Šiandien kažkas geriau nusiteikęs nei vakar?
Baigėsi dainos jos lūpose:
– Kažkas šiandien geriau nuteikė, nei tu vakar.
– Guste, baik, aš atsiprašau, tu atsiprašai, davai nesipykstam. Va, imk, gėlių tau parnešiau.
– Susikišk tas gėles, kur nesueina, – nurodžius galimus tolimesnius mano veiksmus ir išjungusi viryklę, ji nuėjo į kitą kambarį.
Aš vėl susinervinau. Ir dar likau stovėti su tom savo tulpėm kaip koks asilas. Drėbiau jas ant stalo, apsisukau ir išėjau. Bet, žinai, vos išėjęs pro duris, pagalvojau, kad nepaliksiu jai tų gėlių – nenori, nereikia, ir grįžau jų pasiimti. Vargšės gulėjo ant stalo numestos, dvi iš jų nulūžusios – jau jokio grožio. Pasiėmiau jas, pakeliui gatvėje, tas dvi, neatlaikiusias įtampos, išmečiau ir jau ramesnis žingsniavau tolyn.
Ir žinai, aš pasidariau ne tik ramesnis, bet ir linksmesnis, nes vis pastebėdavau merginų žvilgsnius, kurie buvo maždaug: „Aaa… kaip miela, jis neša gėles JAI!“ Ir pasidarė taip juokinga! Jeigu tos merginos žinotų visą priešistorę, jų žvilgsnis butų kitoks.
Tai kažkaip prasiblaškiau ir atslūgo visos emocijos. Ir tas likusias tris tulpes aš parnešiau atgal namo. Nurimęs pagalvojau, kad neturiu perspjauti Gustės ir pasielgti su ja dar negražiau vien todėl, kad ji tą akimirką pasielgė neapgalvotai ir nepriėmė mano pastangų. Kažkoks beprasmis man tapo tas „didesnės bausmės“ mūšis – „Ach tai tu šitaip – tada aš tau šitaip.“ To nebenoriu, negaliu pakęsti tų visų principų ir noriu keistis.
Kai parėjau namo, šįkart Gustė jau nedainavo. Pasitiko stipriai suspaustom lūpom, surauktais antakiais ir vengdama žvilgsnių susidūrimo, staigiais judesiais dėliojo pagalvėles ant sofos. Užuot demonstratyviai nuėjęs į savo darbo kambarį, tiesiog stovėjau prie durų ir laukiau, kol ji piktai išpurens visas pagalves ir atsisuks. Atsisukusi ji pamatė mane su tom pačiom gėlėm ir su ta pačia šypsena… ji apsiverkė ir atbėgusi apsikabino.
– Aš atsiprašau, – tarė ji. – Nenorėjau, kad tu išeitum, nenoriu pyktis ir nenoriu, kad mano gėles kur nors susikištum…
Nusijuokę supratom – jau galim apie visą tai naudingai kalbėtis. Grįžti su gėlėm, o ne su užtaisytu šautuvu buvo teisingas žingsnis į naują ir daug prasmingesnį santykių kelią.“
Renkuosi galimybes
Kiekvieną dieną mes iš naujo turim unikalią dovaną – naują galimybę. Galimybę viską pakeisti, galimybę kažko imtis, galimybę kitaip elgtis – galimybę mėgautis tuo, kas iš tikrųjų džiugina. Galimybę nebemeluoti ir nebeapgaudinėti savęs, kad gerai ten, kur gali būti geriau. „Ai, viskas gerai“ nėra lygus „viskas yra gerai“.
Kai savo mintyse, apie ką nors galvojant, pamatau praskrendantį vos kelių raidžių ir vos pastebimą, gerai užsimaskavusį trumputį „ai“ – iškart paspaudžiu pauzę.
Palaukit, palaukit, sustabdom. Kas čia toks ką tik praskrido? Truputį atsukit, prašau, šią minčių juostą atgal – pastebėta stambi klaida ir grubus pažeidimas. Liūdno jaustuko „ai“ šioje juostoje neturi būti. Arba šioje vietoje reikia nukirpti tą juostą ir pradėti naują filmavimą, arba keisti scenarijų. Nes? Liūdno jaustuko „ai“ mano gyvenimo juostoje neturi būti.
Džiaugtis, kad išmokau norėti mažiau – man per menkas iššūkis. Renkuosi norėti daugiau – aš noriu išmokti pilotuoti lėktuvą. Aš noriu pasakoti apie jį tau taip vaizdžiai, kad to užsinorėtum ir tu. Jei ne į mano vietą, tai bent kartu tarp debesų.
Pingback: Esu viena ir tuo patenkinta, arba vienišo Veronikos gyvenimo privalumai Nebegėda.lt
Pingback: Nėra nuotaikos seksui. Ką daryti? Atsako seksologė Nebegėda.lt
Pingback: Karolina Gurskienė. Nežinau, ar tebemyliu. O ar yra už ką? Nebegėda.lt
Pingback: Eskedar Tilahun: „Buvau mergaitė, kirtusi medžius ir spardžiusi kamuolį“ Nebegėda.lt
Pingback: 5 sveikų santykių bruožai: kokie jie? Nebegėda.lt - modernios sekso prekės tavo malonumui
Pingback: Karolina Gurskienė. Kur yra asmeninės erdvės ribos santykiuose? Nebegėda.lt - modernios sekso prekės tavo malonumui