Tekstas: Paulina
Iliustracija: Meda Dargytė

Nėštumas ir gimdymas. Savotiškas maratonas, kurį irgi reikia prabėgti, kaip ir daug ką šiame išprotėjusiame pasaulyje. Kai laukiausi, skaičiau knygas apie „sąmoningus gimdymus su šypsena“. Kaip gražu. Galvoje susikūriau tą savo svajonių gimdymą: pagimdysiu natūraliai, stovėdama ar vandeny, jaukioje aplinkoje, žvakių šviesoje, apsupta mane mylinčių žmonių. Be jokių nuskausminamųjų, kateterių venose, lašelinių, be operacijų, be streso ir be kančios. Tikrai su šypsena. Kaip gimdė indėnės miškuose. Na, nes jeigu rytais darai jogą, geri žaliuosius kokteilius, skaitai Budos mokymus, tai ir pagimdyti turėtum sugebėti kitaip nei gimdė mūsų mamos tarybinėse ligoninėse.

Reikia pagimdyti kažkaip „dvasingai“, kad tai užmotyvuotų visam gyvenimui tave ir į šį pasaulį pasibeldusį kūdikį. Ir visai nesvarbu, jog gimdai ne miške apsupta pribuvėjų, o toje pačioje ligoninėje.

Sakoma, kad kūdikiui gimstant jo smegenyse išsiskiria tos pačios medžiagos kaip ir žmogui mirštant. Tad dvasiškai tai – labai svarbus momentas. O mokslininkai dar sako, jog gimti vaginaliniu būdu yra beveik būtina, nes mažasis ateivis lįsdamas lauk apsikrečia šio pasaulio bakterijomis ir tai sustiprina jo imunitetą. Būti išstumtam pro juodą tunelį šviesos link – tai ir pirmoji kūdikio pergalė šitame pasaulyje.

Aš puikiai įsivaizdavau tą momentą: pirmas sekundes po gimimo mano kūdikį paguldys man ant krūtinės ir mes turėsime kelias valandas šiai pirmai, bet tokiai svarbiai pažinčiai. Kūdikis pasijus saugus ir laukiamas, išmoks nuo pirmos akimirkos pasitikėti šiuo pasauliu, o mamos kūnas gaus stiprų stimulą pieno gamybai. Tai mano pergalės akimirka, nes TIKRA moteris tiesiog privalo pagimdyti pati.

Ir štai aš guliu, po 24 valandų, siaubinguose skausmuose, be miego, sutinusiomis kojomis ir rankomis. Įdomu, ar yra bent viena moteris, kuri tokią akimirką prisimintų žvakes, aromatines lempas ir smilkalus?

Gydytojai sustoję ratu diskutuoja Tai ką darom? Gal dar pagimdys… tema, o man jau temsta sąmonė. Buvau kaip ilgai pjaustytas, degintas ir kankintas žmogus, kuris tetrokšta mirties. Mirtis bus rami ir viską užbaigs. Šaukiu, bet jau nebepamenu ką, o gydytojai nusprendžia: Gerai, operuojam. Pasirašau kažkokius popierius (tiksliau, per pusę lapo nubrėžiu kryžių). Visai ne iš pykčio, tiesiog kitaip jau nesugebu. Guliu ir žiūriu į lubas apimta palaimingos ramybės, kol mano lova rieda į operacinę. Bet iki šypsenos – toli gražu. Nejaučiu jokios metafizinės didybės naujo žmogaus atėjimo akivaizdoje. Jaučiu tik užspeisto žvėries instinktus, kuris tegalvoja apie savo paties išsigelbėjimą – kai pagaliau viskas bus baigta.

Štai visas pulkas mėlynai apsirengusių žmonių sukiojasi aplink. Kažkas paskubomis pririša mano rankas prie stalo. Prieš paskęsdama ryškioje operacinės lempos šviesoje, dar spėju pagalvoti: kodėl jie mane nukryžiavo? Bet užmiegu ir tą akimirką nelabai svarbu, ar pabusiu.

Bet visgi vidury nakties pabundu. Bandau stotis ir eiti, tačiau kažkokia jėga mane guldo atgal į patalus. Pasirodo, tai – seselė. Ar visai nesusigaudai kur esi?! Tau gi gimė vaikas!

Gimė vaikas? Šitą aš visiškai pamiršau. Matyt, dėl to, kad maniau, jog numiriau.

Per miglą pradedu prisiminti, jog į palatą kažkada buvo įsiprašęs vaiko tėtis, paskubomis pasakė, kad dukra labai graži, panaši į mane, bet buvo greitai tos pačios piktos seselės išvarytas. Visai nenustebčiau, jeigu ji čia dirbo dar tuomet, kai gimiau aš…

Paryčiais grįžta protas. Seselė atneša kažkokį gyvą ryšulį ir sako, kad čia mano dukra: Visą naktį pas mus skyriuj klykė, tai pagalvojom, atnešim tau, kad apsiramintų. Tai tiek iš to švelnaus susipažinimo su šiuo nauju pasauliu.

Išaušus išsisklaido anestezijos rūkas ir užplūsta siaubingas kaltės ir pralaimėjimo jausmas. Nepatyriau gimdymo orgazmo ar dar kažkokios nesąmonės, negalvojau apie kūdikį gimdydama ir neguodžiau jo. Juk jam gimstant irgi skauda, tik kūdikis nesupranta, kas vyksta ir tai yra žymiai baisiau. Savanaudė aš. Viskas, ką sugebėjau padaryti, tai pasiduoti savo žemiems instinktams. O tai reiškia, kad esu mažiau žmogus. Tiesiog gyvulys. Bet ir tie patys pagimdo… O aš nepagimdžiau.

Į palatą pradeda rinktis žmonės, nešti gėles, sveikinti, o aš ant jų be proto pykstu. Nesuvokiu, su kuo jie mane sveikina. Juk nieko aš ypatingo nepadariau. Aš nepagimdžiau! O kas ateina sveikinti pralaimėjusį?

Tau gimė sveikas vaikas, tu gyva, nežinai kas būtų buvę, džiaukis – kalba visi, bet šie žodžiai nė kiek nepalengvina skausmo. Štai ateina aplankyti ir mane operavusi gydytoja. Tai ar prisimeni mane? Kai gimdei gimdei ir nepagimdei? – šypsosi ji nuoširdžiai nieko nesuprasdama. Lyg dar reikėtų priminti, jog nepagimdžiau. Pyktis ima net skaitant ligoninės išrašą: 20 valandą 38 minutės pagimdė moteriškos lyties kūdikį. Ką reiškia pagimdė? Gi jį iš manęs išėmė!

Grįžtu namo ir vis dar pykstu. Stoviu priešais veidrodį nuoga, vėl ir vėl žiūriu į randą pilvo apačioje ir pilasi ašaros. Štai jis, amžinas priminimas, simbolis didžiausio mano gyvenime pralaimėjimo.

Vis iš naujo mintyse groju tos lemtingos nakties įrašą ir svarstau, kas buvo ne taip. Ir tikrai, kiek daug aš radau klaidų. Nereikėjo sutikti, kad nuleistų vaisiaus vandenis, tuomet 20 valandų nebūtų buvusi riba, po kurios pagal savo vadovėlį gydytojai jau traukiasi skalpelį. Visi skubėjo – juk reikėjo sutilpti į tas nelemtas valandas, tad kažkuriuo metu pradėjo leisti gimdymą skatinančius vaistus.

Dar prieš patenkant į gimdyklą, šeštą vaiką pagimdžiusi mano palatos kaimynė dievagojosi: jei dar bent kartą tektų gimdyti su skatinamaisiais, iškart prašytų operacijos, nes TO skausmo pakelti tiesiog neįmanoma. Geriau šeši gimdymai nei vienas su skatinamaisiais. Šaunu, aš TĄ skausmą kenčiau pusę paros. O ir anesteziologė neatėjo laiku su nuskausminamaisiais, kurių, beje, išvis negavau, nes visi sakė: Nedaug liko, vaikas apdujęs gims nuo tų narkotikų ir gal pakentėsi? Kol paėmiau ir neištvėriau. Nereikėjo leisti, jog sąrėmio metu ir su 10 centimetrų gimdos kaklelio atsivėrimu mane guldytų, kaišiotų pirštus ir sustoję diskutuotų, ar aš pagimdysiu, ar ne. Gal reikėjo samdytis dulą? Ji būtų sergėjus mano nuovoką ir neleidus pasimesti kritiniu momentu? Daug ko reikėjo neleisti ir daug ką reikėjo daryti kitaip. Tačiau tuo metu visai nesinorėjo su niekuo ginčytis. Norėjosi tik, kad tai baigtųsi ir visai nesvarbu, kaip.

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju, kad aš nepraėjau šitos moteriškosios iniciacijos ir užstrigau pereinamajame etape. Likau nei ten, nei čia. Kažkokioj liminalioje būsenoje. Esu mama, bet kūnas nesuprato ir vis dar nesupranta, kaip ja tapau.

Tada pasižiūriu į miegančią dukrytę ir prisimenu eilutes iš tų nelemtų knygų – gimdymas nulemia visą vaiko likimą. Ir va – aš jį sušikau. Dabar ji sėdės kompleksuota pas psichoterapeutą ir aš būsiu kalta.

Nes nepakentėjau, kaip kad sakė akušerės. Kvaila mintis, bet ji tokia gyva, kad užvaldo sveiką protą. Nebe pirma naktis, kai pabundu pažadinta košmarų ir jaučiuosi išsekusi. Vėl paguodos ieškau sąmoningose knygose. O ten kaip tyčia rašo, kad moteriškosios energetikos centras yra gimda, iš jos visada galima pasisemti jėgų ir stiprybės. Tai velnias, man gi ją supjaustė. Viskas – gone. Gal iš čia tas siaubingas nuovargis ir visai ne pogimdyvinė depresija kalta? Aš, žinoma, nerimtai, bet panašu, jog niekas nesupranta, kas su manimi ne taip.

Apie 25 % visų gimdymų Lietuvoje baigiasi Cezario pjūvio operacija. Nors šios operacijos yra labai svarbios gelbėjant naujagimių ir mamų gyvybes, tačiau, anot specialistų, šis skaičius ženkliai per didelis. Taip ir išeina, kartais tiesiog dėl šventos ramybės… Aš irgi dėl tos pačios šventos ramybės buvau viena tų gimdančiųjų, kurias paskubėjo operuoti. Mano gimdyme taip ir liko tas skausmingas O jeigu? Gal turėjau pasirinkimą, bet buvau per silpna, todėl nuvyliau save ir naujagimį?

Tačiau bendravau su moterimis, kurioms nebuvo likę kito pasirinkimo. Dauguma jų jaučiasi ne ką mažiau pralaimėjusios. Pralaimėjusios prieš gamtą ar savo pačios susikurtą moters idealą. Šaunu, kad vėl atsigręžiama į natūralesnį gimdymą – toks jis ir turėtų būti. Kuo greičiau pamiršime sovietinį palikimą ir tą sisteminį nužmoginimą, tuo tapsime sveikesni. Tačiau nereikia nieko suabsoliutinti, net ir natūralumo. Juk kartais pamirštame, kad kai gimdymas buvo tik natūralus, jis labiau panėšėjo ne į palaimingą utopiją, o į rusišką ruletę.

Kad ir kaip norėtume, ne viskas mūsų rankose, o su per dideliais lūkesčiais labai lengva sudužti. Aš dužau kaip reikiant.

Tik praėjus dvejiems metams sugebėjau sau atleisti ir nebesijausti kalta. Nors vis dar negaliu žiūrėti į tik ką pagimdžiusių moterų nuotraukas be ašarų, bet mintyse didžiuojuosi savo stiprybe, dėkoju savo kūnui, kad padarė viską, ką tuo metu galėjo.

Jau moku šypsodamasi pasikalbėti apie gimdymą ir pajuokauti: šaunu, kad niekas tarp kojų nesuplyšo, nieko nekirpo, nieko nesusiuvo. O svarbiausia, turiu nuostabią sveiką dukrą, kurią pagimdžiau. Nes o kaip kitaip? Juk nesvarbu – išlindo vaikas per skylę tarp kojų, ar per skylę pilve. Stebuklas jau įvyko ir moters kūnas yra magiškas! Per devynis mėnesius jis sugebėjo savyje užauginti žmogų. O motinos meilė yra tai, kas augins ir lydės šį žmogų visą gyvenimą, net jeigu ji ir nebuvo šalia tas pirmąsias jo gyvenimo valandas.