Iliustracijos autorė Agnė Čižauskaitė
Nuotraukos autorius Donatas Zazirskas

Christopher Ryan ir Cacilda Jetha savo knygoje „Sekso aušra“ rašė:

„Seksualinis moters alkis tam tikra prasme primena gurmano apetitą. Priešingai nei dauguma vyrų, moterys nori ne tik pavalgyti – jos mieliau palaukia tam tikrų malonumų, patiektų tam tikrais būdais. Vyrai gali norėti moterų abstrakčiai, o moterys trokšta istorijų, veikėjų ir priežasties seksui.“

Tad ir papasakokite mums savo istorijas! Ne tik moterys, bet ir vyrai. Prasitarkite mums, kaip pavyko įveikti seksualines krizes santykiuose, kaip atradote tai, kas abiems malonu, kaip jums pavyko savo partnerį (-ę) sušildyti ir padėti jam (jai) atsipalaiduoti. Tai gali būti labai naudinga visiems kitiems. Jūsų patirčių lauksime čia man@nebegeda.lt
Šiandien su mumis savo istorija dalinasi Izabelė.

Man 22-eji. Šiuo metu jau pusantrų metų esu su mylimu žmogumi ir palaikau tikrai nuostabius santykius, įskaitant ir intymųjį gyvenimą. Pasigyriau? Ne visai. Ne visada taip buvo.

Mano pirmasis intymus savęs pažinimas įvyko kai man buvo 19 metų. Šiais laikais vėloka. Ir žinot, aš pati nemaniau, kad man jau žūtbūt reikia su kažkuo permiegot, nes tiesiog nebuvo potencialių kandidatų, o ir aš ne iš tų lengvai susižavinčių mergaičių. Tačiau būdama pirmakursė studentė, susidūriau su mėnesinių dingimu, kas kėlė nerimą, todėl pirmą kartą apsilankiau pas ginekologę. Ir tuomet man, jaunai, dar į sekso pasaulį neįžengusiai geltonsnapei, daug mačiusi ir šių laikų pasaulio taisykles puikiai išmananti ponia ginekologė atskleidė „tiesą“ ir leido man suprasti, ką iki šiol gyvenime dariau ne taip.

(Mėnesinės buvo dingusios apie pusę metų)

–Ar dareisi nėštumo testą? (pagalvok tik, kažkaip nebūtų dašilę turbūt)
–Ne, nelabai įmanoma, – nusijuokiau.
–Kada paskutinį kartą turėjai lytinių santykių?
–Nesu turėjusi.
Tyla.
–Kiek tau metų?
–19.
–Žinok, negalima meluoti, aš tau nieko nepadėsiu, jei nesakysi tiesos.
–Aš nemeluoju.
–Tau 19 ir neturėjai santykių? Nu stebėtinas susilaikymas šiais laikais.

Po šio vizito ne tik kad ėmiau ir įsivariau didžiulį kompleksą, gėdą, apie kurią niekam geriau nė neužsiminti, bet dar ir nesulaukiau jokių patarimų ar rekomendacijų, ką daryti su dingusiomis mėnesinėmis. Man buvo pasakyta, jog kadangi aš nekalta, manęs apžiūrėti negali, tai tiek. Maždaug: „Eik, susirask kažką, grįši moterimi, tada ir kalbėsim.“

Kad ir kaip juokingai ir apgailėtinai skambėtų, nuo to laiko aš ėmiau karštligiškai ieškoti, ką čia įsimylėjus, kad vėliau ir pasimylėčiau. Pirmasis kartas įvyko maždaug po pusmečio nuo vizito pas ginekologę, ir, kaip ir viduje buvau užprogramuota, netrukus pasirodė dingusios mėnesinės.

Tą žmogų aš pamilau tikriausiai iš reikalo, dabar suprantu. Jis man iš pradžių buvo tarsi medikamentas, išgydęs mano „negalią“, tarsi instrumentas, kurio man jau reikėjo. Vis dėlto, viskas buvo neblogai, man patiko seksas, aš mėgaudavausi tomis trumpomis 5 ar 7 minutėmis, jausdavau džiaugsmą, kai jis baigdavo. Ir nuolat stebėdavausi, kodėl visi taip dievina orgazmą, manydavau, sutirština spalvas. Buvau tikra, kad ir aš patiriu orgazmą, tik jis kitoks, arba mano vertinimo standartai kitokie.
Niekada nepripažinau sau, jog orgazmo niekada taip ir nepajaučiau. Diskutuodavome su draugėmis, kurios, kaip ir žmonės internetuose, paišydavo orgazmą nuostabiausiomis spalvomis, o aš tik pritariamai linksėdavau, nors viduje nebuvau tokia užtikrinta tuo.

Niekada nebuvau galvojusi apie masturbaciją. Man tai – vyrų dalykas. Jei kur ir rasdavau straipsnių apie moterų masturbaciją, buvau tikra, jog nė viena taip nedaro, o jei kuri ir daro, tai joms kažkas negerai.

Taip jau įvyko, ir labai ačiū kažkam iš aukščiau, kad įvyko, ir mes su mano „gydytoju“ išsiskyrėme. Buvo labai skaudus laikotarpis, bet čia jau kita tema.
Po kurio laiko mano gyvenime atsirado Žmogus.
Tas Žmogus taip pat turėjo problemų. Aš, kaip vėliau supratau, irgi jų turėjau.
Mes pagydėme vienas kitą.
Atvirumu. Drąsa. Nebijojimu išsikalbėti, atvirai, neslepiant pačių gėdingiausių detalių.
Per antrąjį suartėjimą su Žmogum pajaučiau kažką, nuo ko išsigandau, bet ir buvau apstulbusi. Nerealiausias jausmas. Kas tai, klausiau aš savęs.
Ir man buvo be galo sunku ir bene neįtikėtina, jog visą tą laiką aš tik maniau žinanti, ką reiškia mylėtis… Iš tikrųjų mylėtis. Pažinti save, savo kūną ir savo norus.

Kai ne kiekvieną kartą mane ištikdavo tas palaimingas jausmas, sunerimau. Buvo sunku vėl grįžti į savo nepatyrusius metus, valgyti skrebutį, kai jau paragavai torto.

–Užsidėk pirštus čia, – patarė Jis man. – Judink.
Man buvo nedrąsu prie Jo liesti save, ir dar šitaip. Gėda.
Bet o Žmogau, kaip buvo gera ir vėl.

–Užsidėk pirštus čia, – patarė jis man. – Judink.

Aš supratau, jog norint, kad būtų gera visada, reikia ir pačiai pasistengti. Negali gulėti kaip rąstas ir laukti.
Tada pabandžiau tą dalyką, ko, maniau, jokia normali moteris su savimi nedaro. [masturbaciją]
Nustebau, jog tai veikia.
Pažinau save.
Išsilaisvinau.
Man nebaisu liesti save, daryti taip, kad būtų gera ne tik Jam, bet ir man.
Aš supratau, jog tam, kad būtų gera man, reikia dalyvauti ir man pačiai, ne tik Jam. O tai patinka ir Jam. Taigi, abipusė nauda.

Aš nebebijau savęs ir savo kūno. Aš pažįstu savo kūną.
Tai svarbiausia.
Nebijoti.
Bandyti.
Atrasti.
Mėgautis.