Aš esu trans ir mano tėvai to nepripažįsta

Tekstą atsiuntė Silvestras
Iliustracijos autorė Gabija Zava

Kai aptikau nebegėda.lt interneto svetainę, iškart pagalvojau, kad galėčiau nusiųsti jums ir savo patirtis. Paskui pagalvojau, kad galbūt ne, nes dėl savo problemos man vis dar gėda. Ir visgi po ilgų svarstymų nusprendžiau parašyti ir atsiųsti, nes žinau, kaip sunku, kai jautiesi vienišas ir manai, kad niekas tavęs negali suprasti. Savo istorijomis dalintis privalome.

Galbūt kas nors iš tų žmonių, kurie skaitys šitą tekstą, pagalvos ar net parašys komentarą, kad būk toks koks esi, nesvarbu ta šeima, šeima tavęs nenusipelno, jeigu tavęs nepriima. Galimai iš tiesų kartais per daug galvoju apie kitus, bet su tokiomis nuostatomis esu linkęs nesutikti, nes šeima visuomet palaikė mane, mano veiklą, visuomet iš tikrųjų mane mylėjo. Dabar esu viskuo aprūpintas aštuoniolikmetis, vis dar mokausi mokykloje ir neturiu rūpesčių dėl išgyvenimo. Taip be niekur nieko išsinešdinti ir rūpintis savim būtų be galo savanaudiška ir neetiška. Nekalbu apie tuos atvejus, kur tėvai iš tikrųjų neskiria savo atžaloms nei dėmesio, nei rūpesčio.

Ir su tokia problema – kaltės jausmu – susiduria neretas iš mūsų. Daugelis, kiek pastebėjau, nusispjauna ant gimdytojų ir išvadina juos homofobais, bet iš tikrųjų retas susimąsto apie tai, kad vyresnioji karta apie LGBT nieko nežino. Žiniasklaida apie tai kalbėti vengia, problema nenarstoma ir nesprendžiama…

Retas susimąsto apie tai, kad vyresnioji karta apie LGBT nieko nežino.

Bet tai iš tikrųjų žiauru, kai viskas, ko tu nori, – tai tik pakeisti savo išvaizdą ir statusą, bet žinai, kad jeigu tai padarysi, tavęs gali atsisakyti tau labai brangi šeima, draugai nebe juokais pradėti vadinti „pyderu“, o sutiktas geriau pažįstamas kunigas – pasiūlyti egzorcizmą. Beje, nesu apsėstas, nes meldžiuosi kiekvieną vakarą, retkarčiais apsilankau bažnyčioj, be problemų galiu liesti šventintus daiktus ir panašiai. Noriu ne žudyti, ne vogti, ne dalyvauti svingerių vakarėliuose, ne skaudinti artimuosius, bet tik pasikeisti lytį ir gyventi kaip normalus žmogus. Dirbti savo darbą, vakarais prisėsti prie playstationo, skirti savo pajamų labdarai, savaitgaliais apsilankyti įdomiuose miesto renginiuose ir bet kada susiskambinti ar aplankyti šeimą bei giminaičius. Ne prievartauti šunis, vaikus ar numirėlius. Ne.

Manau, dar turėčiau pakalbėti apie tai, kaip supratau, kas esu, ir kas buvo po to, nes ir pačiam man susivokti padėjo būtent kito žmogaus atvirumas. Kad esu trans žmogus, supratau birželį prieš pusantrų metų, perskaitęs Beatos Tiškevič interviu su tokiu pačiu žmogumi. Palyginau jo ir savo „simptomus“… Maniškiai buvo tokie, kad nuoširdžiai nemėgau lėlių ir jas mieliau iškeisdavau į mašinytes, nemėgau suknelių, „špaklius“ man iki šiol kelia siaubą… Tokį patį siaubą kelia ir aplinkinių merginų ar moterų spaudimas elgtis bent kiek moteriškiau, sulaukiu pastabų dėl nemoteriškos eisenos, nemergaitiškų kompiuterinių žaidimų bei panašiai. Sapnuodavau ir tebesapnuoju save vyrišku asmeniu. Kai supratau, kas esu, nemiegojau bemaž visą naktį, bet viską apmąsčius man be galo palengvėjo. Ėmiau žiūrėti FTM (angl. female to male – iš moters į vyrą) Youtube vaizdo įrašus ir mane žavėjo tai, kaip mano likimo draugai pasikeisdavo ir prisitaikydavo prie aplinkos bei susidorodavo su naujais iššūkiais. Aišku, paskui galvą ėmiau laužyti dėl kitų dalykų – kur teks gauti pinigų, kur teks pasidaryti operaciją, kaip reikės bendrauti su bičiuliais bei artimaisiais. Bet šitokie svarstymai, mano nuomone, yra geriau nei nesuvokimas, kodėl esi toks, ar manymas, jog tau reikia gydytis.

Tą pačią vasarą bandžiau papasakoti mamai, kad esu transseksualas. Savo tėvui to nusprendžiau nepasakoti, nes maniau ir tebemanau, jog būčiau momentaliai išmestas iš namų, o benamio duona kaip ir nevilioja. Bet bandant pasikalbėti mama man papasakojo, kad, pasirodo, turime tolimą giminaitį pedofilą, ir jis nesikreipė pagalbos, todėl įsmuko į dideles bėdas. Supratau, su kuo lyginama mano problema ir aš pats. Mama patikino, kad mes turim pinigų ir psichologams, ir psichiatrams, jeigu tik kas ne taip. Įvertinau jos norą padėti ir nesupykau. Tuomet man kažkaip pavyko išsisukti pasakius, kad tas pokalbis buvo kaip ir juokais.
Tiesą sakant, nuo tokio melo pykina.
Pykina ir nuo minties, kad toks dalykas yra lyginamas su baisiais seksualiniais nusikaltimais. Dėl šios priežasties ir dėl visa ko, kas gali nutikti, tai, kad esu trans žmogus, atskleidžiau tik savo artimiausiems draugams.

Girdėjau, kad transseksualumas išgydomas, bet prisiklausiau, kad tas „gydymas“ sulaužo protus ir sugadina gyvenimus. Prisiklausiau, prisiskaičiau visko. Pusmetį po to, kai ėmiau manyti, kad man su protu iš tikrųjų kažkas negerai ir turiu gydytis, Amerikos psichiatrų asociacija, ar kaip ten ji, išbraukė transseksualumą iš psichikos ligų sąrašo. Likau sutrikęs. Sklinda kalbos, kad tai padariusioje komisijoje visi buvo LGBT+, nors tai nėra patvirtinti duomenys. Beje, dėl psichikos pažeidimų, neatsimenu jokių stiprių išgyvenimų iš savo vaikystės, kurie būtų galėję mane padaryti tokiu. Atsimenu tik tai, kiek daug turėjau „transiškumo simptomų“.

Domėjausi, dėl ko taip gali nutikti, kad tampi nenormaliu. Rodos, aiškios priežastys nenustatytos, tačiau aptikti tam tikri genetiniai pakitimai smegenyse. Prigimtiniai. Gyvūnams būdingi gėjų, lesbiečių ar biseksualūs santykiai. Apie transus ten, deja, kaip ir negirdėjau. Esu toks… ir viskas.

Na, o kalbant apie ateitį, tikiuosi pabaigti mokyklą, pabaigti studijas, o paskui jau, priklausomai nuo LGBT+ padėties Lietuvoje ir santykių su artimais žmonėmis, bandysiu pradėti tranziciją.

Komentarai (17)

  • Gabrielė

    Labas, labai džiaugiuosi, jog prabilai apie save ir savo jausmus, esi begalo stipri asmenybė, jog viešai pasidalinai sava istorija <3 o dėl gyvūnijos, žinok, ir tarp gyvūnų egzistuoja trans! Pasižiūrėk http://www.bbc.co.uk/programmes/articles/2gCkNYpCZVSZTpr5tsqlfjn/filming-fish-that-change-sex
    Tai tik įrodo, jog nesame mes kažkokie nenormalūs, lyties keitimas egzistuoja ir gyvūnijoj! Linkiu visokeriopos stiprybės, laikykis <3

    reply
  • Kamilė

    Niekada daug nesidomėjau kas kaip ir kur ten su trans vyksta 🙂 bet viskas ką pasakei apie save tinka mano situacijai… bet apie operaciją kažkaip negalvojau, esu tokia kokia esu, kaip draugai sako berniukas be pasididžiavimo, bet esu laiminga ir taip. Man labai įdomu, kam jauti lytini potraukį? Ir apskritai ar tai turi įtakos tokiems dalykams? Pati esu bi, galbūt dėl šios priežasties iki tokio apsisprendimo kaip operacija ir nedaėjau, bet tavo situacija labai sudomino. Šeima yra svarbu, bet gyvenimas tavo, stiprybės tau toliau einant savo pasirinktu keliu! 🙂

    reply
    • Belytis asmuo

      Tie “draugai”, kurie sako apie vulvą turintį asmenį kaip apie asmenį “be pasididžiavimo” yra akivaizdžiai seksistai. O paskui stebimasi, kodėl tiek daug moterų su žemu libido ir nesugebančių patirti orgazmo, nepažįstančių savo kūno.

      reply
  • Silvestras

    Na, yra ir abilyčių moliuskų, bet jiems tai kaip ir natūralu, o gyvūnų, kurie pergyventų, kad gimė ne tokie, lyg tai rasta nėra 😀 Labai ačiū už palaikymą!

    reply
  • Silvestras

    Kamile, dėl to nesu dar tikras, bet manau, jog esu biseksualas. Jeigu kažkas domina, galime ir susisiekti asmeniškai 🙂

    reply
  • Cecilia

    Labas, Silverstrai, ačiū už tavo drąsą ir atvirumą!:) Perskaičius tavo įvardijamus simptomus, kurie, pasak tavęs, įrodo, kad esi trans, man kilo pora klausimų. Ar nebus taip, kad potraukis mašinytėm, video žaidimams, “nemoteriška” elgsena ir pnš. tiesiog yra tavo asmenybės dalis, tavo būdo bruožai, kurie mūsų visuomenėj stereotipiškai labiau priskiriami vyriškai lyčiai? Juk tai nebūtinai reiškia, kad esi vyras. Jei neatitinki visų “moteriškų” savybių, dar nereiškia, kad reikia darytis brangias ir sudėtingas operacijas, vien tam, kad pasikeistum lyt. organus, tapatybę ir įspraustum save į kitus rėmus. O kas jei vieną dieną pamėgsi dažytis, tada vėl norėsi būt moterim? Suprantu, kad dar išgyveni paauglystes laikotarpį, esi dar šiek tiek pasimetęs ir kyla noras su kuo nors susitapatinti, priklausyti kažkokiai grupei. Galbūt dėl to ir kyla dalinis palengvėjimas, priskyrus save prie trans žmonių? Tikrai nenoriu taves nuteikti prieš tai, ką esi nusprendęs ar pakeisti tavo nuomonės, tiesiog duodu peno pamąstymams. Manau, nereikia skubėti sprausti savęs į kažkokius rėmus, branda yra būtent tada, kai sugebame savo įvairiapusiškumą sintezuoti. Linkiu neskubėti ir priimti save toks, koks esi, nekreipiant dėmesio į aplinkinių neigiamus komentarus; esi nuostabi, protinga, auganti asmenybė.

    reply
  • Daniel

    Aš irgi trans! Labai drąsu, kad daliniesi savo istorija.

    reply
  • Jovita

    Labas!
    Siūlau Laurą Bridgeman & Serge Nicholson “There is no word for it” – mažytė, bet gan gera knygutė. Padeda suprasti trans situaciją ir jausmus. ☀️

    reply
  • Ona

    Labai Tau ačiū, kad pasidalinai. Esu tikra, kad ši tema aktuali daug daugiau žmonių, negu gali pasirodyti iš to, kiek apie tai viešai kalbama.

    reply
  • Rin

    Nuo vaikystės jaučiausi nepatogiai, nes žinojau, kad kai užaugsiu, turėsiu spraustis į “moteriškumo” rėmus. Mama labai pamėgo frazę “kodėl tu tokia nenormali”, kai nenorėdavau vilktis suknelės, darytis pedikiūro ar leistis padažomai. Bet dažniausiai mane erzindavo socialiniai aspektai. Ruby Rose video privertė mane pradėti pokalbį su savimi. Bet tada supratau, kad vaikinu būti taip pat nenoriu. Todėl man vis dar gėda. Nes negaliu “pasirinkti pusės”. Nes nenoriu “pasirinkti pusės”. Man labai gerai be jų.

    reply
    • Rosita

      Galbūt esi non-binary transgender? Yra daugybė tapatybių. Būna, kad žmogus blogai jaučiasi, kaip jį suvokia aplinkiniai, nuo mažens atrodė, kad jo kūnas kažkoks ne toks (pvz., norėjo, kad būtų belytis kūnas), nuo paauglystės nekenčia kažkokių savo kūno bruožų, susijusių su lytimi- tai bus lyties disforija (gender dysphoria), kuri gali netgi sukelti ilgalaikį stresą, depresiją ar norą nusižudyti. Tuomet žmogus pasiryžta keisti savo kūną (ar kitaip rengtis). Tačiau gali ir viso to neišgyventi, ir vis tiek jaustis, kad nenori savęs talpinti į binarinės lyties rėmus.

      reply
  • Miglė

    Dėl artumo šeimai ir nenorėjimo išsiskirti. Po mokyklos, ypač išsikrausčius, truputį nutolau nuo namiškių. Ne dėl priežasties, bet išvažiavus atsirado nauji žmonės, nauja veikla ir nauji reikalai. Ir šeimyną pradėjau vertinti kritiškiau, ir tapau savarankiškesnė, nors myliu visus iki ausų. Galbūt tokiu atveju tau būtų lengviau tvarkytis su senai pažįstamų reakcija, o naujoje erdvėje pats apsigaubtum palaikančiais žmonėmis. Tad gal viskas išsispręs palaipsniui!

    reply
  • O. Č

    Cheers mate, kad radai save.

    reply
  • Sandra

    Atrasti save nėra lengva. Ypač šalyje kur LGBTQIA asmenys yra diskriminuojami ir žiūrimi kaip į sergančius ar iškrypimus net turinčius asmenis. Aš linkiu kuo didesnės stiprybės tau <3 Ir skaitant komentarus čia, manau tikrai atsiras ne vienas asmuo kuris išties tau pagalbos ranką ar petį 🙂 Tu esi nepakartojamas asmuo, kuris atrado galią pasidalinti savo išgyvenimais su kitais. Ačiū tau už tai. Siunčiu tau savo meilę ir linkiu stiprybės ir kantrybės keičiant savo kūną į tą, kuris buvo uždarytas tavo viduje ir nori būti išlaisvintas į išorę <3

    reply
  • Eva

    Sveiki, be galo malonu ir įdomu skaityti jūsų visų komentarus ir žinoma patį tekstą tad apie tai labai norėčiau padiskutuoti atskirai ir šia tema pradėti rašyti blogą. Tad kas galite susisiekite su manimi per gmaila. Nuoširdžiai lauksiu jūsų žinučių bei pasipasakojimų❤️
    eva.simutyte@gmail.com

    reply
  • janette

    Aš parašysiu..vėliau

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.