12 mūsų sekėjų klausimų translytei moteriai ir jos atsakymai

Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė

Prieškurį laiką savo instagramo paskyroje jūsų pasiteiravome, ko pasitaikius progai norėtumėte paklausti translyčio žmogaus. Gavome tikrai nemažai jūsų žinučių su įvairiausiais klausimais, kurių dalį atsakyti paprašėme Julios, Lietuvoje gyvenančios ir savo lytinio identiteto neslepiančios translytės moters. Ji savo lytinį netapatumą suvokė dar būdama 11-os ir stengėsi išlaikyti šią paslaptį ir pritapti. „Tai reikalavo didžiulių pastangų“, – sako Julia. „Nelikdavo jėgų nei bendrauti, nei mokytis, nei groti orkestre. Keistis pradėjau 33-ejų, kai pagaliau supratau, jog žmogus gali tapti bet kuo, bet niekada nenustos būti savimi. Tad kokia prasmė sąžiningai stengtis įtikinti visus, kad esi tuo, kuo nenori tapti?“, – retoriškai klausia Julia. O toliau – jos atsakymai tiems, kuriems įdomu, kaip ir kuo gyvena translytis žmogus.

Kaip tavo translytiškumą priėmė tėvai, šeima, draugai?

Tėvų pirmoji reakcija buvo stulbinamai gera. Prieš pradedant keistis turėjau mažai draugų. Nes žmonės jaučia, kad kažką slepi ir neatsiskleidi ir tai trukdo bendrauti, surasti bei išlaikyti draugų. Tada aš nebūčiau patikėjusi, kad sutiksiu daug daugiau gerų žmonių. Dar sužinojau, kad kiti žmonės labiau stebi, kaip aš jaučiuosi, besikeičiant man, besikeičiant sąlygoms, ir keičia savo nuomonę. Jei kas nepriima iškart, gali priimti po kiek laiko.

Kokie žmonių klausimai tave pykdo?

Pernelyg asmeniški klausimai ar kai jie užduodami per anksti. Vulgarūs dalykai. Nešvankybės. Domėjimasis anatominiais aspektais. Patarimai ar reikalavimai dėl lėtesnio ar greitesnio lytinio perėjimo. Reikalavimai būtinai dalyvauti drag. O dar kritika dėl stiliaus ir išvaizdos. Belieka pripažinti – kitų žmonių „blogas skonis“ yra opi problema įmantriems estetams.

Ar svarstai hormonų terapiją, lyties keitimo operaciją?

Tai yra labai asmeniškas klausimas. Apie tai kalbėčiau nebent su specialistu ar išrinktais artimais draugais. Antra vertus – neromantizuokite! Lytinį perėjimą sudaro pirmiausiai socialiniai, gyvensenos pokyčiai, ne vien sveikatos priežiūra. Lyties keitimas yra ilgas kelias, procesas, o ne kažkuri viena ar kita procedūra. Tai nėra viskas, ko reikia norint justi vidinį komfortą ar net saugumą, svarbus ir santykis su savimi bei aplinkiniu pasauliu.

Kaip suprasti, kas esi ir pradėti keistis?

Lankydamas, pavyzdžiui, būrelį greit pajusi, ar tau jis tinka, tiesa? Bet lytis yra žymiai daugiau nei būrelis ir čia ne taip paprasta. Jeigu tau trukdo ar blaško tai, kaip kiti tave mato, kam tave priskiria, kaip su tavimi elgiasi ar tavo lytiniai bruožai tavęs netenkina, tada verta susimąstyti. Ar tas lytinis netapatumas reikalauja iš tavęs per daug?

Ar supranti, kas pasikeis dėl perėjimo ir ką tai tau suteiks? Gal tas problemas galima išspręsti kokiais nors kitais būdais?

Pradėti keistis įmanoma tik susitaikius su savimi. Keistis reiškia pradėti pasitikėti žmonėmis ir nustoti slėpti bruožus, iš kurių jie gali atpažinti tavo tapatumą, dėl kurių jie gali užgauti, tyčiotis. Leisti jiems matyti kas esi, gyventi kuo atviriau ir drąsiau. Skirti save gyvenimui, o ne bėgti ir slėptis nuo jo.

Ar gerai jautiesi sveikatos priežiūros įstaigose? Ar reikalingos būtent translyčiams žmonėms skirtos gydymo įstaigos?

Manau, reikia leisti gydytojams tiesiog dirbti savo darbą. Jau sutinku specialistų, kurie girdi, kad vizito metu šneku tik moteriška gimine ir gal po minutės patys klausia, kaip jiems į mane kreiptis. Ir tikrai keičiasi jų intonacija ir tembras, netgi kūno kalba. Atskirų įstaigų, manau, nereikia. Reikia, kad kiekvienas įstaigos darbuotojas žinotų kaip elgtis su lytiškai netapačiais pacientais, pavyzdžiui, registratūroje… Galbūt rašyti pastabą ant kortelės „Įvardžiai – ji, jos, jai / jis, jo, jam / jie, jų, jiems“ tiems, kam tai yra svarbu?
Reikia, kad esamos įstaigos būtų prieinamesnės. Kad bent visose apskrityse (ar rajonuose) būtų paruoštų specialistų ir netapatumą jaučiantis asmuo galėtų pirmiausia kreiptis ir gauti kokybišką psichologinę paramą neatidėliodamas pusę metų ar daugiau.

Reikia socialinio darbuotojo ar šeimos gydytojo konsultacijų, per kurias tinkamai informuotų, padėtų įveikti stresą, baimę, nežinią tiek pačiam, tiek šeimos nariams.

Ir kad būtų apmokytų endokrinologų rajonuose. Chirurgijos klausimus, manau, galima būtų spręsti didžiuosiuose šalies miestuose. Medicininė perėjimo pusė pasaulyje yra gerai ištirta, nes kiekvienas atvejis vyksta atsakingai, tik su gydytojų priežiūra.

Kada pradėjus romantiškus santykius yra tinkamas laikas pasakyti, kad esi translytis? Ar nebūtina?

Lytinis netapatumas nėra dalykas, kurį vertėtų slėpti kuriant artimus santykius. Čia nėra gėda ir tai turėtų būti akivaizdu abiem partneriams. Tad apie tai pasakyti būtų gerai kuo anksčiau. Galite pradėti nuo klausimo „Ką žinai apie translyčius žmones?“

Jeigu sužavėjote žmogų, gali būti, kad jam jūsų tapatybė priimtina. Kita vertus, gali būti, kad partnerį žavi būtent jūsų translytiškumas. Bet juk žmonės vieni kitus sužavi ne tik savo lytiniu tapatumu, o ir išvaizda, talentais, pinigais, humoro jausmu ir t.t. O jeigu translytį žmogų įsimylėjo būtent dėl translytiškumo? Tai gali būti priežastis pasakyti tam žmogui Ate, nes norite kitokio dėmesio ir elgesio. O gal tai bus priežastis kažkam jus atstumti – bet kuriuo atveju, ledo storį geriau patikrinti kuo anksčiau.

Kodėl kai kurie translyčiai žmonės labai stereotipiškai persirengia kita lytimi? Būtinai kablai, makiažas ir t.t.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad man žmonės dažnai sako, kad unisex drabužiai būtų geriau, kad moteriškos šmutkės atrodo blogai… Tačiau translyčiai asmenys, kaip ir visi mes, rengiamės ne vien dėl grožio, bet ir dėl geresnės savijautos.

Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, dėvėdama vyriškais ar unisex drabužiais, translytė moteris gali jausti nerimą.

Jai vyriški rūbai gali priminti ankstesnį gyvenimą. Ji gali jausti spaudimą pritapti prie tų rūbų ir išvaizdos, imtis to vyriško vaidmens.

Aš pati dėvėdama moteriškais drabužiais jaučiuosi lengviau iš tos pusės, kad nejaučiu inkaro, tempiančio į bedugnę, kurį visada jausdavau tada, kai gyvenau neatsiskleidusi.

Kur translytės moterys perka batus? Parduotuvėse net 41 dydį sunku surasti. O ką jos daro?

Kaip ir visi – visur, kur parduoda! 🙂 Visur reikia ieškoti ir drąsiai matuotis. Second handai? Butikai ir parduotuvės? Amazon? Wish? Ali? Didieji tinklai? Ačiū dievui, aviu 41/42. Randu. Didesnių dydžių avalynę jau tikriausiai lengviau yra siūti pagal užsakymą ar pirkti online. Ieškantys suras.

Ar tau patinka drag show? Man tai žiauriai!

Ne. Nebent dainuoja gyvai. Drag yra kietas dalykas ir savarankiška meno šaka. Bet ji man asocijuojasi labiau su ankstesniu gyvenimo etapu. Kada man reikėdavo vaidinti ir lipsyncinti for my life, kad pritapčiau. Dabar noriu atsipūsti nuo to. Bet gal aš tik per mažai apie tai žinau.

Kaip sekasi gyventi visuomenėje būnant translyčiu? Ar sunku rasti palaikančių žmonių? Ar jautiesi saugiai?

Jūs net neįsivaizduojate, kokie žmonės yra geri. Palaikantys dažniausiai yra tie, prie kurių gali nusiraminti, atsipalaiduoti. Jeigu jūsų nepriima – čia gali būti ženklas, kad jūs dar nepasitikite kitais, gal bandote gintis. Čia nėra kova, kurią įmanoma laimėti. Atvirkščiai.

Parodykit, kad jums yra gerai būti tuo, kuo esate, kuo siekiate būti, ir nereikės nieko aiškinti.

Pilnai atsivėrusi jaučiuosi žymiai saugesnė. Užgauna ir įžeidinėja žymiai mažiau negu anksčiau. Parodykit, kad jaučiatės saugiai, ir tai atstos tūkstantį žodžių. Jūs būsite geru pavyzdžiu, kad galima būti savimi, o tai reikalauja ir stiprybės, ir savigarbos, ir puoselėjimo.  Atsipūskit ir drąsiai būkit draugiški. Aš netgi darbą radau prisistačiusi tuo, kas esu. Jaučiuosi puikiai!

Kaip jautiesi ir ką reiškia būti translyčiu? Koks tai jausmas/savijauta?

Turiu tokį palyginimą iš vaikystės. Gyvenau Naujamiesty, o mokykla buvo prie Žaliojo tilto. Važiuodama, būdavo, taip užsimirštu, kad neišlipu iš troleibuso ir likus vienai stotelei užsidaro durys ir toliau trulikas suka Katedros link, vietoj to, kad važiuotų Žaliojo tilto link. Supranti kas vyksta ne iškart, gal kada stovi dešinėje eismo juostoje ar jau besukant. O Mindaugo tilto tada dar nebuvo. Ir tie jausmai, kai matai tolstantį Žaliąjį tiltą, reikiamą stotelę, savo mokyklą, kai pikta, kad pavėluosi, kai skaudu, kad reikės eiti pėsčiomis atgal, kad ničnieko negali padaryti.

Tikrai nejauku, kad važiuoji kita Neries pakrante, ir gali tik stebėti, kaip gyvenimas, kurio tau reikia, vyksta be tavęs.

Tekdavo pėsčiomis eiti atgal iki Žaliojo tilto, nes taip buvo greičiau. Bet kiekvienas žingsnis atgal jaučiasi kaip saldi svarbi pergalė. Nes atkovoji gabalėlį savęs. Tampi tuo, kuo jauti, kad turi būti. Kai viskas ima vykti taip, kaip reikia. O gyvenimas tęsiasi ir turi daugiau prasmės, grįžta spalvos. Ir viskas atrodo gražiau.

Kadangi esi buvęs tiek vaikinu, tiek mergina, kuo būti šioje planetoje lengviau?

Lengviausia yra tada, kai esi laiminga. Bent kada jautiesi savimi ir jautiesi tikra, jauti, kad egzistuoji. Tai padeda ištverti didžiausius sunkumus. Ir šiaip, kaip galima sakyti, kad lengva gyventi tada, kai tenka visą save pašvęsti tam, kad pritaptum ten, kur visai ne tavo vieta. Ir stengtis, kad tavim patikėtų tavo draugai ir artimieji, kad tikrai esi tuo, kuo nenori būti! Tai reikalauja begalės pastangų, kurias geriau skirti kitam tikslui.

Patys pasakykit, ar jums būtų lengviau dirbti kažkieno kito darbą? Leisti laiką ne savo kompanijoje? O gyventi ne savo lyties gyvenimą su visais įmantrumais?

Ir jeigu bandysite visa tai vaidinti – ar jums liks laiko gyventi sau? Abiejų lyčių gyvenimo patirtis padeda geriau suprasti, kada tave priima – taip ar kitaip. Gal padeda suprasti ką lytys turi bendro, kuo jos skiriasi. Ši patirtis verčia žymiai įdėmiau žiūrėti į pasaulį.

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.