Begėdžiai: sekso pradžiamokslis

Susitinkam Spalio 3d., klube Tamsta, Vilniuje!
Į viršų

Tėvystė be lyčių stereotipų

Nuotraukos iš pašnekovės archyvo

Žinojimas –mergaitė ar berniukas – mūsų visuomenėje vis dar nulemia tai, kaip vaikas bus auginamas, kokios spalvos drabužiais bus rengiamas, kaip bus bendraujama ir kokias lyčių normas bei vaidmenį jam priskirs tėvai, o vėliau ir aplinka. Nuo mažens vaikams priskiriami lyčių stereotipai tapo tokiomis senomis ir įprastomis taisyklėmis, jog mes jų nebepastebime. Mažą mergaitę apipilame tokiais komplimentais, kaip: graži, švelni, trapi gėlelė , kai berniukas girdi žodžius: stiprus, tvirtas, sveikas kūdikis. Ir tai tik pradžia. Vėliau, augdami, mes susiduriame su dar didesniu taisyklių rinkiniu, kuris priskiriamas vyro arba moters lyčiai. O žaislų, drabužių ir reklamos industrijos kasdien skatina tėvus rinktis tarp mėlynos ir rožinės.

Tačiau ne visi tėvai yra patenkinti lyties nustatytomis normomis, kurios nusako, kaip berniukams ir mergaitėms leidžiama ar draudžiama elgtis. Nenorėdami įsprausti savo vaikų į stereotipų formuojamus rėmus, tėvai vis dažniau renkasi tėvystę, nesiremiančią lyčių stereotipais (ang. gender-neutral parenting).

O kas gi yra tas GNP (gender-neutral parenting arba tėvystė be lyčių stereotipų?)

Šis pasaulyje vis labiau plintantis auklėjimo būdas dar neturi tikslios apibrėžties ir gali būti kelių lygių. Vieni tėvai pasirenka niekam neatskleisti savo vaiko lyties, suteikdami jam laisvę paaugus identifikuoti savo lytį pačiam/-iai. Kiti tėvai renkasi kiek švelnesnį tokio auklėjimo būdą: neskirsto žaislų, leisdami vaikui žaisti su mašinytėmis, slaugyti lėles, konstruoti ir pan., vengia rožinių ir mėlynų drabužių, renkasi neutralesnes spalvas, taip pat vengia įprastinių mamos ir tėčio rolių, kuomet mama nuolat plauna indus ir gamina šeimai pietus, o tėtis kieme pjauna žolę ir įkala vinį į sieną. Taigi, svarbiausias šio auklėjimo tikslas yra suteikti vaikui šansą atrasti tai, kas jis yra, jo neribojant.

Apie tai, kodėl pasirinko auklėjimą nesiremiant lyčių stereotipais, kokiais būdais jį taiko ir su kokia aplinkos reakcija susiduria, kalbėjausi su Ernesta Sabaliauskiene, kuri augina beveik dvejų su puse metų vaiką.

Kaip nusprendėte pasirinkti GNP?

Noras ir supratimas atėjo natūraliai. Manau, kad mūsų visuomenė per daug sugadinta lyčių stereotipų. Aš nenorėjau, kad mano vaikas augtų su jo/jos lyčiai priskirtais vaidmenimis. Berniukai nuo mažens girdi žodžius: „Tikri vyrai neverkia, susiimk.“ Vėliau jie tampa vyrais, kurie nemoka išreikšti savo emocijų ir dažnai renkasi smurtą ar alkoholį joms reikšti. O mergaitėms sakoma, kad moterys turi būti gražios ir tvarkingos, jos padeda mamai virtuvėje, tvarko namus, nesispjaudo ir šneka kultūringai. Tai girdėdamos, mergaitės užaugusios kenčia, nes apsikrauna nuo vaikystės priskirtomis atsakomybėmis. Susiformuoja modelis, kad moteris turi būti ideali žmona ir vaikų mama, kuri viskuo pasirūpina pamiršdama save.

Berniukai nuo mažens girdi žodžius: „Tikri vyrai neverkia, susiimk.“ Vėliau jie tampa vyrais, kurie nemoka išreikšti savo emocijų ir dažnai renkasi smurtą ar alkoholį joms reikšti.

Man atrodo, kad jokie tėvai nelinkėtų savo vaikui tokios į rėmus įspraustos ateities. Tėvų pareiga yra leisti vaikui išsiskleisti kaip individualiai asmenybei, kokia ji bebūtų. Vaikas turėtų maudytis besąlygiškoje meilėje ir mes turėtume suteikti jam laisvę skleistis savomis spalvomis.

Kokiais būdais pritaikote tai savo vaiko auklėjime?

Visų pirma, neskirstau žaislų į mergaitiškus ir berniukiškus. Nedraudžiame savo vaikui žaisti su lėlėmis, mašinytėmis ar dinozaurais. Taip pat ir su drabužiais – jie neprivalo būti tik rožiniai. Daugumą rūbų ji renkasi pati – šiuo metu jos mėgstamiausia spalva yra violetinė, prie kurios visad priderina juodas kojines.

Kalbant apie knygas, aš vengiu pasakų su pelenėmis, kuriose jas išgelbėja turtingas princas ir nuo tada viskas būna gerai – įvyksta vestuvės didelėje pilyje ir baigiasi visi pelenės vargai. Man atrodo, kad reikėtų daugiau pasakų, kuriose moterys pačios save išgelbėja. Viena iš tokių knygų – „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, parašyta Ernestos Favilli ir Francescos Cavallo. Knygoje aprašomos herojiškų moterų astronaučių, pilietinių teisių gynėjų ir inžinierių gyvenimo istorijos bei nuotykiai. Neišvengiamai kartais vaikui tenka skaityti ir tokias knygas, kuriose yra įsisenėjusių stereotipų kaip berniukas ar mergaitė turėtų ir neturėtų elgtis. Tokiais atvejais aš tas eilutes tiesiog praleidžiu, nes negaliu vaikui kalt į galvą nuo mažens tokių dalykų.

Su kokia aplinkos reakcija susiduriate – koks yra šeimos, giminių santykis su jūsų vaiku?

Daugiausiai reakcijų sulaukiu iš senesnių žmonių. Močiutės dažnai vaikui sako: „Būk tvarkinga, neišsipurvink, mergaitės taip nesielgia.“ Ir aš visad klausiu: „O berniukui būtų leidžiama taip elgtis?“ Tačiau suprantu, kad seneliai užaugo kartu su tais nusistovėjusiais stereotipais ir kol jiems nepaaiškini, tol jie nesupranta, kodėl toks lyčių skirstymas ir auklėjimas mums nepriimtinas.

Iš savo amžiaus žmonių komentarų bent jau kol kas nesulaukiu. Manau, kad jeigu mano vaikas norėtų apsirengti princese ar žmogumi voru, abejoju, kad sulaukčiau kokių replikų. Galbūt taip yra dėl mane supančio žmonių rato, kurį pati pasirenku.

Ar pastebite GNP auklėjimo poveikį vaiko socialiniame gyvenime? Kokio skirtumo tikitės ateityje?

Kadangi mano vaikas dar mažas ir ne tiek daug bendrauja su bendraamžiais, skirtumo nepastebėjau. Tačiau labai tikiuosi, kad ateityje ji nebus sugadinta lyčių normų ir, sulaukusi iš aplinkos replikų dėl pasirinktų hobių ar išvaizdos, sugebės save apginti ir nepasiduos neigiamai įtakai. Man svarbiausia kad ji išliktų savimi ir mokėtų pasirinkti tai, kas jai geriausia.

Komentarai (9)

  • Avatar

    Vasarė

    <3 tai yra žiauriai gerai. Mes su vyru taip pat planuojame auginti savo vaikus be lyčių stereotipų. Dabar laukiamės pirmagimio ir pasirinkome iš anksto nežinoti vaiko lyties, nes ne tai manom esant esminiu dalyku, taip pat dėl to, kad neprasidėtų su tam tikra lytimi tapatinamos dovanėlės iš senelių ar išankstiniai lūkesčiai.

    reply
  • Avatar

    Kamilė

    Atsimenu gerai savo vaikyste. Kadangi augau su broliu tai masinelemis ir lelemis dalindavomes. Taip pat ir drabuziais. Mano isaugti rubai daznai atitekdavo broliui, tarkim batai su disney princesemis ir pan. Pati gaudavau rubu is vyresnio pusbrolio. Tevai leisdavo abiem draskytis ir karstytis po medzius kieme, ir abu bardavo vienodai jei pareidavom murzini. Taciau as pati veliau pastebejau, kad kieme visos mergaites zaidzia su lelemis, berniukai laikos atskirai su traktoriais. Mano brolis mate ta pati ir pradejo sakyti tevam,kad ne, nenoriu tu princesiu ant batu, cia gi mergaitiska… zodziu, musu tevai, kaip tik bebutu imanoma 90-aisiais nespaude musu, tai buvo labiau aplinka ir bendraamziai. Todel itin lengva kudikysteje, manau, GNP ugdyti, taciau veliau prasideda tikrieji issukiai. Vat cia ir reikes daugiausiai energijos ir vaiko paties noro nesekti kitu vaiku pedomis. Sekmes!

    reply
  • Avatar

    Austė

    Chm, kaip keista skaityti apie tokį dalyką kaip apie visiškai naują ir negirdėtą. Nors mama mėgo gamint valgyt, o tėtis kieme pjaudavo malkas arba konstruodavo kokią spintelę, bet aš (mergaitė) visą laiką leisdavau su tėčiu ir pardavinėdavau jam įrankius ar padėdavau įkalti vinis, nes… man tai buvo įdomiau. Ir negalvojau, kad esu kažkokia keista ar ne tokia, kokia turiu būti. Nuėjus pas kaimyną žaisdavau su jo mašinytėmis, o kai jis ateidavo pas mane – žaisdavom su mano pliušiniais žaislais. Tai jau du „nenormalūs“? Nuoširdžiai nesuprantu, iš kur visa ta išpūsta seksizmo ir stereotipų problema? Man kartais atrodo, kad ją dirbtinai didina žiniasklaida, nei kad iš tikro ji tokia didelė…
    Aišku, šaunuolė pašnekovė, kad augina savo vaiką logiškai. Na, valio, kad tam yra terminas. Bet ir kai termino nebuvo protingi tėvai taip savo vaikus augino…
    PS Man dabar jau 25. Savo vaikus tikrai auginsiu remdamasi sveiku protu. Bet juo remdamasi tikrai neklijuosiu etikečių, kad ir GNP.

    reply
    • Avatar

      Indre

      Visiškai pritariu Jums!

      reply
  • Avatar

    Vytas

    Aš tai auginsiu savo vaikus visiškai pagal klasikinius dualistinius lyčių stereotipus. Berniukui viskas, kas vyriška, bet dar pridėsiu ir emocinio intelekto ugdymo programą, kurią sudarys įvairūs kasdieniai elementai, tokie kaip pasaka ar mitologinės istorijos prieš miegą, šiltas tėviškas apkabinimas ir mandagumo ugdymas. Mergaitei viskas, kas moteriška, bet dar orumo ugdymas ir papildomas dėmesys tobulėjimui traukiančioje sferoje.

    reply
    • Avatar

      Armanda

      Gal galima paklausti kuo tai Jums atrodo naudingiau, nei GNP?

      reply
  • Avatar

    Ieva

    Be galo sunku priešintis primestam skirstymui… Jau vien kai ateini į vaikų parduotuvę ( tiek žaislų, tiek drabužių), viena pusė trenkia per galvą rožine spalva, barbėmis, blizgučiais, grožiu ir virtuve, o kita spalvota, mašinuota dinozauruota, be vietos švelnumui. Kad ir kaip baisu mergaičių (g)rožinimas, bent jau į berniukiškas mergaites nėra labai kreivai žiūrima. Žinau, nes nekenčiau suknelių, stačiau būstus miške su bernais ir medžiais laipiojau, bet niekas per daug dėmesio nekreipė. Bet va jei berniukas jautresnis, jei (O VARGE) mėgsta lėles, jei užsinori rožinio megztinio, štai tada išlenda viso pasaulio problemos…… Ir taip, nuolatinis “vyrai neverkia”, “verkti negražu”, “kooookie ragai” ir panašūs burbėjimas smarkiai kala per smegenis. Taip norisi nesufakapinti vaiko, taip stengiamės, bet kartais atrodo beviltiška kovoti. Apie pasakas irgi.. tos klasikinės Pelenės Snieguolės nei berniukams, nei mergaitėms nieko gero nepasako. Gal turite kas rekomendacijų, ką paskaityti prieš miegą mažam vaikui, kad būtų nors kiek vertinga?

    reply
    • Avatar

      Vaida

      Mūsų šeima taip pat vengia pasakų, kur princai išgelbėja mergeles. Sąmoningai ieškome knygų kitokių. Pvz. Turime “Apkabink Mane”, “Riešutortas”,” Pono paukščio istorija” “Draugystė ant straublio galo”.

      reply
  • Avatar

    Birute

    Nepritariu, kuomet vaikus augina “belycius”. Mano nuomone tai labai pavojinga, nes lytis yra musu identitetas. Taip, kai kurie dalykai yra nulemti stereotipu, bet pagrinda lemia prigimtis. Augindama savo dukras leidziu rinktis. Tiesa, specialiai privengiu rozines spalvos, nes pacia erzina per daug ruzavumo. Taciau, kaip nera gerai mergaitei drausti zaisti su masinom, taip nera gerai per prievarta kisti masina, kai ji nori zaisti su princesem. Kartais atrodo, jog tevai didziuojasi, kad va ju mergaite nestereotipine, nors ta mergaite labiau noretu rozines princeses sukneles…Kuomet tevai nenori atskleisti lyties, bet rengia daugiau berniukiskais rubais. Zinau mergaite, kuri nekencia kelniu, kokia butu jai kancia, jei tevai specialiai vengtu sijonu. Todel svarbiausia neperlenkti nei i viena puse. Susilaukusi savo vaiku, matydama artimuju, draugu vaikus, matau, kaip skiriasi nuo kudikystes berniukai ir mergaites. Taip, yra labiau “berniukisku” mergaiciu ir “mergaitisku” berniuku ir viskas ok. Turiu patirties su translyciais, kurie patys negali saves ivardinti jokia lytim, nes turi ir tu ir tu labai ryskiu bruozu. Psichologiskai jiems labai sunku. Todel nepainiokim smegenu tiems, kurie jau turi rysku identiteta. Lytis yra is prigimties duota, o ne nusprendziama. Leiskim mergaitei zaist su masinom ar futbola, bet ji vis tiek yra mergaite. Man atrodo, tie zaislu ar veiklos srereotipai jau atgyvena. Tevai paprastai ziuri, prie ko ju vaikai labiau linksta. Jeigu viena kita mociute dar pasako, kas mergaitei dera ar nedera, jaunesniu kartu tevai taip nesielgia.

    reply

Komentuok