Visai neseniai atlikome nedidelę apklausą apie itin daug laiko kompiuterinius žaidimus žaidžiančius partnerius. 28 % begėdžių pripažino, kad partneris „geimina“ daug ir tai erzina. 45 % apklaustųjų teigė, kad dėl to teko pyktis, o 29 % pastebėjo, kad toks partnerio hobis trukdo jų bendram laisvalaikiui.

Šiuo klausimu kreipėmės ne tik į sekėjus, bet ir į psichologę, psichologų sąjungos narę ir lektorę Miglę Motiejūnę. Mums rrūpėjo išsiaiškinti, ką daryti, kai partnerio hobis pradeda trukdyti santykiams.

Ką daryti, kai partneris per daug laiko praleidžia žaisdamas žaidimus? Dalijasi sekėjai

Savo sekėjų klausėme, kaip jie elgėsi, kai partneris daug laiko skyrė kompiuteriniams žaidimams ir dėl to nukentėjo bendras laisvalaikis. Dalijamės atsakymais.

Sekėjų vardai pakeisti siekiant išlaikyti anonimiškumą.

Rita: Susitariam laiką, kad tu 2 valandas žaidi, o aš užsiimu savo mėgstama veikla. O vėliau būname kartu.

Jūratė: Susilaukėm vaiko. O prie vaiko griežtai jokių ekranų.

Neringa: Pabandykit pagame’inti kartu. Mes vietoj Netflix kartais renkamės pagame’inti.

Monika: Mes tiesiog skiriam kiekvieną kartą porą valandų savo veikloms – aš prie knygų, jis prie žaidimų.

Toma: Pasikalbėjom, kaip tai veikia mūsų santykių kokybę, ir jis pats nusprendė, kad šį įprotį reikėtų keisti.

Rūta: Kadangi buvo ir kitų problemų, išsiskyrėm.

Emilija: Susitarėm, kad pirmiausia atlieka savo namų ruošos dalį, o tada geimink, kiek tik nori.

Saulė: Pabandyti žaisti kartu. Labai gražus žaidimas yra „It takes two“.

Kristina: Pyktis niekada neteko, nes man pačiai patinka geiminti, tai daryti kartu arba stebėti, kaip žaidžia.

Vaida: Pykau, kol pati neradau hobio.

Diana: Išsiaiškinti su savimi, kodėl nepatinka toks hobis. Neskiria tau laiko? Nesitvarko? Nedirba? Reikia kalbėtis.

Ugnė: Perskaičiau J. Gray „Moterys iš Veneros, vyrai iš Marso“ ir nurimau. Anksčiau pykdavau labiau.

Guoda: Suprasti, kad tai pabėgimo iš realybės forma ir mes visi bėgam savaip. Ir kartais to reikia.

Miglė: Nebegeimina, bet žinau, kad taip nusprendė tik dėl to, kad įtiktų man. Tai liūdina.

Rugilė: Iš anksto susitariam, kad kažkurią dieną kartu praleisim laiką ir ką nors veiksim.

Eglė: Nepavyko. Santykiai atšalo. Matėsi, kad totali priklausomybė. Niekas kitas jo nedomino. Išsiskyrėm.

Virginija: Susitarėm, kad jis žais tik penktadienio vakarais, kai aš jau būsiu nuėjusi miegoti.

Gaudvilė: Aš nekontroliuoju jo hobių. Jeigu jis nori žaisti, žaidžia. End of story.

Ieva: Mes esame susitarę, kad yra „laikas sau“. Tuomet jis geimina, o aš ką nors kita veikiu.

Sandra: Viskas susitvarkė, kai pradėjome žaisti kartu.

Austėja: Susitarėm, kad viskas ok, jeigu geiminimas sustoja, kai turim pasikalbėti, susitvarkyti ir panašiai.

Ema: Kartais norisi vaikinui pailsėti išjungus smegenis. Manau, tai geriau nei scrolinimas. 

Kamilė: Priklauso, kiek žaidžia. Jeigu su saiku, tai manau, svarbu suprasti, kodėl tai trukdo. Gal reikia savų hobių?

Ernesta: Labai džiaugiausi, kai sugedo abu pulteliai ir jau 3 mėnesius neranda garantijos, nes tikriausiai pametė.

Milda: Bandau susitaikyt, kad nuo 20 valandos vakaro turiu laiką leisti viena ir neverta net diskutuoti.

Salomėja: Pradėjom geiminti kartu! Arba geimina tada, kai pati esu užsiėmusi, abiem tinka.

Julija: Tartis! Mes praleidžiame laiką kartu, bet taip pat turim ir laisvo laiko sau, kai kiekvienas daro tai, ką nori.

PSICHOLOGĖS MIGLĖS MOTIEJŪNĖS KOMENTARAS

Įprastai hobiai tampa problema, kai atrodo, jog jie mus išstumia iš kito žmogaus gyvenimo. Mums svarbu jaustis reikalingiems bei sulaukti dėmesio, tad kai kitas būna ne su mumis, gali kilti vienišumo jausmas, galite nebepasitikėti partneriu.

Nesaugumą santykyje gali šiek tiek sumažinti aiškūs susitarimai. Kai žinome, kada galėsime leisti laiką kartu, lengviau išlaukti. Vienas iš sprendimo būdų susitarti dėl aiškių ribų, kada yra laikas kartu, o kada būnate atskirai. Man puikiai padeda planavimas, pavyzdžiui, kai savaitės pradžioje susitariame dėl savaitgalio plano, o sekmadienį – kitos savaitės darbo dienų. Abu nutariame, kada kartu leisime laiką, pavyzdžiui, į kokius renginius nueisime ar kokiomis bendromis veiklomis užsiimsime, o ką nuveiksime atskirai – su draugais ar vieni. Tačiau gali būti, jog net ir tokie susitarimai stipraus vienišumo jausmo nesumažins ir nuolatos kils poreikis priekaištauti, kad laiko kartu yra per mažai. 

Kartais vienišumo jausmą atsinešame į santykius iš vaikystės. Jeigu mums svarbūs žmonės dėmesio ir šilumos skirdavo retai, tikėtina, kad nuolatos patirsime gilų vienatvės jausmą, kuris skausmingai mus aplankys kiekvieną kartą, kai kitas pasakys, kad laiko mums neturi. Kad ir kaip bebandytume tuštumos jausmą „užkišti“ santykiais, vargu, ar pavyks. Todėl tyrinėti dirgiklius, vis primenančius apie buvusias traumuojančias patirtis, vienas iš būdų. Tai daryti vienam gali būti sunku, tad verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą.

Kompiuteriniai žaidimai gali tapti rimta problema. Keletas ženklų, kurie rodo, kad kompiuteriniai žaidimai nėra tik hobis ir vis labiau tampa priklausomybe:

• kai laikas žaidžiant kas kartą ilgėja;
• kai užsiimant kita veikla kyla susierzinimas, sutrinka miegas, dažniau jaučiamas nuovargis,
• nesinori palaikyti santykių;
• kai nepaisoma susitarimų dėl bendrų veiklų ar trumpesnio žaidimų laiko.

Tai tik keletas požymių, kurių nepakanka tvirtai teigti, kad kitas yra priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų, tačiau šie požymiai liudija, kad be psichologo arba psichoterapeuto pagalbos gali būti sunku kurti tolesnius pokyčius.

Miglę Motiejūnę rasite čia:  Facebook; Instagram; puslapis

Taip pat skaityk: Kaip suprasti, kad čia TAS žmogus? Atsako psichologė