Iliustracija: Lima N

„Didžiuotis kuklumu bus galima tada, kai nebus daugiau kuo didžiuotis“ – akį pamerkdama man kartą pasakė draugė, kai aš kažką nedrąsiai mekenau apie savo veiklą. Dabar, kai eilinį kartą rašau apie nekaltybę, norisi šį pasakymą perfrazuoti – „Savo vertę sieti su nekaltybe galima tik tada, kai daugiau nebėra nieko, su kuo ją sieti“.

Be abejo, Marijos žemėje tai nuskambės drastiškai, bet po velnių, kiek dar laiko turės praeiti, kol mes nustosime žiūrėti į moters kūną ir vertę apskritai šitaip viduramžiškai?

Kiek laiko turės praeiti, kad moterys pačios pradės save vertinti ne pagal tai, kiek labai ir kiek ilgai jos nekaltos? Kiek laiko turės praeiti, kol, galų gale, mes pozityviai pradėsime kalbėti apie seksą ne todėl, kad dabar taip populiaru, bet todėl, kad iš tiesų pradėsime žiūrėti į seksą kaip į malonų užsiėmimą, įgalinantį džiaugtis vienam kitu, o ne baisią nešvarią nuodėmę, kuri tepa, gniuždo ir numuša moters (savi)vertę?

Labai daug išsilavinusių moterų, kaip tikros pirmūnės, atkakliai tikina, kad seksas yra gerai. Svarbu santykiams, svarbu tarpusavio artumui ir t.t. Tik štai šitą „požiūrį“ jos, deja, viso labo šviežiai išmokusios – pirmūniškai, pavyzdingai, intelektiniame lygmenyje. Bėda ta, kad iš tiesų to nejaučia. Iš tiesų seksą smerkia, smerkia moteris, kurios juo mėgaujasi, smerkia gašlumą, smerkia neįpareigojančius lytinius santykius, smerkia bet ką, kas išlipa iš itin griežto rėmelio apie padorų vaginalinį seksą: pageidautina tamsoje, tik su tuo, kuris jausis skolingas vedybas, ir tegu kuo greičiau, net nebandant į tai įsijausti…

Tai nėra piktybinis veidmainiavimas. Tokios moterys yra nekaltos savo tėvų ir kitų jiems svarbią įtaką turėjusių aplinkinių puritoniško auklėjimo aukos. Kodėl sakau, kad aukos? Nes vėliau ar anksčiau seksas ar jo nebuvimas tampa labai svarbia gyvenimo dalimi. Moteris, internalizavusi šitas moters seksualumą labai ribojančias normas, natūraliai tiki, kad jai, tobulai ir padoriai, pagal viską turėtų priklausyti visa, kas geriausia: mielas vaikinas, gražūs santykiai ir tobula santuoka iki gyvenimo galo. Bet gyvenimas santykiuose ima atrodyti sunkus dar net neatėjus santuokai arba kaip tik jai galų gale prasidėjus – nes medaus mėnuo neprimena medaus kopinėjimo…

Labai apmaudu, bet laikas bėga ir nemažai daliai moterų, kurios savo nekaltybę laiko savo svarbiausia vertybe, tenka susidurti su tuo, kad tik joms pačioms tai ir atrodo vertybė.

Išskyrus nekaltybės „vertybinį statusą“ daugiau nieko vertingo ten nėra – vertingiausia, ką ji gali pasiūlyti, tai galimybė manipuliuoti vyru, jog dabar jis jai tarsi morališkai skolingas, nes tai jam ji šitą „vertybę“ paaukojo. Jei seksualinio gyvenimo pamatai statomi ant pamato, ant kurio ryškiai parašyta „seksas yra bjaurus ir nešvarus reikalas, kurio aš vengiu“, tai nėra ko stebėtis, jog pastatas žiauriai nepatrauklus išeina (arba apskritai statybos nevyksta).

Jokiais būdais neniekinu seksualinės patirties nebuvimo. Ir neskatinu sumenkinti pirmosios patirties. Priešingai, pirmosios seksualinės patirtys turi būti kuo labiau teigiamos, su kuo labiau tinkamu žmogumi, įdedant daug pastangų ir kaip įmanoma labiau užtikrinant, jog seksualinio gyvenimo pradžia bus graži, teigiama, kad ją visada bus malonu prisiminti. Tai išties labai svarbu ir todėl labai patariu nedaryti to skubotai, girtos būklės ar su žmogumi, kuris nėra rūpestingas, atidus ir atsakingas.

Kaip ir bet kokiais kitais pirmų kartų atvejais, į tokias naujas ir visokeriopai apnuoginančias patirtis geriau keliauti su mus gerbiančiu ir atsakingu žmogumi.

Visi mes gimstame be seksualinės patirties, ji kažkada ateina. Todėl nieko bloga neturėti seksualinės patirties. Tai yra natūralu. Tačiau išaukštinti tai kaip aukščiausią vertybę… na ar tikrai? Nėra daugiau kuo didžiuotis? Įsivaizduojate vaikiną, užsitęsusio konflikto atveju, kaip paskutinį kozirį numetantį: „užtat aš dar nekaltas“, „negali manęs palikti, nes atidaviau tau savo nekaltybę“, „galiu rodyti kaprizus, nes aš dar nekaltas, ir jei atlaikysi kokius šešis mėnesius ar metus, ar net daugiau mano išbandymų, aš tau padovanosiu savo nekaltybę (ir terorizuosiu tave, jei nebenorėsi tęsti santykių, nes aš tau, blemba, būsiu padovanojęs tą savo nekaltybę)“.

Seksas nėra bloga veikla. Absoliuti dauguma iš mūsų gimsta iš sekso. Seksas kaip tik ir yra tas stebuklas, kuris padeda prasidėti naujai gyvybei, atneša be galo malonių potyrių, tai gali būti nesibaigiantys žaidimai tarp vienas kito kompanija besimėgaujančių žmonių. Seksas gali būti be galo gražus ir malonus užsiėmimas. Jei mes jo neapkrauname keistais lūkesčiais, jei jo neimame naudoti kaip santykių valiutos, jei nešantažuojame žmogaus, kad, jei jau permiegojome su juo, tai jis privalo dabar būti santykyje su mumis.

Kodėl aš taip audringai rašau apie tą nekaltybę ir jos išaukštinimą? Nes su tokiu jos išaukštinimu žmonės apsisunkina save, apsisunkina savo gyvenimą, apsunkina savo seksą ir apsunkina santykius – pradeda seksualinį gyvenimą statyti ant nevykusių pamatų. Skirkime keletą dalykų – viena vertus, mūsų, kaip žmonių patikimumą, gebėjimą prisiimti atsakomybę bei mokėjimą brėžti ribas ir, kita vertus, seksualinės patirties nebuvimą. Tai yra du skirtingi dalykai. Tai, kad kažkas neturi seksualinės patirties tik tiek ir tereiškia – kad jos neturi. Tai savaime nereiškia, kad žmogus vertingesnis, patikimesnis ar panašiai. Nereiškia, kad santykiai dėl to bus geresni. Tai reiškia tik viena – seksualinės patirties, tai yra, vaginalinio sekso nebuvo ir turbūt vis dar yra gabaliukas gleivinės makšties viduje. Daugiau nieko.

Jei bijote, kad su nekaltybe prarasite save, tai aš patarčiau paieškoti savęs prieš prarandant nekaltybę.

Nu negali būti, kad tai yra jus labiausiai apibrėžianti savybė ir didžiausia vertybė. Turi būti kitų savybių, kitų vertybių. Negali būti gleivinės gabaliukas vertybė, gyvenimo gairė, kelrodis…

Jei tikitės, kad kas nors jums uždės medalį už nekaltybės padovanojimą, tai to nebus. Tikrai. Jei taip vis dėlto nutiktų, tai susimąstykite, kaip jus tas žmogus vertina. Ir kaip jūs norite, kad jus vertintų – kaip prekę, ar kaip žmogų, kuris, visų pirma, turi savo nuomonę, požiūrį į gyvenimą, jausmus, pomėgius, pašaukimą, svajones ir t.t.?

Todėl, mielos merginos, gal nepropaguokime pačios to viduramžiško mąstymo eskaluodamos savo nekaltybę kaip pagrindinį indėlį į santykius. Gal geriau iškelkime kitas mūsų vertybes? Pavyzdžiui, gebėjimą bendrauti, savo pomėgius, interesus, mokslus, darbus ir t.t.? Neprekiaukime savo nekaltybe tarsi kažkokia neišperkama skola santykiuose. Vaikinus tai užknisa. Tik labai maža jų dalis yra pasipūtę defloratoriai, kurie renka makšties gleivinių kolekcijas ir puikuojasi jomis prieš kitus tokias pat iškreiptas vertybes turinčius kolekcionierius…