Baimė likti vienam dažnai vadinama autofobija, arba monofobija. Tai įprasta ir gana dažnai pastebima baimė. Ji gali pasireikšti įvairiai – nerimu, vidine nejauka, pavydu, kontrole, liūdesiu. Ši baimė gali daryti didelę įtaką asmens psichinei ir emocinei gerovei, santykiams, kasdienei veiklai ir bendrai gyvenimo kokybei.

Suprasti baimę likti vienam yra būtina tiek norint pačiam (-iai) augti, tiek palaikyti kitą asmenį, susiduriantį su šia problema. Tai sudėtinga emocija – kiekvienas asmuo baimę patiria skirtingai, skiriasi jos intensyvumo lygis. Norėdamos apie tai sužinoti daugiau, nusprendėme pasikalbėti su psichologe psichoterapeute, dėmesingo įsisąmoninimo mokytoja, lektore ir CBT supervizore Lina Bagdonavičiene. 

Iš kur atsiranda baimė būti paliktam (-ai)? 

Palikimo baimė yra gana sudėtinga psichologinė būsena, kuri gali kilti dėl įvairių subjekyvių ir objektyvių priežasčių, įskaitant traumines patirtis, ankstyvąją ir vėlesnes gyvenimo patirtis, prisirišimo modelius. Ankstyvoji vaikystės patirtis formuoja žmogaus prisirišimo stilių. Psichologas J. Bowlby išskiria keturis prieraišumo stilius: saugus prieraišumas, nesaugus ambivalentiškas prieraišumas, nesaugus vengiantis prieraišumas, nesaugus dezorganizuotas prieraišumas. 

Saugiam prieraišumui būdingas saugumo jausmas: galime pasitikėti, atsiverti, pasidalyti asmenine patirtimi. Asmuo gana lengvai susitvarko su negatyviomis emocijomis susidurdamas su sunkumais, geba paprašyti paramos, analizuoja įvairias perspektyvas, visa tai daro be priešiškumo. Šis stilius formuojasi tada, kai auginantys asmenys (globėjai) yra geranoriški, jautrūs, mylintys, palaikantys, pastiprinantys, prieinami. Patyręs tokią globą suaugęs žmogus gana lengvai užmezga santykius su kitais. 

Nesaugus ambivalentiškas prieraišumas būdingas tiems, kurie nori turėti tvirtus santykius, bet tuo pačiu jaučia intensyvią baimę, nerimą, išsako, kad norėtų emociškai artimesnių santykių su artimaisiais. Paprastai susitelkia į negatyvias emocijas ir patirtis, todėl ne taip objektyviai pastebi pozityvias emocijas ir patirtis. Dažnai jaučiasi prastai dėl būdingo neigiamų minčių srauto. Dėl šios priežasties auga nerimas, susijęs su santykiais. Toks prieraišumo stilius kyla iš globėjų neįsisąmoninto, nenuoseklaus auklėjimo, t. y. vienais atvejais tėvai atsižvelgia į vaiko poreikius, kitais ignoruoja, o kartais reaguoja netinkamai. Vaikas nežino, ko laukti iš globėjo, todėl nerimas iškart nedingsta, jam normalizuotis prireikia daugiau laiko.  Suaugusieji, kuriuos vaikystėje auklėjo nenuosekliai, nori būti pastebėti, todėl dažnai tvirtai įsikimba į savo artimąjį arba laukia žodinio ar kito neverbalinio patvirtinimo, kad jie yra mylimi ir vertinami. 

Nesaugus vengiantis prieraišumas būdingas tiems, kurie jaučiasi nejaukiai, kai kas nors nori suartėti su jais. Vertina nepriklausomybę, vengia artimų santykių, negatyvių emocijų, blokuoja negatyvius prisiminimus. Emocinis intelektas gana žemas, stokoja įgūdžių ne tik atpažinti emocijoms, bet ir jas išreikšti. Šis stilius formuojasi vaikystėje vyraujant griežtam auklėjimui. Suaugęs žmogus, kuriam būdingas šis prieraišumo stilius, išmoksta nerodyti savo emocijų, net gali būti agresyvus, sunkiai išlaiko ilgalaikius santykius su kitais. 

Nesaugus dezorganizuotas stilius dažniausiai susiformuoja, kai globėjai smurtauja arba manipuliuoja vaiku. Vaikas niekada nėra tikras, kaip globėjas elgsis ar sureaguos, todėl ir pats elgiasi maskuodamas savo poreikius. Nors trokšdamas paguodos vaikas ir ieško ryšio su globėju, bet atsimena, kad globėjas jį skriaudžia ir gali nusisukti nuo jo arba paneigti problemą ir negauti atjautos. Kiekvieną kartą vaikas jaučiasi nesaugus. Tokioje aplinkoje užaugęs asmuo prieštaringai vertins jausmus ir santykius su kitais, sunkiai jiems atsivers ir nesistengs suprasti savęs, nes instinktyviai bėgs nuo savo jausmų.

ATSISIŲSK NEMOKAMĄ GIDĄ

Kokią įtaką ši baimė daro mūsų santykiams? Ar ji gali trukdyti vystytis naujoms pažintims? 

Mūsų ankstesnės patirtys, traumos, prieraišumo stilius turi įtakos mūsų interpretacijoms, elgesiui su kitais, savivertei ir savigarbai, pasitikėjimui savimi,  psichologiniam atsparumui. Svarbu suprasti, kad žmogus per gyvenimą keičiasi, ir savęs pažinimas, kognityvinė, elgesio korekcija turi įtakos mūsų ateičiai.

Palikimo baimė daro didelę įtaką mūsų santykiams. Asmenys, vaikystėje buvę emociškai apleisti ir tebejaučiantys apleistumo baimę, su kitais gali būti itin jautrūs ir budrūs, nuolat ieškoti ženklų, kad juos gali palikti. Tai gali sukelti dar didesnį nerimą ir nesaugumo jausmą. Palikimo baimė gali paskatinti  perdėtą prisirišimą (norą nuolat būti šalia ar kontroliuoti kitą jam nesant), tai gali trikdyti kitą žmogų (jausmą galima apibūdinti kaip asmeninės erdvės, nepriklausomybės trūkumą). Gali būti išreikštas stiprus nepasitikėjimas kitu žmogumi (nors įrodymų, patvirtinančių prielaidas, nebūna) arba dažnas prašymas patvirtinti savo meilę. 

Palikimo baimę jaučiantys žmonės gali vengti atsiverti emociškai. Jie gali baimintis būti atstumti, jei išreikš savo jausmus ar poreikius, todėl tokie žmonės stipriai saugos savo emocijas. Kai kuriais atvejais patyrusieji emocinį apleistumą gali patys nesąmoningai atstumti kitus žmones. Pavyzdžiui, bendraujant su tokiu žmogumi gali atsirasti įtampa, jei šis nuolat siekia patvirtinimų arba perdėtai kontroliuoja. 

Kai santykiai krypsta bloga linkme, dėl apleistumo baimės gali būti ypač sunku juos nutraukti. Tokiais atvejais netgi kankinamasi, o blogiausia tai, kad kančia gali tęstis ir tęstis. Kalbant apie naujų draugysčių užmezgimą, apleistumo baimė gali trukdyti šiam procesui, pavyzdžiui: nenorima atsiverti (baiminamasi, kad prisileidus naują žmogų, jis vis tiek galiausiai paliks ar atstums), kaip savisauga atsiranda  skepticizmas, itin didelis atsargumas užmezgant santykius su nepažįstamaisiais, taip pat pasitikėjimo stoka arba per greitai prisirišama prie nepažįstamojo ir stipriai reaguojama į bet kokius subjektyviai interpretuojamus nutolimo požymius. Toks elgesys gali itin neigiamai veikti naujus pažįstamus. Bandydami apsisaugoti nuo palikimo tikimybės, asmenys vengia užmegzti naujus ryšius arba patys per anksti nutraukia užsimezgusią draugystę. Tie, kurie bijo būti palikti, gali būti priklausomi nuo esamų draugysčių ir nesiryžti užmegzti naujų. Svarbu suvokti, kad toks elgesys dažnai kyla iš giliai įsišaknijusios baimės ir apsaugos poreikio. 

Ar įmanoma puoselėti santykius ne iš meilės, o dėl baimės būti paliktam (-ai)?

Santykius su kitais kuriame dėl įvairiausių (ne)įsisąmonintų priežasčių. Tai kiekvieno asmens individualus poreikis (meilė, vaikai, finansiniai įsipareigojimai ir kitos priežastys). Gali būti, kad asmuo palaiko santykius ne iš meilės, o iš baimės būti paliktas. Paprastai asmuo nori išvengti vienatvės ar skausmo dėl anksčiau patirto emocinio apleistumo. 

Laikui bėgant asmuo gali pradėti jausti nuoskaudą ar nusivylimą, nes iš santykių negauna tokio emocinio pasitenkinimo, kokio iš tikrųjų trokšta. Gali kilti pavojus autentiškumui ir atviram bendravimui, nes asmuo gali dvejoti išreikšti savo tikruosius jausmus arba poreikius, bijodamas, kad nesukeltų nepasitenkinimo ir nerizikuotų būti paliktas. Net jei santykiai nėra visaverčiai ar sveiki, baimė likti vienam ar apleistam gali būti neįtikėtinas iššūkis juos nutraukti.

Tokiose situacijose atsidūrusiems asmenims svarbu apmąstyti savo motyvus ir apsvarstyti galimybę kreiptis pagalbos, pavyzdžiui, į psichologą, psichoterapeutą, kurie padėtų išanalizuoti ir susitvarkyti su pagrindinėmis baimėmis ir nesaugumo jausmu, kurie ir lemia, kodėl renkamasi užmegzti tokius santykius. Tai gali būti labai svarbus žingsnis siekiant ateityje užmegzti sveikesnius ir labiau tenkinančius ryšius.

Ką galima padaryti, kad jaustumėmės saugesni ir nebijotume?

Savęs pažinimas nėra lengvas procesas. To nuolat mokomės, nes laikui bėgant keičiamės. Susidūrus su pasikartojančia problema dėl šios baimės, svarbu bandyti ją suprasti, išanalizuoti bei koreguoti savo mąstymą, elgesį, mokytis, kaip priimti šias emocijas. Savarankiškai susitvarkyti gali būti nelengva, dėl psichologinių, psichoterapinių žinių stokos. Būtina kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, kurie gali padėti išmokti atpažinti problemas ir pasiūlyti būdų, kurie jums tinkamiausi. Nėra vieno atsakymo: visi esame skirtingi, todėl ir problemas sprendžiame skirtingai.

Poreikis būti saugiam yra itin svarbus. Svarbu ugdyti emocinį, psichologinį atsparumą, lavinti kritinio mąstymo įgūdžius, jei turime trauminių patirčių, psichoterapeutai padės praeities traumas priimti, bet nepamirškite, kad turite patys norėti dirbti.

Sąmoningumo praktikos (Mindfulness grįsto streso valdymo programa) gali padėti geriau įsisąmoninti mintis, emocijas, kūno reakcijas, impulsus bei elgesį, sumažinti atsaką į baimę keliančią situaciją. Draugai ir artimieji, kuriems nuoširdžiai rūpite, gali suteikti saugumo jausmą, nes jie neturi tikslo manipuliuoti jumis. Komunikacijos įgūdžiai, poreikių įsisąmoninimas bei viso to išsakymas padėtų išreikšti baimes ir leisti jus geriau suprasti partneriui (-ei). Sveikų ribų nustatymas (kas priimtina, kas nepriimtina) taip pat padeda suprasti jūsų poreikius ir leidžia apsisaugoti. O jei tie žmonės jūsų ribų neatliepia, puiki proga apmąstyti tokius santykius.

Suprasdami savo prisirišimo stilių, galite suprasti savo santykių modelius ir juos keisti, jei tik siekiate saugesnio prisirišimo. Mokykitės būti pažeidžiami su patikimais žmonėmis, nes tai leidžia keisti kognicijas bei padėti užmegzti gilesnį ryšį bei stiprinti saugumo jausmą. Stiprinkite savivertę, būkite nepriklausomi ir leiskite kitiems būti nepriklausomiems nuo jūsų. Priklausomybę ir norą sulaukti patvirtinimų iš išorės gali sumažinti savarankiškumas. Po truputį imsite jaustis saugiau bei išmoksite pasitikėti savo gebėjimais savarankiškai tvarkyti gyvenimą. Galite rinktis įvairią psichoterapiją: kognityvinę, dialektinę, schemų terapiją – šios gali būti ypač veiksmingos sprendžiant apleistumo baimes.

Svarbiausias patarimas – mokykitės priimti, kad pokytis yra palengva vykstantis procesas, todėl būkite sau geranoriški, atjauskite ir palaikykite save šiame nelengvame kelyje. Pokyčiai visada augina ir veda pirmyn per gyvenimą, kuriant ir puoselėjant santykį ne tik su savimi, bet ir su kitais.

Psichologę psichoterapeutę Liną Bagdonavičienę rasite čia: Facebook, Instagram, internetinis puslapis.

Taip pat skaityk: Santykiai – kada laikas pasitraukti?