Savo patirtimi dalinasi Rugilė Kančaitė

Nuotraukos: Ieva Lukytė

Labai dažnai atrodo, kad sulieknėjus, gyvenimas pasikeis – jausiesi kaip plunksnelė, bernai po kojom Laisvės alėjoje kris, namų darbai patys pasiruoš.

Visą vaikystę, ypač brendimo pradžioje, buvau apvaloka mergaitė – dėl to teko girdėti įvairiausių skaudinančių nuomonių iš dar įvairesnių burnų: pradedant ketvirtokais draugais ir baigiant giminėmis per močiutės jubiliejų. Visi žinome – paauglystę, ir taip nelengvą metą, papildomai apkartina replikos apie besikeičiantį kūną – berniukus dažniausiai visi erzina komentarais apie „pieninius ūsus“ ir „prarėktą balsą“, o mergaitės ne savo noru pratinamos prie apkalbų apie jų kūnus, kurios, deja, nesibaigs visą likusį gyvenimą. Vėliau, kaip dažniausiai ir nutinka, prasidėjus pirmosioms mėnesinėms, mano miela burbuliuko forma įgavo laibesnį pavidalą.

Bėgo laikas, prasidėjo dešimta klasė. Tai buvo bene sunkiausi metai kol kas trumpame mano gyvenime, atsiėję iki šiol kankinančiu nerimo sutrikimu. Kraustymasis iš namų; beprotiškai dramatiškos, kaip ir priklauso, skyrybos su pirmuoju vaikinu; sunki meilė be atsako – tuometinė simpatija mano atvaizdo net į regimąjį lauką nesvarstė priimti; n kitų vargų, kuriems nupasakoti turbūt reikėtų atskiro rašinio. Kadangi kontrolės tuo metu neturėjau niekur, nusprendžiau pažaisti ir pakontroliuoti vienintelį dalyką, kurį galėjau – savo kūną. Vadovavausi logika „nieko neturiu, tai bent galėsiu pasakyti, kad esu itin liekna“. Dabar aš kažką įrodysiu. Dabar mane pamatysite. Mes taip įpratę reklamoje, televizijoje ir socialiniuose tinkluose matyti lieknus žmones baltomis plačiomis šypsenomis ir idealia velvetine oda, kad įtikėjome, jog patys, tapę panašūs į juos, pasijusime laimingi.

Kadangi kontrolės tuo metu neturėjau niekur, nusprendžiau pažaisti ir pakontroliuoti vienintelį dalyką, kurį galėjau – savo kūną.

Vienuolikta klasė. Metro septyniasdešimt šešių centimetrų ūgio stypena, amžinai išrikiuota pirma pagal ūgį per kūno kultūros pamokas, jau svėriau 57 kilogramus – dešimt kilogramų mažiau, nei prieš tris mėnesius; trylika kilogramų mažiau, nei dabar, praėjus šešeriems metams. Aišku, maniau, kad esu stora – veidrodyje vis vaidenosi „rinkės“, paaugliška šlaunis kažkodėl irgi atrodo nelygi, raktikaulių už aštuonių kilometrų irgi dar nesimato. Visada labai mėgau maivytis ir fotografuotis, tad susiplanavau kelionę į modelių agentūrą – ten gavau patarimą dar šiek tiek sulieknėti ir tuomet pasirodyti vėl. To badaujančios septyniolikmetės pasitikėjimui savimi tik betrūko.

Maniau, kad tapus liekna – tokia, kokia norėjau būti visada – gyvenimas apsivers aukštyn kojomis ir prasivers visos durys. Nei graži aš sau buvau, nei įgavau pasitikėjimo, nei išsvajotieji bernai po langais serenadas dainuot pradėjo (minėtojo simpatijos širdyje meilės liepsna taip pat neįsižiebė). Nepasidariau nei protingesnė, nei įdomesnė: pažymiai pernakt netapo nepriekaištingi, stebuklingai iš anksto vietos išsvajotose medicinos studijose taip pat negavau. Realybė buvo tokia: kasdien ištikdavo baisūs panikos priepuoliai, mirguliuodavo akyse, kojos pakirstos kaip įsimylėjėlės, nesugebėjau susikaupti. Pamenu, tą „lieknėjimo“ vasarą neperskaičiau nė vienos knygos, nes viskas, apie ką sugebėdavau galvoti, buvo maistas, pilvas visada gurgdavo, priaugti 200 g buvo ženklas dieną pabadauti. Viskas, ką gavau – tik dar prastesnę savijautą ir tris komplimentus iš atsitiktinių tetų, kurių nuomonė man nelabai imponavo. Tada supratau, kad iš tiesų niekam neįdomu, kiek tu sveri – visiems įdomu, kaip tu atrodai. O atrodai taip, kaip jautiesi. Reziumė – atrodžiau šūdinai. Turbūt ironiškiausias įrodymas būtų tai, jog modeliu (pagal įsisenėjusius griežtus standartus, lietuviškame mados pasaulyje įvairovės dauguma užsakovų vis dar nepageidauja) pradėjau dirbti tik priaugusi svorio.

Nežinau, ar šūdina savijauta nuo to nesveiko lieknėjimo, ar lieknėjimo idėja iš šūdinos savijautos, tad negaliu teigti, kad dabar geriau jaučiuosi būtent dėl priaugto svorio. Bet žinau tai, kad daugiau niekada tiek savęs nekankinčiau tam, kad tilpčiau į XS dydžio džinsus. Nes geriausi atsiminimai – ne tie, kuriuose užlipusi ant svarstyklių išvysdavau tenkinančius skaičius ar veidrodyje skaičiuodavau šonkauliukus, o tie, kurie primena apie vakarus, kai su geriausia drauge kepdavom koldūnus, ant kurių sūrį lydėm su plaukų džiovintuvu, jos sodo balkone žvengdavom ir grauždavom „Gaidelio“ sausainius užsigerdamos pienu ir nerūpėjo jokie skaičiai.

Ką man reiškia tie priaugti 13 kilogramų? Laisvę, džiaugsmą, pasitikėjimą savimi.

Papildoma „rinkutė“ ant pilvo man primena sekmadieninę picą su šeima, spontaniškai su pasimėgavimu suvalgytą „Baltijos“ ledų porciją, vyno taurę (arba dvi), pakeltą gerai išlaikyto egzamino proga. Kontrolės poreikį nukreipiau tinkama linkme: vietoj egocentriško poreikio priminti merginas iš žurnalų paminant savo alkį ir norus, pradėjau atidžiau kreipti dėmesį į gerokai svarbesnius dalykus: santykius su artimais žmonėmis, pagalbą kitiems (ir iš esmės – pradėjau mažiau galvoti apie save, savo išvaizdą, o daugiau apie kitus), savo dvasios puoselėjimą mokslu, knygomis ir malonia ar produktyvia veikla. Visa tai iš tiesų naudinga, o galiausiai spausdamas ranką paprastai neprisistatai: „Sveiki, aš esu Rugilė ir šią žemę mindau X svorio kūnu.“ Tu esi daug daugiau nei skaičius svarstyklėse ar liemens apimtis.

Gink Dieve, nesu lieknumo priešininkė. Sportas, sveika mityba, suderintas gyvenimo režimas – puikūs, skatintini dalykai, padedantys kūnui ir (svarbiausia!) protui išlikti sveikiems. Kartais kūno pozityvumo idėja suprantama klaidingai ir traktuojama kaip antsvorio ar besąlygiško pasitenkinimo savo atvaizdu judėjimas. Viena mano sekamų didesnio dydžio modelių Charli Howard yra rašiusi, jog vargu, ar kūno pozityvumas iš esmės egzistuoja – netgi labiausiai iš pirmo žvilgsnio pasitikinti savo apvalumais mergina dažnai jų patrauklumu suabejoja, o reiškinys, kuomet sportuojančios ar liaunos merginos yra gėdinamos už lieknumo kulto propagavimą Instagramo komentaruose, vis dažnėja. Daug priimtinesnė yra kūno neutralumo idėja: nes visiškai normalu kai kuriomis dienomis jaustis nuogam kaip diva, kitomis – nekęsti savo „per lieknų“ ar „per stambių“ šlaunų. Tikėtis niekada nesibaigiančio medaus mėnesio su savo kūnu – naivu. Taip jau būna. Visiškai normalu netgi norėti savo kūną pakeisti. Svarbiausia dalis – tavo motyvai: ar darai tą dėl savęs – dėl to, kad esi tikra, jog kitokios išvaizdos jausiesi geriau, ar dėl noro įtikti bernui, pritapti prie draugių ar įsisprausti į visuomenės nustatytus rėmus?

Labai svarbu suprasti, jog žmogus – gyvas, o kūnas nėra pastovus ir keičiasi, prisitaikydamas prie įvairių gyvenimo sąlygų. Priaugtas ar numestas svoris gali reikšti begalę dalykų: depresiją, nerimą, patiriamą stresą ir laiko stoką padoriai užkąsti, o gal atvirkščiai – įsimylėjimą ar euforiją. Svarbu turėti tą omenyje ne vien vertinant savo išvaizdą, bet ir kitų, o įžvalgas apie silueto pokyčius pasilaikyti sau. Liūdna, jog dažnai teigiamų aplinkinių reakcijų nesulaukia nuveikti žygdarbiai, o numetus kelis kilogramus, aplinkiniai mus sveikina ir pasitinka su ovacijomis, lyg mūsų svoris būtų viskas, ką mes reiškiame.

Gauni šį kūną tik kartą labai ribotam laikui. Net nežinai, kiek tau jo liko. Jei praleistum visą gyvenimą save varžydama (kaip, deja, daugelis moterų ir jaučia prievolę daryti), rūšiuodama maistą į „nuodėmingą“ ir „sielą išganantį“, po šeštos valandos vakaro užrakindama šaldytuvą ir neliesdama spynos dvylika valandų nepaisant gurgiančio ir riaumojančio pilvo, net neabejoju, jog sužinojusi, kad tau liko visai nedaug laiko šioje žemėje, stengtumeisi išragauti visų skonių pasaulyje ledus ir mėgstamiausios picos tikrai nepakeistum morka.

Nepraganyk gyvenimo dėl kelių kilogramų pirmyn ar atgal, nes laiko po to neatsuksi, o į „pramazintas“ brangias akimirkas, praleistas skaičiuojant kalorijas, nebegrįši.