Iliustracijos autorė: Gabija Zava

Ką išgyvena kunigas, pasirinkęs gyvenimą su skaistybės įžadais? Kiek kainuoja atsisakyti tokio kelio ir kas priverčia tai padaryti?

Savo laiku jis buvo kunigas, universiteto ir seminarijos dėstytojas, teologijos mokslus krimtęs Romoje. Pavadinsiu jį Jonu. Prieš dvidešimtmetį po ilgų kovų su savimi jis nusprendė iš kunigystės pasitraukti ir su savo besilaukiančia mylimąja emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Šiuo metu Kalifornijoje gyvenantis vyras paskutines kunigavimo akimirkas prisimena su šypsena: „Atsimenu, kaip tik aukojau paskutines savo mišias ir štai, po kelių dienų, su besilaukiančia mylimąja laukiame skrydžio į JAV. Anot žinomo dvasininko Sigito Tamkevičiaus, palikau saugų uostą“, – sako buvęs kunigas. Apie gyvenimo su skaistybės įžadu užkulisius ir vieną esminių savo gyvenimo žingsnių Jonas išties atvirai papasakojo Nebėgedai.

Jonai, prisiminkite savo kelią į kunigystę: kaip nusprendėte tapti kunigu, kas Jus traukė?

Gerai pagalvojus, mano pasirinkimo motyvas pirmiausiai buvo labiau tautinis. Mano mama, dar būdama paaugle, nešiojo maistą partizanams į mišką, pati užaugo ir mane auklėjo laisvos Lietuvos dvasioj. Namuose ant sienos kabėjo Vytis, o Bažnyčia tais laikais atrodė kaip erdvė, kurioje nėra melo, apgavysčių, tokia, kokią įsivaizdavau laisvą Lietuvą – na, bent jau taip tikėjausi. Taigi, savaime, kur daugiau su tokiu nusiteikimu eiti? Kunigystė buvo tokia kaip ir išeitis.

Be to, dar mokantis vidurinėje, išsikvietę saugumiečiai manęs ironiškai paklausė: „Tai gal į seminariją stosi?“ O po to dar pridėjo: „Dabar bijos visi tavęs.“ Tarsi įtikino. Ir tikrai: pradėjo visi vengti, lyg burtų lazdele pamojavus. Tiesiog izoliavo nuo pasaulio: vieną dieną priklausai bendruomenei, o atsikėlei kitą rytą – ir jau nebe. Gerai savo darbą dirbo KGB. Tiesa, vienus metus pasimokiau tuomečiame Politechnikos institute, bet po to nunešiau pareiškimą į seminariją. Ir tada nebebuvo kelio atgal.

Na, įsivaizduoju tą vos vidurinę mokyklą baigusį vaikinuką. Ką jis galvojo apie savo būsimą kelią? Galvojo apie celibatą, ar jo negąsdino viengungystė?

Žinai, tų merginų buvo gyvenime, bet ruošdamasis į kunigus galvoji: tiesiog taip turi būti ir tiek, reikia, tai ir laikysiuos. Pirmą kartą realiai su tuo klausimu kaip kažkokia problema susidūriau pirmo kurso seminarijoje pabaigoje. Ten kasdien paskirdavo budėtoją, kuris buvo atsakingas už skambinimą bažnyčios varpu – pranešdavo, kada reikia keltis, kada gultis, kada į paskaitas eiti ar maldas kalbėti. Vieną tokią gražią dieną budžiu ir aš. Atsimenu, buvo pavasaris, ir penktakursiai prieš kunigystės šventimus koplyčioje suklupdyti prie altoriaus turėjo prisiekti, kad laikysis celibato. Vaikštinėju sau tuščiu taku, ir vienas penktakursis įslenka per vartus vėliau negu reikėtų, prieina prie manęs ir klausia: „Ar jau baigėsi tie įžadai?“ Ne, – sakau, – dar tebevyksta. Susimėtė Staska, ir ne dėl to, kad aiškiai buvo išgėręs, bet kad neaišku kur traukt – koplyčion, ar atgal pro vartus. Neišvengiamai ir man galvoj sukrebždėjo, kažin, ar pats nebijosiu tų įžadų duoti? (juokiasi)

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad ir aš, ir mano tuomečiai kursiokai, ir daugelis kunigų savo galvoje tiesiog padaro tokį kaip atskirą folderį, kuriame yra jo kunigystė ir tai, kaip reikia oficialiai elgtis, o kitame folderyje – tai, kaip viskas vyksta privačiai, ne pagal katalikišką mokymą. Ir tai vyksta, aišku, su dideliais kariavimais, apgailestavimais, savigrauža, sąžinės priekaištais… Žinau, skamba veidmainiškai, bet tai ką daryt, kunigystė prie širdies, jauties savo vietoj.

O ar jums, seminaristams, apie šias problemas, su kuriomis teks susidurti laikantis celibato, ką nors kalbėjo vyresnieji dvasininkai?

Mes gi turėjom tapti Kristaus kariais, visiškai atsiduoti bažnyčiai, prižadėti, kad niekada neturėsi lytinių santykių, kad būsi skaistus net savo mintyse. Tokia buvo teorija. Dar, pavyzdžiui, mus seminarijoje mokydavo: žiūrėk į moterį kaip į plytą. Rimtu veidu apie tai dėstydavo. O kai tau dvidešimt, ta plyta galvoj iš ryto, per pietus, vakare, taip pat ir naktį. Žinoma, kaip sakiau, tiesiog bandydavai viską sudėlioti kaip atskirus failus, bet jie visi gi toje pačioje galvoje. Tad dėl to – konfliktai, skauduliai, išpažintys, nuolat viduje vykstanti kova. Nežinau, kam ji reikalinga. O dvasios tėvas rytais per mąstymus dudena mums monotonišku balsu: Va ir kosmonautai laikosi celibato mėnesių mėnesiais, ir vyras komandiruotėj.

Nuolat buvo kartojama: „Turi visiškai atsiduoti kunigystei ir bažnyčiai.“ Bet kodėl tada ant klebonijų kabo lentelės su darbo valandomis nuo 8 iki 17? (juokiasi) O jaunas vyras, žmogus, esi ne tik numatytu laiku. Vienas kunigas per mano išpažintį man sakydavo: „Palauk, sulauksi tu 50-ties, viskas aprims.“ Pasinaudodamas proga, jeigu netyčia skaitys, galiu pranešti: dar ne (juokiasi). Jam gal aprimo, bet ne man. Ir iš tikrųjų, tie kariavimai su savimi tiesiog suėsdavo energiją. Kai kuriems žmonėms puikiai pasiseka prisitaikyti prie tokio – skaistaus – gyvenimo, galbūt visai nėra to vidinio poreikio peržengti save. Bet ne visiems.

Taigi kaip tuomet su tuo tvarkydavotės? Kas padėdavo?

Mus mokydavo tą savo seksualinę energiją, libido, sublimuoti – perkelti į kitas veiklas. Tai mes įprastai iki negyvumo užsiiminėdavom sportu, tiesiog nuo ryto iki vakaro. Dar pasninkaudavom, rožančiaus iš rankų nepaleisdavom, mąstymus atlikinėdavom, po šaltu dušu lįsdavom… Pamaldesni, žinau, ir nusiplakdavo. Maitino mus vis pavyzdžiais iš šventųjų gyvenimo: štai, vienas veikėjas aistroms apėmus šoko į erškėčių krūmą. Taip ir kariaudavom patys su savimi. Apie visus tuos susilaikymo sunkumus kalbėtis būdavo kaip ir tabu, nebent labai artimam rate. Buvo nesaugu, atrodė pernelyg intymu, gėda. Nebent turėjai nepaprastai artimą draugą, bet aš tokio neturėjau.

Aš pats plaukiau per vidurį: nebuvau baisus šventuolis, bet ir ne koks pasileidėlis. Per atostogas pasitaikydavo visko. Būdavo, po jų grįžti į seminariją ir lauki posėdžio rezultatų. Į refektoriumą įeina rektorius, stoja nejauki tyla ir paskelbia, kurie šalinami iš seminarijos už elgesį, nesuderinamą su klieriko priederme. Tavęs juodajame sąraše nėra. Tada lengviau atsikvepi, vėl pasiryžti, kad daugiau taip nebus, jau dabar tai tikrai buvo paskutinis kartas…ir taip iki kito karto.
Mokslo metais kartą per savaitę išleisdavo į miestą su kurso draugu. O šiaip trindavaisi vyriškoj, aukštais mūrais aptvertoj seminarijos kompanijoj. Heteroseksualui tai kažkiek gal ir padėdavo, bet homoseksualūs vyrukai jausdavosi geriau. Heteroseksualams visi įdomumai prasidėdavo daugiausia vasarą. Moterų aplinkui, aišku, būdavo. Prisimenu jauną kunigą, gerą kompaniją, konjaką. Mes, klierikai, išeinam, o viena dama pas jį pasilieka… Na, turėjai būti visiškas naivuolis, kad nesuprastum, kas vyksta. Mūsų parapijos klebonas, visi žinojom – namą statėsi Kaune sau ir savo šeimininkei. Į mūsų parapiją jis atvažiuodavo kaip į darbą. Tokioj terpėj ir formuojiesi kaip klierikas. Matai, kas vyksta, mokaisi ir bandai sudėlioti, kad ir tau kažkaip eitųsi.

Tai „nuklydimų“ būta, ir ne kartą?

Taip. Bandai, nuoširdžiai stengiesi, net visus kelis mėnesius gyveni be jokių santykių, net su savimi. Bet vis darydavausi toks susierzinęs, matydavau, kad tai man nepavyksta ir tiesiog yra per sunku. Romoj besimokant atrodė gal va čia galimybė, juk siunčia, vadinasi, pasitiki, gal tuos nuklydimus užriši. Net išpažinties ėjau pas vieną tokį kunigą – griežtą, rūstų žmogų. Pasisakiau, kad onanizmu (ši sąvoka kilo iš Biblijos personažo Onano vardo – aut.) užsiiminėju. Tai jis tik ranka numojo: ką tu čia man laiką gaišini, ir tiesiai paklausė: ar homoseksualių santykių neturi? Ne, sakau, kur čia man, esu paprastas kunigėlis…

Kitas dalykas, tikrai skaudi tema… moterys – tu joms nieko negali pažadėti, kaip tik meilužės statusą. Manau, dabar niekas nėra pasikeitę. Ir klebonų šeimininkės – labai dažnai jų žmonos. Parapijiečiai žmonės geri, pripranta ir tuos dalykus praleidžia pro pirštus, susitaiko – klebonas irgi žmogus. Vieša paslaptis… Dažnu atveju kunigas su mylimąja patys ima ir susituokia bažnyčioje, tai yra, pats kunigas sau ir savo moteriai suteikia santuokos sakramentą.

Žinote ir apie tokius atvejus?

Aišku! Kiekvienas bando išspręsti savaip – kažkas save sutuokia bažnyčioje, gal sudėlioja viską į skirtingus folderius, kaip aš, ir nuolat jaučiais kaltas, atlikinėja išpažintį. Be to, dar nuolat ieškai ir kokių nors racionalių argumentų. Pavyzdžiui, supranti, kad pažadas laikytis neįmanomo nėra galiojantis. Be to, per prievartą išgautas pažadas nesiskaito – juk pažadi laikytis celibato tik todėl, kad nori gauti šventimus. Žmogaus sumanyta taisyklė, o žmonės daro klaidas, bet grakštūs pasiteisinimai išvirsta į gyvenimo realybę ir kunigų vaikai savo tėvus vadina dėdėmis.

O kaip buvo su tomis jūsų moterimis? Kaip vystydavote santykius?

Turbūt, kaip ir visi kiti. Žvilgsnis, užuomina… Veji tas mintis šalin kaip uodus, o jos kaip čia, taip čia. Platoniškas idealizmas, kas čia blogo, juk toliau ir nenueis – taip galvoji. Paskui petrarkiškas melodramatizmas, sąmoningai pasmerkiant save neišsipildymo kančioms. Kunigui neuždrausta mylėt, kankinkis jei nori, bet nei žingsnio toliau. O paskui išleidi moterį anksti ryte pro duris, o lauke ką tik pasnigę, ir lieka pėdsakai tik į vieną pusę. Ir prakaituoja klebonas penktą ryto su šluota apie duris su užrašu: Darbo valandos nuo 8-17. Mano galva, seksas, meilė, religija – labai susiję ir rafinuoti dalykai.

Na, o kada jau ėmėte svarstyti, kad teks gyventi pasaulietinį gyvenimą?

Po kokių 6-7 kunigavimo metų ėmiau jausti, kad suku ratais. Jau čia būta, ir čia. Paskui lyg prošvaistė: mokslai Romoje. Nauji iššūkiai, kalbos mokymasis, kita kultūra ir žmonės. Katalikybės centras. Didelis žingsnis, bet nebūtinai į priekį. O iš tikrųjų, aš manau, kad taip ir nebūčiau pasiryžęs kokiam drastiškam žingsniui. Kunigystė – tikrai saugus uostas: grįžau iš Romos, mane paskyrė svarbioms pareigoms, viskas atrodė nuostabu, nieko netrūksta. Atsimenu, sėdėjau vieną rytą bažnyčioje (joje tada ir gyvenau), saulė lango vitražą kloja ant grindų – ko man daugiau bereikia? Ir paskui pas mane ateina mano draugė ir pasako, kad jai dingo mėnesinės. Saugiam uoste užsibūti negali, o įvairiausių patarimų iš kolegų, parapijiečių būta – pradedant nuo aborto, pasakymais: „Gyvenk kaip visi, kuo tu čia geresnis“, „Paslėpsi ir gyvensi“… Kitas dalykas, pats esu užaugęs be tėvo ir žinau, ką tai reiškia. Galvojau, kad vaikas turi turėti abu tėvus. Galiausiai apsisprendžiau ir su tada dar būsima žmona išvykome į JAV, čia vis dar ir gyvenam, turime du vaikus.

O kaip jūs susipažinote su savo būsima žmona?

Ji giedojo bažnyčios, kurioje tarnavau, chore.

Nuostabu…

Cha. Jo, tikra šventa šeimyna. (abu juokiamės)

Kaip reagavo jūsų artimieji? Ar dalijotės savo žinia su jais?

Žinoma, atėjo laikas pasakyti, kaip yra. Kolegos tai kažkaip ypatingai nereagavo – aš nebuvau pirmas, kuriam taip atsitiko. Kalbant apie artimuosius… Tai buvo kurioziškų akimirkų metas. Žinai, tuo laiku kunigams bučiuodavo rankas. Nuvažiavome pas mano dabartinės žmonos drauges, gimines, tai jie ten vargšai nežinojo, kaip čia su tuo kunigu elgtis, kaip jau ten mane traktuoti – ar dar kaip kunigą, ar jau kaip giminaitį. Mano mama geriausiu atveju laikėsi neutraliai. Bet, manau, kad ji galvojo, kad aš tiesiog sau ir jai sugadinau gyvenimą.

Na, o aš sprendimą priėmiau. Nebuvo lengva. Atsimenu, važiuojant iš Vilniaus, gavus JAV vizą, giedram danguj pasirodė vaivorykštė. Bet tuo gražumai ir baigėsi. Atsižadėt lengviau negu perdėliot save iš naujo. Vincas Mykolaitis-Putinas, jo „Altorių šešėly“, tas mano kelrodis, visad buvo šalia.
Padėjo ir vedusių kunigų gyvenimo pamatymas JAV – visi vienaip ar kitaip išgyveno. Atsimenu, iš Lietuvos gavau tokį laišką: „Sveikiname išlaikius žmogiškumo egzaminą“, bet kad kas nors tai suprastų, turėjo praeiti ne vieni metai. Bet kokiu atveju, niekas kitas už tave tavo kelio nenueis.

Kaip ruošėtės kelionei, kaip klostėsi judviejų gyvenimas JAV? Kuo gyvenate šiandien?

Dar dabar kartais pasvarstom su žmona – jei būtume žinoję, kaip bus pirmus penkerius metus sunku, nežinia, ar būtume važiavę (juokiasi). Bet nežinai ir išgyveni, susigniauži į kumštį ir laikaisi.
Atsimenu: žmona laukiasi, dvi kuprinės ant pečių ir skrendam į vedusių kunigų konferenciją (CORPUS). Įdomi ir tos konferencijos organizatorių istorija – jis  – buvęs kunigas, jo žmona – buvusi vienuolė. Mes jiems pasakėm, kad nelabai matėme savo ateities Lietuvoje, susižvalgė tarpusavy: „Ką gi, pagyvenkit pas mus…“

Tada gimė sūnus, aš stumiu vežimėlį, o nejauku, ir susivoki kad žiūri į save kunigo akimis: štai ir nupuolei į pasauliečius. Motina skambina, prašo grįžti, net žada numirti. S. Tamkevičius, draugai taip pat skambino, grįžk, sakė, nekvailiok. Sušmėžuodavo pagunda grįžt ir pult ant kelių. Bet aš jau ir taip ant kelių pargriautas, toks menkas, mažas, žemiau nebėra kur. O šalia manęs – besilaukianti mano moteris.

Pasiilgstu tų kažkiek nerūpestingų ir gerų dienų. Kurgi ne. Dabartinis gyvenimas yra visai kitoks. Manęs kartais klausia, jei panaikintų celibatą, ar eičiau kunigaut, bet tada turi būt ištikimas sistemai, išpažint tikėjimo tiesų rinkinį. O mano patirtis dabar jau kur kitur: vaikus auginti, kovot už kasdienį būvį, būti atsakingam. Ir tiesiog – gyventi.