Nuotrauka Dainiaus Putino
Iliustracijų autorė Teklė Ula

Gruodžio 10 d. Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai sukanka 70 metų. Šia proga Viktorija Petkevičiūtė kalbasi su Jūrate Juškaite – Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadove, tinklapio manoteises.lt redaktore ir žmogaus teisių aktyviste. Viktorija kelia klausimą: kokios žmogaus teisių problemos vis dar išlieka opios mūsų šių dienų visuomenėje? Į ką turėtume atkreipti dėmesį?

Jūrate, ką vadiname žmogaus teisėmis? Kada ir kodėl apie tokias teises imta kalbėti?

Žmogaus teisės, kalbant bendrai, yra tam tikri principai, kurių laikymasis užtikrina tiek individualaus žmogaus, tiek bendruomenės gerovę ir vystymąsi. Nors žmogaus teisių užuomazgų galime rasti jau senovės civilizacijose, didysis žmonių judėjimas dėl teisių prasidėjo su švietimo epocha ir liberalizmo plėtra, kai įvyko Prancūzijos revoliucija ir buvo priimtos Jungtinių Amerikos Valstijų bei Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos.

Žvelgiant istoriškai, gyvename visuomenėse, kurios nuo seno privilegijuoja tam tikras grupes – tarkime, vyrus, heteroseksualius asmenis, dominuojančių religijų atstovus ir kt. Kalbant labai apibendrintai, XVIII a. pradėta riboti valstybės įtaka individui, kovota už tokias politines teises kaip teisė balsuoti, teisė į politinį gyvenimą, teisė į religijos laisvę ir kitų užtikrinimą. Šios teisės vadinamos pirmosios kartos teisėmis.

Nors „pirmosios kartos teisės“ skamba kaip kažkas tolimo, seno, jei pažvelgtume į XX a. istoriją, pamatytume, kad šis amžius pažymėtas nuožmiomis kovomis, tokiomis kaip moterų kova už teisę balsuoti, afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas Jungtinėse Valstijose, lyčių lygybės, LGBT bendruomenės, žmonių su negalia ir kiti judėjimai. O jei kritiškai pažvelgtume tiek į savo valstybę, tiek į kaimynes, tiek į tolimesnes šalis, pamatytume, kad ši kova tęsiasi iki šiol.

XX a. antroje pusėje kova vyko ne tik dėl politinių ir pilietinių, bet ir socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių – žmonės suvokė, kad turime ne tik individualias, bet ir grupines teises. Tai reiškia, kad kurdami savo bendruomenes valstybėse žmonės turėjo reikalauti, jog tos valstybės suteiktų galimybių ne tik tiems, kurie turėjo palankesnes sąlygas ko nors siekti (pavyzdžiui, pasiturintiesiems), bet ir kiekvienam žmogui. Taip į tarptautinės teisės dokumentus ilgainiui pateko tokios teisės kaip teisė į nemokamą išsilavinimą, sveikatos apsaugą, teisingą atlygį už darbą ir daugybė kitų teisių, kurios turi būti garantuojamos kolektyviai visiems.

Tiek pirmosios kartos, tiek antrosios kartos teisių galime aptikti labai svarbiame dokumente, kurį laikau ypač svarbiu žmonijos laimėjimu – Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Šis dokumentas priimtas po Antrojo pasaulinio karo, suvokus žmogiškumui karo metais padarytų nusikaltimų mastą. Deklaracija nubrėžia bendrus žmogaus teisių standartus, kurie turi būti taikomi visiems žmonėms, nepaisant jokių sąlygų – nei kuriame planetos kampelyje jis/ji gyvena, nei kokiai tautai priklauso ar kokį Dievą tiki. Deklaracija iš principo sako, kad šių fundamentaliomis vadinamų teisių ribojimas negali būti pateisinamas jokiomis politinėmis ar kultūrinėmis aplinkybėmis.

Na, ir trečioji žmogaus teisių karta yra orientuota į planetos resursų išsaugojimą ateičiai, valstybių čiabuvių žmonių teisių užtikrinimą ir vystomąją politiką. Šiandien specialistai kalba jau ir apie ketvirtąją teisių kartą, kuri padėtų apsaugoti žmogaus teises virtualiojoje erdvėje.

Su kokiomis diskriminacijos apraiškomis susiduria žmonės mūsų šalyje?

Sunku pradėti vardyti diskriminaciją patiriančias visuomenės grupes, nes paminėjus vieną grupę, bet nepaminėjus kitos, tarsi kuriama hierarchija.

Pradėčiau nuo to, kad mūsų šalyje sovietmečiu buvo užtikrinamos tam tikros ekonominės ir socialinės teisės, tokios kaip teisė į išsilavinimą, būstą, darbą, tačiau mažai kas žinojo apie, pavyzdžiui, LGBT bendruomenei priklausančius asmenis. Ir psichikos sutrikimų turintys žmonės buvo ir vis dar yra laikomi kalėjimo sąlygomis globos institucijose, nors niekam nieko blogo nepadarė. Idėjos apie pastarųjų grupių apsaugą atėjo tik atgavus nepriklausomybę. Iš tiesų, tik neseniai pradėjome suvokti net tai, kad smurtas prieš moteris yra bene labiausiai paplitusi diskriminacijos forma šalyje – anksčiau ši problema nebuvo taip eskaluojama, nors egzistavo ir vešėjo, gal net buvo traktuojama kaip priimtinas dalykas. Bet palauk, juk jeigu manai, kad gali mušti kitą asmenį, „auklėti“ jį smurtu, vadinasi, įsivaizduoji, kad esi protingesnis, turintis teisę šitaip elgtis, tarsi kitas žmogus būtų tavo nuosavybė, privalanti tau paklusti. Tai yra visiškas žmogaus teisių pažeidimas, už kurį atitinkamai atsakoma.

Bet palauk, juk jeigu manai, kad gali mušti kitą asmenį, „auklėti“ jį smurtu, vadinasi, įsivaizduoji, kad esi protingesnis, turintis teisę šitaip elgtis, tarsi kitas žmogus būtų tavo nuosavybė, privalanti tau paklusti.

Jau nekalbu apie tam tikras etnines mūsų visuomenės dalis, pavyzdžiui, romų bendruomenę, kuri turi specifinių problemų, pavyzdžiui, tai, kad didžioji dalis romų Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos ir mes labai mėgstame sakyti, kad ai, čia tokia ta romų kultūra, jiems nesvarbus išsilavinimas, jiems nesvarbu gerai gyventi. Ir tai visiška netiesa. Sovietmečio Lietuvoje daugelis romų turėjo 10-12 klasių išsilavinimą, o atgavus nepriklausomybę Vilniuje įvyko išsilavinimo nuosmukis. Tai argi galime sakyti, kad romai tiesiog iš prigimties yra linkę ne lavintis, o nusigyventi? Matyt, problemos glūdi kažkur kitur…

Kokia patirtimi galite pasidalyti pati? Su kokiomis diskriminacijos apraiškomis yra tekę ar tenka susidurti pačiai, jūsų artimiems, aplinkos žmonėms?

Paprasčiausia, o gal kartu ir sunkiausia yra kalbėti už save pačią. Priklausau LGBT bendruomenei, lyties identiteto prasme nepriskiriu savęs jokiai lyčiai, tad ne kartą esu girdėjusi ypač nemalonių komentarų savo atžvilgiu. Mane kiekvieną kartą šokiruoja tas nužmoginimo mechanizmas, kuris įsijungia prieš mane ar bet kurį „kitokį“ smurtaujančio žmogaus galvoje: kito žmogaus neatitikimas įsivaizduojamai normai tarsi ištrina bet kokį mano ar kito asmens žmogiškumą, jis nustoja būti vertas elementariausios pagarbos. Tokia patirtis išties gąsdinanti.

Tačiau man jau seniai buvo akivaizdu, kad, jei neatitinki tam tikrų standartų, gyvendamas mūsų visuomenėje anksčiau ar vėliau vis tiek susidursi su tam tikromis problemomis. Tad negali sėdėti ir laukti, kol kas nors pasikeis – turi įsitraukti pats, bandyti keisti situaciją, nes savaime ji nesikeis. Šiuo keliu mane vedė stiprus vidinis teisingumo poreikis, tad pamažu įsitraukiau į įvairių žmogaus teises ginančių organizacijų veiklą, kol galiausiai atsidūriau Lietuvos žmogaus teisių centre. LGBT asmenų teisės man neabejotinai svarbios, bet šią grupę matau kaip vieną iš daugelio kitų visuomenės grupių. Taigi tikiu, kad žmogaus teisės turėtų būti užtikrinamos vienodai kiekvienai grupei. Tai yra bendra bet kokią diskriminaciją patiriančių žmonių kova.

Man jau seniai buvo akivaizdu, kad, jei neatitinki tam tikrų standartų, gyvendamas mūsų visuomenėje anksčiau ar vėliau vis tiek susidursi su tam tikromis problemomis.

Kalbame apie visuomenės grupes ir pavyzdžius, sulaukiančius įvairiausių vertinimų, diskriminacijos, neapykantos. Kodėl kai kuriems apskritai taip sunku priimti kitokius nei jie?

Noriu akcentuoti, kad diskriminacija galime pavadinti galios kito atžvilgiu turėjimą, tad gal ir nėra labai keista, kad žmonės, turintys tokią privilegiją, nenori jos atsisakyti. Jei ateini ir pasakai, pavyzdžiui, vyrui, kuris muša savo žmoną, kad jis to daryti negali, kad už tokį elgesį jis sulauks ne tik aplinkinių smerkimo, tačiau ir rimtų teisinių pasekmių, tai jis suvokia kaip savo privilegijos praradimą.

Arba jei kažkas ateitų ir tau pasakytų, kad štai šis homoseksualus vyras nuo šiol bus tavo vadovas (anksčiau tai nebuvo įmanoma, tad homoseksualūs asmenys slėpdavo savo seksualinę orientaciją), kaip jaustumeisi, jei prieš tokį žmogų esi nusistatęs priešiškai? Ir štai, tavo įsivaizdavimu, kažkuo už tave prastesnis žmogus tampa tavo vadovu – nenuostabu, kad tai kels tau nepasitenkinimą.

Dar vienas geras pavyzdys yra LGBT eitynės ir visiškai nusibodęs, tačiau nuolat kartojamas klausimas – ko jie, po galais, demonstruojasi? Atsakymas būtų toks: iš principo jie „demonstruojasi“ dėl to, kad taip ateina „pasiimti“ dalies sau priklausančios viešosios erdvės. Tradicinėms poroms dėl tos erdvės kovoti nereikia – jie demonstruojasi kiekvieną dieną viešosiose erdvėse. Matydami heteroseksualią porą, kuri viešai jaučiasi visiškai laisvai kurdama savo santykį, nė nesusimąstome, kad tai privilegija, kurios kitokios – netradicinės – poros neturi. Taigi, LGBT asmenys žygiuodami paraduose ar eitynėse parodo, kad jie egzistuoja ir kad jiems lygiai taip pat priklauso gatvės, skverai ar kitos viešosios erdvės.

Kaip manote, kas labiausiai šiais klausimais skaldo visuomenę?

Manau, kad tam reikšmingos įtakos turi stereotipinė „normos“ teisė: mąstymas, kad tik tai, kas esu aš, yra normalu, taip ir turėtų būti. Jei kas nors ima tuos mano įsitikinimų pamatus klibinti, sakydamas, kad štai, žmogau, būna ir kitaip, tai kelia pasipriešinimą. Žmonės jaučia, kad iš jų tarsi kažkas atimama, iš jų kažko reikalaujama. Manau, tai yra viena pagrindinių to konflikto priežasčių. Čia svarbu suprasti viena: viskas su tavo normalumu gerai, bet su kitais žmonėmis taip pat viskas gerai.

Tokia pat logika pritaikoma kalbant ir apie kitoms grupėms priklausančius žmones, pavyzdžiui, turinčius negalią. Dažnai tokių gailime, bet retai susimąstome, kad modernios visuomenės buvo sukurtos pagal visiškai sveiko žmogaus poreikius. Todėl gailestis yra viena, tačiau, kai reikia pertvarkyti pastatus ir juos padaryti prieinamus žmonėms su judėjimo negalia, gailestis dingsta, o lėšų skyrimas suvokiamas kaip pinigų švaistymas. Nesuvokiame, kad pinigų skyrimas yra ne išmalda neįgaliesiems, o istorinių klaidų atitaisymas: mes, sveikieji, žmones su negalia nurašėme ir kurdami aplinką nepritaikėme jiems jokių erdvių.

Kalbame apie diskriminaciją. Kaip galima ją atpažinti? Juk dažnai ji slepiasi už žmonių nugarų, juokų, manipuliacijų…

Pirmiausia, kas yra ta diskriminacija? Tai yra kito žmogaus vertinimas kaip prastesnio dėl savybių, kurios kažkam atrodo „neigiamos“ ar „blogos“, ne dėl racionalių, pagrįstų priežasčių, bet dėl išankstinių įsitikinimų bei nuvertinimo. Bandydami atpažinti diskriminaciją, galime sau užduoti paprastą klausimą: ar gebi už žmogaus lyties, socialinio statuso ar už vežimėlio, kuriuo jis juda, pirmiausia matyti žmogų? Dažnai nė nereikia išsilavinimo ar žinių apie žmogaus teises, žmonės patys jaučia, ar kito atžvilgiu elgiasi sąžiningai, pagarbiai, ar ne. Tai elementarus žmogiškumas. Pavyzdžiui, ar mėtydamas juokelius apie moteris kaip apie prastas vairuotojas tu tikrai manai, kad esi teisus, taip darydamas, elgiesi sąžiningai ir teisingai? Jei užduosi sau tokį klausimą, greičiausiai suprasi, kad kažkas vis dėlto čia ne taip… Būtų galima pradėti apie diskriminaciją galvoti nuo to.

Bandydami atpažinti diskriminaciją, galime sau užduoti paprastą klausimą – ar gebi už žmogaus lyties, socialinio statuso ar už vežimėlio, kuriuo jis juda, pirmiausia matyti žmogų?

Nepaisant jūsų minimų stereotipinių nuostatų ir juokelių, šiandien populiarėja feministinės idėjos, vis dažniau kalbama apie lyčių lygybę. Apie ką visa tai?

Viena feminizmo teoretikė (Cheris Kramarae – aut.) yra pasakiusi, kad feminizmas yra radikali idėja, kad moterys yra žmonės. Idėja radikali dėl to, kad, nors daugelis mūsų yra įsitikinę, jog nelygybės šiuolaikiniame pasaulyje nebeliko, nenorime imtis esminių permainų. Turiu omenyje, kad dalis pritariame skambiems lozungams apie lyčių lygybę, tačiau realių darbų nedirbame ir dar gerokai nirštame, jei kas nors į tai baksnoja pirštu. Pavyzdžiui, kaip galime sakyti, kad moterys Lietuvoje nepatiria diskriminacijos, jeigu jos vidutiniškai gauna 13,4 proc. mažesnį atlyginimą nei tų pačių sričių profesionalai vyrai? Atrodo nedaug? Bet iš tikrųjų tai reiškia, kad per metus moterys, kitaip nei vyrai, daugiau nei vieną mėnesį dirba nemokamai.
Šis skirtumas susidaro ne tik dėl neretai pasitaikančios praktikos, kad moterims už tą patį darbą mokama mažiau nei vyrams, tačiau ir dėl to, kad profesijos, kuriose dominuoja moterys, tiesiog yra ir mažiau apmokamos. Daug kam tai atrodo visiškai normalu ir suprantama, kad, tarkime, bibliotekininkės, slaugės, mokytojos uždirba nedaug… Tiesiog taip yra. Bet, sakykime, „vyriškais“ laikomi sektoriai – statyba, santechnika, automobilių remontas ir pan., kuriems net ir nereikia tiek daug kvalifikacijos kaip, pavyzdžiui, slaugytojoms ar bibliotekininkėms, apmokami kur kas geriau. Tai feminizmas ir bando pasakyti: tokie skirtumai nėra nei normalūs, nei prigimtiniai. Tai – mūsų įsitikinimų ir požiūrio į moterį kaip žemesnę būtybę rezultatas. Ir tai reikia keisti.

Bet vis tiek yra nemažai manančių ir kitaip: teigiančių, kad moterys šiais laikais jau „pasivijo“ vyrus – juk ir balsuoti galime, ir mokytis, ir dirbti, ir veikti, ką sumaniusios, – ko gi daugiau norėti?

Sakyčiau, kad moterys ne „pasivijo“ vyrus, o visa tai išsikovojo. Bet tiems, kuriems šis klausimas neduoda ramybės ir atrodo, kad feministinis judėjimas vis reikalauja ir reikalauja, nors viskas jau pasiekta, siūlau atsiversti Europos lyčių lygybės instituto skaičiuojamą lyčių lygybės indeksą. Sudarant šį indeksą vadovaujamasi labai griežtais kriterijais ir skaičiavimais. Šiuo metu Lietuva jame užima 20 vietą iš 28 Europos Sąjungos valstybių. Labiausiai atsiliekame smurto prieš moteris srityje, namų ruošos darbų pasidalijime ir galios – tiek politinės, tiek ekonominės – srityse. Pavyzdžiui, moterys Lietuvoje turi 40 procentų vyrų turimos galios – moterys mažiau uždirba, užima mažiau politinių postų ir mažiau dalyvauja politikoje. Tad tobulėti tikrai yra kur!

Na, o kalbant apie vyrus – kaip šiandien diskriminuojami jie? Kokių tai turi pasekmių?

Moterys standartiškai laikomos silpnesnėmis, ne tokiomis pajėgiomis kaip vyrai – nors vyrams tai suteikia nemažai tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, darbo rinkoje, visuomeniniame gyvenime, tai turi savo kainą. Vyras turi atitikti „tikro vyriškumo“ normas, kurios dažnai siejamos su agresija, jėga, geru darbu ir kartais – kuo geresniu automobiliu. Tokios normos yra kenksmingos, ką iliustruoja vienas paprastas faktas: Lietuvoje vyrai gyvena vidutiniškai 10 metų trumpiau nei moterys, nors tiek vieniems, tiek kitiems prieinama ta pati sveikatos apsaugos sistema.

Žvelgiant stereotipiškai, rūpintis sveikata ir ją reguliariai tikrintis nėra vyriška: „vyriška“ yra nesijaudinti, daryti karjerą, rizikingai elgtis kelyje, nesaikingai vartoti alkoholį… Ar keista, kodėl vyrai gyvena trumpiau? Šias ir visas kitas toksiškas normas bei stereotipus būtina keisti ir buvimą vyru sieti ne su dominavimu ar kitomis savybėmis, o pirmiausia su harmoningu gyvenimu, kuris svarbus kiekvienam individui.

Ką galime padaryti, kad kas nors keistųsi siekiant lygių kiekvieno žmogaus teisių bei galimybių?

Manau, kad šiame kontekste labai svarbus sąmoningumas. Pavyzdžiui, aš kaip baltaodė, vidurinės klasės atstovė, turiu tam tikrų privilegijų, kurių neturėjo kai kurie kiti mano bendraklasiai. Tad būtų niekšiška, jei valstybei nusprendus skirti papildomų lėšų, pavyzdžiui, dienos centrų steigimui, kuriuose vaikai galėtų ruošti pamokas, aš tam priešinčiausi, teigdama, kad jie gali mokytis namie ar kad visų galimybės yra vienodos, reikia tik įdėti pastangų. Ne, mūsų galimybės nėra vienodos. Mano startinės pozicijos, ypač mano tėvų išsilavinimas ir socialinė padėtis, man suteikė daugiau galimybių nei daugeliui kitų mano bendraamžių vaikų. Toks savo galimybių įvertinimas ir supratimas, kad tikrai ne kiekvienas žmogus turi tas pačias galimybes, iš tiesų leistų kurti visuomenę, kurioje galėtų saugiau jaustis kiekvienas mūsų.

Mano startinės pozicijos, ypač mano tėvų išsilavinimas ir socialinė padėtis, man suteikė daugiau galimybių nei daugeliui kitų mano bendraamžių vaikų.

Susidūrus su diskriminacija Lietuvoje iškyla nemažai problemų – dažnai trūksta informacijos, ką daryti, kur kreiptis, taip pat trūksta ir kokybiškų paslaugų. Tačiau norisi pasidžiaugti, kad tobulėjame. Pavyzdžiui, jeigu esate romas ir jums kas nors atsisakė teikti paslaugas dėl etninės kilmės, galite kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Jeigu atliekate bausmę įkalinimo įstaigoje ir manote, kad buvo pažeistos jūsų teisės, galite kreiptis į Seimo kontrolierių įstaigą. Jeigu susidūrėte su smurtu artimoje aplinkoje, galite kreiptis pirmiausia į policiją, taip pat ir į specializuotus pagalbos centrus, kurie veikia daugelyje Lietuvos miestų. Iš tiesų, jeigu jaučiate, kad su jumis elgiamasi netinkamai, ieškokite informacijos visur, teiraukitės, nenuleiskite rankų. Ne visada pasiseks, bet mūsų valstybė, o ir mes patys, tobulėjame – tai teikia vilties!