Savo patirtimi pasidalino Nbgd skaitytoja Alina
Nuotraukų autorius Donatas Zazirskas

Nesu sutikusi jauno žmogaus, kuris būtų patyręs tą patį, ką ir aš. Mane ištiko insultas, kai man buvo 15 metų ir aš esu pirmoji, kuri išgyveno po galvos operacijos būdama komoje. Ištikus insultui, mėnesį pabuvau komoje, o kai iš jos prabudau, pusę metų praleidau gulėdama lovoje, negalėdama pajudėti. Grįžusi namo iš sanatorijos, kurioje mokiausi iš naujo laikyti tiesiai galvą, stovėti keturiom ir tarti pirmuosius žodžius bei daugumą kitų elementarių dalykų, kažkurį laiką po namus ropojau keturiomis. Galiausiai, užsispyriau išmokti vaikščioti. Nutrynusi galybę kelnių, nusidaužiusi kelius, aš po truputį pradėjau vaikščioti. Šis procesas man nėra lengvas – nesugebu išlaikyti pusiausvyros. Galiu eiti laikydamasi už sienų arba vedama kito žmogaus. Savarankiškai paeinu vos vieną du žingsnius ir krentu. Bet aš išmokau ir kristi! Krentu taip, kad neliktų mėlynių.

Vyrauja toks supratimas, kad, jeigu tu sėdi vežimėlyje ir turi negalią, tai tau kalbėti apie seksą yra didžiulis tabu. Lyg seksas būtų skirtas tik sveikiesiems. O dar tai, kad nuo sėdėjimo vežimėlyje man sulėtėjo medžiagų apykaita ir aš tapau apvalesnių formų, nei buvau prieš tai. Jaučiausi stora ir buvau įsitikinusi, kad tikrai ne man apie tą seksą galvoti ir kalbėti.

Kai buvau vieniša, daug dėmesio skirdavau sportui ir mokslams, bet kartais susirašydavau su kokiu vaikinu, teigiančiu, kad jam išvaizda nėra svarbiausia, o vėliau kaip moters idealą įvardijančiu lieknas ir ilgakojes. Tuomet mane apimdavo didelis nusivylimas savo išvaizda. Apkūnumas man nesisiejo su grožiu – pakanka vien užmesti akį į televizijos laidas, ten esančias moteris. Žiniasklaida mums bruka vien modelio išvaizdos standartus. O ką ir bekalbėti apie tai, kad esi ne tik apkūni, bet ir neįgali.

Bet… aš sutikau savo vyrą! Jis dievina kiekvieną mano kūno lopinėlį ir jo meilė sustiprino mano pasitikėjimą savimi.

Tuo metu buvo rudens sesija. Vieną vakarą, nusprendusi atsikvėpti nuo mokslų, naršiau internete, ir, atsidariusi elektroninio pašto dėžutę, radau šūsnį naujų laiškų, o tarp jų ir spaminius laiškus iš vienos pažinčių programėlės. Net nežinau, vedama smalsumo ar naiviai tikėdamasi atrasti kažką artimo savo sielai, užsiregistravau. Visą vakarą, žavėdamiesi mano išoriniu grožiu, siuntė vyrai įvairiausius nešvankius laiškus. Ignoravau juos… ir vėl nusivyliau, kad nėra nieko, verto mano dėmesio. Bet kitą rytą gavau paprasto pobūdžio kvietimą bendrauti. Atsakiau į jo laišką ir iškart parašiau jam, kad esu neįgali. Bet jis pirmiau pagalvojo, kad maustau jį, tačiau galiausiai jis į tai nekreipė dėmesio.

Užsimezgus stipresnei simpatijai, po ilgesnio susirašinėjimo vieną vakarą parašiau jam, kad ryt po darbo laukiu svečiuose, o jis sutiko. Su nerimu laukiau susitikimo… Su išankstiniu nusivylimu galvojau, kad pabendrausime, o jis, pamatęs mane, išsigąs ir viskas baigsis, geriausiu atveju pasiūlys būti draugais… Bet ne! Jau tą patį vakarą grįžęs namo jis man vėl parašė. Mūsų bendravimas tęsėsi ir tebesitęsia. Ir galiu drąsiai jį įvardinti kaip savo draugą, meilužį ir vyrą, kuriuo tikiu ir pasitikiu.

Jis visiškai pakeitė mano požiūrį į mano kūną, intymumą. Jei užsigaunu gėdingoje kūno vietoje, jis rūpestingai įtrina gydomąjį gelį, o tuomet glosto įvairias kūno dalis, kartodamas, kad aš esu grožis. Su juo jaučiuosi geidžiama su visais savo trūkumais ir man tai didelis komplimentas, kad vyras, neturintis negalios, jaučia man aistrą.

Kalbant apie patį seksą, tai, kad mano koordinacija yra sutrikusi, neturi įtakos intymiam gyvenimui. Aš valdau kojas ir kitas kūno dalis. Kitiems žmonėms su negalia patarčiau nedepresuoti ir negalvoti, kad niekada nebus mylimi. Ilgą laiką save laikiau niekam tikusia, jaučiausi brokuota ir neverta meilės. Tačiau pasiteisino mintis, kad tik kantrūs ir mokantys išlaukti sulaukia geriausio. Gal ir skamba banaliai, bet tai yra faktas, o ne tušti paistalai. Nenuvertinkite savęs!

Norime daugiau rašyti apie žmonių, turinčių negalią, ryšį su intymumu – pasidalinkite savo istorija man@nebegeda.lt <3