Nemokamas pristatymas visoje Lietuvoje. Nori pasikonsultuoti? Rašyk: [email protected]

Ką iš tiesų reiškia dirbti striptizo klube?

Nuotrauka: Anna Shvets

Neseniai vienas draugas tarp kitko užsiminė apie instagramo paskyrą „Paleistuvės“. Nepamenu, kaip prasidėjo pokalbis, tačiau puikiai žinau, kuo jis baigėsi. Pavadinimas taip įstrigo, kad paraginau prie jo grįžti ir papasakoti daugiau. Ėmusi ryti vieną tekstą po kito, supratau, kad ši paskyra bando bent kažkiek užpildyti žiojinčią žinių ir sąmoningumo spragą sex work srityje. Iki tol nesupratau, kiek ta spraga apskritai egzistuoja. Pasiūliau paskyros autorei Monikai plačiau pasikalbėti apie darbą striptizo klube bei asmenines ir profesines problemas, su kuriomis susiduria moterys šioje industrijoje. Štai, ką ji papasakojo.

Esi rašiusi apie pasirinkimą dirbti striptizo šokėja. Minėjai, jog itin dažnas stereotipas tai vertinti kaip tiesiog „nenusisekusį gyvenimą“, užribį. Kaip yra iš tiesų? Kas tave paskatino imtis šios profesijos? Kokios priežastys vyrauja tavo aplinkoje?

Tuo metu, kai pamačiau darbo skelbimą, kaip tik ieškojau darbo ir studijavau, bet nenorėjau dirbti dienomis. Taip pat tuo metu savo malonumui lankiau pole dance, dar neturėdama minties, kad kada nors galėčiau dirbti striptizo klube. Manau, kad iš pat pradžių tai nebuvo kažkoks sąmoningas pasirinkimas, tiesiog susiklostė sprendimui palankios aplinkybės, tik vėliau pradėjau sąmoningiau galvoti apie tokį darbą, domėtis apskritai visos sex work industrijos kontekstu ir politika pasaulyje. Be to, visą laiką mane domino sunkiai pažinūs dalykai, taip buvo ir su striptizo klubu – neįmanoma suprasti, kaip ten viskas veikia, nepadirbus pačiame klube. 

Kiek spėjau pastebėti, dažniausios priežastys, dėl kurių pasirenkama dirbti striptizo klube – greitas uždarbis. Labai dažnai tokį darbą renkasi studentės, norinčios daugiau ir greitai užsidirbti, susitaupyti savo svajonėms. 

Kyla paprastas klausimas, kaip tokiam darbui pasiruošti (fizine prasme). Ar įsidarbinti gali neturėdama tam įgūdžių?

Paprasčiau dirbti toms, kurios yra turėjusios reikalų su šokiais ar kitokia fizine veikla, bet iš esmės galima įsidarbinti ir neturint įgūdžių, yra apmokoma darbo vietoje. Man tikrai padėjo tai, kad buvau lankiusi šiek tiek pole dance pamokų, bet tai nėra būtinybė. Žinoma, svarbu, kaip tu judi, kaip jauti savo kūną, bet vis dėlto daug daugiau lemia tai, kaip moki bendrauti su klientais.

O kas svarbiausia emociškai nusiteikiant šiam darbui? Turbūt apie tai sužinai tik pradėjusi dirbti? Kokias vidines savybes dabar gali įvardinti kaip itin reikalingas?

Jeigu man kas nors iš anksto būtų pasakęs, kad pradžioje darbas kels tiek įtampos, tikriausiai nebūčiau net bandžiusi.

Atsigręždama į praeitį galiu pasakyti, kad tokioje vietoje dirbti ypač sunku jautriems žmonėms. Svarbiausias dalykas yra mokėti pasistatyti vidinę sieną tarp klientų, visos klubo aplinkos ir savęs. Negalima visko per daug „imti į širdį“, nes bus įvairių situacijų, ir labai nemalonių, todėl itin svarbu nebūti „minkštai“, mokėti pasakyti „ne“, suprasti, kad tai, ką apie tave sako klientas, neapibrėžia tavęs.

Sekso edukatorė Elle Stanger sako, kad striptizas išlaisvino ir leido pamilti savo kūną. Taip pat ir stebint iš šono atrodo, kad šokti striptizą gali tik labai savo kūnu pasitikinti ir patenkinta moteris. Kaip yra tavo atveju? Juk šokančioms moterims turbūt keliami tam tikri reikalavimai. Pati esi rašiusi, jog vyrai darbe leidžia sau be skrupulų komentuoti išvaizdą.

Striptizas tikrai išlaisvino, bet negalėčiau pasakyti, kad prieš ateidama dirbti į klubą gėdijausi nuogumo. Man niekada nebuvo nedrąsu ar nejauku dėl to, kad prieš klientus reikia šokti apsinuoginus, nes nuogas kūnas visada atrodė kaip labai natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Tai nereiškia, kad neįžvelgdavau ir neįžvelgiu savo kūno trūkumų, kad kartais jaučiuosi negraži ir noriu kažką pakeisti, tačiau tam tikra prasme darbas padėjo įgyti daugiau pasitikėjimo. Komentarų galima išgirsti ir negražių, tačiau šokdama tu esi aukščiau ir šiek tiek nutolusi nuo klientų (kartais net įsivaizduoju, kad šoku viena), todėl tai leidžia pajusti galią. Ne aš moku pinigus, kad pažiūrėčiau, o tie vyrai. Tad kad ir kokius netobulumus galėčiau įžvelgti prieš veidrodį grįžusi iš darbo, šokdama jaučiuosi tvirta ir graži. 

Savo paskyroje pasakojai apie „dvigubą gyvenimą“, kurį kartais tenka gyventi, kai ne visiems nori ar gali atskleisti savo profesiją. Ar tai veikia tavo santykius su artimiausiais žmonėmis? Ar sulauki palaikymo?

Sunkiausia buvo iš pat pradžių, nes tuo metu žinojo kokie penki žmonės, mano artimiausi draugai, nuo visų kitų žmonių slėpiau. Vėliau tai atskleidžiau beveik visiems savo aplinkos rato žmonėms, ne tik draugams, nes taip pasirodė tiesiog paprasčiau – atsibodo „mėtyti pėdas“. Mano nuostabai, apskritai visi, pradedant nuo tu penkių žmonių, baigiant visai kitais, kurie žino dabar, besąlygiškai palaikė. Labai ilgai nieko nežinojo mano šeima, tai kėlė daug streso man pačiai, nes nuolat meluodavau, o kartais net norėdavau papasakoti kažką iš darbo kasdienybės, bet tada prisimindavau, kad negaliu.

Neseniai papasakojau ir savo tėvams, jie reagavo stebėtinai ramiai, visi blogiausi scenarijai, besisukę mano galvoje, neišsipildė.

O kaip yra ne su tokiais artimais žmonėmis? Kalbant apie kasdienybę, kai eini į pasimatymą, buto nuomotojas paklausia, kuo dirbi, nori gauti paskolą banke ir panašiai.

Žinoma, tai dar vis nėra toks darbas, kurį galėtum įrašyti į savo CV. Šiuo metu kaip tik ieškau kito darbo, tad, aišku, apie tai nekalbu darbo pokalbiuose, esu įsitikinusi, kad papildomų balų tikrai nepridėtų. Į pasimatymus vaikščioti netenka, nes turiu partnerį, bet manau, kad jei vaikščiočiau, tikriausiai tai būtų vienas iš pirmųjų dalykų, apie kurį papasakočiau. Jeigu žmogus, su kuriuo pradėčiau kurti santykį, negalėtų priimti šios mano gyvenimo dalies, aš negalėčiau su juo būti. Kol kas nesu susidūrusi su oficialiomis situacijomis, kuriose kitam žmogui reikėtų žinoti, kur dirbu, kaip, pavyzdžiui, bandant gauti paskolą, bet esu įsitikinusi, kad tos paskolos negaučiau dirbdama šokėja. Ir dėl to labai liūdna. Viena iš priežasčių, kodėl sukūriau „paleistuvių“ paskyrą, ir buvo ta, kad nors kiek normalizuočiau tokią veiklą. Suprantu, kad tai mažytis žingsnis į priekį, bet norėjau nuo kažko pradėti.

Lietuvoje labai mažai kalbama apie sex work, net termino tam neturime. Straipsniai apie striptizo šokėjas lietuviškoje spaudoje, deja, labai paviršutiniški. Tačiau pradedant į tai gilintis rimčiau, ryškėja, jog viena didžiausių problemų šioje industrijoje – čia moteris dažnai laikoma ne profesionalia darbuotoja, o „drauge“, objektu ar prostitute. Ar tai tiesa?

Yra dvi seksualinio darbo industrijos pusės – darbuotojai ir žmonės, kurie industrijoje nedirba. Abi jos labai susijusios. Kaip didelę problemą iš tiesų matau darbuotojų stigmatizavimą ir objektyvizavimą, nekalbu jau apie tai, kad kartais šis darbas yra painiojamas su prekyba žmonėmis.

Bet iš kur visa tai kyla? Iš to, kad nėra jokių žiniasklaidos ir medijų kanalų, kuriuose kalbėtų būtent striptizo šokėjos ar kiti industrijos atstovai – už mus kalba žmonės, kurie nieko nenutuokia apie patį darbą.

Manau, kad pirmiausia tai yra pagrindinė problema. Reikia daugiau balsų, galinčių reprezentuoti darbuotojus. Kita bėda – patys klubai. Negaliu kalbėti už visus, bet tikrai žinau, kad ne visuose Lietuvos klubuose, skirtingai nei užsienyje, galioja „no touch policy“, kas taip pat labai padidina objektyvizavimo, nepagarbos darbuotojai tikimybę. Tad manau, kad ir patys klubai turėtų sugriežtinti savo politiką darbuotojo ir kliento kontakto atžvilgiu. Viskas labai susiję, vis dėlto kad ir kaip visuomenė nenorėtų matyti šios socialinės grupės, striptizo klubai ir apskritai visa seksualinio darbo industrija neegzistuotų, jeigu nebūtų žmonių, kuriems to reikia.

Apskritai, VICE pokalbyje striptizą šokančios moterys minėjo, kad tai, kas kitu atveju būtų laikoma seksualiniu priekabiavimu ar užpuolimu, šokėjų akivaizdoje klientai laiko normaliu dalyku. Kaip dažnai su panašiais klientais tenka susidurti tau? Ar visas problemas sprendi pati, ar padeda klubo administracija?

Pirmiausia reikia suprasti, kad žmonės, ateinantys į klubą, dažniausiai būna girti, tai reiškia, daugiau ar mažiau neadekvatūs. Tikrai nemažai situacijų, jeigu papasakočiau apie jas pakeisdama vietą, pavyzdžiui, vakarėlis ar parkas, būtų laikomos priekabiavimu. Su tuo tvarkytis išmokau bėgant laikui. Iš pradžių bijodavau, bet vėliau išmokau tiesiog nueiti arba pasakyti klientui, kad taip elgtis negalima, ir jeigu nesiliaus, pakviesiu apsaugos darbuotoją. Svarbu prisiminti, kad nors čia tavo darbas, tu nieko neprivalai, neprivalai bendrauti su klientu, jeigu jis neadekvatus. Apsauga klube yra, tačiau jie tiesiog gali nepamatyti kažkokios situacijos, kai to tikrai reikės, todėl turi mokėti save apsaugoti ir visada būti budri.

O jeigu prašyčiau įvardinti vieną geriausią dalyką tavo darbe, daug negalvojusi, ką atsakytum?

Šokis. Šokant nebelieka nei klientų, nei kitų darbuotojų, esi tik tu ir tavo kūnas. Apskritai judesys man yra viena iš esminių ir turbūt geriausiai pažįstama buvimo forma, nes šokau labai ilgai nuo pat vaikystės, po to buvo netrumpa pertrauka ir buvau visiškai atsiribojusi nuo judėjimo. Tik dabar suprantu, kad tai sugrįžo man net pačiai to nesuprantant sąmoningai, nors, aišku, kardinaliai kitokia forma. Bet esmė išliko tokia pati. Šokimas striptizo klube, jeigu nori, leidžia persikūnyti, iš naujo pajausti savo kūną, nebijoti savo seksualumo.

Kai šoku, aš esu tik sau, man nelabai rūpi, ar kažkas žiūri, ar ne.

Ir aišku, kitas dalykas, kurio negaliu nepaminėti, tai malonūs klientai, kurie mato tave kaip žmogų, o ne dar vieną lėlę. Su tokiais klientais dažnai įvyksta įdomių pokalbių, o gražiausi momentai būna tie, kai matai, kad žmogus iš tiesų tau atsiveria ir kalba apie jam jautrius dalykus. 

Jeigu galėtum sukurti tikrai gerą darbo klimatą ir panaikinti įsisenėjusias problemas, kaip tuomet atrodytų tavo darbas? Kokie jausmai apimtų?

Pirmiausia, nesijausčiau esanti tam tikrame visuomenės šešėlyje, nebeliktų nerimo ir svarstymų, kam iš tikrųjų galiu pasakoti apie savo darbą, kaip tai galbūt paveiks mano tolimesnę karjerą. Paprasčiausiai būtų daugiau lengvumo jausmo, eičiau į darbą taip pat ramiai, kaip kiti žmonės eina į savo ofisus. O darbe, manau, būtų saugesnė atmosfera ir dar griežtesnės klientų lankymosi taisyklės. 

O kaip tavo gyvenimą bei darbą paveikė ir toliau veikia covid situacija?

Kurį laiką klube nebedirbu, tačiau prieš pirmąjį karantiną labai jautėsi klientų sumažėjimas, tai reiškė ir pajamų sumažėjimą, o karantino metu šokėjos negavo jokių kompensacijų ar pagalbos, todėl nerimo ir nežinios buvo daug. Covid striptizo šokėjoms, kaip ir kitiems šalies gyventojams, kelia daug finansinių sunkumų, todėl tai labai susiję ir su emocine būsena, nes nerimas dėl pajamų greitai pereina ir į kitas gyvenimo sritis, ypač kai negauname jokios papildomos paramos iš valstybės, ką galbūt gavo kitų sektorių darbuotojai, verslininkai. Skirtumas tik tas, kad darbas klube niekada neužtikrina pastovaus atlyginimo, todėl reikia įprasti nuolat taupyti. Gal dėl to neužtikrintumo, kurį patiriame ir taip dirbdamos kiekvieną dieną, lengviau tvarkytis su nerimu, ateinančiu dėl viruso konteksto.

Rugilė atsako į jūsų laiškus, atrenka ir kuria tekstus puslapiui, inicijuoja naujus ir nusprendžia, ką nebegėdoje skaitysite rytoj.

Komentarai (1)

  • Avatar

    Paulina

    Labai įdomu buvo paskaityti! Aš pati daug susiduriu su nuomonėmis, kai painiojamas striptizo šokėjos ir prostitutės darbas, kaip ir prostitutės ir pornografinių filmų aktorės. Nors pati nedirbu šitose srityse, bet stebina žmonių nežinojimas, demonizavimas gal net. Filmai irgi mėgsta parodyti viską kaip vieną, gal kai kur pasaulyje ir būna visaip.

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.