SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų

Savižudybė: ką daryti, jei žinai, kas apie tai galvoja

Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė

Šiandien, rugsėjo 10-ąją, minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kas 40 sekundžių nusižudo žmogus ir ši tragedija paliečia daugybę asmenų – šeimos narių, draugų, kolegų. Nors savižudybių prevencijos strategiją aktyviai įgyvendina ir Lietuva, mūsų šalis vis dar išlieka tarp pirmaujančiųjų pagal savižudybių skaičių.

Gali būti, kad apie tai tau nė neįtariant jau kurį laiką galvoja vienas tėvų, tavo brangi draugė ar partneris, bendraklasė ar tas pagyvenęs vyras, šiandien šalia tavęs sėdėjęs troleibuse. O gal apie tai esi pagalvojęs net… tu pats ar pati? Čia norėčiau tau ištiesti tvirtą ranką ir skirti šį tekstą. Kaip sako mano pašnekovė, palūžti, jaustis labai labai blogai, nežinoti, kaip išspręsti savo problemas – visiškai normalu. Ir, nors tikrai gali atrodyti, kad juodžiau jau negali būti, svarbiausia rasti tinkamą pagalbą. Išeičių tikrai yra. Apie jas ir tai, ką galime padaryti kiekvienas, kad savižudybių skaičius nyktų, kalbamės su psichologe Valija Šap.

Valija, pirmiausia klausiu: ką norite pasakyti žmogui, kuris yra galvojęs ar šiuo metu galvoja apie savižudybę?

Pirmiausia noriu jį ar ją padrąsinti ir pasakyti, kad palūžti yra visiškai žmogiška – nesvarbu, ar esi įmonės vadovas, ar gydytojas, ar vairuotojas. Visiškai normalu vieną dieną išsekti ir pasakyti sau: dabar privalau sustoti. Turiu paklausti savęs, kur link aš einu ir kas man yra svarbiausia? Bet kuriam žmogui svarbiausia yra savijauta. Jei norite, kad būtų laimingi jūsų aplinkiniai, visų pirma turite pats jaustis gerai. Jei norite pasirūpinti kitais, svarbiausia pirma pasirūpinti savimi. Ne pinigai saugo šeimos ar santykių gerovę, o žmonių savijauta. Mylėk savo artimą kaip save patį… Galvok apie tai, kuo gali sau padėti ir suprask, kad tai gali nutikti bet kuriam iš mūsų ir kiekvienas galime atrasti atramą. Visi jausmai yra būdingi kiekvienam iš mūsų – palūžti gali ir psichologas. Svarbiausia palūžus nebijoti kreiptis pagalbos – dabar svarbiausia ir būtina pasirūpinti savimi.

Žinau, kad mintys apie savižudybę atsiranda ne todėl, kad žmogus nenori gyventi. Kiekvienas žmogus stipriai nori gyventi, bet būna, kad jis jaučiasi nerandantis daugiau jėgų savo patiriamos kančios akivaizdoje.

Kur tų jėgų semtis, kaip jų atrasti?

Visų pirma, kiekvienas turėtume suprasti, kad žmogaus galimybės yra ribotos. Todėl šiuo metu lemtingai svarbu pasirūpinti savimi: galbūt pasakyti, kaip jaučiuosi artimam žmogui, gal kreiptis į psichologą, tiesiog žinoti, kad ši būsena yra laikina ir kad tikrai gali būti geriau. Nepasilikti visko tik sau.

Šiuolaikinis žmogus jaučia didelę konkurenciją, visuomenės spaudimą dėl to, koks žmogus turi būti – turiu daug uždirbti, būti gražus, sėkmingas. Kai įsisuki į tokią karuselę, labai sunku sau pasakyti STOP. Be to, yra laikas, kurį svarbu skirti darbui, yra laikas, kurį būtina skirti poilsiui – nė vienas nesame supermenas, galintis mėnesius ar metų metus miegoti po keturias valandas per naktį. Mes tai dažnai ignoruojame. Tuomet atsiranda pirmieji pervargimo požymiai, į kuriuos dažnai nenorime kreipti dėmesio (miego sutrikimai, kintanti nuotaika, lėtinis nuovargis). Mūsų kūno ir psichikos resursai yra riboti ir jie turi būti nuolat atstatomi – pirmiausia omenyje turiu kokybišką poilsį, mitybą, atsipalaidavimą. Jei tų resursų neatstatome, gali būti, kad vieną dieną tai atsilieps fiziniam mūsų kūnui arba reikšis psichikos sutrikimais. Jei protas jūsų nesustabdo, būkite tikri, kad kūnas vieną dieną sustabdys – per įvairius skausmus, negalavimus, ligas. Taigi paklauskime savęs: kaip aš gyvenu, ką aš sau duodu ir ko aš iš savęs reikalauju? Ar ne per daug?

Kokį kelią žmogus nueina iki minties apie savižudybę? Kas paskatina žmogų žengti šį tragišką žingsnį?

Vienos savižudybių priežasties tiesiog nebūna. Jei mama užtinka vaiką rūkantį ir jį išbara ar žmona palieka vyrą ir vaikas ar žmogus po to nusižudo, tikrai nereiškia, kad tai paskatino žmogų nutraukti sau gyvybę.

Kad bent jau suprastume, kas vyko žmogaus gyvenime, kad jis nusižudė, turime žinoti visą procesą. Nebūna taip, kad žmogus nusižudytų nei iš šio nei iš to – net jei jis jums atrodė sėkmingas, turėjo puikų darbą, laimingai gyveno – nors taip kartais kalba nusižudžiusiųjų artimieji… Taip gali atrodyti, bet to žmogaus gyvenime savižudybės procesas vyko netrumpą laiką. Kaip bebūtų liūdna, artimi žmonės to proceso negebėjo atpažinti ar įžvelgti. Emocinę įtampą, kurią jaučia apie savižudybę galvojantis žmogus, papildo nesėkmės, negebėjimas spręsti problemas, nesupratingumas – ta įtampa perauga į kančią, kuri auga ir galiausiai tampa žmogui nepakeliama. Žmogus ima galvoti, kad vienintelis būdas nekentėti yra nutraukti sau gyvybę. Mintys apie tai tampa intensyvesnės, žmogus ima kurti savižudybės planą, nuolat apie tai siunčia ženklus aplinkiniams. Taip žmogus tikisi, kad įvyks stebuklas ir kas nors jį išgelbės – jei tas stebuklas neįvyksta, žmogus nusižudo.

Taip pat savižudybės proceso pradžiai įtakos turi emocinis arba fizinis pervargimas, kokie nors skaudūs ar nemalonūs įvykiai, situacijos, kurias žmogus bando spręsti, bet jam nepavyksta; jis ima jausti įtampą, nerimą, neretai sutrinka miegas, jis bando žengti dar vieną kitą žingsnį ir susiduria su nesėkme… Tada jis gali pradėti galvoti, kad niekada nepavyks šitų problemų išspręsti, ima pykti ant aplinkinių, po to – ant savęs, ima galvoti, kad jis yra visų nelaimių priežastis ir jei nutrauks sau gyvybę, tiesiog panaikins priežastį, kuri jam kelia didžiulį dvasinį skausmą.

Kokie tie ženklai – žodžiai, veiksmai, elgesys – akivaizdžiai rodo, kad žmogus galvoja apie savižudybę?

Noriu akcentuoti, kad savižudybė yra ne spontaniškas poelgis, bet procesas: jis turi savo pradžią, eigą ir pabaigą – arba žmogui suteikiama pagalba, arba jis nusižudo. Tas procesas paprastai prasideda tada, kai žmogus susiduria su kokiais nors sunkumais, kriziniais išgyvenimais ir jam tiesiog nepakanka turimų įgūdžių bei žinių, kaip su tais sunkumais susidoroti.
Savižudybės proceso ženklų yra tiesioginių ir netiesioginių. Tiesioginiai ženklai yra, kai žmogus aiškiai sako: Gyvenimas nieko vertas. Aš pavargau, man viskas atsibodo, nebematau prasmės stengtis. Pavargau nuo kančios. Aš nusižudysiu. Bet aplinkiniai, nežinodami kaip reaguoti, paprastai sako: Nekalbėk nesąmonių, ką čia išsigalvoji. Tai didelė klaida, nes krizę patiriantis žmogus aiškiai pasako, kad jam yra labai sunku. To ignoruoti ar menkinti negalime.

Taip pat yra kitų ženklų – žmogaus užsisklendimas, užsidarymas, ryški nuotaikų kaita, rizikingas elgesys, rizikingas psichoaktyvių medžiagų vartojimas, žmogus gali imti veltis į konfliktus, naudoti fizinę jėgą, tapti agresyvus, vairuoti išgėręs ir t.t.

Taip pat gali imti domėtis ar tvarkyti paveldėjimo, palikimo, testamento klausimus, skųstis, kad nemiega, neturi fizinių jėgų, gali ir susirgti depresija. Tų ženklų yra labai įvairių, bet iš esmės aplinkiniai gali aiškiai matyti pasikeitusią žmogaus emocinę savijautą (žmogus atsiriboja, nenori kalbėti, tapo verksmingesnis, arba visiškai nerodo emocijų). O paklausus, ar jam kas atsitiko, jis atsako: Neklausk, tu vis tiek nesuprasi, – tai labai svarbus signalas, kad jo vidiniame pasaulyje labai daug sumaišties ir jis patiria labai daug sunkių jausmų.

Taigi, kaip prieiti prie tokio žmogaus? Kaip mėginti megzti pokalbį, kaip jam padėti?

Jei mes matome, kad kas nors intensyvaus vyksta mums artimo ar pažįstamo žmogaus gyvenime, pasakykime jam apie tai, kad matome susiklosčiusią situaciją, kad girdime tai, ką jis sako. Paklauskime jo (jos), ar gali būti, kad jis (ji) galvoja apie savižudybę. Vis dar girdžiu nuomonę, kad negalima klausti apie savižudybę, esą, taip paskatinsime žmogų nusižudyti – anaiptol. Aiškiai įvardydami ir ištardami žodį savižudybė mes žmogui siunčiame ženklą, kad mes šia tema nebijome kalbėti.

Jei žmogus mums atsako, kad galvoja apie savižudybę, paprašykime jo papasakoti daugiau apie tai – kaip dažnai tos mintys jį lanko, kiek laiko tai tęsiasi, ar žmogus turi savižudybės planą, ar yra numatęs, kada ruošiasi tai padaryti – kad būtų aišku, ar tai tik mintys (kas rodo šiek tiek žemesnę savižudybės tikimybę), ar žmogus jau turi planą (tai rodo labai didelę riziką) ir pastaruoju atveju mes jo nebegalime paleisti, palikti vieno. Taigi, pirmiausia su žmogumi kalbamės, nevengiame žodžio savižudybė, jo nesmerkiame, nesibaisime, neišsigąstame, nekritikuojame, leidžiame jam apie tai, ką jis išgyvena, kalbėti, dalytis jausmais.

Be to, nereikia pulti ir į kraštutinumus – suskubti tą žmogų gelbėti ir už jį daryti viską – aš viską sutvarkysiu, aš viską suorganizuosiu, pasirūpinsiu tavo buitimi. Kodėl to nereikėtų daryti? Todėl, kad apie savižudybę galvojantis žmogus jaučiasi beviltiškai ir tokiu atveju mes tik didinsime jo bejėgiškumą. Mūsų tikslas yra mažinti, o ne didinti žmogaus bejėgiškumą. Tai galime daryti tik kartu su juo dalyvaudami pagalbos paieškose ir tą pagalbą gaunant. Pasitarkime, kas tam žmogui būtų pagalba, paklauskime jo, kas jam galėtų padėti. Jei nežinote, kur tos pagalbos ieškoti, kartu pasidomėkite, pasiskambinkite, kreipkitės emocinės pagalbos į specialistus. Drauge paieškokite, į kurį specialistą žmogus norėtų kreiptis, kartu pasiskambinkite ar nueikite pas jį.

Susidūrę su savižudybės grėsme turime suprasti, kad nėra gėda jaustis blogai, nėra gėda, jei tavo artimas žmogus galvoja apie savižudybę. Tokiam žmogui turime leisti kalbėti, o ne slopinti sakydami: Nieko tokio, kitiems būna blogiau! Susiimk. Taip sakydami mes netiesiogiai pasakome: Aš nesuprantu tavęs. Tai žmogų verčia dar labiau užsisklęsti, užsidaryti, nekalbėti apie savo sunkumus, o jo mintys gali tapti dar intensyvesnės, o savižudybės rizika – augti. Taigi turime kaip tik sakyti: Pasipasakok, aš esu čia, aš girdžiu tave. Pasitarkime, kur galime rasti pagalbą. Ir tos pagalbos drauge ieškokime.

Daugiau šia tema: Kai kyla noras nebūti

****

Ieškai pagalbos sau? Ieškai pagalbos kitam? Visą reikalingą informaciją rasi čia: https://tuesi.lt/

Emocinė parama telefonu teikiama šiais kontaktais:

„Jaunimo linija“ – 8 800 28888
Darbo laikas: visą parą
Emocinę paramą teikia: savanoriai

„Vaikų linija“ – 116 111
Darbo laikas: 11.00-23.00 kasdien
Emocinę paramą teikia: savanoriai

„Vilties linija“ – 116 123
Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366
Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

„Linija doverija“ – 8 800 77277
Darbo laikas: 16.00-20.00 nuo antradienio iki šeštadienio (išskyrus valstybės švenčių dienas)
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai
Parama teikiama rusų kalba. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.

Emocinė parama internetu teikiama šiais kontaktais:

„Vaikų linija“
Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt
Atsako per dvi dienas

„Jaunimo linija“
Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas
Atsako per dvi dienas
Pokalbiai internetu: www.jaunimolinija.lt/pokalbiai-internetu (pokalbiai internetu vyksta trečiadieniais ir penktadieniais 18-22 val., šeštadieniais 13-17 val.)

„Vilties linija“
Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com
Atsako per tris darbo dienas

„Pagalbos moterims linija“
Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt
Atsako per tris dienas

Emocinė pagalba, teikiama telefonu ir internetu yra nemokama.

Komentarai (5)

  • Avatar

    I

    Sunki tema. Ačiū už patarimus. Tikiuosi daug kas juos perskaitys. Dar norėjau papildyti, kad traukiant žmogų iš noro nusižudyti, svarbu vis nenuleist rankų, nors kartais atrodo, kad tavęs neklauso, negirdi ir nenori tavo pagalbos. Nepykti, jei tavo pastangos iš karto neduoda rezultatų. Ir keli pokalbiai magiškai negrąžina noro gyventi…

    reply
  • Avatar

    Elija

    O ką daryti kai žmogus atvirai pasako, kad nori nusižudyti ir klausia, prašo pasakyti tikslą jam toliau gyventi? Aš, regis, esu vienintelis žmogus, kuriuo jis pasitiki ir kurio jis paklausytų. Po pokalbio aš kaip ir sugebėjau sustabdyti savižudybę tuo momentu, bet jo skausmas ir kančia nuo to nesumažėjo. Jis, greičiausiai, nesikreiptų į specialistus žinant jo būdą. O būti šalia visą laiką negaliu nes žmogus keliaujantis ir neturintis pastovios gyvenamosios vietos.

    reply
      • Avatar

        G

        Laba diena, labai gera informacija, bet.. Pati su savižudybės tema susiduriu kone kasdien, jau kokie 3metai. Turiu mamą, kuri jau ne vieną kartą yra sakiusi, kad nusižudys. Turi planą, dažnai būna, kad paskambina, ir susako instrukcijas, kur kokie dokumentai padėti, kur kas yra, ir atsisveikina visam laikui. Tokiais atvejais leki gelbėti, ir nežinai ką rasi atvažiavus. Ne kartą atvažiavusi esu radus paruoštus įrankius savižudybei. Ačiū dievui, kol kas spėju atvažiuoti laiku. Žinoma, visa tai dar būna ir alkoholio fone. Domėjausi įvairiausiais pagalbos būdais, taip pat ir aprašytais šiame tekste. Skambinau į įvairias pagalbos linijas, ligonines. Esu skambinusi ir į greitąją, bet man buvo pasakyta, kad kol nėra konkrečios grėsmės gyvybei, jie niekuo negali padėti. Galiausiai vis tiek atsimušu į sieną. Kaip ir šiame tekste, yra siūloma ieškoti pagalbos pas psichologus, psichiatrus. O ka daryti tokiu atveju, kai žmogus kategoriškai atsisako tokios pagalbos? Ji jau yra tiesižg nusprendusi, kad jwi niekas negali padėti. Per prievartą padėti negali. Labai trūksta tokios informacijos. Esu tokioj nevilty, ir taip pavargau, kad ir pati pradedu apie tai galvoti, nes tiesiog per sunku tvarkytis ir su kasdienėmis problemomis, ir rasti kažkokį sprendimą šioje situacijoje.. gyvenu su baime, kad vieną dieną galiu nespėti atvažiuoti. Visi įmanomi straipsniai, podcastai ir t.t. sako tą patį, kreiptis pagalbos, bet jei tos pagalbos žmogus nenori? Ką daryti tada?

        reply
  • Avatar

    Kristina

    Pagrindinė platforma vienijanti visus pagalbos šaltinius Lietuvoje esant savižudybės krizei: http://www.tuesi.lt

    reply

Komentuok