Nuotraukų autorė: Neringa Rekašiūtė

Šiandien kalbamės su Visagine gyvenančia ir jo gamtoje fotografuojančia nuogas nimfas fotografe Neringa Rekašiūte. Kovo mėnesį pasirodys Neringos fotografijų ir poezijos knyga „How to swim through pain“, iš anksto ją užsisakyti galite čia.
Šiame pokalbyje Neringa atskleidė savo santykį su nuogumu ir fotografuojamais modeliais.

Ką tau reiškia nuogumas?

Tai nėra vien kūno nuogumas. Žmogus yra silpniausias, kai nedėvi drabužių, prabangių rankinių ar batų, kurie dažnai mus įkalina ir leidžia pasislėpti. Apsinuoginęs neturi kaip apsiginti – esi toks, koks esi, visi tave mato ir gali vertinti. Todėl nuogumas man labiau yra dvasiškas apsinuoginimas, kai neturi kuo pridengti savo būties.

Kai pradėjau labiau domėtis feminizmu, kalbėti apie moterų teises, kūną ir grožio kultą, nuogumas man įgavo kiek kitokią reikšmę. Supratau, kad yra tiek daug moterų, įkūnijančių mūsų visuomenės idealus, kurias aš laikau gražiausiomis (standartine prasme), negalinčių pažiūrėti į save veidrodyje, nes jos bėga nuo to atvaizdo. Man atrodo, kad mūsų kūnas per daug apipintas tabu. Visi jį turim, bet niekas iki galo jo nepažįsta, mums nepaaiškinama, nei ką su juo daryti, nei kaip jį mylėti, kodėl jis yra, kaip jį puoselėti. Todėl nuogumas man taip pat reiškia ir išsilaisvinimą, visišką taisyklių, normų ir tabu atmetimą.

Koks tavo ryšys su savo nuogumu? Ar kada jo gėdijaisi?

Taip, kai buvau gal penkiolikos, buvome draugės namuose su būreliu draugų. Atsiguliau ant sofos ir ant mano pilvo atsirado „rinkės“. Tuo metu ten buvę vaikinai pradėjo tyčiotis, sakydami: „O, koks tavo pilvas barankinis“. Turbūt tai vienas iš ryškesnių momentų, kai supratau, kad kažkas negerai – turi slėpti savo kūną ir jo reiktų gėdytis. Bet šiaip buvau gana atspari tam visą laiką. Nuogumo niekada per daug nesigėdijau. Gal todėl, kad esu iš šeimos, kurioje visi labai ramiai žiūrėjo į tą nuogumą, priėmė jį ir nesigėdydavo apsinuoginti. Manau, dėl to turiu sveiką požiūrį į tai.
Nors ir kaip stengiuosi nesusikoncentruoti ir atsiriboti nuo grožio standartų, kūno kulto, stiprindama kitas savo asmenybės puses, bet, žinoma, visa tai tikrai mane veikė ir dar dabar veikia. Nemanau, kad kažkada gėdijausi savęs taip, kad negalėčiau kažko daryti. Gal tik savo žemo ūgio nepriimdavau – nešiodavau „kablus“ norėdama atrodyti aukštesnė ir grakštesnė. Tikrai praleidau daug nuostabių akimirkų savo gyvenime avėdama aukštakulnius, nes negalėjau kažkur bėgti, lipti, eiti ar mėgautis gamta, nes visur žirgliojau su nepatogia avalyne.

Kaip bendrauji su modeliais, kurie turi standartiškai gražius kūnus, bet dėl jų kompleksuoja?

Turbūt nesu fotografavusi nė vienos moters, kuri sakytų, kad myli save ir džiaugiasi buvimu savo kūne. Tarsi turiu visą laiką padėti atsiskleisti kiekvienai prieš objektyvą pozuojančiai moteriai. Ir kaskart stebiu pokytį fiziniame lygmeny, kai ateinam fotografuotis ir moterį paleidi lakstyti po mišką ar maudytis vandeny, vyksta transformacija. Tada su labai dideliu mano palaikymu, padrąsinimu ir pasakymu to, ką gražaus matau tame žmoguje, labai greitai įvyksta proveržis, moteris atsipalaiduoja ir aš tiesiog matau, kaip ji išsitiesia, tampa labiau savimi pasitikinti ir kartu su savimi parsineša tą emociją.

Kodėl fotografijose nevaizduoji įvairesnio sudėjimo modelių, vyrų ar vyresnio amžiaus žmonių?

Fotografijoje man labai svarbu jausti ryšį su žmogumi – negaliu tiesiog eiti ir ieškoti žmonių pagal kažkokias kategorijas. Kartais sulaukiu klausimų, kodėl nefotografuoju stambesnių moterų.
Dėl to, kad man reikėtų aktyviai jų ieškoti, nenoriu to daryti tik tam, kad kažką pasakyčiau. Noriu, kad tos moterys pačios pas mane ateitų. Ir jeigu jos gerai jaučiasi savo kūne, nuotraukos pačios pasakos tai savaime.
Kodėl nefotografuoju vyrų? Man atrodo, kad turėjau su jais blogą ryšį. Kurį laiką pykau, atmečiau juos, bijojau. Galbūt nenorėjau leisti jiems to silpnumo, kurį leisdavau moterims. Savo fotografijoje nenorėjau priimti jų su pažeidžiamumu ir silpnumu. Taip pat niekad nebuvau apsupta vyrų, kurie jaustųsi gerai visomis savo spalvomis ir parodytų, kad that’s okay.
Dabar viskas keičiasi ir jaučiu, kad noriu fotografuoti vyrus, jų nebebijau, man įdomu ir matau juos kaip individualius visapusiškus žmones, kurie gali būti silpni arba stiprūs, turi kompleksų ir gali juos įveikti. Manau, kad tik dabar pradedu jausti tą ryšį fotografijoje.

Supratau, kad yra tiek daug moterų, įkūnijančių mūsų visuomenės idealus, kurias aš laikau gražiausiomis (standartine prasme), negalinčių pažiūrėti į save veidrodyje, nes jos bėga nuo to atvaizdo.

Su kokiais sunkumais susiduri per fotosesijas?

Išsinuoginti – mažiausias sunkumas, tai maloniausia ir smagiausia dalis. Sunkiausia būna perlipti per save ir savo įsivaizdavimą, perfekcionizmą, kad aš kaskart turiu kažką naujo, neįtikėtino ir nuostabaus kiekvienam fotografuojamam žmogui atrasti ir padaryti. Fotografine prasme, viskas turi būti kitaip ir naujai. Taip pat noras sukontroliuoti gamtą ir šviesą, jei fotografuoju gamtoje. Kad ir kaip norėčiau viską suvaldyti, turiu kaip kokia vilkė eiti su tuo, ką turiu, per intuiciją, ir jausti, matyti, daryti viską dabar, iškart priimti sprendimus.

Ar tavęs pačios niekad neužklupo nepasitikėjimas savimi fotografuojant savo modelius?

Man labai padedantis požiūris: Don’t compare, be inspired (liet. Nesilygink, įsikvėpk). Jeigu prieš save matau labai gražų žmogų, tiesiog džiaugiuosi dėl jo, džiaugiuosi, kad pasaulyje yra žmonių, kurie taip nuostabiai atrodo. Ir aš visiškai priimu tai, kad kaip nesu Einšteinas, taip ir nesu supermodelis, bet tai manęs niekaip neveikia. Visada stengiuosi racionaliai žiūrėti į tą grožį, kurį matau. Ir jeigu yra galimybė įsikvėpti iš žmogaus, tarkim, sportuoti ar maitintis sveikai, tai aš tą ir darau. Stengiuosi niekada nesilyginti su kitu žmogumi ir bandau lygintis su savimi – žiūrėti, kokį padariau proveržį nuo to, kokia buvau vakar. Aš labai myliu visus tuos žmones, kuriuos fotografuoju ir visą laiką linkiu jiems tik pačio geriausio. Gal dėl to jie ir nori pas mane fotografuotis, nes jaučia iš manęs nuolat besiveržiančią supermeilės emociją.

Išvardink penkis savo sexy pleasures (liet. Seksualūs malonumai)

Daina: Glass Animals – Gooey – pamačius dainos klipą ir klausantis tokios muzikos norisi tiesiog mylėtis.
Gruziniškas raudonas vynas „Papari Valley“ – kai išgeriu šio vyno, mane apima erotiška nuotaika.
Oralinis seksas, kurį vyras daro moteriai. Man atrodo, kad tai vienas gražiausių ir intymiausių dalykų tarp vyro ir moters.
Kvapas yra vienas stipriausių afrodiziakų, kuris gali pakirsti kojas ir išjungti protą, pažadinti instinktyvųjį pradą ir išplėsti vyzdžius iš malonumo.
Poezija. Pati rašau erotišką poeziją. Man atrodo, kad mumyse slypi stipri energija, kuri nori išsiveržti, bet mes sudedame tą jėgą į dėžutes, neleisdami jai prasiveržti.