Tekstas: Lina Januškevičiūtė, Lytiškumo namai
Nuotrauka: Pasąmonės dirbtuvės

Dažnai kalbai pasisukus apie lytiškumo ugdymą, dažnam pradeda trūkčioti akis – kalbėti? Kaip tai kalbėti? O dar žodžiai burnoje pradeda veltis… Ir nežinai, nei kaip čia pasakyti, nei ką. Geriau apskritai nekalbėti. O temos nedingsta – jos platėja, gilėja, atsiranda vis naujų, apie kurias norisi žinoti, tačiau niekas nepasakoja. Viena iš jų – pornografija, kadangi vaikams, ko nors ieškant internete, labai dažnai yra pateikiamos nuorodos į pornografinio turinio puslapius, reklamas ir pan. Gali būti, kad kažkam jau dabar pradėjo trūkčioti akis – juk labai realu, kad ši tema, kaip „rožinis dramblys kambaryje“ – visi žino, kad jis yra, bet niekas apie jį nekalba. Įvairovės ir edukacijos namų ekspertė, vaikų ir paauglių psichologė Lina Januškevičiūtė pateikia 5 klausimus, kurie dažniausiai sukasi tėvų/globėjų galvoje:

1. Ar gali būti, kad mano vaikas/paauglys žiūri pornografiją? Atsakymas į šį klausimą būtų ne GALBŪT, o TAIP. Tyrimai rodo, kad dabar klausimas „jeigu pažiūrės“ performuluojamas į „kada pažiūrės“. Vidutinis amžius vaikų, žiūrėjusių pornografiją, yra 11 metų, o devyni iš dešimties vaikų ir paauglių nuo 6 iki 16 metų jau yra matę pornografijos turinio (ir ne tik namuose, tačiau ir mokyklose, reklamose, kiemuose, savo draugų telefonuose ir kompiuteriuose, žurnaluose ir t.t.)

Internete yra maždaug 3200 įvairiausių pornografijos rūšių ir pornografijos industrija agresyviai taikosi į vaikus ir paauglius rodydami jiems vulgarias reklamas ar suseksualizuodami mėgstamiausius jų animacinius veikėjus.

2. Kodėl man turėtų rūpėti, kad mano vaikas žiūri pornografiją? Galėtų būti daug individualių atsakymų į šį klausimą, tačiau bendriausias atsakymas – pornografija kenkia smegenims bei suvokimui apie sveikus santykius (įskaitant ir lytinius). Tyrimai rodo, kad seksualizuoto turinio žiūrėjimas gali daryti tokią pačią įtaką smegenims kaip ir haliucinogeniniai narkotikai.

Tačiau didesnė, o gal net didžiausia pornografijos problema ta, kad ji formuoja iškreiptą požiūrį į savo bei kito kūno suvokimą, seksualinį intymumą bei sustiprina stereotipus apie vyro dominavimą ir moters pavaldumą.

Įvairiuose pornografiniuose epizoduose vyrauja smurtas, seksualinės prievartos scenos, necenzūruojama kalba, nesaugūs lytiniai santykiai (aktoriai ne visuomet naudoja apsaugos priemones), o apie sutikimo (abiejų žmonių sutikimas turėti lytinių santykių) gavimą nėra nė kalbos. Ir nors galima būtų sakyti juk čia vaidyba, čia netikra, tačiau jau nuo pat pirmo susitikimo su pornografiniu turiniu vaikui yra formuojamas suvokimas kaip bendrauti su kitu žmogumi, kaip turi vykti pasimatymai, kokią kalbą vartoti, norint atkreipti dėmesį, kas turėtų dominuoti santykiuose, kaip vyksta lytiniai santykiai, kokias apsaugos priemones (ne)naudoti, kaip turi atrodyti žmogus, norėdamas patikti kitam, kaip (ne)atsižvelgti į kito žmogaus poreikius.

3. Bet jeigu aš kalbėsiu su savo vaikais/ paaugliais apie pornografiją, ar nebus taip, kad jie taps smalsūs ir labiau norės patys ieškoti pornografinio turinio? Nors tai pakankamai dažna tėvų / globėjų / mokytojų / artimųjų baimė, tačiau atsakymas yra ne. Alkoholio vartojimas, cigaretės, narkotikų vartojimas, pornografija – tai pavojingos ir priklausomybę sukeliančios medžiagos apie kurias ir nuo kurių tėvai/globėjai/mokytojai/artimieji, kiek įmanoma, turi kalbėti, įspėti ir apsaugoti. Tiesa ta, kad vaikai yra natūraliai smalsūs ir kartą susidūrę su pornografiniu turiniu, dažniausiai vėl prie jo sugrįš.

Vaikas, susidūręs su tokiu turiniu, gali jausti nemažai skirtingų jausmų: malonumą, baimę, nerimą, stresą, gėdą, susijaudinimą, tad svarbu nepalikti jo vieno(-os), išbūti ir išgyventi šiuos jausmus ir emocijas.

Svarbu ir tai, kad jeigu galime su vaikais ir paaugliais kalbėti(s) apie pornografiją ir kitas patirtis internete, jaunimas bus labiau linkę kalbėti su suaugusiais apie patirtą nerimą ir stresą, žinos, kad turi patikimų žmonių, į kuriuos gali kreiptis pagalbos, taip pat didėja gebėjimas atsisakyti pornografinio turinio žiūrėjimo.

4. Kada metas pradėti kalbėti su vaikais apie pornografiją? Galite rytoj, tačiau vertėtų tai pradėti daryti šiandien!

Jeigu vaikas jau naudojasi telefonu, kompiuteriu ar kita elektronine priemone, kuri turi prieigą prie interneto – metas su juo kalbėti(s).

Vertėtų šnekėti apie privatumą, saugumą, saugius ir sveikus santykius, lyčių stereotipų įtaką mūsų kasdieniame gyvenime. Taip pat svarbu su vaikais kalbėti apie tai, kad kiekvienas kūnas yra svarbus ir vertingas ir jį reikia saugoti bei gerbti. Na, o kad visi būtumėte „tame pačiame puslapyje“ – paprašykite vaiko apibūdinti žodį „pornografija“ ir ką tas žodis jam reiškia. Kartu užpildykite informacijos spragas!

5. Tai kaip ir ką man kalbėti su savo vaiku ir paaugliu? Kadangi jau supratome, kad pornografija kenkia tiek vaikų ir paauglių fiziologijai (smegenų pakitimai), tiek socialiniam vaikų ir paauglių pasauliui (suvokimui apie stereotipų įtaką, saugius ir sveikus santykius, įskaitant ir lytinius santykius, dėmesio rodymą, sutikimo gavimą ir kt.), iškyla klausimas – tai ką sakyti? Kaip kalbėti apie pornografiją? Štai keli patarimai / klausimai, nuo kurių galima pradėti kalbėtis:

• Gal galėtum pasakyti, ką matei? Vaikai gali net neturėti žodžių, kaip įvardyti tai, ką jie matė savo ekranuose. Kartu jie gali bijoti pasakyti, ką matė. Kai kurie vaikai ir paaugliai gali būti nepasiruošę pasidalyti matyta medžiaga, tad turėtumėte būti kantrūs, palaikyti juos bei suteikti žinių, kad būsite pasiekiami, kai vaikas / paauglys norės su jumis pasikalbėti.
• Ar supratai, ką pamatei vaizdo įraše ar nuotraukoje? Šiuo klausimu galima patikrinti vaiko / paauglio suvokimą apie žmogaus lytiškumą bei seksualumą. Tai gali būti kaip įvadas į visą pokalbių seriją apie žmogaus lytiškumą, seksualumą, santykius ir t.t., tad nebūtina vienu kartu apimti visų svarbių temų.
• Kaip tu jautiesi? Gebėjimas išreikšti jausmus ir emocijas gali suteikti labai svarbios informacijos. Ir nors vaikai gali vartoti labai paprastus žodžius kaip „šlykštu“, „nepatiko“, „patiko“, „baisu“ ar tiesiog „fu“. Priimkite šiuos jausmus ir tai, kad vaikui pornografija gali nepatikti, bet taip pat jis gali vėl norėti pamatyti jos.
• Kaip jautėsi tavo kūnas? Verta pabrėžti, kad nėra „gero“ ar „blogo“ atsakymo. Ir tai, ką jautė vaikas, yra visiškai natūralus jausmas. Natūralu jausti susijaudinimą ar fizinę trauką matytiems vaizdams, veiksmams, žmonėms.
• Ar vis prisimeni vaizdus, kuriuos matei? Mūsų smegenys sukurtos taip, kad prisimintų dalykus ir tai normalu. Todėl patikinkite vaiką, kad su juo nieko bloga nevyksta: jie nėra blogi ar nepateks į bėdą dėl savo savo atsakymo, tačiau kartu turime vaikus pastiprinti, jog jie gali būti atsakingi už tai, ką galvoja jų smegenys ir turi galimybę vaizdus pakeisti kitais. Leiskime jiems žinoti, kad jie gali bet kada ateiti ir su mumis pasikalbėti.
• Ar turi kokių nors klausimų man? Leiskite vaikams ir paaugliams pasidalyti, kas vyksta jų mintyse. Vaikai ir paaugliai gali būti susidomėję ir jūsų patirtimi su pornografija ir jūs galite pasidalyti savo patirtimi paprasta ir jiems suprantama kalba. Tiesa, jūsų vaikas gali iš viso nieko nekalbėti ir nesakyti. Tada patikinkite, kad bet kokiu atveju būsite šalia, jį ar ją palaikysite, jeigu kils klausimų, būsite atviras(-a) pokalbiui.

Svarbu suprasti, kad esate ne vienas ir ne viena, kurie jaudinasi, kad pokalbį su savo vaiku pradėti yra nejauku ir gėda. Tačiau verta prisiminti, kad jūs esate geriausias ir patikimiausias žmogus, su kuriuo jūsų vaikas gali pasikalbėti apie pornografiją.

Jeigu nejauku ar nedrąsu, ieškokite galimybės lytiškumo temomis pasikalbėti su specialistais ar paieškokite šaltinių, kuriais galėtumėte remtis, o tada susėskite pokalbiui.

Šiandien interneto pasaulis gali būti pasiekiamas beveik visada ir visur. Vaikai ir paaugliai turi prieigą prie pornografinio turinio, o ši industrija tuo dar ir naudojasi. Tad pats metas sustoti atidėliojus pokalbius apie pornografiją ir imti apie tai kalbėti drąsiai.