Į viršų

Melita Vilkevičiūtė. Geros mergaitės sindromas

Nuotraukos autorė: Monika Penkutė

Man gera su tavimi būti, nes kartu mes galim garsiai juoktis“ – sako man draugė susitikus arbatai ir pokalbiui. Nesuprantu jos ir perklausiu, ką tiksliai ji turi omeny. „Nu, kai susitinku su kitomis draugėmis, mane visada tildo, nes per garsiai juokiuosi“. Dabar jau juokiuosi aš iš šitų žodžių absurdiškumo, iškeliu vidurinį pirštą, pamojuoju juo – duodu suprasti, kad parodyčiau lygiai taip toms ją tildančioms draugėms.

Aš sutinku nesuskaičiuojamus kiekius moterų, užanty besinešiojančių didžiausius pasaulio lobius. Nori – prancūziškai papasakos apie orą, nori – ištrauks „National Geographic“ su savo daryta nuotrauka ant viršelio, nori – še tau, jos straipsnis „The Guardian“, nori – rašo doktorantūros baigiamąjį darbą apie tai, kaip šiuolaikinės technologijos veikia žmogaus gebėjimą mokytis, nori – padovanos tau paprastą pokalbį, bet pasijausi po jo geriau nei po trijų mėnesių psichoterapijos. Lyg būtų maža, prie viso to jos yra vaikų mamos, puikios mokinės ar studentės, gieda bažnyčių choruose, bėgioja maratonus, gamina valgį, skalbia kojines ir t.t. Liūdnai juokinga, kad vienas, vienas vienintelis bendras bene visų šių mano sutiktų moterų bruožas, dėl kurio ir rašau šį tekstą, yra tas, kad kalbėdamos apie savo talentus, didžiulius darbus, įgytus gebėjimus ar gautus laimėjimus jos visada lyg nuleis juos niekais ir juokais. Jos tarsi leis suprasti, kad visas jų vidinis turtas susikrovė netyčia, aplinkybių ar kitų žmonių dėka, kad nelabai jos viso to nusipelnė, kad ne tokios ir šaunios jos yra, žodžiu, kad jos nelabai turi teisę juoktis garsiai.

Paradoksalu – kad ir kokios didelės moterys būtų, jos vis tiek stengiasi užimti mažai vietos.

Net jeigu nepavyksta, vis tiek nesąmoningai spaudžia save, kad liktų vietos kitiems dalykams. Pavyzdžiui, pokalbyje palieka tylos įsiterpti kitiems, ypač vyrams, net jeigu dar turi daug ką pasakyti. Palieka vietos atsakymą į mokytojo klausimą pasakyti kitam, net jeigu visi kiti iki vieno tyli, nes ji jau atsakė į du, tai jeigu atsakys vėl, bus ta zubryla, kuri viena kalba su mokytoju, net jeigu mokytojas klausia apie Baroko filosofiją, o vien pagalvojus apie memento mori jos sprandu perbėga malonūs šiurpuliai.

Jos palieka vietos savo lėkštėje, kad geriausią torto gabalėlį įdėtų savo vyrui, vaikui, draugui, o tada, jei torto neliks, lengviau atsipūstų, nes ryt nereikės lipti ant svarstyklių prakeikiant save kartu su visom miesto tortinėm, šokoladinėm, spurginėm, etc. Tai daro, kad paliktų vietos savo kelnėse ir palaidinėje – vietos retai švelnesnei minčiai apie save arba kito žmogaus rankai, nes ta ranka suteikia joms geidžiamumo ir mylėtinumo jausmą.

Palieka vietos nepasitikėjimui savimi kaip neišvengiamam viso savo gyvenimo šalutiniam efektui, nes jos yra užaugintos geromis mergaitėmis.

Duok, o ne imk, išplauk indus, nesijuok per garsiai, neatrodyk vulgariai, nerodyk liemenėlės šleikų, nesigirk, nesakyk jam „bet tu žinai, kaip man, blet, skaudėjo, kai palikai mane nieko nepasakęs“, pasidažyk blakstienas ir jokiu būdu nebūk tiesmuka, nes jeigu pasakysi „nu bet tu mane ir užpisi“, tavo moteriškumas subliūkš kaip širdies formos balionas vasario 15 ir niekas jo daugiau per amžių amžius nepripūs. Ai, ir jokiu būdu nerūkyk, nes niekas nenorės su tavimi bučiuotis.

Kai pirmąkart perskaičiau Neringos Rekašiūtės eilėraštį Imagine a river apologising for flowing her way/ Her whispering to you: “Sorry for taking this whole alleyway”./ What an absurd idea!/ River flows with not a single regret!/ Be a river of life! Don’t dry up dead., pagalvojau, kas būtų, jeigu visą gyvenimą nebūčiau jautusi nepaaiškinamo noro atsiprašinėti už viską, ką darau, kas esu ir kuo noriu būti. Regis, tiek daug mano gyvenimo sukasi racionaliai nepaaiškinamu ratu: „Rašau eilėraščius. Atsiprašau. Žinau atsakymą į visus penkis mokytojo klausimus iš eilės. Atsiprašau. Apsiverkiau. Atsiprašau. Mane pagyrė. Bet aš kažkaip… atsiprašau. Atsiprašau, kad kartais pradedu užimti daug vietos. Atsiprašau, kad mano gyvenimo upė kartais taip įsibėgėja, kad išlaužia visas tvoras savo pakrantėse ir užlieja gyvenamųjų namų grindis, o kartais ir gyvenamųjų namų gyventojų akis“.

Atsiprašau, kad leidau suabejoti, ar esu gera mergaitė. Nes esu, tikrai.

Kas būtų, jei tiesiog eičiau ir tekėčiau, bėgčiau, plaukčiau ir būčiau be atsiprašinėjimo už tai, kad esu nuostabi, o kartu su nuostabumu – visokia? Kas būtų, jei artimiausios man moterys mokėtų arba kažkuriuo savo gyvenimo metu būtų mokėjusios taip būti? Gal mano mama trejus metus nebūtų kovojusi su depresija ir kentusi psichosomatinių skausmų, o dvidešimt penkerius – nelaimingą santuoką? O gal viena artimiausių mano draugių niekada nebūtų protarpiais tai badavusi, tai persivalginėjusi, o tada išvėminėjusi savo maistą, o gal net tą vieną dieną nebūtų sugalvojusi išgerti pusę namų vaistinėlės ir persipjauti riešus?

Kas būtų, jeigu būtų, aš nežinau. Žinau tik tai, kad mintyse vis dar esu toje akimirkoje, kai vidury kavinės sukioju aukštai iškeltą vidurinį pirštą. Ir juokiuosi. Taip garsiai, kaip tik galiu.

 

Daugiau apie tai skaitykite Beatos tekste Geros mergaitės

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (14)

  • Avatar

    Martyna

    Koks geras tekstas, kaip tik pirmadieniui:) toks lengvas priminimas būti ‘upe be atsiprašinėjimù’ ♥️

    reply
  • Avatar

    Asta

    Labai labai labai baisiai perspausta ir vienpusiska.

    reply
  • Avatar

    Indrė

    Labai įdomus ir gražiai parašytas tekstas. Tik na tokia abejonė viduj, kad taip į vieną stalčiuką visos moterys/merginos/mergaitės sumestos. Man 30 metų ir per gyvenimą ėjau tikrai tuo viduriniu pirštu mojuodama. Ir ne viena aš. 🙂 Niekad net nesusimąstydavau, kad gal kažkas čia ne “moteriška” nei mokykloj, nei dabar. Esu ištekėjusi ir vistiek niekad specialiai vyrui valgyt negaminau, nes na juk “žmona vyrą turėtų pamaitinti”. Kažkaip tie stereotipai nuo manęs nutekėdavo turbūt nedaug palietę. Na ir šiaip, užaugau galvodama, kad esmė būti pačiai laimingai, nesvarbu tu moteris ar vyras. Aš manau, kad tikrai geru laiku gimiau, augau ir turėjau galimybę vystyti tokią vidinę laisvę, kuri nėra suvaržyta lyčių stereotipų. Ir pažystu ne vieną moterį, kuri tikrai neturi tokio “geros mergaitės sindromo”.

    reply
  • Avatar

    Darius

    Susidaro įspūdis, kad visos išvardintos problemos kaip “nesijuok taip garsiai” kyla ir yra būtent tarp moterų. Dėl kažkokių priežasčių vyrai vieni kitiems tokių kompleksų nevaro ir jiems paprasčiausiai nerūpi. Nei vienas vyras nesakytų “nerodyk liemenėlės šleikų” ir tikrai neapsikrautų.. 🙂 Ko kankinatės?

    reply
    • Avatar

      Em

      Visų pirma, tekstas pavadintas “Geros mergaitės sindromas” todėl, manau, nieko nuostabaus, jog dėmesys sutelktas į visuomenės spaudžiamas moteris. Sakyti, jog nė vienam vyrui nerūpi ir duoti tokį nuostabų patarimą kaip kad tiesiog nesikankinti yra beprasmiška, nes tos, kurios taip užaugo, turi praeiti labai ilgą ir skaudų kelią į savęs pažinimą ir leidimą sau būti. Lengva pasakyti, kad niekam nerūpės, jei parodysi liemenėlės šleikas, ir sunku tuo patikėti, kai, pavyzdžiui, augai šeimoje, kurioje dėl tų pačių šleikų iš geros mergaitės galėjai per kelias sekundes pavirsti “kekše”. Manau apskritai šio teksto paskirtis buvo susimąstyti apie tai, kaip geros mergaitės stigmą pagaliau išrauti ir padėti sau, arba pajusti empatiją taip gyvenančioms/gyvenusioms, o ne pasiskųsti kokios jos nuskriaustos gyvenimo ir sulaukti neskoningų ir neapgalvotų komentarų.

      reply
  • Avatar

    Monika

    Vadinasi, jūs šaunuolė ir šis tekstas ne jums, arba jums, tiesiog priminti, o ne padėti. Tačiau yra daugybė merginų/moterų, kurios turi tokį ”sindromą” ir joms reikia tokių tekstų. Todėl sakyti, kad tekstas perspaustas – nelabai teisinga.

    reply
    • Avatar

      Ieva

      Labai palaikau!

      reply
  • Avatar

    Edita

    reikia reikia tokių priminimų, gal jau šiom dienom daugėja “visokių” mergaičių. Bet tikrai dar daug tokių moterų su kuriom kavinėj iš širdies nusižvengus, nejaukiai ir raustelėjusios apsižvalgo aplinkui. Džiaugiuos, kad esu visokia, žinau, kad galiu daryti viską ką noriu, bet kartais pagaunu save paliekant tą geriausią torto gabalėlį kitiems..

    reply
  • Avatar

    Milda

    Suprantu, kad torto gabalėlis- tai metafora, bet manau, kad svarbu, jog mes pačios suprastume, kodėl taip darome. Jeigu tas torto gabalėlis paliekamas “nes reikia”, tuomet taip, reiktų permąstyti kodėl, bet juk kartais taip gera pasidalinti- ir jeigu tai kyla iš meilės ir pagarbos, tuomet grįžtamasis ryšys irgi gali būti pilnas laimės. Ir ne tik torto dalybose esmė, juk kiekviena upė savo pilną potencialą gali pasiekti skirtingai 🙂

    reply
  • Avatar

    Arvydas

    Manau,kad tai ne tik moterų problema,vyrams irgi būna. Tikėtiniausios viso to priežastys yra vaikystės aplinka.Jei mažojo žmogaus artimieji ,jį mylėjo ir nesistengė užauginti viską drausdami ir gasdindami,tai jo savivertė nesužalota,o jei augai baimėje ir nurodymuose,tai ilgai tenka vaduotis,kol pavyksta pamilti save tokį,koks esi. Ir tai pavyksta ne visiems,o tiems,kurie atranda žmones,kurie jais tiki ir nesistengia savo savivertės pakelti,pabrėždami kitų,ypač artimų,žmonių trūkumus. Sėkmės ir meilės visiems .

    reply
  • Avatar

    DajA

    Taip išeina, rodos esi stipri, bet ir vėl save nuvertini

    reply
  • Avatar

    Milana

    Taikliausias komentaras mano mintims, perskaičius tekstą ir komentarus. 🙂 Nėra net ko ir galvoti, kad tik moterims taip būna. Suprantu, kad pasitikinčioms savimi moterims šitas tekstas gali būti perspaustas, ar dar koks visoks. Bet man tai kaip antausis per veidą, primindamas, kad “cmon, būk savimi, užtenka save dėti į n-tąją vietą ir būti visiems gera mergaite”. 😀
    O šitą “sindromą” būtent ir turiu dėl įvykių vaikystėje (smurtas, alkoholizmas, žeminimas, liepimas būti vienai ar kitokiai / daryti viena ar kita).

    reply
  • Avatar

    Asta

    Ka bandau pasakyt, kad reiktu nustoti kaltinti visuomene, kad ji nustato musu elgesio normas, nes mes patys visi ir esam ta visuomene ir mes patys visi ta ir darom

    reply
  • Avatar

    Erika

    Ačiū už įkvėpimą!idealu prie jūros ryte būnant su savimi…

    reply

Komentuok