Nuotraukos autorė: Monika Penkutė

Man gera su tavimi būti, nes kartu mes galim garsiai juoktis“ – sako man draugė susitikus arbatai ir pokalbiui. Nesuprantu jos ir perklausiu, ką tiksliai ji turi omeny. „Nu, kai susitinku su kitomis draugėmis, mane visada tildo, nes per garsiai juokiuosi“. Dabar jau juokiuosi aš iš šitų žodžių absurdiškumo, iškeliu vidurinį pirštą, pamojuoju juo – duodu suprasti, kad parodyčiau lygiai taip toms ją tildančioms draugėms.

Aš sutinku nesuskaičiuojamus kiekius moterų, užanty besinešiojančių didžiausius pasaulio lobius. Nori – prancūziškai papasakos apie orą, nori – ištrauks „National Geographic“ su savo daryta nuotrauka ant viršelio, nori – še tau, jos straipsnis „The Guardian“, nori – rašo doktorantūros baigiamąjį darbą apie tai, kaip šiuolaikinės technologijos veikia žmogaus gebėjimą mokytis, nori – padovanos tau paprastą pokalbį, bet pasijausi po jo geriau nei po trijų mėnesių psichoterapijos. Lyg būtų maža, prie viso to jos yra vaikų mamos, puikios mokinės ar studentės, gieda bažnyčių choruose, bėgioja maratonus, gamina valgį, skalbia kojines ir t.t. Liūdnai juokinga, kad vienas, vienas vienintelis bendras bene visų šių mano sutiktų moterų bruožas, dėl kurio ir rašau šį tekstą, yra tas, kad kalbėdamos apie savo talentus, didžiulius darbus, įgytus gebėjimus ar gautus laimėjimus jos visada lyg nuleis juos niekais ir juokais. Jos tarsi leis suprasti, kad visas jų vidinis turtas susikrovė netyčia, aplinkybių ar kitų žmonių dėka, kad nelabai jos viso to nusipelnė, kad ne tokios ir šaunios jos yra, žodžiu, kad jos nelabai turi teisę juoktis garsiai.

Paradoksalu – kad ir kokios didelės moterys būtų, jos vis tiek stengiasi užimti mažai vietos.

Net jeigu nepavyksta, vis tiek nesąmoningai spaudžia save, kad liktų vietos kitiems dalykams. Pavyzdžiui, pokalbyje palieka tylos įsiterpti kitiems, ypač vyrams, net jeigu dar turi daug ką pasakyti. Palieka vietos atsakymą į mokytojo klausimą pasakyti kitam, net jeigu visi kiti iki vieno tyli, nes ji jau atsakė į du, tai jeigu atsakys vėl, bus ta zubryla, kuri viena kalba su mokytoju, net jeigu mokytojas klausia apie Baroko filosofiją, o vien pagalvojus apie memento mori jos sprandu perbėga malonūs šiurpuliai.

Jos palieka vietos savo lėkštėje, kad geriausią torto gabalėlį įdėtų savo vyrui, vaikui, draugui, o tada, jei torto neliks, lengviau atsipūstų, nes ryt nereikės lipti ant svarstyklių prakeikiant save kartu su visom miesto tortinėm, šokoladinėm, spurginėm, etc. Tai daro, kad paliktų vietos savo kelnėse ir palaidinėje – vietos retai švelnesnei minčiai apie save arba kito žmogaus rankai, nes ta ranka suteikia joms geidžiamumo ir mylėtinumo jausmą.

Palieka vietos nepasitikėjimui savimi kaip neišvengiamam viso savo gyvenimo šalutiniam efektui, nes jos yra užaugintos geromis mergaitėmis.

Duok, o ne imk, išplauk indus, nesijuok per garsiai, neatrodyk vulgariai, nerodyk liemenėlės šleikų, nesigirk, nesakyk jam „bet tu žinai, kaip man, blet, skaudėjo, kai palikai mane nieko nepasakęs“, pasidažyk blakstienas ir jokiu būdu nebūk tiesmuka, nes jeigu pasakysi „nu bet tu mane ir užpisi“, tavo moteriškumas subliūkš kaip širdies formos balionas vasario 15 ir niekas jo daugiau per amžių amžius nepripūs. Ai, ir jokiu būdu nerūkyk, nes niekas nenorės su tavimi bučiuotis.

Kai pirmąkart perskaičiau Neringos Rekašiūtės eilėraštį Imagine a river apologising for flowing her way/ Her whispering to you: “Sorry for taking this whole alleyway”./ What an absurd idea!/ River flows with not a single regret!/ Be a river of life! Don’t dry up dead., pagalvojau, kas būtų, jeigu visą gyvenimą nebūčiau jautusi nepaaiškinamo noro atsiprašinėti už viską, ką darau, kas esu ir kuo noriu būti. Regis, tiek daug mano gyvenimo sukasi racionaliai nepaaiškinamu ratu: „Rašau eilėraščius. Atsiprašau. Žinau atsakymą į visus penkis mokytojo klausimus iš eilės. Atsiprašau. Apsiverkiau. Atsiprašau. Mane pagyrė. Bet aš kažkaip… atsiprašau. Atsiprašau, kad kartais pradedu užimti daug vietos. Atsiprašau, kad mano gyvenimo upė kartais taip įsibėgėja, kad išlaužia visas tvoras savo pakrantėse ir užlieja gyvenamųjų namų grindis, o kartais ir gyvenamųjų namų gyventojų akis“.

Atsiprašau, kad leidau suabejoti, ar esu gera mergaitė. Nes esu, tikrai.

Kas būtų, jei tiesiog eičiau ir tekėčiau, bėgčiau, plaukčiau ir būčiau be atsiprašinėjimo už tai, kad esu nuostabi, o kartu su nuostabumu – visokia? Kas būtų, jei artimiausios man moterys mokėtų arba kažkuriuo savo gyvenimo metu būtų mokėjusios taip būti? Gal mano mama trejus metus nebūtų kovojusi su depresija ir kentusi psichosomatinių skausmų, o dvidešimt penkerius – nelaimingą santuoką? O gal viena artimiausių mano draugių niekada nebūtų protarpiais tai badavusi, tai persivalginėjusi, o tada išvėminėjusi savo maistą, o gal net tą vieną dieną nebūtų sugalvojusi išgerti pusę namų vaistinėlės ir persipjauti riešus?

Kas būtų, jeigu būtų, aš nežinau. Žinau tik tai, kad mintyse vis dar esu toje akimirkoje, kai vidury kavinės sukioju aukštai iškeltą vidurinį pirštą. Ir juokiuosi. Taip garsiai, kaip tik galiu.