Kodėl moterys ima vyro pavardę?

Nuotraukos autorius pasąmonės dirbtuvės
Teksto autorė Severija Krogh

Šiuolaikinėje visuomenėje moterims kovojant už lyčių lygiavertiškumą visose gyvenimo sferose, vis aktualesni tampa moterų pavardžių bei kai kurių veiksmažodžių, vartotinų santuokos sudarymo reikšme, klausimai. Šiuolaikinė moteris teisiškai yra lygiavertė vyrui darbo bei kapitalo rinkose, ji jam nebepriklauso, gali pati save išlaikyti ir konkuruoti su vyrais dėl darbo vietos ar aukštesnio posto, ji gali save realizuoti, tačiau nusprendusi oficialiai įteisinti savo santykius, vis dar „išteka“ už vyro, o šis ją „veda“. Ir, žinoma, moteris priima vyro pavardę, nes taip daug paprasčiau turint vaikų bei tvarkant įvairius reikalus, kuriuose reikia įrodyti savo ryšį su kuriuo nors šeimos nariu. Ši situacija tampa dar absurdiškesnė kalbant apie tos pačios lyties porų santuokas: kas ką veda, ar kas už ko išteka šiuo atveju?

Kaip buvo anksčiau?

Dar prieš keliasdešimt metų Lietuvoje dominavo požiūris, jog šeima tėra vienintelis apsaugos garantas. Moterys tekėdavo tam, kad išsaugotų savo ekonominį statusą ar įgautų aukštesnį, galėtų pratęsti giminę ar apsaugoti savo nuosavybę. Netgi buvo tikima, kad puikiai suorganizuotas šeimos sukūrimas garantuos laimę ne tik vedusiems, bet ir visiems šeimos nariams. Šiandien toks požiūris vis dar yra gajus, tačiau jau dažniau atsižvelgiama į individualius visuomenės narių poreikius. Moteris ar vyras nebėra priklausomi nuo savo šeimos, jie gali rinktis savo partnerį nepriklausomai nuo jo ar jos socialinės padėties, ir jiedu neprivalo tuoktis vien dėl to, kad susilaukė kūdikio.

-ienė ar -ė?

Prieš 15 metų Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis moterims pačioms apsispręsti, kokią pavardę po santuokos įteisinimo jos norėtų pasirinkti: tradicinę, su priesaga -ienė ar -(i)uvienė, ar su galūne -ė, kuri nenurodo šeiminės padėties. Šis sprendimas sulaukė audringos reakcijos, ir praėjus šešeriems metams po moderniųjų pavardžių įteisinimo, keli žymūs akademikai, tarp jų ir kalbininkas Kazimieras Garšva, siekė atšaukti šį įstatymą, teigdami, kad šitaip „iškraipant“ pavardes naikinama tauta, jos tradicijos ir, žinoma, niokojama kalba. Na, o tradicinės pavardės rodo moters ištikimybę bei priklausymą šeimai. Neva, moterys, besirenkančios pavardes su galūne -ė, gyvenančios amoraliai bei negarbingai, o nepriesaginės pavardės išvis yra „gamtos klaida“. Anot K. Garšvos, moteris tiesiog privalo rinktis priesaginę pavardę, o jei ji nesutinkanti, geriau jai išvis netekėti. Toks šio kalbininko ir jo nuomonės šalininkų požiūris neliko nepastebėtas, tačiau įstatymas atšauktas nebuvo, o visa ši situacija sulaukė galybės komentarų ir net paskatino tyrinėtojus imtis giliau panagrinėti visuomenės požiūrį į šį pavardžių reikalą.

Kam priklauso moteris?

Toks patriarchalinis požiūris į moterų pavardes greičiausiai glaudžiai siejasi su suvokimu, kad moteris priklauso vyrui. Juk ir pavardė jai suteikiama pagal priklausymą tėvui, o vėliau – vyrui. Retas atvejis, kada vyras pasirenka moters pavardę, tačiau Lietuvoje toks pasirinkimas yra galimas, tik dar nelabai populiarus. Lietuvos visuomenė myli tradicijas, ir tai puikiai atspindi tyrimas, kuriame aiškinamasi, koks lietuvių požiūris į sutrumpintas moterų pavardes. Jo rezultatai parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų (55 iš 100) pritaria galimybei pasirinkti pavardę.

Tradicijų šalininkai ir visi, teigiantys, kad moterys po vestuvių turėtų priimti vyro pavardę, moterys „teka“, o vyrai „veda“, nes taip Lietuvoje yra įprasta nuo amžius galiojančių tradicijų ir šias tradicijas reikia išsaugoti dėl to, kad tai yra mūsų kultūrinis palikimas ir jį pakeisdami neteksime dalies savo lietuviškumo, nėra visiškai teisūs. Anot prancūzų filosofo ir sociologo Pierre Bourdieu, kiekvieno individo gyvenimo būdą bei elgseną lemia jo socialinė pozicija, o ši priklauso nuo to, kokiais kultūriniais, ekonominiais ar socialiniais kapitalais šis žmogus disponuoja. Taigi, kiekvienas žmogaus pasirinkimas kaip nors elgtis priklauso nuo to, kokią socialinę poziciją šis žmogus užima, ir todėl pavardžių reikalas taip pat gali būti vertinamas kaip habitas – tam tikras elgesys, tapęs visuomenės pripažinta norma, tai tam tikros socialinės normos ir tendencijos, kurios valdo žmonių elgesį bei mąstymą. Bourdieu vartojo ir terminą „lingvistinis habitas“, kuris nurodo, jog žmonės kalbėdami vartoja tam tikrus žodžius, kurie formuoja tai, kaip mes matome tam tikrus visuomenės reiškinius. Taigi, rinkdamiesi vartoti „vesti“ ir „tekėti“, mes tarsi skatiname patriarchalinį požiūrį į vyro ir moters santykius.

Istorijos šaknys

Net ir XVII-XVIII a. ištekėjusios Lietuvos moterys visuomet buvo įvardijamos dviem pavardėmis – savo ir vyro, ir niekada – tik vyro, teigia menotyros mokslų daktarė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Anot jos, net ir XVI a. jos galėjo spręsti ne tik kam perduoti savo dvarus, bet ir su kuo miegoti. Barboros Radvilaitės vyras Žygimantas Augustas jai nebuvo pirmas, ir iš to galima daryti išvadą, kad tuometinės lietuvės buvo kur kas laisvesnės nei jų vaikaitės. Taigi, kodėl pasikeitė tokia mūsų tradicija? Greičiausiai, įsigalėjus katalikiškajai tradicijai, tačiau -aitės forma pilnai paplito tik XIX a. pradžioje, o net ir XIX a. intelektualės Lietuvoje nenorėjo būti suvokiamos kaip -aitės ar -ienės, teigia K. Sabaliauskaitė. O jeigu moterims priskiriame mergautines arba ištekėjusių pavardes, gal tuomet ir vyrams galėtume prisegti kokią nors galūnę? Juk raštuose jauni vyrai buvo įvardijami su galūne „-aičiai“, o ir aukštaičių tarmėje dar nevedusį jauną vyrą vadindavo „Kazlauskiuku“ ar „Kazlauskioku“.

Kodėl veiksmažodžiai „vesti“ ir „tekėti“ yra patriarchališki ir nebe visai tinkami mūsų modernioje visuomenėje? Na, visų pirma, dėl šių žodžių reikšmės ir etimologijos. Žodis „vesti“ šalia bendrosios reikšmės kartu reiškia ir „vesti moterį į namus“. Ši reikšmė, anot kalbininko Émile Benveniste, išplaukia iš daugelio indoeuropiečių kalbų artimų atitikmenų kaip kimrų „dy-weddio“, slavų „vedǫ“, sanskrito „vadhū“ ir t.t. Ši reikšmė kilusi iš papročio, kuomet jaunajai ir jaunajam susituokus, mergelė palieka savo namus ir abudu iškeliauja pas jaunąjį ir jo šeimą. Jaunoji turi palikti savo namus, nes nuo šiol ji yra ištekėjusi už vyro ir privalo rūpintis juo ir jo namais. Taigi, su tuo susijęs ir kitas veiksmažodis „tekėti“, iš kurio kilę ir žodžiai „nuotaka“, „santuoka“ ir „tuoktis“. Anot E. Jakulo, „tekėti“ žymi judėjimą, o kartu ir moters „ėjimą už vyro“. Taigi, moteris šia prasme nėra savarankiška ir veikli – ji aktyvi tik namuose ir veikia tik privačioje sferoje, kur jos pagrindinė užduotis – giminės pratęsimas.

Kalba turi atspindėti elgesio pokyčius

Šiandien šeimos kūrimo modeliai ženkliai pasikeitę – dar visai neseniai santuokų neregistravo ar pasirinkdavo likti viengungiais tik asmenys iš žemųjų socialinių sluoksnių, o dabar tai daro ir individai iš vidutinių ar aukštesnių socialinių sluoksnių. Vis dėlto, žmonės yra įvardijami „vienišais“. Galbūt ir šis terminas nėra pats tinkamiausias – juk žmogus nėra vienišas tik todėl, kad gyvena vienas. Galbūt tinkamesnis būtų gražus senoviškas žodis „vienbuvis, vienbuvė“ – žmogus, kuris būna vienas. Taigi, visuomenės normos keičiasi, todėl keistis turi ir mūsų įstatymai, kalba, ir socialinės bei kultūrinės normos. Štai, nuo 1983 m. Graikijoje įsigaliojo lygių teisių įstatymas, kuriuo užtikrinama, kad moteris po vestuvių išsaugo savo mergautinę pavardę. Prancūzijoje moterys taip pat pasilieka savo pavardę, na, o Olandijoje oficialiuose dokumentuose moterys taip pat negali turėti kitos pavardės, tačiau vadintis vyro pavarde teisę turi. Matrimonialinės elgsenos niekada neturėjo kokios nors vienos nekintančios strategijos. Įvairios socialinės normos gali keistis, transformuotis arba iš viso išnykti. Lygiai taip pat kisti arba nunykti gali ir kalbinės normos. Moderni santuokinė elgsena turi daugybę alternatyvų ir nėra vieno „teisingo“ modelio, nes kiekvienas individas turi turėti teisę prisitaikyti sau tinkamiausią pagal jo arba jos ekonominius, socialinius ir kultūrinius faktorius. Todėl būtų galima ir pasvarstyti apie tai, kaip pasirinkdamas sau partnerį, galėtų būti įvardintas homoseksualus arba kitos lytinės orientacijos žmogus.

Komentarai (77)

  • Agnė

    Aš gyvenu santuokoje ir turiu trumpąją pavardę -ė. Po sužadėtuvių ilgai galvojau kokią pavardę turėt, nes bijojau, kad atsisakydama savo giminės prarasiu identitetą. Po ilgų apsvarstymų, nejausdama jokio spaudimo pasirinkau vyro pavardę, tik sutrumpintą, nes tuo metu dar buvome visai jauni, o man -ienė asocijavosi tetom. Bet identiteto nepraradau, pavardė nepadarė manęs kitu žmogumi. Ji tik parodo, kad aš ir jis einam koja kojon per gyvenimą (jokiu būdu ne jis mane veda per jį). Mano draugė sako, kad pasiimi vyro pavardę tik dėl kitų akių, bet pasilieki savąją gal irgi dėl jų? Aš esu Agnė, bet jei mane vadinsite Lina ar Grindjuoste mano asmenybė nuo to nepasikeis – man vienodai.

    reply
  • Natalija

    Labai įdomu, kad dar visai neseniai Lietuvoje moterys turėdavusios dvigubas pavardes. Būtų labai įdomu perskaityti tokių pavyzdžių iš tų istorinių šaltinių :)) Kaip ten iš tiesų buvo.
    O aš vis tik pasirinkau dvigubą pavardę. Visai jauna būdama norėjau kuo greičiau saviške atsikratyti, nes man ji labai nepatiko, bet prabėgus dešimčiai metų tiek prie jos pripratau ir su ja susigyvenau, kad nenorėjau jos atsisakyti. Juokinga gal ir ne, bet ir ant antkapio užrašius dvi pavardes bus geriau suprasti, kas čia tokia palaidota. (aš tik dabar susimąsčiau, kad reikėjo mamos mergautinę pavardę taip pat įrašyti, juoba, kad ir pavardė buvo keista ne kartą, tas paskutinioji tikrai ne visiems žinoma).

    reply
  • Aurelija

    Aš pasilikau savo pavardę. Man ji gražesnė už vyro pavardę su priesaga -evičius. Be to, -iene buti niekada nenorėjau, o -evičė man negražiai skamba. Vyras dar bandė išsireikalauti, kad pasiimčiau dvigubą pavardę, bet buvau kategoriška – turint ilgą vardą ir dvi tikrai netrumpas pavardes man parašyti vardą pavardę ilgai užtruktų. Kodėl dėl kažkokių senovinių tradicijų turiu prisidaryti sau nepatogumų? Be to, vyro argumentas, kodėl turėčiau pasiimti jo pavardę, buvo: “Nuo paauglystės svajojau, kad visi mano šeimos nariai turėtų tą pačią pavardę”. O aš svajojau išlaikyti savo! Tuo labiau, kad turiu vaiką iš pirmos santuokos (kurioje irgi pavardės nekeičiau), kurio pavardė dar kitokia, taip kad vis tiek visi šeimos nariai tokios pačios pavardės neturėtų 🙂

    reply
    • Ineta

      Puikiai suprantu tave.

      reply
  • Regina

    As irgi turiu 2 pavardes. Ir kazkada, kai jau galvojau, gal likti tik prie vyro – del trumpumo ir pan, mes su juo apsipykom ir as supratau kaip trumpariagiskai as masciau. Gal man, aplamai, 1 diena reikes jo pavarde nubraukti, o maniske tai liks!
    Juk dabar tiek seimu issiskiria ir man tikrai nesuprantama lietuviska “mada” vis dar buti -iene, nors gal jau ir antra -iene su ta pacia pavarde? Nes kaip cia buti virs 40 ir buti – aite? Bet negi geriau nesioti pavarde kito vyro, kuris jau gal 10 metu, kaip nebe tavo vyras?

    reply
    • Marija

      Man atrodo, nuo to laiko, kai tu gauni kokią nors pavardę – vyro, tėvo ar bet kokią kitą – tai jau ne jų, o TAVO pavardė. Tad ir išsiskyrusi, tarkime, po n metų santuokos ir pasilikusi santuokinę pavardę, pasilieki ją ne todėl, kad ji vyro, o todėl, kad tai – TAVO pavardė, su kuria nemažai metų ėjai per gyvenimą, padarei karjerą su šia pavarde, gavai mokslinius laipsnius, susipažinai su žmonėmis. Ir ne prie ko čia tie vyrai.

      reply
    • Ana

      Gal dėl to, kad tai yra tavo pavardė jau, o ne kažkokio vyro? Aš pvz po pirmos santuokos pasiėmiau tą naują pavardę, po skyrybų pasilikau, nes man ji labai graži ir po antros santuokos jos irgi nekeičiau. Nes ta pavardė mano, o ne kažkokio ten ex vyro, tik taip jau nutiko, kad jo dėka šią galėjau įsitvirtinti 🙂

      reply
  • Akvilė

    O aš po vestuvių pasilikau savąją, net nebuvo dvejonių. Gyvenau su ja beveik tris dešimtmečius, kodėl turi santuoka kažką keisti man, o vyrui – ne? Turiu galybę draugių, kurios mylėjo savo mergautines pavardes ir besiraukydamos po vestuvių pasirinko -ienes, kai kurios iš jų skambėjo net ir joms pačioms labai prastai. Bet vis tiek taip rinkosi, o kai paklausdavau, kodėl taip daro, nelabai galėjo atsakyti. Tie automatiniai veiksmai iš serijos “nes taip visada buvo” man nėra argumentas, bet, panašu, daug kam dar yra.

    O šiaip puiki tema, nes dažnai sulaukdavau klausimų po vestuvių, kodėl nepasikeičiau pavardės. Net ir kažkokio nepatogumo nepatiriu (vaikų neturime) – net ir keliaudami po griežtesnes musulmonų šalis tiesiog turime santuokos liudijimo kopiją, jei paprašo įrodymų, kad galėtume apsistoti viename kambaryje. Čia didžiausias nepatogumas, bet man tik smulkmena atrodo 🙂

    Dar šia progra noriu padėkoti Beatai už be galo prasmingą veiklą – visokie pasipiktinimai e-shopo sekso žaislais tik parodo, kad einate teisingu keliu, didžiausios sėkmės!

    reply
  • Aurelija

    Ir dar pastebėjimas nuo forever -aitės. Sutikau ne vieną moterį, kuri sakė, kad irgi norėjo po vestuvių nekeisti pavardės ar pasiimti su galune -ė, bet va vyras neleido! Aš nesuprantu, kodėl iš viso tokiu atveju vyras turi sprendimo teisę – juk ne jam su ta pavarde gyventi, ja pasirašinėti, ja prisistatinėti.

    reply
  • Pavarde

    Aš jau nesuprantu už ką kovoja tos feministės Lietuvoje? Teisės lygios juk. Ko dar norit? Man tai normalu čia kad po santuokos pasirenka kažkuris kažkurio pavardę. Būtų labai jau keista jeigu šeimoje visi turėtų skirtingas pavardes. Peršasi vyrai dėl to kad už jų tekėtumėt. Arba pačios pasipirškit ir pasirinksime jūsų pavardes.

    reply
    • Greta

      Nelabai suprantu, ką čia norėjot pasakyt ar paklaust 😄 ne apie tai tema, ne toks klausimas 😄 aš piršausi savo vyrui, ir ką?

      reply
      • Kaip krūtai! Greta, galbūt norėtumėte savo istorija pasidalinti su nebegeda skaitytojais? Jeigu norėtumėte/galėtumėte, brūkštelkit mums į man@nebegeda.lt

        reply
    • Aiste

      Mes su vyru vienas kitam pasipiršom, t.y. abu susitarėm susituokti, o ne kažkuris kažkurio paklausė. 2019-ieji metai juk, kokio velnio reikia laukti iš vyro piršimosi.

      reply
      • Mantas

        Aiste, man patinka toks modernus poziuris. Gi 2019!

        reply
  • Ana

    Dviguba pavardė yra puikus kompromisas! Pasilikau savo, pasiėmiau vyro su -ė. Jau du metai ir dar kiekvieną karta jaučiu vidinį pasitenkinimą, nes jaučiu, koks pilnas ir nieko nepraradęs yra mano vardas. Nežinau, kokį darbą reikia dirbti, kad užimtų laiko pasirašyti, turbūt pasirašynėtoja. Visur telpa, visi supranta, gyventi padeda, o ne trukdo!

    reply
    • migle

      Man dviguba pavarde visiskai neatrodo kompromisas, kompromisas tai kai abu pasiima dviguba pavarde,o jei vyras nieko nekeicia, o moteris keicia, tai kame cia kompromisas?

      reply
  • Emilija

    Aš niekada net negalvojau keisti savo pavardės, gal ir dėl to, kad niekad neplanavau ištekėti. 🙂 Mano vyras ispanas, tad jie turi dvi pavardes – iš mamos ir tėčio pusės. Todėl prieš vestuves net nesitarėm kaip skambės mano pavardė ir ar ji iš viso keisis, kol nepradėjo mūsų klausinėti visi draugai. Kai pasakydavau, kad pasiliksiu savo, buvo kelios reakcijos, kai jie atsisukdavo į mano draugą (!) ir sakydavo ‘ir kaip tu į tai reaguoji?’. Mano draugas atsakydavo, kad būtų jam net labai keista, jei pasiimčiau jo pavardę. Dar pliusas tame, jei kada nors nuspręsime turėti vaikų, jie turės mano pavardę ir pirmąją vyro.

    reply
  • Donata

    Pora pastebėjimų:
    – O man atrodo, kad nėra kompromiso (dviguba sutuoktinės pavardė) šitai patriarchatinei situacijai. Aitės ar ytės turi savo TĖČIŲ, ne mamų pavardes. Tai, aš kaip aitė, buvau tik tėvo pavarde vadinama. Galima prie jos prisirišti ir laikyti savęs dalimi, galima nesureikšminti, bet esmės nekeičia. Nors, pvz, ispanų vaikai dažniausiai turi abiejų tėvų pavardes. Idėja?
    – Kokias pavardes turi dukros tų, kurios pasirinko ‘neutralią’ ė galunę? Vėl aitės ir iūtės? Aš nepažįstu tėvų, kurie savo dukroms duotų tą pačią ‘neutralią’ pavardę. O jūs? Taigi, ‘ė’ NURODO vedybinį statusą, kol nėra tradicijos tokią pavardę turėti jaunoms mergaitėms.

    reply
    • Rugilė

      Donata, kadangi dirbu su vaikais, galiu patvirtinti, kad tikrai yra nedidelė dalis mergaičių, kurių tėvai joms parinko pavardę neutralia galūne -ė. Galbūt tokių žmonių nepasitaikė Jūsų aplinloje, tačiau jų tikrai yra ir po truputį randasi vis daugiau. 🙂

      reply
      • Donata

        Rugile, deja, nepasitaikė man savo aplinkoje sutikti mergaičių su neutraliomis pavardėmis. Bet džiugu, kad yra tokių atvejų! Net labai! 🙂

        O tie, kuriems labai neskamba tokios pavardės mergaitėms, tegul apsvarsto galimybę laikytis tradicijų visapusiškai ir savo berniukus aičiais ir iukais pavadinti. Tokią šnekos tradiciją turi ir žemaičiai (straipsnyje užsimenama tik apie aukštaičius).

        reply
        • Marija

          Aš taip pat pažįstu moterį, kuri tekėdama pasirinko vyro pavardę su galune -ė ir tokią pačią pavardę davė savo dukrai. Vis tik sutinku, kad, kol nepasikeis bent 2-3 kartos, pavardė su galunė -ė (su retomis išimtimis) tikrai nurodo moters santuokinį statusą 🙂

          reply
        • Viktorija

          Mano drauge greitu metu tuokiasi ir nusprendė imti vyro pavardę su galūne – ė. Jai sakau bus gražu, jeigu turėsi dukrą ir būsite vienodomis pavardėmis, o ji, pasirodo, net nenutuokė, kad tai galima daryti. Galbūt ir kitur ta pati bėda, kad nepagalvoja, jog toks variantas galima ne tik santuokos metu, bet ir susilaukus vaikų.

          reply
    • Si

      Taip, nurodo, nebent vyro pavardė būtų, pvz., Jasaitis, o žmonos – Jasaitė 🙂 Skamba lyg netekėjusios, nors realiai ištekėjusi.

      reply
    • Vita

      Mano dukra turi pavarde su galune ė. Kaip supratau registruojant jos vardą – tai yra absoliuti retenybė.

      reply
  • Vytautė

    Turbūt todėl, kad manyje tūno feministė, pavardė su galūne -ienė man visada asocijavosi su nepatenkinta, bumbančia, artumo nei norinčia, nei duodančia pagyvenusia moterimi. Galbūt tokių per daug mačiau. Su patirtimi, žiniomis manęs nebeerzina jokia galūnė, jeigu ji suteikia moteriai laimę ir pasitenkinimą. Aš prieš metus ištekėjau ir mano vyras yra Ukrainos pilietis. Pagal LR įstatymus moteris turi teisę pasiimti vyro pavardę jos nelietuvindama. Tai reiškia, kad neturiu aš tapti jokia -ienė, -ė. Mane patikino metrikacijos skyriuje, kad kai susirašysime Ukrainoje, galėsiu pasiimti vyro pavardę. Meilė Amerikai, o gal meilė vyrui, o gal meilė sau, o gal tiesiog suvokimas, kad noriu būti kuo noriu mano galvoje pasėjo mintį, kad arba turėsiu identišką pavardę arba jokios. Trumpai tariant, susituokus ir nuvykus su dokumentais į metrikaciją, ten sėdinčios moterys pasakė:” jūsų vyro pavardė yra slaviškos kilmės, todėl galite tapti -iene, -e arba -a.” Aš tikrai pratrūkau, o gerbiamos valstybinės institucijos darbuotojos man pareiškė, ko aš čia išsidirbinėju,juk vistiek turėsiu vyro pavardę. Su priekaištu pasakė, kad prisiklauso mergos visokių vakarietiškų niekų ir išsikalinėja. Tad likau sava pavarde, nes Lietuvos įstatymai negina lygių teisių, moterų teisių ir mišrių santuokų.
    Bei su visa pagarba uošvienei, bet aš ištekejau už jos sūnaus, tad pavardę noriu pasiimti jo, o ne jos. O moterys turėdamos moterišką vyro pavardės versiją, pradeda nešioti uošvienės pavardę, o ne vyro.
    Kryžiaus kelius eisiu, bet savo vaikams nepasakosiu, kad gyvename nendartaliečių žemėje. Kovosiu už savo teisę į vyrišką pavardę .

    reply
    • Greta

      Aš susidūriau su lygiai ta pačia problema ir man tikrai pikta. Kažkaip pas vyrus gali būti visokios galūnės -s, -a, -ė, o mes moterys esam pririštos prie kažkokios -ė, tipo laisvai pasirenkamos. Nenorėjau imti uošvienės pavardės tikrai, tad teko pasiimti su galūne -ė, bent jau tik viena raide skiriasi nuo vyro pavardės. Bet jei atsiras galimybė pasikeisti pavardę į identišką vyrui, tikrai tą padarysiu.

      reply
    • NusivylusiLietuva

      Labai pritariu siai idejai ir taip pat ruosiuosi paduoti Lietuva i teisma uz tai, kad negaliu pasirinkti SAVO VYRO pavardes ir jos duoti savo vaikams, nes mano nuomone jei seimoje visi turi skirtingas pavardes galunes, tai jau nebera ta pati pavarde, tai kazkokie tai dariniai is tos pacios saknies, tai man nesuteikia jausmo, kad as esu savo vyro zmona ir kad jis yra mano vyras, kad mes esame seima. Tai yra visiskas moteru zeminimas, ju laisvo pasirinkimo teises varzymas, dikriminacija, nesuteikimas teises pasirinkti ar laikytis tradiciju (kuriu as niekada gyvenime nesilaikiau) ar ne. Ir budama su pavarde -aite gyvenu nekesdama to, tos sistemos, negaledama tureti savo tevo/motinos pavardes, nes manoji yra jau visai kitokia, ne ta pati, kazkokia tais -aite, tai neparodo, kad as esu tos seimos dalis. O jau nekalbant apie tai, kad pavardziu darybos taisykles lietuvoje pazeidzia mano teise neatskleisti savo vedybines padeties, ar as esu susituokusi ar vienbuve (ir nekr….it man smegenu su savo sapalionem apie galune -ė), pavarde rekte rekia mano padeti, tai labai neteisinga. Siuo metu noriu susituokti su partneriu, bet man tiesiogine ta zodzio prasme, varo depresija lietuvos taisykles, nes as negaliu buti tuo kuo noriu, nes varzoma mano pasirinkimo laisve. Net psichilogo konsultaciju reikia del to, nes mane tai taip psichologiskai veikia, kad vien mintis apie -ienė ar -ė man kelia neapsakoma sleikstuli, drebuli, erzuli, bejegiskuma (o bejege as nepakenciu buti), pykti. Taip pat turiu dar daug daug argumentu del moters pavardes TOKIOS PACIOS kaip tevo ar vyro, bet jei trumpai, siais laikais tai yra visiskas zmogaus teisiu pazeidimas ir diskriminacija moteru atzvilgiu.
      P.S. sorry uz belietuvybini rasyma, sunkus jis su siuolaikine nelietuviska technika ☺️
      P.P.S. lietuva niekada neberasysiu is didziosios raides, kol ji nepakeis savo poziurio i savo piliecius neprades ju gerbti bei nediskriminuoti, ji nenusipelne buti rasoma ar vadinama is didziosios raides.

      reply
  • Lina

    Po santuokos paėmiau vyro pavardę, apsipsręsti nebuvo sunku. Pavardė patiko ir parodo, kad esame labai įvairiapusiai. Kadangi mano pavardė buvo lietuviška, -ytė, o vyro pavardė lenkiška, moteriška galūnė -a, tai esu labai patenkinta, kad turima pavardė neparodo, ar esu ištekėjus, ar ne 😀

    reply
    • Eivina

      Jums pasisekė, nes gražios lietuviškos pavardės, pavyzdžiui Juzevita, vistiek yra iškraipomos ir moterys gali rinktis tik tarp ė ar ienė… tekėdama tikėjausi apeiti šitą įstatymą, bet deja …

      reply
  • Agota

    Gaila, kad po straipsniu vien moterų komentarai, aš irgi turėjau dvigubą pavardę, nes labai myliu savąją bet norėjau turėti ir vyro, man buvo svarbi santuoka, todėl pasirinkti vyro pavardę su gražia -ienės galūne atrodė labai simboliška ir tradiciška. Mano vyrui tai buvo visiška tragedija… Jis mums skiriantis pasakė, kad tai didžiausia klaida, kurią padariau ir kad daugiau jokio vyro taip nepažeminčiau, netgi jo psichologė pasakė, kad moterys nesirenkančios vyro pavardės dvejoja dėl santuokos tvirtumo. Žinoma, mūsų santuoka nepavyko, bet vis tiek galvoju, kad vardad ir pavardė yra vieni svarbiausių išorinio identiteto elementų, todėl visi pasirinkimai yra geri ir dėl to neturėtų kilti nei klausimų nei diskusijų.

    reply
    • NusivylusiLietuva

      Visi pasirinkimai yra geri, bet va problema, kad LY neleidzia rinktis, cia yra pagrindine problema.

      reply
  • Ieva Cerniauskaite

    Labai įdomi ir aktuali tema! As asmeniškai esu labai susitapatinus su savo pavardę ir tikrai nekeisčiau jos. Čia yra absoliučiai asmeninis dalykas ir nera right or wrong sita tema. Bet visi tiek moterys tiek vyrai turi turėti pasirinkimą spręsti, o ne primetamas tradicijas.

    Bet butu labai įdomu sužinoti moterų kurios nepasikeitė pavardės ir turi vaikų situacijas nes šito klausimo as esu ne išsprendus kaip tokia situacija išskristi nes vaikas tai abiejų tiek vyro tiek moters. Pvz Ispanijoje vaikai turi abiejų tėvų pavardes ir ju nekeičia kai susituokia.

    reply
  • Aurelija

    Agne, man atrodo labai šauniai jūs pasakėt, mūsų moteriškumas ar žmogiškumas tikrai ne pavardėj ar plaukų spalvoj. Aš panašios nuomonės kaip jūs. Bet gal pakeitus sąvokas ar pavardes, bendrai požiūris į moterį socialinėje erdvėje keistųsi. Visgi, tos senoviškos sąvokos formuoja pasąmoningą įvaizdį. Automoatiškai moterys nebebūtų kažkuom “kitokios” nei vyrai, nebūtų skatinamos rinktis, “tekėti” ir tai galbūt atneštų lygybės šleifą?
    Kalba turi judėti su pasauliu, nemanau, kad gyva kalba yra ta, kuria kalbama. Gyva kalba ta, kuri auga.

    reply
  • Viktorija

    Aš tai labai džiaugiuosi perėmusi vyro (ar jo giminės, kaip norisi) pavardę. Man gal ji net gražesnė už buvusią.
    O ir buvusias turėjau dvi – kai mama susituokė, perėmiau naujo tėčio pavardę.
    Tai kažkaip savęs niekada neidentifikavau kaip vardo, pavardės ar dar kažko, kas parašyta ir sugalvota tiesiog tam, kad būtum identifikuotas tarp tų 7 mlrd asmenų Žemėje 🙂
    O laikytis kažkokių principų, ir pritempinėti prie hierarchinių dalykų – gal čia nėra viskas taip sudėtinga? Gal tai tiesiog eilinė tradicija?
    Nori – keitiesi, nenori, nesikeiti savo oficialaus pavadinimo. Kaip aukščiau rašė – nėra teisingo ar neteisingo pasirinkimo, visi teisingi.
    Ir gal tada tiesiog dažniau vartoti žodį ‘santuoka’, o ne vedybos? Iš ‘santuokos’ pusės ir savo būsimas pavadinimas nebekelia tiek įtampos, šiame žodyje telpa daugiau sutarimo ir darnos, abi pusės mažiau priklausomos nuo sprendimo rezultato.

    reply
  • Nefeministas

    nebesuprantu ko siekia feministės dabartinėje visuomenėje?

    reply
    • Skaitau

      Kaip tu gali suprasti, kad jos pačios nežino 😉

      reply
    • Migle

      feministes siekia, kad nebutu skirtumu tarp vyru ir moteru socialiniame lygmenyje. jeogu nesuprantat, pabandykit isivaizduoti, kad po santuokos visi is jusu tikisi, kad pasiimsit svetima pavarde.

      reply
  • Rugilė

    Mano abi pavardės, man asmeniškai, labai gražios, lietuviška šaknimi. Gilinomės ir į jų atsiradimo istorijas. Visgi tekėdama iš tradicijos pasirinkau vyrišką, esu -ienė.
    Manau, kad pavardės keitimas, nepadaro Tavęs mažiau feministe. Tai tikrai yra asmeninis pasirinkimas, asmeninė laisvė.
    Net, jei ši tradicija, remiantis Jūsų straipsniu, ir nėra sena, tačiau bendraujant užsienyje, supranti, kad tai visgi šioks toks kultūrinis fenomenas.

    reply
  • Indra

    Moteris gali turėti vaiką ir nežinodama, kas vaiko tėtis, arba pastoja nuo asmens, kurio gyvenime matyt daugiau nenori. Tokiu atveju vaikui mama suteikia savo pavardę.

    reply
  • Si

    Aš po vestuvių pasirinkau tradicinę -ienę. Tiesa, per daug negalvojau apie tai, “imti” vyro pavardę, ar ne. “Atsisakyti” mergautinės pavardės nebuvo gaila, nes niekada neturėjau ypatingo ryšio su tėvu, o mergautinė pavardė, rodės, apie tai primindavo, kai reikėdavo ją ištarti. Todėl nenorėčiau, kad nei vyras, nei aš turėtume tą pavardę. Tuo tarpu mano ryšys su vyru – labai stiprus, todėl tiesiog norėjau turėti jo pavardę. Bet apskritai šio klausimo nesureikšminau ir nemanau, kad vyro pavardės pasirinkimas rodo priklausymą jam.

    reply
  • Vika

    Del savo pavardes as dar neapsisprendusi, bet man ji patinka, turbut nekeisiu. Norejau pamineti savo pazistama is JAV, kuris kartu su zmona sugalvojo nauja pavarde ir ja abu susituoke pasivadino. Man labai grazu. Jei jau norima iprasminti nauja seimos darini, voilia, kodel patiems jam nesugalvojus pavadinimo? Lygiau nebuna 🙂

    reply
    • Rita

      Būtent ir mano tokia idėja. Gyvenu su vyru jau dešimt metų, du vaikai (kol kas vyro pavarde), o aš tokia atskirai, su mergautine sudėtinga lietuviška pavarde. Visada galvojau, kad jau mano ir mano vaikų pavardės tai tikrai niekada negalėtų skirtis ! Egh, gyvenimas kartais būna kitoks nei mūsų įsivaizduojamas. Bet mano supratimu aš nepasikeičiu ištekėjusi, kodėl turiu atsisakyti pusės savo vardo? Jei mes sukuriame šeimą oficialiai, ir norime tam kūriniui ir jo nariams pavadinimo, tai turėtumėm visi priimti kažkokį naują sau elementą, sąjungos pavadinimą. Noriu vienodos, bendros pavardės su vyru ir vaikais. Deja, nėra taip lengva ją sukonstruoti!

      reply
  • Nika

    Pasirinkau vyro pavardę su galūne -ė. Tiesiog pasinaudojau tokia galimybe. Ir labai džiaugiausi savo sprendimu, nes savo kailiu patyriau tam tikrą diskriminaciją dėl mergautinės pavardės. Istorija tokia: ištekėjusi ilgokai užtrukau pasikeisti dokumentus. Tiesiog pritrūkdavo laiko, o ir didelio reikalo nejutau. Pradėjom lauktis vaikelio. Teko pradėti lankytis pas gydytojus. Jau pirmo vizito metu išgirdau komentara: “-aitė, o jau laukiatės, vaikelius gimdyti šeimoje reikia”. Tai buvo pirmas ir paskutinis apsilankymas pas šią gydytoją. Bet deja, ne paskutinis panašaus pobūdžio komentaras ar klausimas. Dokumentus pasikeičiau tik kelios dienos prieš gimdymą.
    Gimus dukrai praktiškai net nesvarstėme ir jos pavardė taip pat su galūne -ė. Sulaukiau priekaištų dėl to iš uošvio ir net gydymo įstaigose iš įvairių gydytojų (vėl). Neva nesamonė ir mažai mergaitei netinka arba tiesiog jiems negražu (lyg tai būtų labai svarbu). Bet kokia prasmė tada buvo man rinktis tokią pavardę, jei dukra vistiek būtų -aitė? Jei paaugusi ims protestuoti – bet kada galės pasikeisti, bet manau pavyks išaiškinti kodėl priėmėm tokį sprendimą.

    reply
  • Madam

    Mano vyras užsienietis ir mes gyvename ne Lietuvoje, tad pasirinkau jo pavardę. Man ji patiko, o be to per daug jau ilgos tos lietuviškos pavardės – 12 raidžių, galima ir liežuvį nusilaužti, o jei dar dviguba!

    reply
  • Aušra

    Labai patiko Vikos konentaras: naujos pavardės kūrimas susituokus labai graži ir gera idėja, o kas nori juk gali pasilikti savąsias. Šiaip esu girdėjusi atvejų kada naujai susituokusi pora pasirenka ir moters pavardę. Pati žadu rinktis su -ė, mylimo vyro pavardė man gražesnė ir gal net norėsi naujos, bet reikės paklausti vyro būtinai ką galvotų, jei nuspręsčiau pasilikti savo. Būtų labai įdomu išgirsti vyrų nuomonę ir kodėl didelė dalis prieštaringai nusiteikę ir net supyksta.

    P.S. Autorės tekstas begalo svarbus ir su taikliais pastebėjimais tačiau man užkliuvo pateiktas tyrimas. Beveik visi apklaustieji buvo kauniečiai todėl teigti, kad tai lietuvių požiūris labai netikslinga. Manau, skaičiai būtų visiškai kitokie, jeigu būtų apklausti kuo įvairesni žmonės.

    reply
  • Diana

    GERAS! Tik dabar sužinojau, kad mano sūnų ir kitus nevedusius vyrus giminėje vadindami “iuku” , o ne “elis”, kaip yra vadinami vedę šeimos vyrai, mes laikomės kažkokios archajiškos tradicijos. O gal tekste reiktų pakeist aukštaičiai nevedusį vyrą tebevadina 🙂 Nors esam ne aukštaičiai, o vidurio Lietuva…
    Kitas pastebėjimas – kiek daug painiavos su tom besikeičiančiom pavardėm – anksčiau gi tik gimus neduodavo asmens kodo! tai turėjau kažkada įrodinėt, kad esu savo tėvo dukra 🙁 Nešiau ne tik gimimo liudijimą, bet pažįmą, kad šitas vaikas tekėjo, skyrėsi, vėl tekėjo – visas pavardės keitimo peripetijas! Tikrai palaikyčiau įstatymą, kad susituokus, negalima keist pavardės 🙂 Nors juk tekant niekas ir neverčia keisti, galima ir mergautinę pasilikt, tik aplinkinių toks spaudimas keist yra…

    reply
  • Audra

    Mes po vestuvių likom kiekvienas su savo pavardėm. Ir šiaip niekas niekam nesipiršo. Mes esam du žmonės susitikę, turintys šeimą kartu ir jis yra mano gyvenimo partneris. Niekada nekalbėjom, kad kažkas turi keisti pavardę. Ir iš tiesų mūsų šeimoj trys skirtingos pavardės, bet visiems gerai :). Manau, jog tai kiekvienos šeimos individualus pasirinkimas, ir man jokio skirtumo, kaip kas nusprendžia daryti. Nesmagu girdėti, jog vis dar vyrai leidžia/neleidžia keisti pavardę, reikalauja vienokios ar kitokios pavardės. Nei vienoj šaly nesulaukiau klausimų dėl pavardės, tik Lietuvoje, visada sakau, jog jis bet kada gali pasikeisti savo pavardę į mano, aš neprieštarauju 😀

    reply
  • Lina

    Nesuprantu visai šitos problemos. Kažkoks musių ant sniego ieškojimas. Nepatinka-nekeiskit. Aš imsiu tradicinę pavardę, nes noriu, nes tai bus trečia tokia pavardė. Ir esu visiškai laisva rinktis, ko noriu. Pirmiausia galvoje reikia nustot būt paklusnei ir nereiks klausyt visokių vyras liepė. Pas mus tokių fokusų nebūna…

    reply
  • But why

    Mano mama, (3 vaiku mama) yra nepasikeitus pavardes 🙂 ir kadangi as pati dalyvavau savo tevu vestuvese atsimenu kaip metrikacijos tarnyboje i mama kazkokia moteris kreipesi: na tai ponia ——iene ateikite cia su vyru 😀 supyko mama, sako jokia as iene 😀 pavardes nenoreciau keisti ir as. Ir nepamenu nei vieno atvejo gyvenime kad tevam del to kiltu kazkokiu nepatogumu: keliauja, tvarko reikalus sodrose ir tt, turi tris vaikus kuriu reikalus irgi tvarko. Tas pavardès keitimas MOTERIAI..Man cia kazkoks nusizeminimas, o dazniausias argumentas buna: nu nes gi taip jau iprasta:)

    reply
  • Ugnė

    Aš irgi turiu dvigubą pavardę (savo ir vyro su -ė). Iš pradžių labai džiaugiausi savo pasirinkimu, bet dabar pradedu abejoti savo pasirinkimu…Vieni klausia, kodėl tokia ilga pavardė ir nustemba, kad pasirinkau dvigubą. O kartą gydytoja net teiravosi, kad gal aš nuo bambagyslės nenutrūkus? Labai nuliūdau tada..

    reply
    • Elena

      Siaubas, kaip tie žmonės šneka nesąmones nepagalvoję… Jūs padarėte pasirinkimą, kuriuo džiaugėtės, neleiskite kitiems primesti savo nuomonės. Tik laiko klausimas, kada tai taps visuotinai priimtina. Nors aš maniau, kad jau dabar tai visiems atrodo įprasta ir kad niekas nebesistebi, tačiau gal priklauso nuo aplinkinių rato.

      reply
  • Vyras

    Kiek cia besmegeniu bobu susirinko…vyro pavardes nenori matai…as asmeniskai nedrausciau pasilikti zmonai savo pavardes bet jei taip padarytu tai pagarbos jai nekazkas butu is mano puses…pavarde yra tam kad visi zinotu jog tu iene ir priklausai tam vyrui,tai giminei…jei taip patinka jusu pavardes tai ir bukit senmergem visa gyvenima ir pastipkit su ta savo pavarde…matai iene jom netinka…labai grazi lietuviska pavarde,tuo paciu reiskianti kad jau uzimta moteris ir nelyskit…

    reply
    • Karolina

      Jei tau reikia etikete uzklijuot ant moters, kad zinotum jog ji nesenmerge, tai atminciai vitaminu pagerk ir atsiminsi gal, kad tavo zmona su tavim gyvena, o ne kokia tai senmerge. O gal verciau pasiimk zmonos pavarde ir buk ponas – aitis? Kad nepamirstum, kad zmonai ir zmonos giminei priklausai. Taigi galima ir vyrui moters pavarde prigriebt. 🙂

      reply
  • Karolina

    As pasilikau savo pavarde. Mano vyro tevai issiskyre. Vyros Tetis nebuvo geras zmogus, seima su juo nebendrauja. Nesiot tokio vyro pavarde yra kazkoks brudas. Mano vyras svarsto pasikeisti savo pavarde i mamos mergautine del to kad su teciu nekalbejo jau daugiau nei 2 metus. Gal pavarde ir nera esminis elementas santykiu, bet vistiek turi energetini kruvi. Bet kazkodel vyrams vistik svarbu tas pavardes keitimas. Mano vyras net pats svarstydamas keisti pavarde nebuvo patenkintas kad nepasizymejau kaip ponia – iene. O mano tetis stipriai per daug apsidziauge kai pasakiau kad toliau nesiosiu jo pavarde. Vyrams labai svarbios etiketes reiskiancios moters priklausomybe vyrui. Bet as tik pati renkuosi kam priklausau, visi kam nors priklausome. Mamai, teciui, partneriui, draugui, darbui, saliai, pasauliui, muzikai, menui, meilei, zmonems in general ir t.t. Tik kodel mes negalim tureti pavardes pagal tai kam is tiesu priklausome as nezinau.

    reply
  • Jolita

    Aš nešioju dvi pavardes – savo šeimos ir vyro šeimos tradicinę su -iene. Abi pavardės labai ilgos (13 + 13 simbolių), tačiau man tai nesukelia problemų. Pasirinkau dvi pavardes iš pagarbos dviem giminėm. Taip, pagarba dviem šeimom buvo esminis dalykas, kuris paskatino taip pasielgti. Su dviem pavardėm gyvenu daugiau nei 15 metų ir nė karto nesigailėjau ir nesuabejojau dėl savo sprendimo.
    Kai metrikacijos skyriuje reikėjo pildyti dokumentus, kalbėjome tuomet dar tik su būsimu vyru, jis man pasakė, kad aš pati turiu rinktis, kokią pavardę ar pavardes nešiosiu. Man tai buvo dar vienas patvirtinimas, kad esame partneriai, dvi asmenybės ir tikrai niekas niekam nepriklausome.
    Beje, kai noriu, ateinu pas vyrą -aitė, o kai noriu -ienė 🙂
    Ir dar, mūsų dukra paauglė jau dabar tvirtai nusprendusi, kad ateityje taip pat pasirinks dvi pavardes – iš pagarbos dviem giminėm!

    reply
  • Indrė

    Danai turi ir po keturias pavardes – nejuokauju!
    O mano brolis sugalvojo, kad reikia keisti mūsų pavardes į senelio pavardę Knyza, iš mamos pusės. Mama ištekėjo ir pasikeitė pavardę, o su tėvu mažai ką bendro turim. Dabar mąstau kaip čia jį prispausti – arba abudu, arba nė vienas.

    reply
  • Milda

    O aš vyro pavardę su – ienė paėmiau kaip tik todėl, kad tokia tradicija. Man graži mūsų kalba, žodžių daryba su priesagomis. Man norisi tai išsaugoti. Su pavarde savęs visai netapatinu, todėl neskaudėjo. Bet vardus savo vaikams rinkau labai atsakingai – jokių “aš nuo vaikystės savo sūnų svajoju pavadinti Mauricijum”. Gilinomės į prasmę, stebėjome charakterį, vardą derinom prie vaiko

    reply
  • Migle

    Man labai patinka jusu keliami klausimai ir temos, jos tikrai opios! Taciau jau ne pirma karta pasigendu tekso pagristumo – noretusi, kad pries rasydami ar publikuodami tekstus patikrintume aptariamus tekstus, remtumetes patikimais saltiniais, statistika. Net ir sitame straipsnyje, kuriame tarsi remiates Lietuvos istorija, yra neatitikimu, kurie is karto uzklius istorija besidomintiems zmonems. Tad sekmes!

    reply
  • JJ

    Man ši istorija yra viena gražiausių ir krūčiausių iš pavardžių keitimo serijos: https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=1826060347508400&id=100003133574424

    reply
  • Kitty

    Visai neseniai su seneliu kalbėjom apie pavardes -ienė ir -ė, ir taip išėjo:
    Karaliaus žmona Karalienė. Durniaus – Durnė. Pati rinktis kuria nori būti.

    Pati manau, kad reikia rinktis, kaip geriau. Nes pavyzdžiui, kaip yra atvejis, vyras Pelenius, tai kažin kuri atsisakys tapti Pelenė ir rinksis Pelenienė. Jei mano vyro pavardė būtų Durnius ar Kiaušinis, tai tikrai nenorėčiau būti Kiaušinienė ir pasilikčiau savo mergautinę.

    reply
  • Henrieta

    Uch, o aš nežinosiu ką daryti. Myliu savo pavardę ir nors tai tik žodis, bet man tai yra mano identitetas. Tradicinių pažiūrų vyrams kažkodėl sudėtinga suprasti… juk taip visada buvo ir bus. Tarsi jų pavardės perdavimas – moters pasisavinimas, užtikrintumo garantas.
    Kita vertus renkantis vyro pavardę norėčiau rinktis tik orginalią, be jokių galunių iškraipymų. Deja to LT dar negalima padaryti.

    reply
  • Jurgita

    Aš visai nesieju savęs su savo pavarde, ji man nėra patogi, ji ilga ir nejaučiu savęs joje, toks jausmas, kad ji tikrai ne mano. Ar norėčiau rinktis vyro pavardę – taip pat nežinau, bet tikriausiai rinkčiausi vien dėl to, kad manoji man nelipa. Labai gaila, kad neturime galimybės varijuoti pavardžių klausimais. Jeigu negalima susikurti pavardės, gal variantas būtų susitrumpinti ją tiek, kiek tau norisi. O po 800 metų vadovėliai rašytų, kad ši pavardė yra tokios tai pavardės trumpinys, jei jau taip svarbu išsaugoti kažkokią istorinę grandinę. O šiaip aš už visišką laisvę vadintis kaip nori, pvz., kaip Amerikos krepšininkas Ron Artest kažkada oficialiai pasikeitė vardą ir pavardę į Metta World Peace – kas Lietuvoje, man atrodo, būtų misija neįmanoma, deja. 🙂

    reply
  • Du vardai

    Man tas pavardžių klausimas tik galvos skausmą kelia. Mano iš tėvo pusės paveldėta pavardė man nėra graži. Buvau ištekėjus, pasikeičiau į -aitienę. Apie dvigubą pavardę tikrai negalvojau, nes turiu du vardus, o dar su dviem netrumpom pavardėm, tai jau sviestas sviestuotas. Išsiskyrus pasilikau mergautinę. Tada sulaukiau replikų, kad kaip čia dabar -ytė ir su vaiku, reikėjo likti -iene. Mielai išvis vietoje pavardės įsirašyčiau antrąjį vardą, nes vardų skambesys man labai patinka. Ir vaikui mielai tokią pavardę prilipdyčiau, jam prie vardo labai tiktų. Tik vargu ar galima taip…

    reply
  • Ieva

    Labai įdomi tema, ačiū už straipsnį. Man gal tik norėtųsį pasvarstyti, o kodėl mes apskritai taip natūraliai siejam pavardę su šeima, pagarba ir noru kažkam priklausyti? Mano nuomone, pavadinimas neprideda santykiams nei kokybės, nei artumo, nebent labai norisi save tuo įtikinti. Ar skirtingų pavardžių į giminės medį neįmanoma surašyti? Gyvenu Islandijoj, kur, daugumoje atvejų, visi šeimos nariai turi skirtingas pavardes ir kažkaip susitvarko…tiek savo galvose, tiek biurokratijoj, o šeimos nuo to nesusilpnėja.
    O jei taip jau norisi tęsti tradicijas, mano idėja Lietuvai būtų berniukams suteikti tėčio pavardę, o mergaitėms – mamų arba atvirkščiai. Svarbiausia, kad vaikai būtų abiejų 🙂 O dar geriau…būti laisvam, daryti taip, kaip nori ir nejausti įsipareigojimo teisintis.

    reply
  • Odeta

    Na aš asmeniškai tai rinkčiausi tokią pavardę kuri gražiau skamba tiesiog 🙂 vienos pavargės su ė labai gerai skamba kaip Zvonkė, bet kitos kaip pvz Černiauskas tai nelabai gerai skambės Černiauskė 😀 Dėl dvigubų pavardžių tai jeigu viena trumpesnė tai all good bet jeigu ir vardas ilgas ir abiejų pavardės tai kažkaip apsunkina manau ir nenorėčiau pavardės iš 30 ženklų 😉 Mano tėtis pvz ėmė mamos pavardę tiesiog nes ji gražesnė, tai nemanau kad čia reikia su reikšmingi. Jeigu draugo pavardė būtų kokia Batonas tai tikrai nebūčiau nei Batonė nei Batonienė, bet jeigu graži pavardė tai why not, pasikeisti kaip ir plaukų spalvą taip ir pavardę kartais pravartu, atverti tarytum naują gyvenimo puslapį :))

    reply
  • Rūta

    Mes su vyru pavatdę keitėme abu :)Jis paėmė mano giminės pavardę, o aš iš -ytė tapau ė 🙂 ie jei turėsime mergaitę, taip pat pavardę duosim, kaip mano t.y -ė 🙂

    reply
  • Eglė

    Prieš du mėnesius susituokėme, ilgai svarsčiau, ką su tom pavardėm daryti… Iš 6 pusseserių -yčių buvau likusi vienintelė netekėjusi (visos mūsų pavardę pasikeitė, pusbrolių nėra, žodžiu, giminės pavardei amen), tad jaučiau tokią vidinę atsakomybę, kad turėčiau likti su tėčio pavarde vardan jos išsaugojimo. Galvojau, okey, turėsiu tada dvi pavardes. Būsimas vyras pirma spyrėsi, kad imčiau jo pavardę, bet paskui persigalvojo ir nebesikišo į mano svarstymus, tik išsakė, kad nori, jog vaikai turėtų jo pavardę (na, čia jau kita tema diskusijoms). Dėl savo pavardės lemiamą sprendimą priėmiau ligoninėj duodama kraują: sesutė ant mažo indelio bandė užrašyti mano vardą ir pavardę (mergautinę), vos sugrūdo (13 raidžių), pabandžiau įsivaizduoti jos pastangas talpinant abi pavardes… Ir nusprendžiau: su vyru tikrai esame komanda, partneriai ir bičiuliai, gerbiame vienas kito pasirinkimus, imu jo pavardę su -ė ir tebūnie vienybė. Kas, kad 30 metų gyvenau su viena pavarde, su ja atsisveikinti nebuvo gaila… Galbūt sprendimas būtų kitas, jei būčiau viešas asmuo, ar kylanti karjeristė, ar jau daug pasiekusi ir visų identifikuojama būtent pagal mergautinę pavardę. Bet kai taip nėra…

    Man mano identitetas visada labiau siejosi su vardu, kuris yra paprasčiausias lietuviškas vardas, bet taip jau gyvenime susiklostė, kad artimieji ir draugai man tiek pravardžių ir vardo variacijų prigalvoję, pavardė visai nesulaukdavo dėmesio. O dabar turiu net trumpesnę pavardę ir kaskart ją tardama mintyse pagalvoju apie savo antrą puselę, savo komandą:) Nesureikšminu pavardės, ne ji lemia laimingus santykius… Su nauja pavarde man gyventi tiesiog patogiau.

    Dukrai tikrai duosime pavardę su -ė. Mano draugai jau renkasi šį variantą ir aš jį labai palaikau!

    reply
  • Gerda

    Ėmiau vyro pavardę, nes jis vienintelis brolis tarp savo dviejų seserų, o aš – vienintelė sesuo tarp savo dviejų brolių. Teoriškai, tik mano vyras gali pratęsti savo pavardės tapsmą laike (palikuonimis su ta pavarde), o mano pavardę jau pratęsinėja mano brolių šeimos. Santuokoje man priimtina turėti pavardes su ta pačia šaknimi, o ne vyrui ir žmonai būti skirtingomis pavardėmis. Iš visų fizinių formų, kuriomis žmonės susituokdami bando išreikšti pasiryžimą visą gyvenimą eiti vienu keliu ir mylėti (nors svarbiausia pažado forma lieka širdyje, ji nematoma), man bendra pavardė yra gražiausias, paprasčiausias būdas plika akimi pastebimu būdu įamžinti šį pažadą, pranokstantis širdelės formos spynas ant tilto turėklų, tatuiruotes su vienas kito vardu, žiedus, ar kitas linksmybes. Bendra pavardė, na ir bendri vaikai, sukurti iš mūsų ląstelių.

    Taigi, kadangi mintis imti vyro pavardę išlieka, ir pavardę vis tiek keičiu, tai belieka klausimas dėl galūnės. Pasirinkau -ienė, nes man ta galūnė – lyg kokia sena vertinga 16 amžiaus brangiųjų akmenų tiara, kurią paveldėju iš praeities. Tie akmenys – būtent kelis šimtmečius Lietuvos teritorijoje fiksuota priesaga ir galūnė -ienė. Kažkam senosios kalbos likučiai neturi tokios reikšmės, o man tai kaip papuošalas. Nors Žemaitijoje, tiesa, priesagos keisdavosi kitaip: iš -ova į ov(n)a. Bet didžiojoj LDK daly buvo -ienė. Aš neasocijuoju šios priesagos tiesiog su moterų sudaiktinimu, moterimi kaip nuosavybe ir t.t., man pavardės keitimas yra visai kiti aspektai. O jeigu tai iš tiesų būtų tik moters pažeminimo forma iš praeities – tuomet reikėtų pažiūrėti giliau, ir naikinti platesnį tradicijų tinklą, pradedant pačia santuoka iš esmės.

    Galiausiai, dėl “vedimo” ir “tekėjimo” reikšmių heteroseksualioje santuokoje. Kad vyras ir moteris yra skirtingi padarai, labai išryškėja ne karjeroje, ne buityje, ne laisvalaikyje, o naujos gyvybės kūrimo etape. Kai 9 mėn. vemi į bliūdą ir nepajėgi nieko, pamažu tavo kūne augant KITAM naujam, kai gimdai, kai dar pusę metų maitini savo kūno išskyrom – tai yra nemažas laiko tarpas – labai gerai, kada vyras “veda”, o tu prisišliejus “teki” už jo ar kartu su juo, nes tiesiog reikia pagalbos, reikia dviejų skirtingas galimybes turinčių žmonių darnos. “Tekėjimas” ir “vedimas” juk terminai, kurie taikomi vyrui ir moteriai santuokoje – socialiniame darinyje, kuriame, kaip iš anksčiau įprasta, planuojama sulaukti ir auginti palikuonis – todėl skirtingi terminai manęs nežeidžia. Nenorėčiau “tekėti” darbe, kūryboje, laisvalaikyje ar kažkur kitur. Bet santuokoj, kurioj mes susilaukiam vaikų, aš nesu tokia pati kaip vyras, todėl niekada nereikalaučiau ir tokių pačių funkcijas apibūdinančių žodžių.

    reply
  • Gabrielė

    Jautri tema. Planuojame vestuves, nenoriu pasilikti mergautinės pavardės, nes tėtis neaugino, nenusipelnė tokios garbės ir apskritai ji man nieko nereiškia. Tačiau problema ta, kad vyro pavardė na labai jau negraži, čia neminėsiu, bet iš serijos Gaidys, Balandis, Slunkys ir etc. žodžiu – turi atitikmenį žodyne, o tas atitikmuo labai jau nemalonus.
    Siūliau susikurti savo šeimos pavardę. Jis nesutinka. Neva jo pavardė jam labai svarbi, lygiai taip pat svarbu, kad aš priimčiau jo pavardę. Mat kam tai simbolizuoja šeimą. O jis vienintelis VISOJE GIMINĖJE likęs jaunas vyras, kuris dar gali pratęsti pavardę. Nežinau net ką daryti, labai nemaloni situacija 🙁

    reply
  • Goda

    Sveiki!

    Labai sudėtinga man ši tema, norėjau pasiteirauti galbūt kam yra tekę susidurti su atveju kuomet norėtumėt pasiimti vyro pavardę su galūne -as? As 8 metus gyvenu amsterdame ir kolkas norėčiau čia likti tad mums būtu viskas kur kas paprasčiau turėti vienodas pavardes. Gal kas žino kokia to tvarka jei esi kitos šalies oficialus rezidentas?

    reply
  • Kritinis požiūris

    Kai kurie feministiniai čia esantys komentarai tiesiog juokingi, pvz kai sako, kad pasiliksiu mergautinę ir vyro pavardės neimsiu, taip bandant maištauti prieš patriarchalinę sistemą. Tačiau savo mergautinės pavardės jūs irgi nesirinkote, tiesiog ją gavote iš tėvo (taip būna Lietuvoje absoliučioje daugumoje atvejų). Tai čia klausimas tik tame ar pavardę turėsite iš tėvo (kuris yra vyras) ar iš savo sutuoktinio (kuris taip pat yra vyras). Nėra gi taip, kad kai gimsta žmogus jis būna bevardis bepavardis ir identifikuojamas tik skaitmeniniu kodu kokiu nors Nr. 5135 ir tik sulaukęs 18 metų pats savarankiškai pasirenka vardą ir pavardę. Įdomiai būtų, 18 metų jums sako Nr. 5135 eik paruošti pamokas, Nr 5135 atsargiai nenukrisk nuo dviračio ir staiga šventė – jus pakviečia į vardų pavardžių suteikimo ceremonija Siemens arenoje ir jūs nusprendžiate patapti Cecilija Philips, nes jūsų tėvo pavardė Pachmėlinskas ir vyro – Kablišovas, jums tiesiog nepatinka.

    reply
  • Paulina

    Man įdomu būtų iškelti kiek kitokį klausimą – vaiko pavardės. Kodėl pas mus kultūroje įprasta kad vaikas visada gauna vyro pavardę? Įstatymiškai galima duoti arba mamos arba tėvo, ir tai niekaip neįtakoja tėvystės pripažinimo. Tačiau niekam net nekyla klausimas, kokią pavardę duoti. Lyg kitaip nei vyro pavardė ir neįmanoma. Nors pagalvojus, moters indėlis į vaiko atėjimą į šį pasaulį didesnis, tad gal ir pavardę ji galėtų duoti? Aš pati savo vaikui daviau pavardę (vaiko tėvas pritarė), labai didžiuojuosi savo šiuo sprendimu. Tik iš aplinkinių nuolat jaučiu keistus žvilgsnius, nes daug kas mano kad niekieno vaikas jeigu su mamos pavarde.

    reply
  • Joana

    Mes vedę jau 7 metai, o man po šiolei kažkaip nesmagu prisiminti, kad vyro giminė neleido tiesiog pasirinkti pavardės su galūne -ė. Suprantu, kad jie už rankos nelaikė pasirašant, bet kai likus kelioms dienoms iki vestuvių šešuras pareiškia, kad į vestuves neatvyks, jei nepasiimsiu -ienės… Tai vemt norisi iš smegenų. Tuo momentu ir vyrui, ir man buvo lengvas šokas, pakeičiau prašyme į -ienė. Dar po vestuvių vėliau diskutavom su vyru, jis gailėjosi, kad neužstojo, o aš gailėjaus, kad suskydau. O ir dabar pasikeist į -ė, tarsi susipykt su uošviais… Vis bandau numest mintį, kad sureikšminu per daug. Bet vistiek – stereotipai, senos pažiūros dar labai gajos visuomenėje. Liūdna.

    reply
    • Tadas

      Joana, jei po septynių metų vis dar jaučiate kartėlį ir yra išlikęs toks noras, tai būtinai imkit ir pasikeiskit pavardę į tokią, kokią norite, gal net visai kitokią, nei jūsų buvusi ar vyro esama, gal ir taip galima? Po to būtinai pristatykit savo uošviams ir šešurui tai parodančių dokumentų kopijas, kad galėtų pasibaisėti ir gauti infarktus bei jūsų išsižadėti. O po to, galbūt, jeigu norės bendrauti su savo sūnumi, galbūt ir su anūkais, jei jų jau turi arba kadanors turės, tai teks ir aštrius kampus truputį apsišlifuoti.
      Jūsų ir jūsų vyro šeimos reikalai niekaip nėra susiję su tų žmonių nuomone ir ne jiems jums aiškinti, koks turi būti jūsų vardas ar pavardė. Dar labai pagalvočiau, ar norėčiau turėti bendrą pavardę su tokiais žmonėmis ir ar tikrai geras vyras, kuris neužstoja savo mylimos moters nuo savo giminių agresyvaus spaudimo.
      Mano mama mano merginos pasirinkimu pradžioje irgi buvo nelabai patenkinta: jos gyvenimo būdo pasirinkimais, neformalia išvaizda, žalingais įpročiais, atviru bendravimo būdu ir kitokiais dalykais. Paaiškinau tada, būdamas dar ką tik pilnametystės sulaukęs, kad į jos nuomonę aš neatsižvelgsiu ir ne jos reikalas kurt taisykles mano santykiams. Pykomės dėl to labai, bet aš žinojau, ką pasirinkau pats, o mamos juk nesirinkau, tai man mano pasirinkimai buvo daug svarbesni. Po dešimties metų mes vis dar kartu (buvo labai daug visko, ir krizių, ir pertraukų, ir jų metu kitų žmonių, bet pavyko kolkas visa tai išsaugoti) ir santykiai kaip niekada geri, ir mano mama dabar jau puikiai sutaria su mano dama, netgi esu sulaukęs tokių komentarų, kad iš visų jos vaikų partnerių, su ja lengviausiai ir paprasčiausiai bendrauti, nes šilčiausiai ir nuoširdžiausiai bendrauja bei nelaiko atstumo, ir kad labiausiai norisi susitikti. Kažkada netgi paskambino man mama, norėdama paklausti, ar manau, kad viskas būtų gerai, jei ji paskambintų ar parašytų jai žinutę, norėdama padėkoti už gerumą ir nuoširdumą ir pasidžiaugti, kad susitiko šiame gyvenime. Kai susiplanuojam kokią nors savaitgalio išvyką ar susitikimą, o man iškrenta kokie svarbūs reikalai, tai būna ir be manęs susitinka, kartu dviračiais pasivažinėja, slidinėt išvaro ir t.t. O pasirinkimų palyginimui ji turi, nes esu iš daugiavaikės šeimos. Manau, kad mano dama, jeigu mes tuoksimės, galės pasirinkti tokią pavardę, kokią tik norės, o jei nenorės nieko keisti, tai irgi labai puiku. O jei norės prisirašyti mano, tai gal aš ir jos prisirašysiu sau. Nematau čia jokių problemų. Problemos yra, kai kasdien nesusikalbi tarpusavy dėl kokių nors smulkmenų ir keli įtampą be reikalo, kaip maži vaikai, o ne kad pavardė kažkokia ten pase parašyta, kur vienas kito net neįdomu, kas ten iš tikro parašyta.
      Čia nėra kažkokie stereotipai ar senos pažiūros. Pažįstu ne vieną dar tarpukariu gimusį žmogų, kuriems patinka visokie žmonės ir visokios taisyklės. Jie neprūdina savo nuomonės ir taisyklių kitiems, o daugiau domisi, kaip kas gyvena. Nebumba, kaip viskas keičiasi ir kad viskas nebe taip, o daugiau smalsauja, kas naujo vyksta pasaulyje ir jų aplinkoje. Jie turi vieną išskirtinį bruožą, dažniausiai atrodo ganėtinai laimingi ir sugeba džiaugtis mažais dalykais, pvz kad vis dar gali vaikščioti, ir nuėjo į turgų, su žmonėm pabendravo bei pakeliui sutiko anūką su draugais žaidžiantį (kiti sakytų chuliganiška veikla užsiimantį). O apie ką jūs pasakojate, gali būti tiesiog pikti kategoriški žmonės. Tai tokius galite siųsti po velnių, nebent jei norite visą gyvenimą taikstytis su jų blogomis nuotaikomis, kuriomis besidalindami jie mielai nuolat sugadins ir jūsiškę. O jei supras, kad nebus su jų užgaidomis taikstomasi, tai gal ir nuomonę pakeis bei prasidės žmoniškas bendravimas, kaip lygus su lygiu, nebeatsižvelgiant į amžių 🙂
      Rimtai linkiu sukaupti drąsos ir pabandyti. Atrodo, kad jums tai tikrai svarbu, vadinasi tikrai ir verta 🙂
      Kai trumpinate pavardę iš ienė į ė, tai sprendimas daromas Civilinės metrikacijos skyriuje, nes tokiu atveju nereikia Teisingumo ministerijos sprendimo (kai keičiama be aiškaus pagrindimo), trukmė 20dienų, kaina pačios procedūros 12eur. Aišku, dar reikės pasikeisti dokumentus 🙂
      Sėkmės.

      reply
  • Tadas

    Aš galvoju, kai jau piršiuosi savo damai, pasiūlyti jai pasidalinti pavardėmis. Prisidėčiau sau į galą jos pavardę, o ji galėtų prisidėti ten pat mano, kokia pati norėtų forma, ar su -ė, ar su -ienė. O gal galima ir nekeičiant giminės, t.y. su -is? O galėtų ir nieko neprisidėti, jei nenorėtų. Koks gi skirtumas, iš tikro. Juk ne užrašą myli, o žmogų. Ir ne parašas santuokų knygoje reiškia jūsų pasiryžimą kartu kurti bendrą istoriją (nepamirštant ir savo asmeninės), o pats pasiryžimas ir susitarimas.

    reply
  • Justė

    O mes po vestuvių abu pasirinkome dvigubas pavardes ir abu džiaugiames tokiu sprendimu iki šiol. Nes visokios nesąmonės kaip kas kam priklauso ir panašiai, tai skamba taip juokingai.

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.