Nuotraukos autorius pasąmonės dirbtuvės
Teksto autorė Severija Krogh

Šiuolaikinėje visuomenėje moterims kovojant už lyčių lygiavertiškumą visose gyvenimo sferose, vis aktualesni tampa moterų pavardžių bei kai kurių veiksmažodžių, vartotinų santuokos sudarymo reikšme, klausimai. Šiuolaikinė moteris teisiškai yra lygiavertė vyrui darbo bei kapitalo rinkose, ji jam nebepriklauso, gali pati save išlaikyti ir konkuruoti su vyrais dėl darbo vietos ar aukštesnio posto, ji gali save realizuoti, tačiau nusprendusi oficialiai įteisinti savo santykius, vis dar „išteka“ už vyro, o šis ją „veda“. Ir, žinoma, moteris priima vyro pavardę, nes taip daug paprasčiau turint vaikų bei tvarkant įvairius reikalus, kuriuose reikia įrodyti savo ryšį su kuriuo nors šeimos nariu. Ši situacija tampa dar absurdiškesnė kalbant apie tos pačios lyties porų santuokas: kas ką veda, ar kas už ko išteka šiuo atveju?

Kaip buvo anksčiau?

Dar prieš keliasdešimt metų Lietuvoje dominavo požiūris, jog šeima tėra vienintelis apsaugos garantas. Moterys tekėdavo tam, kad išsaugotų savo ekonominį statusą ar įgautų aukštesnį, galėtų pratęsti giminę ar apsaugoti savo nuosavybę. Netgi buvo tikima, kad puikiai suorganizuotas šeimos sukūrimas garantuos laimę ne tik vedusiems, bet ir visiems šeimos nariams. Šiandien toks požiūris vis dar yra gajus, tačiau jau dažniau atsižvelgiama į individualius visuomenės narių poreikius. Moteris ar vyras nebėra priklausomi nuo savo šeimos, jie gali rinktis savo partnerį nepriklausomai nuo jo ar jos socialinės padėties, ir jiedu neprivalo tuoktis vien dėl to, kad susilaukė kūdikio.

-ienė ar -ė?

Prieš 15 metų Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis moterims pačioms apsispręsti, kokią pavardę po santuokos įteisinimo jos norėtų pasirinkti: tradicinę, su priesaga -ienė ar -(i)uvienė, ar su galūne -ė, kuri nenurodo šeiminės padėties. Šis sprendimas sulaukė audringos reakcijos, ir praėjus šešeriems metams po moderniųjų pavardžių įteisinimo, keli žymūs akademikai, tarp jų ir kalbininkas Kazimieras Garšva, siekė atšaukti šį įstatymą, teigdami, kad šitaip „iškraipant“ pavardes naikinama tauta, jos tradicijos ir, žinoma, niokojama kalba. Na, o tradicinės pavardės rodo moters ištikimybę bei priklausymą šeimai. Neva, moterys, besirenkančios pavardes su galūne -ė, gyvenančios amoraliai bei negarbingai, o nepriesaginės pavardės išvis yra „gamtos klaida“. Anot K. Garšvos, moteris tiesiog privalo rinktis priesaginę pavardę, o jei ji nesutinkanti, geriau jai išvis netekėti. Toks šio kalbininko ir jo nuomonės šalininkų požiūris neliko nepastebėtas, tačiau įstatymas atšauktas nebuvo, o visa ši situacija sulaukė galybės komentarų ir net paskatino tyrinėtojus imtis giliau panagrinėti visuomenės požiūrį į šį pavardžių reikalą.

Kam priklauso moteris?

Toks patriarchalinis požiūris į moterų pavardes greičiausiai glaudžiai siejasi su suvokimu, kad moteris priklauso vyrui. Juk ir pavardė jai suteikiama pagal priklausymą tėvui, o vėliau – vyrui. Retas atvejis, kada vyras pasirenka moters pavardę, tačiau Lietuvoje toks pasirinkimas yra galimas, tik dar nelabai populiarus. Lietuvos visuomenė myli tradicijas, ir tai puikiai atspindi tyrimas, kuriame aiškinamasi, koks lietuvių požiūris į sutrumpintas moterų pavardes. Jo rezultatai parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų (55 iš 100) pritaria galimybei pasirinkti pavardę.

Tradicijų šalininkai ir visi, teigiantys, kad moterys po vestuvių turėtų priimti vyro pavardę, moterys „teka“, o vyrai „veda“, nes taip Lietuvoje yra įprasta nuo amžius galiojančių tradicijų ir šias tradicijas reikia išsaugoti dėl to, kad tai yra mūsų kultūrinis palikimas ir jį pakeisdami neteksime dalies savo lietuviškumo, nėra visiškai teisūs. Anot prancūzų filosofo ir sociologo Pierre Bourdieu, kiekvieno individo gyvenimo būdą bei elgseną lemia jo socialinė pozicija, o ši priklauso nuo to, kokiais kultūriniais, ekonominiais ar socialiniais kapitalais šis žmogus disponuoja. Taigi, kiekvienas žmogaus pasirinkimas kaip nors elgtis priklauso nuo to, kokią socialinę poziciją šis žmogus užima, ir todėl pavardžių reikalas taip pat gali būti vertinamas kaip habitas – tam tikras elgesys, tapęs visuomenės pripažinta norma, tai tam tikros socialinės normos ir tendencijos, kurios valdo žmonių elgesį bei mąstymą. Bourdieu vartojo ir terminą „lingvistinis habitas“, kuris nurodo, jog žmonės kalbėdami vartoja tam tikrus žodžius, kurie formuoja tai, kaip mes matome tam tikrus visuomenės reiškinius. Taigi, rinkdamiesi vartoti „vesti“ ir „tekėti“, mes tarsi skatiname patriarchalinį požiūrį į vyro ir moters santykius.

Istorijos šaknys

Net ir XVII-XVIII a. ištekėjusios Lietuvos moterys visuomet buvo įvardijamos dviem pavardėmis – savo ir vyro, ir niekada – tik vyro, teigia menotyros mokslų daktarė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Anot jos, net ir XVI a. jos galėjo spręsti ne tik kam perduoti savo dvarus, bet ir su kuo miegoti. Barboros Radvilaitės vyras Žygimantas Augustas jai nebuvo pirmas, ir iš to galima daryti išvadą, kad tuometinės lietuvės buvo kur kas laisvesnės nei jų vaikaitės. Taigi, kodėl pasikeitė tokia mūsų tradicija? Greičiausiai, įsigalėjus katalikiškajai tradicijai, tačiau -aitės forma pilnai paplito tik XIX a. pradžioje, o net ir XIX a. intelektualės Lietuvoje nenorėjo būti suvokiamos kaip -aitės ar -ienės, teigia K. Sabaliauskaitė. O jeigu moterims priskiriame mergautines arba ištekėjusių pavardes, gal tuomet ir vyrams galėtume prisegti kokią nors galūnę? Juk raštuose jauni vyrai buvo įvardijami su galūne „-aičiai“, o ir aukštaičių tarmėje dar nevedusį jauną vyrą vadindavo „Kazlauskiuku“ ar „Kazlauskioku“.

Kodėl veiksmažodžiai „vesti“ ir „tekėti“ yra patriarchališki ir nebe visai tinkami mūsų modernioje visuomenėje? Na, visų pirma, dėl šių žodžių reikšmės ir etimologijos. Žodis „vesti“ šalia bendrosios reikšmės kartu reiškia ir „vesti moterį į namus“. Ši reikšmė, anot kalbininko Émile Benveniste, išplaukia iš daugelio indoeuropiečių kalbų artimų atitikmenų kaip kimrų „dy-weddio“, slavų „vedǫ“, sanskrito „vadhū“ ir t.t. Ši reikšmė kilusi iš papročio, kuomet jaunajai ir jaunajam susituokus, mergelė palieka savo namus ir abudu iškeliauja pas jaunąjį ir jo šeimą. Jaunoji turi palikti savo namus, nes nuo šiol ji yra ištekėjusi už vyro ir privalo rūpintis juo ir jo namais. Taigi, su tuo susijęs ir kitas veiksmažodis „tekėti“, iš kurio kilę ir žodžiai „nuotaka“, „santuoka“ ir „tuoktis“. Anot E. Jakulo, „tekėti“ žymi judėjimą, o kartu ir moters „ėjimą už vyro“. Taigi, moteris šia prasme nėra savarankiška ir veikli – ji aktyvi tik namuose ir veikia tik privačioje sferoje, kur jos pagrindinė užduotis – giminės pratęsimas.

Kalba turi atspindėti elgesio pokyčius

Šiandien šeimos kūrimo modeliai ženkliai pasikeitę – dar visai neseniai santuokų neregistravo ar pasirinkdavo likti viengungiais tik asmenys iš žemųjų socialinių sluoksnių, o dabar tai daro ir individai iš vidutinių ar aukštesnių socialinių sluoksnių. Vis dėlto, žmonės yra įvardijami „vienišais“. Galbūt ir šis terminas nėra pats tinkamiausias – juk žmogus nėra vienišas tik todėl, kad gyvena vienas. Galbūt tinkamesnis būtų gražus senoviškas žodis „vienbuvis, vienbuvė“ – žmogus, kuris būna vienas. Taigi, visuomenės normos keičiasi, todėl keistis turi ir mūsų įstatymai, kalba, ir socialinės bei kultūrinės normos. Štai, nuo 1983 m. Graikijoje įsigaliojo lygių teisių įstatymas, kuriuo užtikrinama, kad moteris po vestuvių išsaugo savo mergautinę pavardę. Prancūzijoje moterys taip pat pasilieka savo pavardę, na, o Olandijoje oficialiuose dokumentuose moterys taip pat negali turėti kitos pavardės, tačiau vadintis vyro pavarde teisę turi. Matrimonialinės elgsenos niekada neturėjo kokios nors vienos nekintančios strategijos. Įvairios socialinės normos gali keistis, transformuotis arba iš viso išnykti. Lygiai taip pat kisti arba nunykti gali ir kalbinės normos. Moderni santuokinė elgsena turi daugybę alternatyvų ir nėra vieno „teisingo“ modelio, nes kiekvienas individas turi turėti teisę prisitaikyti sau tinkamiausią pagal jo arba jos ekonominius, socialinius ir kultūrinius faktorius. Todėl būtų galima ir pasvarstyti apie tai, kaip pasirinkdamas sau partnerį, galėtų būti įvardintas homoseksualus arba kitos lytinės orientacijos žmogus.