Kaltinau save dėl to, kad nesugebėjau pati pagimdyti
Savo gimdymo istorija dalinasi Greta Kondrataitė-Paleckienė, reaguodama į mūsų tinklalaidės epizodą „Apie gimdymą su dula“.
Nuotraukos autorius Donatas Zazirskas
Kadangi pradėjote temas apie gimdymą, aš labai noriu pasidalinti savo istorija, galbūt kam nors ji labai padės. Laukiausi pirmagimio, nuo 35-os savaitės pradėjo labai smarkiai kilti spaudimas (apskritai, visas nėštumas buvo ganėtinai sunkus), vėliau jis šokinėjo nuo labai aukšto iki labai žemo, buvau įspėta, kad galiu nesulaukti 37-os savaitės ir teks gimdymą skatinti arba net daryti CP. Labai norėjau gimdyti natūraliai, be nuskausminamųjų vaistų ir tarsi kažką sau įrodyti, arba, kaip minėjote, įrodyti sau, kad galiu viską.
Sulaukiau 38-os savaitės ir su siuntimu skatinti gimdymą buvau paguldyta į klinikas. Tačiau ten skatinti gimdymo niekas labai neskubėjo (klinikos – už natūralų gimdymą ir termino išlaukimą), tad skatina tik esant labai rimtam atvejui. Atėjus 39-ai savaitei pagaliau buvo nuspręsta gimdymą skatinti. Skatinimas prasidėjo nuo 5 val. ryto. Apie 12 val. jau jaučiau pirmuosius sąrėmius, jie dar buvo ganėtinai nestiprūs. Apie 14 val. jau buvo nuspręsta, kad reikia keltis į gimdyklą. Tačiau veikla ir toliau nevyko. Nuleido vandenis, po kiek laiko prasidėjo rimtesni sąrėmiai, tada skaudėjo jau pakankamai smarkiai, rekomendavo epidūrą ir pati jo norėjau, nors pradžioje buvau kategoriška, bet žinojau, kad jeigu skatins, tai skaudės dvigubai stipriau.
Kai suleido epidūrą, sąrėmiai pasidarė pakeliami, ir (kaip pradžioje manė ir gydytojai, ir aš su vyru, kad tai normalu) aptirpo kojos, sumažėjo skausmas. Taip, skausmas sumažėjo, atrodė, galėsiu gimdyti pati, bet veikla ir toliau nevyksta, nebevaldau kairės kojos, dešinę vos vos, nieko nejaučiu nuo pat pilvo iki kojų. Pradėjau darytis vangi, sunkiai kalbėti, dėl to net neurologą kvietė, kad įsitikintų, ar man viskas gerai. Buvau sąmoninga, viską atsimenu iš tos dienos iki kol išvežė į operacinę, tik man buvo sunku kalbėti, tai dariau labai lėtai. Apie 20 val. man dar pablogėjo, atrodė, praradinėju sąmonę. Pakartotinai padarė kraujo tyrimus. Ir atėjęs gydytojas pasakė tą tuo metu skaudų faktą – reikia daryti CP.
Galvoje sukosi daug minčių, bet turbūt esminė buvo ta, kad nesugebėjau net pagimdyti.
Atėjo, pasakė, ir kaip ir nėra iš ko rinktis. Nors vaikui viskas buvo gerai, rizika kilo tik man, tačiau tuo metu atrodė, kad tos mano pastangos ir noras gimdyti natūraliai nuėjo veltui. Kaltinau save, bet sutikau. Ir nors dabar, praėjus jau beveik mėnesiui po gimdymo, niekas neturi 100 proc. tikslaus atsakymo, kodėl taip nutiko, ar buvo pražiūrėtas spaudimas, ar epidūro dozė per didelė, ar mano nuovargis, ar viskas tiesiog susidėjo į krūvą. Nepaisant to, esu labai dėkinga gydytojui, kuris mane operavo. Na, bet tiek to, ne operacija ar skausmai po jos buvo baisiausia dalis mano gyvenime, o tai, jog daugiau kaip pusę paros negalėjau paimti vaiko ant rankų, negalėjau jo maitinti.
Tačiau kita skaudi tiesa buvo maitinimas. Pieno nebuvo, vaikas klykdavo ir faktas, jog duodu jam mišinį, varė mane į neviltį. Tuo metu jau kaltinau save dėl to, kad nesugebėjau pati pagimdyti, bet dar ir maitinti negaliu. Pienas atsirado tik ketvirtos paros pabaigoje. Ir, žinot, nemaloniausia buvo tai, kad akušerės tiesiog liepė duoti krūtį ir viskas. Suprantu, kad vaiko valgymas iš krūties tuo metu kažkiek esamo priešpienio ir apskritai glaudimas prie krūties skatino pieno gamybą, bet girdint kaip klykia mano vaikas tiesiog plyšo širdis. Labai pasigedau žmogiškumo. Ir jeigu ne vyro bei artimųjų palaikymas, gal man jau būtų prasidėjusi pogimdyvinė depresija. Esu labai laiminga, kad turėjau kas mane ramino ir guodė, bet kiek yra tokių moterų, kurios lygiai taip kaip aš kaltina save, jog nesugebėjo pagimdyti natūraliai, kad neturi pieno arba negali maitinti dėl tam tikrų priežasčių. Joms labai reikia visuomenės ir artimųjų meilės ir palaikymo, o ne smerkimo. Supraskit, mielos mamos, esamos ar būsimos, visko gyvenime būna – nekaltinkite savęs, nejauskite gėdos ir nesijauskite blogesnėmis mamomis už kitas, jei maitinate mišinuku, o ne MP, jei gimdėte ne natūraliai, o su CP.
Rasa
Taip pat gimdziau cezario pagalba, nes mergaite pradejo stresuoti po 20 val gimdymo. Gimdziau Anglijoje ir ten naturalus gimdymas labai propaguojamas, bet ir ten ketvirtadalis gimdymu yra CP, nes tiek situaciju buna kad vaikui ar mamai tai yra saugesnis variantas. Del maitinimo gydytoja buvo teisi, bet galbut jums nesugebejo paaiskinti. Lietuvoje dauguma gydytoju labai grubus. Is tikruju kas man labai patiko, tai jog pries kiekviena tikrinima gimdymo metu gydytojas arba akusere atsiklausdavo manes ar gali patikrinti. Beabejo tu kaip ir neturi pasirinkimo, bet jauti pagarba.
Skaitykit, būsimos mamos apie žindymą knygas.
Dėl žindymo, tai ne pieno, o žinių trūkumas. Tas mistinis pieno neturėjimas ištiesų yra tikrai labai retas laktacijos sistemos sutrikimas, pasitaikantis itin mažam procentui moterų. Beveik visais kitais atvejais moterys tiesiog pristinga elementarių žinių, nesidomi augimo šuoliais, krūties streikais ir t.t. Tada griebiasi lengviausio kelio, mišinio ir teisinasi, kad va, neturėjau pieno. Na, kažkaip ar ne keista, mes žinduoliai, maitiname savo vaikus pienu ir esame vienintelė rūšis žemėje, kuriai stebūklingai dingsta pienas? Baikit, nemanau. 🙂
Marija
Na va būtent tokių komentarų, rašomų atsistojus ant teisuolių pakylos, mamoms ir norisi – kad neturi ELEMENTARIŲ žinių, kad griebiasi LENGVIAUSIO kelio (nes šiaip gyvenime tikslas yra eiti basom per erškėčius), žodžiu, PATI KALTA. Ak, koks supratimas ir tarpusavio palaikymas <3
Dia
Man atrodo daroma problema kur jos nera. Nesudievinkite to gimdymo taip. Paprastas dalykas. Neisejo kazkas tai neisejo jus nesat nei geresne nei blogesne nuo to. Prisimasto kazkokiu stebuklingu rysiu 😀 ir nematau nieko herojisko jei butumet viska darius pati. As asmeniskai dariaus cp nes pati norejau to. Kam man bereikalingas skausmas ir kancios 🙂 tai man kazko neprides.
Eglė
Grazus pasakojimas, aš nesu iš tų kuriai būtina pagimdyti pačiai, bet kogero pasisekė su pirmuoju, nes nors irgi reikėjo skatinti ir epidurinę nejautrą darė daugiau viskas praėjo sklandžiai. Toms kurios nori padaryti viską pačios siūlyčiau prisiminti laikus kai daug gimdyvių ir naujagimių žūdavo gimdymo metu… tai nėra toks jau savaime kasdienis dalykas. Juk visko būna, net anatomja, vaisiaus galvutės dydžio ir motinos dubens neatitikimas turi reikšmės kaip ir daug kitų sudedamųjų, kurių deja negalime pačios kontroliuoti. Todėl linkėčiau visoms būsimoms mamytėms vyti tolyn tokias mintis kad “aš nesugebėjau” ir pan. Svarbiausia, kad po proceso rezultate būtų du sveiki žmonės, tą padeda padaryti šiuolaikinė medicina ir sveikatos priežiūra, todėl naudokimės savo laikmečio privalumais, nematau reikalo grįžti į akmens amžių. O del pieno ir man pirmos dienos buvo sunkios, vaikas verkė, prašiau seselių kad primaitintų, jos atsisakė, liepė 20 min prie vienos, 20 min prie kitos krūties laikyti non stop, o jau atrodo dega ten viskas ir pamiegot norisi… na bet stojo viskas į savo vėžias galiausiai. Tai čia palinkėčiau visoms kantrybės, jei vaikutis sveikas, tai bent jau parą jam užtenka sukauptų resursų, ir jei esate gydymo įstaigoje niekas tikrai neleis jūsų naujagimiui mirti iš bado ar troškulio…. na bet jei pienuko neatsiranda vistiek, vėl siūlyčiau pasidžiaugti, kad gyvename šiuolaikiniame pasaulyje ir kūdikio nereikės maitinti ryžių nuoviru 🙂 taip kad mamytes, aukštyn nosis! Išnešioti ir į pasaulį paleisti naują gyvybę didelis darbas, bet dar didesnis ją užauginti geru žmogumi. Po 20 metų tikrai ne taip kaip gimdėte ir ar pati maitinote lems kas yra jūsų vaikas.
Jolanta
Jus nuostabi! Aciu, kad pasidalinote savo nepaprasta istorija 🙂 dziaugiuos, kad sioje taip jautrioje ir trapioje patirtyje buvote apsupta meiles. Meiles ir supratimo burbulas ir tik gali atmusti tuos sudetingus momentus/sprendimus ir vidines baimes/gedas/kaltes kai pati gimdyve yra nesama nesustabdomos sroves. Be galo svarbu, kad kazkas primintu, tiesiog kviepuoti ir kad viskas yra gerai ❤️
Viskas ok
Man dabar labai įdomu kaip negimdžiusiai, ar tikrai jaučiamas visuomenės smerkimas dėl CP, pieno nebuvimo? Juk tai nėra pasirinkimas, tai organizmo tam tikros reakcijos. Pati gimiau labai sunkiai po CP, bet niekada mama nėra apie tai kalbėjųsi kaip apie neigiama dalyką. Juk tai išgelbėjo mane ir ją. Kaip juntamas tas spaudimas? Ar šiuo atveju tai padidėjęs jautrumas, kad visas pasaulis nepuolė paguosti, o darbuotojai elgesi tiesiog natūraliai su kuo susiduria diena iš dienos?
M.
Teko daryti extra cp, nes kūdikiui trūko deguonies, ėmė kritinėti širdies ritmas (buvo aplink ranką keletą kartų apsisukusi virkštelė, kuri sąrėmių metu užsispausdavo). Nenorėjau, bijojau, bet nebuvo kitos išeities. Nesureikšminau to iki to momento, kol nepradėjau vis išgirsti komentarų, kaip pvz “nu va kaip negerai, kad pati negimdei” arba “tai kaip čia buvo, kad nesugebėjai pati pagimdyti?”, na o aš jaučiuosi lyg turėčiau kiekvienai tetulei teisintis, kad tai buvo gyvybės gelbėjimas. Ir rezultate tavo 9 mėnesiai nėštumo susiveda į tą vieną momentą, viskas nusibraukia, niekas nebesvarbu-kitų akyse esi tik didelis fail’as, nes nepagimdei PATI.
Na ačiū dievui akmens amžiuj tokių kaip aš gal mažiau buvo, antraip būtų žmonija išnykus.
Nesuprantu tų, kurios pačios renkasi cp, nesuprantu, kodėl įsivaizduoja, kad tai yra “lengvas būdas”-tai yra rimta operacija su komplikacijų rizika. O dar labiau nesuprantu, kodėl žmonės jaučia būtinybę pakomentuoti viską ir visada nerinkdami žodžių. Manau iš čia ir kyla visa gėda ir savigrauža, to žmonių noro kažką sumenkinti, kad kažką išaukštinti.
Simona
Mano gimdymo situacija buvo beveik identiška. Jūsu komentare visos mano mintys skaitant straipsnį ir tuo labiau kas liečia komentarus.
Raimonda
Ačiū už pasidalintą istoriją.
Mano nuomone, tai geriausias mūsų visuomenės atspindys. Atspindys formuojamos nuomonės, kuriamų iliuzijų ir šablonų, kas yra gerai, o kas ne. Žmonių ir jų poelgių dėliojimas į lentynėles su etiketėmis. Taip pat tai rodiklis, kiek pačios esame kempinės – sugėrėme tas vyraujančias nuostatas, “tobulus” scenarijus ar likome kaip akmenys – srovė paskalavo, tačiau išlikome ištikimos savo asmeniniam matymui, tikėjimui, pasitikėjimui.
Mano asmeninė patirtis labai panaši. Taip pat buvau tik už natūralų gimdymą, be nuskausminimo, už motinos pieną.
Susiklostė taip, jog teko atlikti skubų CP. Po operacijos sunkiausia buvo tai, jog fiziškai negali paimti savo kūdikio, pati kaip kūdikis, iš lovos negali pakilti. Labai dėl to išgyvenau ir jaučiausi nevientisa, neišsipildžiusi. Guodė tik tai, jog galėjau maitinti pati, jog abu esame sveiki ir turime šalia žmones, kurie myli ir palaiko.
Laimė, išmokau save mylėti ir tokią, kokia esu – netobulą. Buvęs stiprus perfekcionizmas ir noras viską žinoti, viską kontroliuoti po truputį mažėja. Motinystė yra didelis iššūkis ir dovana, nes tai metas, kai ypač atidžiai stebi, augini ir priimi save. Žiūrint į savo nuostabų besišypsantį vaiką tikrai negalvoji, kokiu būdu jis atėjo į šį pasaulį. Esu laiminga dėl to, jog apskritai atėjo. O būdus primena tik nelemtas randas <3
A.M.
Aciu uz istorija! Jusu padarete viska, kas nuo jusu priklause. Deja ne viskas priklauso vien nuo musu… manau, ir medikai prieme geriausius sprendimus, ivertine tuometines aplinkybes. Deja labiausiai sioje situacijoje mums visoms truksta moterisko solidarumo, supratingumo ir atjautos.. tos, kurios gimde ir maitino naturaliai, daznai kritikuoja tas, kurios gimde kitaip (daznai nezinodamos visu aplinkybiu). Tos kurios rinkosi CP ar nuskausminima, kritikuoja naturalistes “kam cia kentet, juk ne akmens amzius”… sakau taip, nes pati taip kuri laika galvojau, nes man pasiseke pagimdyt naturaliai, o ir tenka tokias “kritikas” neretai girdet. As pati stengiuosi “dirbti” su savo gavla ir isileisti vidun daugiau tolerancijos ir pakantumo vieni kitiems. Mamos kazkodel ypatingai kritiskos siuo klausimu ir bandau ieskot atsakymu kodel… juk nera vieno teisingo budo pagimdyt, juk gali buti ivairiu aplinkybiu…
M
Niekaip nesuprantu kam reikia save šitaip skriausti. Pati esu nėščia, gimdymas ant nosies. Gal po jo mano mintys persivers, tačiau dabar esu nusiteikusi ramiai sekti ir priimti viską kas su manim vyks, pasitikėti šalia esančiais specialistais ir duok Die viskas bus gerai. CP dažniausiai daromas tik tada kai yra rizika gimdyti natūraliai, aš rizikuoti nenoriu ir jei gydytojai manys, kad tai geresnė išeitis te būnie. Visiškai sutinku, kad gimdyti natūraliai yra geriausias variantas, tačiau gi visko būna. Kam save kaltinti jei tai nuo tavęs nepriklauso? Man labai gaila moterų, kurių aplinkoje yra žmonių, kurie drįsta komentuoti ar smerkti. Linkiu visoms labiau save mylėti, neskriausti savęs ir neleisti to daryti kitiems. Kad ir kokiu būdu vaikelis atėjo į šį pasaulį tai nekeičia fakto, kad esate jo brangiausia Mama.
Lina
Naujai tapusiomis mamomis moterims rekomenduoju paskaityti ne taip seniai išleistą psichologės Sigitos Valevičienės knygą “Motinystės kelias” – girdėjau ne vienos moters atsiliepimą, kad joms autorės žodžiai padėjo susivokti savyje ir mamų tarpusavio santykiuose. Trumpas pokalbis su psichologe – https://miestomamos.lt/2017/10/24/nauja-mama-taske-tarp-vienatves-ir-visuomenes-spaudimo/
Brigita
As asmeniskai nesureiksminau gimdymo. Galvojau, kad tik viskas butu gerai. Man skatino, po 12val keklelis veresi bet vaikutia nesirode. Suleido epidura ir nezinau kodel bet ir kojos man nutirpo, iki pilvo nieko nejauciau. Aisku kai pradejo vaiko tonusai kristi sumaste, kad cezari reikia greitai daryti. Per 10min cezari daro man su pilna narkoze. Vaikutis gime uzduses( labai lauke kol pati pagimdysiu bet va kritine situacija buvo ir galejo anksciau cp daryti) vaikuti tik kita diena mums atnese. Nezinau maitinau pati. Gal 2 paras manau to pieno mazokai jam buvo, kad ir verkdavo istisai. Bet viskas susitvarke. Kai nori ir yra pieno. As asmeniskai nesureiksminu to naturalaus gimdymo. Kyla pavojis gyvybei vaiko ir viskas reikia to cezario pjuvio
Rita
Visus lūkesčius mes sau pačios išsikėlėm, ir manau, jei tu jauti spaudimą, kad nepagimdei taip, kaip norėjai, tai tas spaudimas yra labiau tavo jautrumas 🤔 tie komentarai, jei jau jie iš tiesų yra, tavęs neturėtų žeisti. Tu nešiojai savo kūdikį, pagimdei, augini, myli. Visa kita tik detalės 😉 nesureikšmink pati, nelauk, kad visas pasaulis tau dainuotų dainas, tiesiog gyvenk savo gyvenimą. Tu savo vaikui esi vienintelė ir geriausia.
P.S. taip, kaip pasitiki gydytojais dėl gimdymo, taip gal reikėtų pasitikėti ir slaugėmis? Kūdikiui aukso vertės tie keli lašeliai priešpienio, o vėliau ir visas fabrikėlis užsikuria. Nesupratau, kas negerai, kad patarė glausti vaikutį ?