Teksto autorė: Agnė Kulitaitė

Kuo vyresnė esu, tuo labiau imu vertinti dalykus, už kuriuos likimui norisi pasakyti „ačiū“. Štai, pavyzdžiui, labai dėkinga esu už faktą, jog augau gan liberalioje bei šiuolaikiškoje aplinkoje. Lyginant su Lietuvos vidurkiu (jokių statistinių tyrimų neatlikau, čia darau prielaidą tiesiog iš nuojautos), mano šeima bei draugai visuomet buvo tolerantiški, atviri naujovėms, neperšantys savo įsitikinimų dėl to, kaip kitiems derėtų gyventi.

O štai iš savo sekėjų, ypač gyvenančių provincijoje, esu išgirdusi nemažai priešingų, šiurpių istorijų. Kai dėl depresijos ar netradicinės seksualinės orientacijos, jų išsižadėjo ar po kunigus tampė net jų pačių mamos, nusisuko draugai, šaipėsi aplinkiniai. Prisiklausiusi tokių patirčių, taip ir norėdavau savo artimo rato žmones tiesiog apkabinti. Už tai, kad daugiau mažiau visuomet buvo normalūs.

Bet žinote, nors šeimos ir draugų adekvatumo loterijoje smarkiai pasisekė, per gyvenimą net ir man ne kartą teko išgirsti davatkiškų paprotinimų apie tai, kas dera, o kas nedera padoriai mergaitei. Pedagogai, vyresni ir tolimesni giminės arba tiesiog atsitiktiniai praeiviai nepasikuklindavo žerti man savo pastebėjimų bei niekieno neprašytų patarimų. Pavyzdžiui, kad jaunoji panelė turi svajoti apie šeimą, vaikus ir kokią nors itin moterišką profesiją. Kad neverta lankyti bokso ar futbolo, nes atrodysiu vyriška, o tada kuriam gi berniukui tokia patiksiu? Kad smagiame vakarėlyje privalau apsiriboti daugiausia dviem taurytėm šampaniuko, o lovoje – tuo vieninteliu iki grabo lentos. Kad verčiau būti kukliai, paslaptingai ir ramiai, savo nuomonės garsiai nesakyti, nes kitaip visus potencialius kavalierius išbaidysi.

Ir jau jokiu būdu nešnekėti garsiai apie seksą. Tikros damos apie tai ne tik kad nekalba, bet net ir negalvoja.

Pamenu, nuo mažens išgirdus tokias viduramžiškas litanijas, man bemat sukildavo ne pačios gražiausios emocijos. Tiksliau, išgyvenant tą rūgštų neteisybės ir nelygybės jausmą, galvoje atsirasdavo ryškus vaizdinys, kaip spjaunu tą sakančiajam į veidą. Nes kol priešingos lyties bendraamžių šunybės būdavo nurašomos ant „boys will be boys“, kol jie ugdomi tapti lyderiais ir užkariautojais, man kaip alternatyvą siūlydavo ramiai pasėdėti namie, pasimokyti kepti pyragų ir „būti savo vietoje“.

Teisybės dėlei turiu pripažinti, kad kartkartėmis tos bobučių ir diedukų pasakos nuguldavo kažkur pasąmonėje. Ir ilgainiui virto pašaipiu balseliu galvoje. Tuo, kuris sugalvojus šaunią idėją retoriškai klausia: „Ir kodėl manai, kad pasiseks?“ Kuris tau ir taip savimi suabejojus, sakys: „Taip ir galvojau.“ Ir ėdant „moralkėms“ dar druskos į savikritikos žaizdą pabers. Tuo, kuris suklupus ne atsikelti paskatins, o drėbs: „Ir ko gi tu kito, mergaite, tikėjaisi?“

Ilgokai stengiausi tą balselį ignoruoti, bet galiausiai supratau, kad taip dalykai neveikia. Jis – tai aplinkinių mums įskiepytų dogmų, baimių ir abejonių subproduktas. Juk šiuos „džiaugsmus“, kaip rašė Marina Abramovič savo autobiografijoje „Eiti kiauriai sienas“, ne atsinešame į pasaulį gimdami. Dažniausiai juos mums įskiepija aplinkiniai. Tebūnie ir iš noro apsaugoti.

Praėjo daug laiko, kol į savąsias dvejones bei jų priežastis išmokau drąsiai pažvelgti, užuot nuo jų bėgusi. Lengva nebuvo, tačiau kitaip pasielgti ir negalėjau. Juk gyvenimą teturime vieną ir leisti sau gyventi mažiau vien dėl to, kad gimei Agne, o ne Agniumi – totali vagystė iš savęs.

Tad šiandien jau galiu tvirtai pareikšti – vien dėl to, kad gimiau su vagina, niekas iš manęs neatims nei mano teisių, nei įdomaus gyvenimo džiaugsmo.

Niekam to padaryti neleisiu. O jei tų „padorių“ mergaičių gyvenimas toks nykus bei persmelktas nerimo, ką pagalvos kiti, šitokiam nuobodulio kalėjimui neketinu savęs pasmerkti iki gyvos galvos. Verčiau jau būsiu nepadori, vulgari, tiesmukiška ir nepatogi, bet gyvensiu savo, o ne svetimą gyvenimą. Taip, kaip norisi man.

Galiu nesipuošti ir nesidažyti, tegu ir kieno nors jubiliejus būna, jei tik man norisi jaustis patogiai. O galiu būti ir su iškirpte iki bambos, jeigu mano nuotaika būtent taip pasipuošti. Ir nuo to nevirsiu nei berniukiška ir apsileidusia, nei dėmesio reikalaujančia bei pasileidusia.

Galiu siekti tokios karjeros, kuri mane veža. Net jei svajonių profesija – futbolo trenerė ar ugniagesė. Ne tik galiu, bet ir turiu statyti į vietą tuos, kurie bando „sysioti“ man ant galvos ir tikinti, jog lyja. Ir visiškai nesvarbu, kad kažkas dėl to bjaurybe palaikys. Miegamajame galiu prašyti to, ko noriu, o ne tenkintis dviem minutėmis misionieriaus pozos. Galiu viena eiti pietų ar leistis į svajonių kelionę. Nelaukti, kol padovanos gėlių ar deimantų, o pati nusipirkti. Ir patikusiam žmogui parašyti pirma.

Galim mes visos. Turim. Tai vienintelis dalykas, kurį esame kam nors skolingos. Pačios sau. Gyvenimu kvėpuoti pilnais plaučiais. Ir nusispjaut, jei dėl to kam nors pasirodysim nepadorios.