Ką išgyvena LGBT+ žmogus Lietuvoje?
Nuotraukos autorius: Donatas Zazirskas
Ką daryti, jei priskiriu save LGBT+ bendruomenei ir tai man tai kelia kokių nors sunkumų – dėl to kenčiu, jaučiu gėdą, patiriu sunkumų santykiuose? Kaip elgtis tėvams, sužinojusiems, kad jų vaikas nėra heteroseksualus? Kaip apie šiuos dalykus kalbėtis su savo gyvenimo žmonėmis, ar verta atsiskleisti, jei nežinai ar nesijauti saugus tai padaryti?
Atsakymų į šiuos klausimus žurnalistė Viktorija Petkevičiūtė ieško su psichologinės paramos grupės LGBT+ patirčių turintiems žmonėms vedėjais Gryte Ruzge ir Augustu Čičeliu.
Kaip judu susidomėjote LGBT+ bendruomenės problemomis, kodėl nusprendėte kurti palaikymo grupę LGBT+ patirčių turintiems žmonėms?
Augustas: Susidomėjimas atsirado daugiausia dėl asmeninės patirties, priklausymo LGBT+ bendruomenei, pajautimo, kas yra svarbu. Pats esu patyręs sunkumų, įvairių baimių, iš kurių ir ateina noras, kad būtų geriau, kad visuomenėje rastųsi daugiau priėmimo.
Atsimenu, iš pradžių, vos pradėjus dalyvauti LGBT+ aktyvizme, norėjosi pakeisti VISKĄ, bet paskui ėmiau suvokti, kad labiausiai noriu veikti siauresnėse srityse – kultūros ir emocinės paramos srityse. Galiausiai susipažinome su Gryte, ėmėme vystyti savigalbos grupę LGBT+ vaikų turintiems tėvams, o vėliau visiems LGBT+ patirčių turintiems žmonėms.
Grytė: Aš save taip pat priskiriu LGBT+ bendruomenei, bet tai nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios esu čia. Man su savo tapatybe, palyginus, buvo visai lengva, dėl jos neturėjau didelių, gyvenimą apverčiančių dramų, tad grupėse gana dažnai su nuostaba klausau apie ypač aršius, traumuojančius LGBT+ asmenų susidūrimus dėl tapatybės, nes jų patyrusi nesu. Žinoma, žmonių patirtys būna itin skirtingos ir tai priklauso nuo daugybės priežasčių.
Augustas: Dar prieš pradėdami grupes LGBT+ vaikų turintiems tėvams supratome, kad LGBT+ patirtys yra platesnė sąvoka nei tik pačių LGBT+ žmonių patirtys – juk ir kitus žmones veikia homofobinis fonas, taip pat gali žeisti tam tikri dalykai, kad tu, nė nepriklausydamas LGBT+ bendruomenei, taip pat gali eiti per atsivėrimo procesą, jei, pavyzdžiui, tavo artimas žmogus – draugas, sutuoktinis, vaikas, giminaitis nėra heteroseksualus. Taigi, pasirodo, kad daug daugiau žmonių yra susijusių su šia tema, tad ir mūsų grupės skirtos platesniam ratui žmonių.
Grytė: Ir čia galima kalbėti ne tik apie artimuosius – yra ir žmonių, nepriskiriančių savęs LGBT+, turinčių abejonių, svarstančių ar tik atrandančių savo tapatybę. Bet kokiu atveju, į grupę gali prisijungti kiekvienas, kuriam kokiu nors kampu svarbūs LGBT+ klausimai.
Taigi, su kuo, kaip pastebite, dažniausiai susiduria LGBT+ priklausantis žmogus? Kas jam sunkiausia gyvenant mūsų visuomenėje?
Augustas: Visų pirma, tai LGBT+ žmonės labai skirtingi. Paprastai įsivaizduojama, kad tokių žmonių nėra, tad dalis mūsų visuomenės žmonių tiesiog yra nematomi. Dažnai iš heteroseksualių žmonių girdime pasakymų: „Bet aš tai nekalbu apie savo seksualinę tapatybę“, nors iš principo jie dėl šio klausimo problemos neturi – drąsiai kalba apie savo gyvenimą, partnerius, šeimą, net nesusimąstydami, kad neturi, ko slėpti, kad kažkas čia gali būti ne taip. O neheteroseksualūs žmonės turi filtruoti informaciją apie savo gyvenimą, nes nesijaučia saugūs laisvai kalbėti. Kai žmogus ima atvirai kalbėti apie tai, kad yra neheteroseksualus, o gal tiesiog apie savo tos pačios lyties partnerį, arba kad nesijaučia vyriškas ar vyru apskritai… Tada įvyksta atsivėrimai, per kuriuos žmogus turi pereiti, ir jų gali būti daug.
Viena vertus, sunku būti uždariems ir nekalbėti apie save, bet, kita vertus, sunku ir kalbėti – nes turi aiškinti aplinkiniams, kas ir kaip su tavimi yra, toks ištisinis procesas, kuris iš tiesų užknisa. Atrodo, galėtum tiesiog gyventi savo gyvenimą, o turi dėl savęs teisintis, aiškintis, o kadangi dar esame užaugę visuomenėje, kuri stigmatizuoja ir nėra atvira, labai sunku aiškinti ir pasakoti, tai daug kam sukelia nuostabą, kai kurie tai labai sunkiai išgyvena, ir dėl visų šių dalykų LGBT+ asmeniui labai sunku priimti patį save.
Grytė: Man atrodo, atsivėrimo klausimas aktualus daugiau mažiau visiems ir visą gyvenimą. Na, nebent esi žinomas žmogus, esi pasiskelbęs ir visi jau apie tave žino. Ir net tie, kurie yra pakankamai atviri, vis tiek patiria didesnę ar mažesnę įtampą. Pavyzdžiui, eini į naują aplinką – į bet kokį užsiėmimą, gimtadienį ar kokį renginį, kuriame nepažįsti dalies žmonių… Ir visada susimąstysi, kiek gali atsiverti, ar gali apie save atvirai kalbėti, pasakyti, kad, pavyzdžiui, turiu žmoną; kokios reakcijos galiu sulaukti?
Kitas dalykas, jei kalbame apie grupes – aš, eidama į savigalbos grupę gal visai nenorėsiu kalbėti apie savo tapatybę, bet norėsiu spręsti depresijos problemą – taigi teks pasakoti apie savo santykius su savo artimais žmonėmis ir panašiai, o tai jau siejasi ir su mano tapatybe, tačiau mūsų vedamoje grupėje yra savaime suprantama, kad žmonės būna įvairių tapatybių, įvairių orientacijų.
Augustas: Dažnai viskas sukasi apie saugumą – ar toje aplinkoje žmonės saugūs kalbėti, ar jie nebus užgauliojami, ar prie jų nebus kabinėjamasi. Labai atsisijoja ir dalis darbų – kokios nors mačo sritys, kuriose gali būti užgauliojimų. Galvojant apie įstatyminę bazę, tai gyvename visuomenėje, kurioje turi būti susituokęs, kad galėtum pasirūpinti savo partneriu, gauti duomenis apie jį, sužinoti tam tikrus duomenis ir t.t. Neheteroseksualios poros tokios galimybės neturi. Ir daugybė kitų dalykų.
Mano galva, dažnai LGBT+ judėjimas ir homoseksualumas siejamas pirmiausia siejamas su seksualumu, intymumu, lytiniu gyvenimu. Galbūt dėl to kyla daug visuomenės priešiškumo?
Grytė: Taip, problema ta, kad neheteroseksualumas dažnai siejamas tik su intymumu. Tarsi homoseksualūs asmenys nieko daugiau gyvenime neveikia, tik mylisi. Bet tarp homoseksualių asmenų gali būti ir aseksualių, apskritai lytinio potraukio neturinčių žmonių ir tai yra tiesiog kiekvieno žmogaus reikalas. Seksas skirtingai svarbus tiek heteroseksualiems, tiek neheteroseksualiems žmonėms, vieni seksualiai aktyvūs daugiau, kiti mažiau ir tai tokia asmeninė ypatybė, kuri nėra pasirenkama. Bet žmonės pamiršta, kad žmogus yra žymiai daugiau nei seksuali būtybė. Seksualinės tapatybės yra taip pat apie gyvenimą kartu, šeimos kūrimą, galų gale – apie vaikų auginimą kartu, kas apskritai mūsų šalyje yra tabu tema, nors vienos lyties porose auga tikrai nemažai vaikų. Tai nėra retas dalykas, bet jei toks tabu, tai kiek yra tame paslapties.
Augustas: Iš tiesų, kažkaip taip yra, kad heteroseksualai galvodami apie nehetereoseksualius žmones tarsi automatiškai galvoja apie seksą – šis reiškinys tirtas ir moksliškai. Tai tarsi aktyvuoja kažkokią heteroseksualių vyrų baimę, siaubą, vidinį nesaugumo jausmą, kiti dargi stengiasi įrodyti savo vyriškumą – juk jei įrodai, kad nesi homoseksualus, vadinasi, esi vyras. Kažkoks toks mechanizmas.
Apskritai, yra tikrai daug žmonių, kalbančių apie seksą. Jei apie jį kalba neheteroseksualas, tai automatiškai bus susieta su visa LGBT+ grupe, generalizuojama – jiems rūpi tik seksas. Nes šiaip mes visi juk kalbame apie „normalų“ seksą.
Kokiomis patirtimis dalijasi jūsų vedamų grupių dalyviai?
Augustas: Patirčių gausybė. Labiausiai žmonėms rūpi savęs priėmimo ir atsiskleidimo temos, baimės būti atstumtam išgyvenimas. Kaip pačiam būti su stigma, kurią visuomenė užkrauna nuo pat mažų dienų, kai, pavyzdžiui, girdi, kad homoseksualai yra iškrypėliai? Tu, būdamas neheteroseksualus, gali logiškai suprasti, kad taip nėra, kad viskas su tavimi tvarkoje, bet viduje vis tiek išgyventi savęs atmetimą, nepriėmimą, nesugebėjimą išbūti su savimi, o tada – ir su kitu… Tada labai sunku nenuvilti kitų, jei, pavyzdžiui, gyvenai paslapty visą gyvenimą. Galbūt apskritai savo tapatybę supratai tik neseniai, visiškai suaugęs, brandoje, o gal ir anksčiau, bet tiesiog niekada apie tai su niekuo nekalbėjai.
O atsiskleisti sunkiausia artimiausiems – jie juk turi tavo vaizdą kitokį, tokį, koks tu, greičiausiai, nesi. Kaip pasakyti mamai, kad gyveni kažkaip ne taip, kaip turėtum, ne taip, kaip tėvai tikisi? Kad gal neturėsi šeimos? Ką darysi, kai iš tavęs kas nors tyčiosis? O čia, be to, dar ir artimiesiems, atrodo, sugriūna visas tavo laimingos gyvenimo ateities paveikslas.
Grytė: Aš dar pabrėžčiau tai, kad grupėje nebūtina kalbėti temomis, kurios susijusios su LGBT+ patirtimis. Temos gali būti pačios įvairiausios, kokios tik yra svarbios žmogui. Jei tie sunkumai galimi aptarti grupėje, tai labai gerai. Kalbant apie patyrimus, LGBT+ patirčių turintis žmogus dar gali jaustis vienišas, turėti problemų šeimoje, asmeniniuose santykiuose, karjeroje.
Grupėje labai svarbus žmogaus santykis su kitais, galimybė apie savo gyvenimą pasikalbėti su kuo nors girdinčiu ir neteisiančiu – o grupė yra tas nedidelis pasaulėlis, kuriame tai gali vykti. Grupė – tai būdas tas savo problemas perkelti į mažesnį pasaulį, jas pamatyti, įsivardyti, aptarti.
Augustas: Dalyvaujant grupės terapijoje galima įgyti tokio supratimo, kad galiu būti priimtas, iš kitų gauti atspindį, kokią reakciją sukelia mano veiksmai. Ar čia viskas tvarkoje su manimi? Galbūt iš tikro tai kitų problema? O gal yra dalykų, kurie man apsunkina bendravimą? Ypač, jei užaugai baimėje būti atstumtam, tai gali būti, kad ir buvai atstumtas. Kaip išdrąsėti, sakyti dalykus, kuriuos galvoji? Kur gauti palaikymo, supratimo, galimybę būti su kitais žmonėmis? Tam ir yra terapija.
Jūsų terapinėse grupėse dažnai dalyvauja ir LGBT+ bendruomenei priklausančių žmonių tėvai. Kaip jie išgyvena savo vaikų atsiskleidimo procesą?
Grytė: Nors kiekvienas žmogus savo patirtį išgyvena individualiai, kovoja su skirtingomis baimėmis, vis tik galima išskirti kelias tendencijas. Tai, kaip tėvai reaguoja į savo vaiko tapatybę, iš esmės labai priklauso nuo išankstinio tėvų nusistatymo, ką jie apskritai galvoja apie LGBT+ asmenis. Jei tas nusistatymas yra bent kažkiek neigiamas, tai, žinoma, priėmimas yra sunkus. Jei aš, būdamas tėvas ar mama, tarkime, visą gyvenimą keikiau LGBT+ asmenis, sakiau, kad tai nuodėmė, nesąmonė, ištvirkimas, o, pasirodo, kad toks yra mano vaikas, man gali būti labai sunku. Gali atsirasti kaltės jausmas, tada tėvai ima aiškintis, ką jie padarė ne taip, kad jų vaikas toks užaugo.
Kitos baimės kyla iš lūkesčių – daugelis tėvų turi susikūrę vaizdinį, kaip jų vaikas turi gyventi. Na, užauga, pabaigia mokslus, turi darbą, susiranda partnerį, susilaukia vaikų… Ir čia paaiškėja, kad ši standartinė situacija, kurią savo galvoje turi daugybė tėvų, greičiausiai, neišsipildys. Pirma, ką pagalvoja tėvai, sužinoję apie vaiko tapatybę, būna, kad jo vaikas bus vienišas, kad jie neturėsią anūkų, atsiranda baimė ir dėl paties atsiskleidusio vaiko saugumo – tiek fizinio, tiek emocinio. Dar vienas dalykas, atvedantis daugybę tėvų į grupę – baimė, ką sakys kiti – kaimynai, giminės, draugai; ką aš galiu sakyti, ko negaliu sakyti kitiems ir t.t. Taip pat gana dažna situacija, kai žmogus atsiskleidžia tik kuriam nors vienam šeimos nariui ir tas paslapties saugojimas šeimos nariui tampa sunkoka našta. Pavyzdžiui, vaikas pasisako tik mamai ir paprašo jos apie tai nieko nesakyti tėvui, broliams, seserims. Yra tekę girdėti ir apie atvejus, kai tėvai dėl nesutampančio požiūrio į vaiko atsiskleidimą (vienas tėvų priima vaiko tapatybę, kitas su tuo negali susitaikyti), išsiskiria.
Taigi, tapatybės atskleidimas žmogui išties svarbi ir daugialypė patirtis.
Grytė: Iš esmės kiekvienas LGBT+ žmogus turi kokį nors santykį su atsiskleidimu. Vienas pasakys: „Man nesvarbu, tegu visi žino!“, kitas gyvens paslaptyje ir tai yra santykio su atsiskleidimu problema. Čia vienas svarbesnių klausimų ir yra – kiek ir kam aš galiu atsiskleisti? Žvelgiant į visuomenėje vyraujančias pozicijas, tai homofobiški žmonės tikrai sakys: „Aš esu tolerantiškas, bet nenoriu nieko apie jus girdėti, nenoriu žinot, kad jūs egzistuojat, nereikia čia demonstruotis“ ir tai turi reikšmingos įtakos LGBT+ žmonių atsiskleidimui. Tokioje aplinkoje žmogus greičiau tiesiog gyvens baimėje ir paslaptyje užuot deklaravęs savo tapatybę. Kiekvienas randa savo individualų būdą apie tai prabilti. Nemanau, kad yra kažkokie teisingi būdai, bet jie yra dažniau arčiau vidurio – tarp savo tapatybės slėpimo ir atskleidimo kiekvienam sutiktam.
Gyvenimas visiškoj paslapty gali kelti įvairių klausimų, pavyzdžiui, ar aš gyvenu SAVO gyvenimą? Sutiksite, didžiajai daliai žmonių svarbiausia sritis yra romantiniai santykiai. Jei gyvenu paslaptyje, aš slepiu tai, kas man yra labai svarbu – slepiu savo partnerį, meluoju, nesakau, ką veikiau savaitgalį, nes turėsiu papasakoti, su kuo tai veikiau, nesivedu savo partnerio į kokius nors vakarėlius ir t.t. Bet jei žmogus, pavyzdžiui, yra translytis, kalba net ne apie santykius, o savęs slėpimą – tarkime, apsimesti, kad jis yra moteris, nors yra vyras ar atvirkščiai. Ypač svarbu įsivertinti, kokią kainą mes sumokame gyvendami paslaptyje ir kiek kainuoja gyvenimas visiškame atvirume. Čia dažna problema viešiems, žinomiems asmenims, kuriems atsiskleidimas gali būti nesaugus sprendimas, nes tave daugelis atpažįsta, bet kada gali sulaukti bet kokio komentaro, gali kas nors užkabinti gatvėje ir t.t. Kita vertus, žinomi žmonės padeda LGBT+ bendruomenei tapti labiau matoma. Bet kokiu atveju visada svarbu galvoti apie tai, ar aš tikrai galiu atsiskleisti, kaip po to su tuo susitvarkysiu?
Augustas: Būna atvejų, kai atsiskleidimas yra per sudėtingas. Pavyzdžiui, esi priklausomas nuo tėvų arba įtari, kad tėvai yra itin priešiškai nusiteikę neheteroseksualių žmonių atžvilgiu. Žinoma, yra tėvų, kurių vaikui atsiskleidus, jų požiūris į šiuos klausimus apsiverčia aukštyn kojomis, jie labai palaiko ir supranta. Kartais tikrai gali būti svarbu išlaukti tam tikrą laiką, kad ir kaip nejauku tai yra, bet atsivėrus taip pat gali kilti įvairių problemų, su kuriomis gali tekti tvarkytis vienam.
Atsiskleidimas žmogui padeda atsigręžti į save, gyventi autentiškesnį gyvenimą, kurti tikresnius santykius ir ryšius, megzti tikrus, nesumeluotus pokalbius. Atsiskleidimo procese labai svarbus aplinkinių palaikymas, tad, planuojant atsiverti, svarbu įvertinti, ar aš turiu į ką atsiremti, ar galiu kuo nors pasitikėti, ar nesijaučiu kam nors skolingas, pavyzdžiui, taip padėsiu visai bendruomenei, taigi todėl atsiskleisiu. Kita vertus, visada svarbiausias gyvenime esu aš: kaip aš savyje jaučiuosi, kiek manyje yra manęs, kas vyksta šioje situacijoje?
Mes dabar kalbame apie sąmoningą atsiskleidimą, bet kartais jis įvyksta visai nesąmoningai ir neplanuotai – kažkas netyčia sužinojo, kažką pamatė… Tada ypatingai reikia palaikymo. Tokiu atveju svarbu atrasti šeimos narį ar draugą, kuris galėtų palaikyti, taip pat galima kreiptis į psichologus, psichologinės savigalbos grupes ar emocinės paramos linijas, pavyzdžiui, Jaunimo liniją. Šios priemonės gali padėti atlaikyti situaciją, išbūti tą gyvenimo etapą.
O kiek svarbūs viešų, tai yra, žinomų asmenų atsiskleidimo pavyzdžiai? Kokios įtakos jie turi tiems, kurie dar tik kelyje į atsiskleidimą?
Augustas: Aš net neabejoju, kad tie pavyzdžiai padeda ir jie yra labai svarbūs. Jie leidžia pasijusti, kad nesi vienintelis LGBT+ žmogus pasaulyje, nesi kažkoks ne toks. Taip pat tai parodo, kad tavo tapatybė nėra jokia kliūtis ko nors pasiekti ir tai yra tiesiog viena žmogaus savybė, neapibūdinanti tavęs kaip asmenybės.
Grytė: Mums tenka bendrauti su vyresniais LGBT+ žmonėmis, daugelio jų tapatybė ėmė ryškėti jaunystėje ir jie pasakoja, kad apie tai nebuvo kalbama apskritai, nebuvo ir jokių atsiskleidimo pavyzdžių. Tada žmogus galvoja, kad jis kažkoks ne toks, kažkoks brokuotas ir t.t.
Dar vienas dalykas – mūsų šalies įstatymai informaciją apie LGBT+ bendruomenę traktuoja kaip nepilnamečius žalojančią, tačiau aš manau, kad kaip tik tos informacijos slėpimas, nekalbėjimas apie tai yra žalojimas. Jaunas žmogus, galbūt atrandantis savo tapatybę, turėtų turėti galimybę išgirsti, kad jis nėra vienas šiame pasaulyje, kad jis gali užaugti, turėti savo gyvenimą, būti sėkmingas.
Galbūt yra apie atsiskleidimą svarstančių žmonių, kurie kaip tik skaito mūsų pokalbį. Ką norėtumėte jiems pasakyti? Kokius žingsnius žengti, norint priimti sprendimą saugiai?
Augustas: Jeigu nesate tikri, svarbu pradėti nuo tokių mažų pasibandymų, kalbėjimų per aplinkui. Galima prasitestuoti temą, pasitikrinti, kiek tos neigiamos reakcijos gali būti, kokia atstūmimo grėsmė, tokiais mažais žingsneliais. Prabilti gali būti tikrai baisu, galbūt net nesiverčia liežuvis, galima parašyti apie tai raštu. Gali būti, kad jūsų aplinka jau seniai viską supranta – kad jūsų draugas yra jūsų partneris, bet dažnai tiesiog apie tai niekas nekalba arba nežino, kaip šia tema apskritai kalbėtis.
Kadangi lytinė ir seksualinė tapatybė yra labai svarbi žmogaus asmenybės dalis, aplink ją sukasi daugybė kitų dalykų, tai neatsiskleidus didelė dalis tavęs yra paslaptis, apie kurią su niekuo nekalbi – tada santykiai su kitais žmonėmis dažniausiai gali būti tolimi, nenuoširdūs. Prasklaidžius tą paslaptį, santykiai su žmonėmis tampa žymiai artimesni.
Tačiau reikia suprasti ir tai, kad kitam žmogui gali prireikti laiko suprasti, kas vyksta, pradėti galvoti apie tave kitaip nei galvojo visą laiką iki šiol. Taip pat galima atsiskleidimą pradėti ne nuo asmeninės aplinkos, bet iš toliau – visų pirma kreiptis individualios ar grupinės emocinės pagalbos, svarbiausia nelikti tame procese vienam.
Grytė: Aš būdus, kaip atsiskleisti, siūlyčiau pasirinkti labiausiai atsižvelgiant į save, savo komfortą. Atsiskleidimas savaime nėra smagus dalykas, tai – mažiausiai išėjimas iš komforto zonos. Jei baisu apie tai pasakyti gyvai, galima parašyti raštu. Galima atsiskleidus tiesiog išeiti iš tos aplinkos, palikti tuos žmones su žinia, ir aptarti tai vėliau, kad ir telefonu – nes juk nežinai, kokia bus kitų reakcija. Nėra svarbu tai padaryti kažkaip teisingai, svarbiausia, kad atsiskleidžiantis žmogus tame procese jaustųsi saugiai, patogiai, atradęs savo būdą pasisakyti. Gal ir gali atrodyti teisinga vienu metu pasisakyti visiems šeimos nariams, bet viduje įsivaizduoji, kad gali įvykti griūtis – tuomet verta išsirinkti šeimos narį, iš kurio tikrai gali sulaukti palaikymo, pradėti kalbėti su juo – gal tai bus žmogus, palaikysiantis tave šiame procese, gal kartu galėsite pasakyti kitiems artimiems ir nesijausi vienas? Žmogui labai svarbu atrasti savą aplinką, bendrauti su žmonėmis, kurie tikrai supras ar bandys suprasti jus, galbūt, net taps jūsų šeima, jei tikroji šeima nepalaiko.
Ką patartumėte LGBT+ asmenų artimiesiems, sužinantiems apie savo artimo žmogaus tapatybę?
Grytė: Dažniausiai ta žinia būna tikrai netikėta, nebent artimieji turi įtarimų, bet tą mintį visą gyvenimą stumia tolyn. Jei kalbame apie tėvus, kuriems tai priimti dažnai sunkiausia, tai svarbiausia pasistengti sureaguoti taip, kad nesužalotumėte savo vaiko, suvokti, kad vaikas labai ilgai galvojo, sunkiai ryžosi, kad jam apie save kalbėti svarbu ir jautru.
Be abejo, nėra blogų jausmų, kuriuos būtų draudžiama išgyventi ir artimajam. Galima jausti pyktį, bet negalima vaiko pulti. Mes kalbame apie veiksmus – tai, kaip elgsimės, ką sakysime. Taigi, svarbu nusiteikti, kad jausmų galite patirti visokių – liūdesio, kančios, pykčio, kaltės, gėdos – bet ko. Ir tada jau patiems su tais jausmais bandyti tvarkytis. Vaikas yra toks, koks yra, jis nesirinko, kuo būti, dabar jūsų užduotis yra rasti būdų išgyventi savo jausmus, šviestis, ieškoti pagalbos sau. Dalis tėvų dažnai sugalvoja, kad vaikams reikia pagalbos (kas kartais irgi gali būti tiesa – jei kalbame apie emocinę paramą), kad juos reikia gydyti, vesti pas kunigus, egzorcistus, bet gana retas susimąsto, kad pagalbos reikia jiems patiems. Jos galima sulaukti iš psichinės sveikatos specialistų, taip pat galima daugiau domėtis, skaityti literatūros, žiūrėti teminių filmų, stengtis geriau suprasti, kas per dalykas yra toji lytinė žmogaus tapatybė. Tokie pirmieji žingsniai. Atminkite, kad blogiausia reakcija atsiskleidžiančiajam – suversti jam savo jausmus ir noras juos išgelbėti.
Augustas: Čia svarbu paminėti ir tai, kad LGBT+ žmonėms emocinė parama yra itin svarbi – įprastai jie gyvena uždaresnį gyvenimą ir tos pagalbos galimybės arba ribotos, arba nedrąsu jos kreiptis. Kai gyvenime patiri daug atstūmimo, sunku tikėtis, kad kažkas tave gali suprasti ir priimti.
Atkreipčiau dėmesį į tai, kad LGBT+ bendruomenėje bandymų nusižudyti skaičius didesnis nei bendroje populiacijoje. Tam įtakos turi nežinojimas arba netikėjimas, kad galima gauti pagalbos, kitų išeičių nematymas, kad kaip nors galima savo problemas, kurios atrodo apėmusios visą gyvenimą, išspręsti. Todėl atsiskleidžiantiems ypač svarbus aplinkinių palaikymas. Neheteroseksualiems asmenims psichologinė pagalba yra sunkiau prieinama, nors, žinoma, situacija gerėja. Su tuo be grupės taip pat daug dirbame savo projekte išgirsti.lt bei Jaunimo linijoje.
**********
Norintieji dalyvauti arba gauti daugiau informacijos apie pašnekovų organizuojamas savigalbos grupes LGBT+ patirčių turintiems žmonėms, kviečiami rašyti el. paštu grytei@gmail.com arba augustas@isgirsti.lt arba skambinti tel. 8 684 45604.
Meda
Koks nuostabus interviu, ačiūūū!
gintarė
kaip ir kur galima sudalyvauti tokioje grupėje?
Autorė
Kaip ir parašyta interviu pabaigoje, norintieji dalyvauti arba gauti daugiau informacijos apie pašnekovų organizuojamas savigalbos grupes LGBT+ patirčių turintiems žmonėms, kviečiami rašyti el. paštu grytei@gmail.com arba augustas@isgirsti.lt arba skambinti tel. 8 684 45604.
Pingback: 7 geri filmai jūsų Kalėdoms Nebegėda.lt
Pingback: Vyrams, kurie miega su vyrais Nebegėda.lt
Pingback: 12 mūsų sekėjų klausimų translytei moteriai ir jos atsakymai Nebegėda.lt