Krepšelyje nėra produktų.
Pylimo g. 5-4, LT-01117 Vilnius
Abortas ir depresija
Nuotraukų autorius Donatas Zazirskas
Į savo el.paštą, instagram ar facebook žinutes dažnai gauname prašymų: „Parašykit apie abortus…“ Dauguma moterų nekonkretizuoja paklaustos, ką parašyti, kitos užsimena, kad galbūt jos irgi vieną dieną išdrįs apie tai mums parašyti. Supratome, kad tema yra labai aktuali. Lietuvoje tam tikros interesantų grupės planuoja pasikėsinti į moters apsisprendimo laisvę ir uždrausti abortus, bet kol kas, nors tema ir labai nepatogiai mūsų visuomenėje sutinkama, abortai Lietuvoje nėra uždrausti.
Vienas iš dažniausių argumentų, kuriais spekuliuoja abortų draudimo šalininkai, yra tas, kad moteris, pasidariusi abortą, padaro negrįžtamą žalą savo psichinei sveikatai, rizikuoja susirgti depresija.
Puslapio sciencedaily.com, skelbiančio naujausius mokslinius tyrimus, duomenimis, Marylando universiteto mokslininkų komanda ištyrė 400 000 moterų, gimusių 1980-1994 metais, psichinės sveikatos būseną ir nustatė, kad abortas nedidina rizikos moteriai susirgti depresija.
Dr. Julia R. Steinberg kartu su komanda rinko informaciją, užfiksuotą Danijos nacionaliniame registre, apie turėtus abortus, vaikų gimimus ir antidepresantų paskyrimus.
Tyrimas skelbia, kad antidepresantų paskyrimas nepasikeitė nei metus prieš abortą, nei metus po jo.
„Sprendimai, argumentuojami spėjimu, kad abortas kenkia moters psichininei sveikatai, yra visiškai nepagrįsti, – sako dr. Steinberg, – abortas nesukelia depresijos. Mes atradome, kad, jeigu moteris anksčiau neturėjo polinkio į depresiją, tai po aborto šis polinkis taip pat neatsiras.“
Palyginus su moterimis, kurios nebuvo nutraukusios nėštumo, tos, kurios jį nutraukė, dažniau vartojo antidepresantus. Bet dr. Steinberg pabrėžia, kad šis skirtumas buvo toks pat ir tuomet, kai moterys nebuvo pasidariusios aborto. Mokslininkė pažymi, kad taip gali būti dėl kitų vardiklių – tokių kaip jau egzistuojančios psichologinės problemos arba kitos nemalonios patirtys.
Dalinamės skaitytojos laišku, kuriame ji dalinasi savo patirtimi.
„Dažnas sako, jog abortas yra jautri tema, o aš nuoširdžiai nesuprantu, kam gi ji jautri: ar tai, kuri jį išgyveno, ar tiems, kuriems ta tema kažkaip nejaukiai skamba. Ir vis girdžiu tas frazes. Na tas, kur minima ta „Dievo valia“ arba tas, kur sako, kad „taip nepriimta“…
Ir tada man iškyla klausimas: ar jūs manote, kad tos „legendinės frazės“ tikrai palengvina apsisprendimą?
Papasakosiu apie savo patirtį. Ji labai paprasta.
Kaip ir daugelis kitų, aš niekada negalvojau, kad man tai atsitiks. Ar kad aš vieną dieną prieisiu šią gyvenimo kryžkelę. Juk tokios istorijos juk vyksta „kažkokiose asocialiose šeimose“, kur vaikai užaugo taip ir nepažinę lytinio švietimo?
Nesvarbu, kaip gi aš pastojau, ir jūs gal pasakytumėte: „Kur buvo jos galva?“ Bet tuo metu man buvo 24 ir aš supratau, jog esu nėščia.
Sakytumėte: „Tai kur bėda? Gi ne 18-ika?“ Turėjau draugą. Tai kur bėda – šeimoje juk vaikas augs!
O man tai buvo dilema. Visų pirma, kėliau klausimą dėl mokslų užsienyje. Buvau tik ką atradusi pamėgtą studijų kryptį prestižiniame universitete, nenorėjau visko taip lengvai mesti ir, dar svarbiau, aš nenorėjau stabdyti savęs. Visų antra, pats jausmas, kylantis iš vidaus, man šaukė, jog aš nenoriu būti motina. Aš dar nepasiruošus.
Nenoriu įsprausti savęs į rėmus: už ar prieš esu abortus. Aš noriu būti laisva pasirinkti.
Ir gal tai skamba egoistiškai, ir gal kas sakys, kad tokios kaip aš nenusipelno vaikų, bet aš manau, kad net ir kažko nusipelnyti gali būti mano laisvas pasirinkimas.
Neneigsiu, buvo akimirkų, kai aš blaškiausi, verkiau, vedama kitų spaudimo galvojau iš tikrųjų gimdyti, nes bijojau, kad nusgręš tėvai, bijojau, kad tapsiu, kaip mano močiutė sakė, „vaikžude“, bet tokiais momentais aš nepalūžau (kitų nuostabai). Kai atėjo laikas galutinai apsispręsti, aš vieną rytą pabudau jau žinodama sprendimą: NEGIMDYSIU!
Taip, AŠ, ne jūs, ne mano mama, ne močiutė, ne mano vaikinas, ne mes, o AŠ!
Diena klinikoje, kur pati, tik apsupta rankšluosčiu, į operacinę atsineši lašelinę ir atsiguli ant stalo. (Šalyje, kurioje dariausi abortą, valstybė padengia nėštumo nutraukimo išlaidas studentams). Ir jauti tą gailų žvilgsnį iš serijos „mergaitė prisidirbo“. Ir aš nežinau, ar jis buvo tikrai toks, ar man tik be akinių pasivaideno, bet aš neabejojau.
Pabundu po narkozės praėjus 15 minučių. Seselė glosto man veidą ir sako, jog viskas praėjo gerai. Aš apsiverkiu, nes labai bijojau. Dar paguliu, išgeriu arbatos ir suvalgau seselės atneštus sausainius. Dar po 15 minučių man pasako, kad galiu rengtis ir eiti namo. Aš apsirengiu ir išeinu pas manęs koridoriuje laukiantį draugą. Išėjusi pro duris aš suvokiu, kad viskas. Tai praėjo. Aš tai padariau. Šviečia saulė ir mes einame pusryčiauti. Jis paima mano ranką ir dabar mes likome tik dviese.
O istorijos moralas toks:
Pati bėda slypi tame, kad mes labai dažnai smerkiame. Mes tik dabar pradedame kalbėti, kaip visuomenė teisia moterį, pasidariusią abortą, o aš manau, kad smerkimas prasideda nuo pačių artimiausių žmonių rato, šeimos. Ir jei mes norime pokyčių mūsų visuomenėje, nustokime smerkti vieni kitus. Gal tavo sesė tau nežinant pasidarė abortą ir bijo apie tai tau pasakyti? Gal geriausia draugė slepia šią „paslaptį“! Tai kalbėkime, švieskime! Skatinkime moteris pačias laisvai pasirinkti. Ir čia kalba yra ne pro- ar kontr-, čia kalbame apie galimybę būti laisva asmenybe ir pačiai nuspręsti, ką aš darau su savo kūnu.
Aš dažnai susimąstau, o kas būtų buvę, jei aš būčiau nusprendusi gimdyti. Bet iki šiol žinau, kad tą dieną aš pasirinkau teisingai. O dar svarbiau, kad tai buvo MANO sprendimas. Ir tas jausmas mane ramina…“
G
Idomus tekstas. Bet as zinau, kad tikrai negaleciau ryztis tokiam zingsniui, butu pernelyg baisu (cia kalbu apie medicinine puse ir tai, kad man greiciausiai tai taptu depresija) taciau mane net nupurto nuo minties, kad Lietuvoje yra kalbama apie abortu uzdraudima
A
As pries abortu uzdraudima. Visko gyvenime buna. Bet perskaicius teksta, susidare ispudis, kad abortas beveik lygu vos ne skiepams ar siaip kokiai nereiksmingai procedurai. Taip nera! Ir negalima taip supaprastinti – mano kunas, mano laisve, mano pasirinkimas. Kalbeti apie tai reikia, butina, ypac moterims, merginoms, kurios apie tai svarsto. Bet reikia padeti suprasti aborta is visu pusiu – tai ne tik procedura tavo kunui, tai liecia ir nauja gyvybe. Tad reikia kalbetis, suprasti, svarstyti. Ir taip, koks bebutu skaudus sprendimas, moteri palaikyti! Jokiais budais nesmerkti! Manau, retai moteriai buna taip lengva tai isgyventi ir pamirsti. Kazkokios pasekmes turbut buna. Kuo maziau tokiu krastutiniu sprendimu, ir kuo lengvesniu pasekmiu po jo. Kalbetis ir palaikyti – tai turbut raktiniai zodziai kiekvienoje sudetingoje situacijoje.
Beata Tiškevič
Aš manau, kad visų pirma turime kalbėtis apie tai, kas yra santykis su savimi, tada santykis su kitu, tuomet kas yra lytiniai santykiai ir kokią atsakomybę prisiimi žengdamas į juos. Turi būti laisvai prieinama kontracepcija paaugliams ir visiems žmonėms, kurie negali jos įsigyti. Turi jauni žmonės žinoti, kur gali pasikonsultuoti rūpimais klausimais, pasitikrinti nuo LPI. Ir to turime mokyti nuo mažų dienų – mokyklose, namuose, nesigėdyti apie tai kalbėtis. Tik tada mes galėsime kažką kalbėti, kaip abortas yra blogai.
NMsi
Beata, na štai teisingas atsakymas/komentaras į šį postą/straipsnį.
Kalbėti tikrai reikia ne nuo abortų, o nuo tos pradžių pradžios.
Abortas ar LPI tai tik pasekmės ir jei jos nutinka turime prisiimti atsakomybę.
Kiekvienas suaugęs/sąmoningas asmuo suvokia pasekmes kas bus jei jis nenueis pasišlapinti. Jis gali ignoruoti/kentėti/rėkti, bet WC yra geriausias sprendimas nelikti šlapiu. Priešingai yra su kūdikiais, jie net nežino, kad YRA GALIMYBĖ būti nešlapiu. O tuos kūdikius mokiname/šviečiame MES suaugę/sąmoningi žmonės.
Tad grįškime į pradžią ir bandykime mokintis 😉
L.
Oi kokia čia gera patirtis. Seselė dar Glosto galvą.. Aš pasirinkus nėštumo nutraukimą (kuris beje. Vienaip ar kitaip būtų pasibaigęs persileidimu) sulaukiau gydytojų paniekos. Anestiozologė fiziškai rėkė ant manęs ir aiškino, kad toks vyras kaip mano turėtų neegzistuoti (nes niekaip negirdėjo, kad nieks manęs neverčia to daryti), gydytoja dergėsi tiesiogine ta žodžio prasme, o po visko, demonstratyviai nešnekėjo, nors realiai baimės ir klausimų pas mane buvo krūva..
Beata Tiškevič
Siaubas, čia Lietuvoje taip? :(((
Laura
Panaši ir mano patirtis. Ir man net ne savanoriškas abortas buvo, o abrazija nustojus vystytis vaisiui. Net dabar, po penkių metų, klaiku prisimint, kaip su manim operacinėj grubiai kalbėjo. O man dar ir psichologiškai buvo sunku, nes to vaiko norėjom. Tai galima tik įsivaizduoti, kaip tokia darbuotoja būtų kalbėjus, jei tiesiog daryčiausi abortą…
Rūta
Puikus straipsnis!
Marius
Tuo metu man ir jai buvo 22. Santykiai baigėsi, bet intymioji jų dalis – ne. Sueigos metu plyšo prezervatyvas. Abu purtėmės nuo baimės “Kas dabar bus?”. Kontracepcija po nesaugaus akto nepadėjo nors buvo suvartota tinkamu metu. Mėnesinės vėlavo ir kelių testų pagalba paaiškėjo, kad ji pastojo. Vienas dalykas buvo aiškus, kad negalime sau to leisti, ne dabar, ne tokioje padėtyje ir ne tokiomis aplinkybėmis. Mums pasisekė, nes šeimoje turėjome pažįstamų dirbančių medicinoje. Siuntimo lape užrašyta”Mėnesinių ciklo sutrikimai”, tačiau aišku, kad bus atliekamas abortas. Viskas susiklostė taip, kad jai dieną prieš nurodytą siuntime priėmimo laiką įvyko persileidimas. Lydėjau ją į ligoninę persmelktą skausmų ir spazmų, pasirašiau “tėvystės” dokumentus. Sužinojau, kad taip nutinka ir poroms kurios iš tiesų nori susilaukti vaikų. Tą patį vakarą mus paleido namo. Liko daug neatsakytų klausimų, noro pasikalbėti tiek tarpusavyje, tiek su kažkuo, bet šito klausimo “amoralumas” atgrasė nuo visų kalbų. Tik dabar suprantu, kad tiek man, tiek jai reikėjo daugiau laiko skirti apie tai pasikalbėti ir paprasčiausiai pritrūko žinojimo, kad tokie dalykai vyksta ir kad tavo teisė rinktis ką daryti.
Beata Tiškevič
Siunčiu jums šiltą apkabinimą <3 Man šiurpai nubėgo nuo jūsų pasakojimo. Kaip gražu, kad buvote kartu visoje situacijoje. Ne jūs vieni nemokėjote kalbėtis, mūsų juk nemokė niekas. Labai palaikau, ačiū, kad pasidalinote!
A
As visada bijojau atsidurti tokioje situacijoje. Isivaizdavau kad bus labai baisu pasirinkti ir gailetis savo sprendimo. Ir grauztis visa gyvenimą. Ir dziaugiuoi kad man neteko priimti tokio sprendimo. Bet esu pries abortu draudima, nes turi buti palikta teise rinktis.
Ona
Pritariu autorei, kad moteris turi rinktis, tik ankščiau – iki turint lytinius santykius. Kaip ir draugas, ne už durų stovėt ir laukti, kol mergina priėmusi patogų jam sprendimą daro iš esmės blogą dalyką. Abortas niekada nebus gerai. O iki lytinių santykių elgtis vyriškai ir jei negebi prisiimti atsakomybės už padarinius, nu tai… Žiauriai naivu manyti, kad lytiniai santykiai nesibaigs nauja gyvybe, 100proc garantas tik neturint lytinių santykių, visais kitais atvejais visada yra tikimybė. O suaugę žmonės, seksu ne vaikai užsiima, suaugę žmonės prisiima atsakomybę už savo veiksmus.
Kodėl mes norim atskirti seksą nuo vaikų? Jie neatsiranda kitu, tik lytiniu būdu.
O baimės lanko nuolat ir abejonės, aišku. Bet gyvenimas ne tik apie malonumus, o apie teisingus sprendimus ne tik savo, bet ir kito atžvilgiu.
Mažvaikiškas požiūris atsikratyti įsčiose esančio vaiko ir sakyti, kad pasielgiau teisingai.
Ne neteisingai. Taip pasielgei, bet tai niekada nebus teisinga.
Pati nesu šventa ir kokių tik sprendimų gyvenime nesu priėmus, bet suvokiu, kad yra teisinga ir neteisinga. Nereikia sau meluoti, kad tai gerai. Neatsakingas lytinis santykis blogai, neįsipareigojimas yra blogai, bėgimas nuo atsakomybės yra blogai, abortas irgi yra blogai.
Ar žinot Lietuvos statistiką? 4000 tūkstančiai legalių abortų per metus! lagalių
Nusižudo apie 200 berods.
Kokios pajėgos skiriamos savižudybių prevencijai ir kaip pasisakom už laisvą pasirinkimą abortui, o laisvo pasirinkimo savižudybei nepaliekam. O gyvybė ir ten ir ten, nėra labiau gyvesnio.
Ji
Pritariu labiau nei straipsnyje išsakytoms mintims. Iš tikrųjų. Einant į lytinius santykius reikia suvokti ir priimti faktą, kad bet kada gali pastoti, ir vyras ir moteris turi žinoti tai ir būti tam pasiruošę. Neprivalo norėto to ar nesisaugoti, tačiau turi žinoti, kad tokia galimybė visad yra ir jei taip nutiks – vaikas bus jų. Nemoralu ir neteisinga žudyti jį vien dėl to, kad tau taip patogiau.
Army
“Tu turėtum prisiimti atsakomybę už savo veiksmus” manau taip, jeigu TU pasirinkai tai daryti, bet kaip elgtis priešingu atvėju? Ką daryti kai pastoji prievartos atvėju? Jei esi išprievartauta ar norėtum prievartautojo vaiko? Ar norėtum jį pasilikti? Jūs negalite vienareikšmiškai teigti jog abortas yra blogai, kol nepažiūrėjote į tai iš visų pusių. Abortas turi būti laisvas pasirinkimas kiekvienai, kiekviena moteris, mergina turi apsispręsti pati pasilikti vaikelį ar ne.
N
Visame straipsnyje nebuvo nieko kito kaip tik “AŠ” ir “MAN”, ar tikrai pats svarbiausias dalykas žemėje esate tik jūs pačios sau? Labai stebiuosi tokiu moterų požiūriu…
Greta
Kaip galima suteikti laime kitam, jei pats esi nelaimingas? Butent nuo ‘as’ ir ‘man’ ir reikia pradeti, nesvarbu kokioje situacijoje esi. Nelaimingu tevu, vaikai taip pat nelaimingi ir atvirksciai. O kiekvienas is musu laime atrandame skirtinguose dalykuose 😉
G
Kiekvienas zmogus turi teise buti laisvas ir gyventi del saves, visiem juk neitiksi. Pritariu teksto autorei, kad sioje situacijoje tai buvo jos pasirinkimas ir dziaugiuosi, kad nepasidave aplinkiniu spaudimui ir nemete savo planu ir svajoniu. Manau, kad kaip tik daugiau moteru ir vyru turetu issikelti save auksciau kitu ir pirmiausia siekti asmenines laimes. Tik tuomet bus galima rupintis kitais – kai mylesim ir rupinsimes savimi.
T.
Kai sužinojau, kad laukiuosi – pirma mintis buvo: “O ne! Tikrai negimdysiu.” Tačiau tą pačią akimirką pradėjau kurti idilišką naujo gyvenimo paveikslą. Su draugu buvome neseniai pradėję kurti gyvenimą kartu. Mačiau kaip einu prie altoriaus, kartu džiaugiamės šeimos pagausėjimu, esame graži ir laiminga šeima. Nors finansinė padėtis nėra džiuginanti, o nuosavo būsto neturime, tikėjau, kad čia ne problema. Deja, pranešus žinią draugui šis paveikslas dužo ir vėl teko grįžti prie pirmosios minties, kad negimdysiu.
Abortas manęs dar tik laukia, todėl negaliu pasakyti, kaip jaučiamasi po jo. Tačiau priėmus tokį sprendimą tave užgriūna minčių lavina, kaip nuslėpti nuo artimųjų, kolegų, draugų. Kankina mintys kaip vyks procesas, kaip reaguos gydytojai (ne paslaptis, kad dar pas mus gajus “davatkinis” požiūris). O dar tas laukimas, jis graužia iš vidaus, nes nežinomybė žudo.
Įveikti visą šį chaosą galvoje nepaprastai sunku. Savo atveju pasirinkau pyktį kaip stimulą eiti pirmyn ir nepalūžti. Atsiribojau nuo to, kad mano kūne auga nauja gyvybė ir tikiuosi, kad viskas greit baigsis. Juolab, kad vaiko nenoriu.
Atrodo, kad visi žinom, jog Lietuvoje abortas legalus, tačiau ką reikia daryti, kokie tyrimai atliekami, kiek trunka procedūra – kalbama mažai. Tikiu, kad esant daugiau informacijos, o ne tik bauginimams kokia čia nuodėmė, būtų daug paprasčiau. Ačiū, kad kalbate šią temą.
Rara
Atrodo, kad nenorite vaiko ne jūs, o jūsų draugas.
Jurgita
Man taip pat atrodo, kad jei draugo reakcija būtų kitokia, sprendimas irgi būtų kitoks. Ar tikrai šioje situacijoje tavo mintys yra TAVO? ar tikrai esi SAVIMI ar tik nori “įtikti” savo draugui? Taip, tai turi būti abiejų atsakomybė ir sprendimas, bet atrodo, kad sprendimą visgi priėmė jis.
Nenoriu, kad turėtum dar daugiau dvejonių, bet tavo vietoje gerai pagalvočiau kiek TAVĘS yra šiam sprendime ir šioje situacijoje apskritai.
Būk drąsi, kad ir kokį sprendimą priimtum!
Kotryna
Labai rekomenduoju pasidomėti ,,Kriziniu nėštumo centru” ir jų veikla. Ten profesionalūs psichologai padeda eiti apsisprendimo keliu moteriai likus vienai su savo mintimis. Kad ir kaip nusprestumėte, ten galite sulaukti geriausios pagalbos. Laikykitės.
...
Visada laikiausi nuomonės jog nelaukiami vaikai yra blogiau už abortą. Pati buvau gerai informuota ir visada labai kruopščiai naudojau apsisaugojimo priemones. Todėl kai pradėjau jaustis blogai, nusprendžiau jog tikriausiai užsikrečiau hepatitu po apsilankymo ligoninėje. Bet paaiškėjo jog tai nėštumas. Pirma mintis buvo jog gimdysiu. Situacija buvo labai komplikuota – su vaiko tėvu buvom išsiskyrę, o tuo metu buvau įsimylėjusi kitą žmogų su kuriuo kūriau ateities planus. Jis vaikų (tuo labiau svetimų) nenorėjo ir aiškiai išsakė savo nuomonę ką turėčiau pasidaryti. Neturėjau tuo metu nei finansinių išteklių, nei darbo, nei kur gyventi. Tačiau savo nuomonės nepakeičiau. Ir DIDŽIUOJUOSI SAVIMI! Moters kūnas – jos pasirinkimas. Manasis pasirinkimas buvo turėti vaiką, nors tektų jį auginti ir vienai. Tad šiais savo žodžiais noriu padrasinti visas tas moteris, kurios norėtų vaikelio, bet pasiduoda spaudimui iš šalies daryti abortą. Kad ir kokį sprendimą priimtumėt – tai turi būti jūsų sprendimas.
Dainora
Pati turiu du vaikus ir skaitant apie abortus, man suskausta širdį. Ne tik negimusiú kūdikėliú gaila, bet ir moterú, kurios patyrė šià procedūrà. Artimújú rate turiu porà draugiú, kurios abortus pasidarė labai ankstyvame amžiuje. Nežinau, ar dėl aborto komplikacijú (o gal tai ir nesusiję- nesu medikė), bet jau septynerius metus su vyru mėgina pastoti ir niekaip nepavyksta (pasak gydytoju, abu sveiki, išmėginę ir dirbtinį apvaisinimà). Kita – prieš susilaukdama sveiko kūdikio patyrė “still birth” (išnešiojo visus devynis mėnesius ir dvi dienos iki termino sustojo kūdikio širdelė. Gimdyti turėjo natūraliai). Visa tai- gali būti ir nesusiję, tačiau abi jos šneka lygiai tá patį – kad yra baudžiamos už tuos abortus, kad čia tokia karma ir pan. Skaudu matyti jú kančià…. yra ir kita medalio pusė- aš esu už tai, kad tos, kurios nenori vaikú, JOKIAIS BŪDAIS nesusilauktú vaikú. Nėra NIEKO BAISIAU, kaip bejėgis vaikas, nesuprantantis, kodėl mama jo nemyli…
Beata Tiškevič
Aš manau, kad nereikia galvoti apie jokias bausmes ir nereikia savęs kankinti. O tai vyrams dėl abortų turėtų kas vykti? Kokia jiems bausmė?
Ji
Yra ir vyrų kurie skaudžiai išgyvena dėl priimto sprendimo abortuoti savo kūdikį. Čia filmukas, kur vyrai kalba apie tai https://youtu.be/GtUuk5p4BCs
Taip pat žmonės dalinasi tokiomis istorijomis A. Žarskaus knygoje ‘Aš iki gimimo’. Turbūt nemažiau jų jaučiasi dėl to blogai, tiesiog, jie rečiau apie tai prabyla.
K.
Dar didelė problema, kuri veda prie stiprių moters išgyvenimų, mano akimis yra ta, kad poros dažnai tarpusavyje normaliai neišdiskutuoja klausimo “o kas jeigu?”. Paskui dažnai kyla tokios situacijos, kad pastojus vienas iš partnerių pasisako už gimdymą, kitas už abortą, kas moterį dažnai veda prie dar didesnės sumaišties galvoje. Aš, kad laukiuosi sužinojau tik priimamajame, kai paaiškėjo, kad man persileidimas. Verkiau kruvinomis ašaromis ir nors iki to fakto nesijaučiau galinti tapti motina, nes tuo metu man buvo viso labo 19, bet supratau, kad savo atveju, situacijoje “jeigu” aš tikriausiai pasirinkčiau gimdyti. Na, o mano tuometinio partnerio žodžiai “gal ir gerai, neteko už išvalymą mokėt” buvo visiškas peilis į širdį. Daugiau tik pradėdama seksualinius santykius su nauju partneriu stengiuosi aptarti situaciją, kai apsauga nesuveikia, išsiaiškinti žmogaus požiūrį, nors ir suprantu, kad stresinėje situacijoje elgesys gali keistis.
E
Nuostabu, kad pagaliau kasnors pasiryzo sneketi sia tema, taciau ne viskas visada taip paprasta kaip aprasyta siame tekste.
Visada svajojau apie seima, savo vaikus, ir paklausta ka daryciau jei netycia pastociau atsakydavau ‘Gimdyciau. Kas cia tokio? Kitos pasigimdo 15-os ir isgyvena, kodel tai gali nepavykti man?’ Deja realybeje viskas susikloste kitaip.
Pries dvi savaites pastebejau, kad veluoja menesines. Nors pas mane visa tai vyksta tiksliai kaip laikrodukas nusprendziau, kad nera ko sunerimti ir, kad vis del to tai streso del studiju, darbo, gyvenimo pokyciu kalte. Taciau praejus dar kelioms dienoms nusprendziau pasidaryti nestumo testa, del sventos ramybes, eidama i tualeta juokaudama draugui, kad gal nescia. Juokas dingo tada kai nestumo testas parode dvi ryskias juosteles o as susisukus ant tualeto grindu verkiau, is gedos, is panikos, is nezinojimo ka daryti.
Situacija pasunkino tai, kad gyvenu salyje kur abortai negalimi nebent zinoma, kad vaisius neisgyvens arba vaisius kenkia moters gyvybei, ir kur tik visai neseniai istatymai buvo pakeisti reiskiantys, kad moteris slapcia pasidariusi aborta nebebus siunciame i kalejima kaletii ilgiau nei 10 metu.
Pirma mintis suzinojus kad pastojau tai kad as nepasiruosusi gimdyti. Dar ne dabar, kol neturiu nuosavo busto, kol nebaigtos studijos, kol finansai neleidzia. Reikejo ieskoti iseities. Svarsciau skrydi i lietuva ar anglija, bet tai butu sunku paaiskinti darbui, seimai… Tad internete uzsisakiau vadinamuju ‘abiortion pill’ klaikiai bijodama, kad jos bus sustabdytos muitines ir manes nepasieks, kas jei, be mediku prieziuros ivyks komplikacijos. Tabletems pasiekus mano namus, tableciu tiekejai man atsiunte instrukcija kaip jomis naudotis…
Tad, uzsidariusi namuose, ir ieskantiems manes artimiesiems pasakiusi, kad man migrena, isgeriau tabletes taip kaip per instrukcijas. Tada prasidejo laukimas sunkaus kraujavimo ir skausmo del kurio buvau ispeta.
Blogasis, fiziskai skausmingas periodas praejo, taciau psichologinis skauskmas regis tik auga. Ir ne del to, kad gailiuosi del savo sprendimo, o del to, kad tai nepriimtima tema visuomenei, kad neturejau seimos paramos, ir kad per si sunku laikotarpi per viska ejau viena. Kad del baimes, ka pagalvos kiti, kad busiu nuteista ir isvadinta ‘dievo dovanos zudike’ apie tai nepapasakojau nei savo mamai, nei sesei, nei geriausiai draugei.
Liuka
Siunčiu jums savo didžiausią palaikymą ir džiaugiuosi, kad bent jau saugiai nutraukėte nėštumą be komplikacijų. Daugelis lietuvių, bent kiek burnojančių prieš abortus, nenutuokia kokia katastrofa yra abortų uždraudimas. Mums labai pasisekė, kad būdami sovietų sąjungos sudėtyje vieni iš pirmųjų galėjome turėti legalų nėštumo nutraukimą ir iki dabar tai yra prieinama. Lietuvėms nepažįstamos ir negirdėtos istorijos tų moterų, kurios sunkiai kovojo už abortų įteisinimą ar net dabar kovoja. Abortų uždraudimas nereiškia, kad abortai nevyks. Tai reiškia, kad daug moterų, dažnai jaunų, rizikuos savo sveikata, vaisingumu, net gyvybe, ir imsis štai tokių naminių priemonių kaip neaiškios tabletės, kurias vartojant tavęs niekas nei neprižiūrės, nei patars, kiti nelegalūs abortai vyksta tiesiog namų sąlygomis: pačios moters bandymais arba kieno nors bute… Turtingesnės gali sau leisti išvykti darytis aborto į kitą šalį. Abortų draudimas man yra geriausias atspindys kaip moterų kūnus nori valdyti kažkas kitas, palikti moterį vaikų gamykla neturinčia pasirinkimo.
Monika
Labai subtili tema, mano pačios nuostatos brendo palaipsniui.
Studijų metais laikiausi labai aiškios nuomonės, kad abortas turėtų būti laisvas moters pasirinkimas. Tarsi kalbėtume apie kasdienius sprendimų priėmimus. Abortas – laisvos, emancipuotos moters – tikros feministės privilegija. Pati drąsiai save laikau feministe, šito termino nesigėdiju ir suprantu tikrąją šio žodžio reikšmę.
Kaip banaliai beskambėtų, šitą sumedėjusią nuomonę pakeičiau perskaičiusi knygą “Aš iki gimimo”, skirtą mamytėms ar vaikelio besilaukiančioms (Pati nebuvau nei mama, nei besilaukianti, bet radau labai daug atsakymų į netvirtus mūsų santykius su mano mama, o taip pat pozityvumo ir darnaus gyvenimo su savimi klausimus). Tuomet supratau, jog aš pati buvau per žingsnį nuo fakto, jog galėjau ir negimti: mano mama turėjo visus įmanomus pasiteisinimus. Buvo jauna, vieniša, karjera tik įgavo pagreitį. Knygoje aprašomos daugelio mamų ir moterų patirtys ir pasakojimai buvo kaip mano santykių su mama aprašymas: niekada nebuvome atviros viena kitai, kažkoks nesuvokiamas atstumas skyrė mus nuolatos. Kartais, pasidalinus sunkiais išgyvenimais su mama, būdavo, jog ji net atsiprašydavo, jog “atnešė” mane į tokį gyvenimą.
Sutapatinus visas istorijas, savo patirtis šeimoje, suvokiau, kad vaikas nėra TIK moters apsisprendimas. Vaikas lygiai mamos ir lygiai tėčio sprendimas, tačiau nei vieno iš jų nuosavybė. Labai gražus palyginimas knygoje, jog vaiko siela pati pasirenka kurioje šeimoje nori gimti.
Vis dar manau, jog abortas turi būti laisvai prieinamas, legalus ir saugus, tai turi būti laisvas poros/moters pasirinkimas.
Aš pati savo sprendimą žinau, stengiuosi kurti santykius, kuriuose nėra vietos šitam terminui, kad gyvybė pasirinkusi ateiti į mūsų šeimą bus mylima nuo pirmos akimirkos.
Izabelė
Abortą prieš 4 m. dariausi užsienyje, kur klinikoje, laimei, sulaukiau bent jau nesmerkimo – tiesiog buvo akivaizdu, kad ten žmonės paprasčiausiai dirba savo darbą ir nesiima pamokslauti (kas tada tikrai man buvo svarbu)..
Trumpai šnektelėjau su klinikos specialiste prieš visą procedūrą, tai, iš esmės pasakė, kad abortas yra (gal ir ne visi pritars) dar viena, žinoma, jau kraštutinė kontaceptinė priemonė, iki kurios, be abejo, geriau jau neprieiti.
Klinikoje sutikau dar vieną moterį, kuri jau turėjo vaikų, bet abortą darėsi jau antrąkart, tad tikrai ne visoms po jo kyla problemų pastoti ateityje.. Be to, domėjausi ir klausiau, kaip gi vis dėlto būtų vėliau, bet gydytojai atsakė, kad problemų galbūt kiltų po daugkartinių abortų, o šito tai aš jau tikrai neleisiu – pasižadėjau sau, kad geriau jau daugiau niekad nesimylėsiu, nei darkart darysiuos abortą ir kol kas pažado sekasi laikytis puikiai. Taigi, žinoma, kad nesidžiaugiu, nesididžiuoju, kad taip padariau, bet taip tiesiog įvyko.
I.
Liudniausia sitoje temoje yra tai, kad moterys, pasidariusios abortus yra smerkiamos. Prie privaciu kliniku piketai, su visokiais religiniais pamokslais ir pan. Man atrodo, kad liudniausia yra atvesti vaika i pasauli, kuriame jis nelaukiamas. Kokia tada jam ateitis? Mano abortas vyko uzsienyje, apmokama is ligoniu kasu, su tabletemis. Viena tablete sustabdo vaisiaus vystymasi, o po keliu dienu kita tablete issaukia kraujavima. Skaudejo labiau nei skausmingiausios menesines, bet nesigailiu. 20ties o net ir dabar po 8metu vargu ar esu isitikinusi, ko noriu is gyvenimo. Mano artimieji nieko nezino ir vargu ar kada pasakysiu. Esu prasitarusi kelioms draugems, bet nebuvau sutikta palaikymu, taciau noriu dalintis sia informacija, kad mazintume aborto stigma/geda visuomeneje. Niekada nezinai, kaip tas zmogus gyvena, kodel manome tada, kad turime teise jiems primesti savo nuomone ar ju abortas buvo geras ar blogas dalykas? Galina myleti vaikus ir gyvenima, bet priimti sprendima abortui. Ir ne, cia nera savimyle, egoistiskumas ar kazkas panasaus. Tai ivyksta labai retai gyvenime, tai zmogus apsvarsto savo sprendima labai gerai. Galu gale, jei jau moteris pastojo, bet nestumas buvo nenorimas, nejau jai geriau paaukoti savo gyvenima? Esme, kad palaikykim viena kita, ir mylekim save. Nereikia auku.
Jurgita
Visos moterys turi turėti teisę rinktis, ir jei moteris jaučiasi galinti duoti gyvybę – sveikintina, jeigu jaučia, kad negali to padaryti – tuomet nereikia.
Pati aš esu linkus į depresiją ir jei neplanuotas nėštumas būtų sunkiuoju man periodu, aš nežinau kokį sprendimą priimčiau. Sergančiam žmogui suprasti, kuris sprendimas yra teisingas – dar sudėtingiau. Ir manau, kad bet kuris priimtas sprendimas sukeltų man vienokią ar kitokią depresiją, nepriklausomai nuo sveikatos būklės tuo metu. Geruoju gyvenimo periodu, esu tikra, kad nedaryčiau aborto, bet ar vaisiaus išsaugojimas nepažadintų mano depresijų – negaliu būti tokia tikra.
Bet kuriuo atveju, tiek abortas, tiek nėštumo išsaugojimas yra sudėtingi dalykai, kuriems reikia ruoštis iš anksto tiek savo pačios viduje tiek pokalbyje su partneriu, tam būtina edukacija nuo pagrindų.
J
O aš labai ilgai laukiau šios temos, ir noriu su Jumis pasidalinti savo istorija. Kai pastojau man buvo 22. Kaip tai įvyko nepasakosiu, skubios kontraceptinės priemonės nepadėjo, nors buvo išgertos po valandos. Vėlavo mėnesinės, tačiau abu su draugu negalėjome patikėti, kad pastojau. Vis delsiau pasitikrinti, kol galų gale tam pribrendau. Testas buvo teigiamas. Sunku nupasakoti, ką tuo metu aš jaučiau, atsimenu, kad buvo labai liūdna, baisu ir silpna. Draugo pirmi žodžiai buvo – abortas! Aš pati žinojau, kad negaliu pasilikti vaiko, nes nei finansinės galimybės leidžia, beje buvau tik pradėjusi gydytis depresiją, ir buvau tikra, kad mano būsena nėra tinkama lauktis ir turėti vaikelį. Bijojau kitų žmonių, ypač šeimos reakcijos, kadangi iš manęs nuo vaikystės buvo daug tikimasi, ir mano pastojimas = katastrofa. Beje poto paaiškėjo, kad mano baimės buvo pateisinamos…. santykiai su draugu buvo prie pabaigos, nebuvau tikra dėl savo jausmų. Tačiau labai nenorėjau tapti visuomenės akimis “žudikė”, kuri nenusipelnė vaikų, nes mat kiek žmonių negali susilaukti, o vat aš abortą pasidariau. Prabilo ir sąžinė, kad manyje jau yra gyvybė, kaip aš galiu ją nutraukti….. bijojau visko ir būti nėščia ir pasidaryti abortą, tuo metu norėjau mirti, nes atrodė, kad tai geriausia išeitis. Kitą dieną dar iš pačio ryto dirbau, apsivėmiau prie klientės… jaučiausi labai išsigandusi, nes vis dėlto tvirtai nusprendžiau darytis abortą. Nuvykus pas gydytoją, jis buvo labai dėmesingas, geras, supratingas. Nebandė manęs perkalbėti. Buvau 6 berods savaites nėščia. Beje pamiršau paminėti, kad nualpau įėjusi į jo kabinetą. Man atsigavus, gydytojas siūlė atidėti procedūrą rytojui, bet to nereikėjo, buvo atliktas išsiurbimas, skaudėjo. Tačiau daktaras atliko darbą puikiai, švariai. Jaučiau ir palengvėjimą ir liūdesį. Tą dieną daug verkiau. Apie abortą žino tik mano tuometinis draugas ir psichiatrė. Bandžiau prasitarti mamai, bet po jos reakcijos, teko pasakyti, kad meluoju.. apsurdiška, taip? Iki šiol apie tai kalbėjau tik mintyse. Niekada niekam nesakiau apie savo išgyvenimus. Po aborto praėjus kiek laiko, man pasireiškė aseksuolumas. Jau metai kaip neturiu jokio potraukio, masturbacijos metu nebejaučiu orgazmo, net nedrįstu į save žiūrėti. Draugas manęs visiškai nesuprato, ir paliko mane vieną su šiais išgyvenimais, lyg bučiau pastojus nuo šventosios dvasios ir tai būtų tik mano reikalas. Neisivaizduoju savęs kaip motinos netgi dabar, tačiau visada pagalvoju, kas būtų, jei būčiau nusprendusi pasilikti. Giliai pasąmonėje kaltinu
savo šeimą, draugą ir visuomenę, kad priėjau iki tokios situacijos, kad vis dar negaliu apie tai drąsiai kalbėti ir atsikratyti naštos. Nors iki galo nubuvau tikra savo sprendimu, bet vis dėlto dariausi abortą savo valia, ir manau turiu teisę su savo kūnu daryti ką noriu, arba bent jau apie tai prisipažinti ir apie tai kalbėti, vis delto jeigu abortai būtų uždrausti, galbūt būčiau ir nusižudžiusi.
Erika
Man šis klausimas, praėjus 10 metų vis dar opus. Net skaitant šį straipsnį ir komentarus spaudžia smilkinius. Aš pastojau būdama 19m, mylėjausi su vyru, kurį be galo mylėjau. Atidavusi jam visą savo sielą ir tikėdama kad bus viskas kaip pasakoje. Deja man trūko žinių, tiek apie gyvenimą, tiek apie savo kūną ir pastojau.
Sprendimą padariau greitai, lyg ir neturėdama kito pasirinkimo- kaip nusiviltų tėvai! kokia gali būti kalba apie karjerą? o jeigu nėra karjeros, tai kaip išgyvensiu? o aš juk niekada ir nenorėjau vaikų.
Viską atlikau viena, po ligoninės grįžusi namo pasakiau tėvams kad blogai jaučiuosi ir gulėdama lovoje karčiai verkiau. Tą dieną iškentėjau baisius skausmus, bet jaučiau, kad aš to nusipelniau, kad man taip ir reikia. O tas vyras kurį taip mylėjau pasakė man ištrinti jo numerį ir daugiau su juo niekada nesusisiekti.
Fiziškai pasveikau daug greičiau nei emociškai. Reikėjo susitaikyti su mintimi, kad galėjau būti mama, ir kad per mano sprendimą pasaulio niekada nepamatys kažkoks žmogus- ką jis arba ji galėjo pasiekti? Kokį gyvenimą nugyventi? Niekas manęs negalėtų mylėti, juk net JIS mane paliko, ir gerai padarė, aš taip prisidirbau. Tokiomis mintimis kankinau save tamsiomis minutėmis. Pradėjau savęs nekęsti, teisti, tai privedė prie kvailų pasirinkimų gyvenime.
Tačiau vieną vakarą atostogų metu išsipasakojau savo geriausiai draugei, kuri praleido ištisus mėnesius emociškai slaugydama mane. Be jos nebūčiau išsikapsčiusi iš to liūno. Išmokau susitaikyti su savimi, savo istorija. Po truputį vėl pradėjau save mylėti ir gerbti, ir atsitiesiau lyg palaistyta gėlė. Tik pradėjusi mylėti save galėjau leisti kitų meilę šildyti mano širdį.
Iki šiolei apie tą abortą žino tik mano geriausia draugė ir mano nuostabus vyras, kuris mane taip palaiko. Iki šiol būna akimirkų kai teisiu save už tai ką padariau ir dar pagalvoju apie tas, kaip viskas galėjo būti. Bet tas įvykis mane suformavo, išmokė padaryti savo sprendimus ir jų laikytis. Tikrai supratau lojalumo ir tikro draugo vertę.
Bet esmė yra ta pati, kaip ir daugelio čia pasisakiusių žmonių- reikia žinių- kas vyksta, kaip tai vyksta, ką daryti, kaip apsisaugoti- kad nebūtų tų neplanuotų nėštumų. Bet lygiai tiek pat svarbu kad būtų paslaugos kur medikai ir specialistai būtų prieinami, atsakytų į klausimus kurių milijonai. Abortas nėra tik medicininė procedūra, reikia ir enocinio palaikymo. Daugeliui moterų nebūtų tokių traumų jeigu galėtume apie tai kalbėti.
Monika
Labai jautri tema..
Ką galiu pasakyti, kad kiekvienas mato ją savaip, o mūsų sprendimus ir nuomonę formuoja patirtis. Kol neturėjau vaiko, teko darytis abortą. Buvau įsitikinusi, kad tai moters pasirinkimas ir sprendimas. Tai nebuvo paprasta, niekas turbūt puikiai nesijučia po tokių įvykių. Dabar, kai turiu 6 mėn. kūdikį, žinau, kad nebegalėčiau.
I.
Jeigu mano mama nebūtų pasidarius aborto, manęs nebūtų.. Tai sužinojau būdama 24 metų. Mano tėvai buvo jauni ir nevedę. Tėčio vedama, mama pasidarė abortą, po kurio greitai vėl tapo nėščia – su manimi. Sužinojus tai, verkiau..ir nesu tikra dėl ko.. ar dėl to nes pykau, kad tėtis nenorėjo, jog mama gimdytų, ar dėl to, kad jeigu ne abortas, manęs nebūtų.. dėl to nes gaila to negimusio vaiko?
Aš
Džiugu, kad pagaliau kalbate apie tai! Ilgai laukiau panašaus pobudžio straipsnio, nes pačiai teko tai išgyventi. Vis dar neturiu 100% nuomonės gerai tai ar ne. Tačiau turime apie tai kalbėti. Kiekvienos situacija skirtinga ir tikrai nesuprantu žmoniu smerkimo. Aš tikrai neskatinu abortu ir nesakau koks geras tai dalykas, bet jei tai nutiko, mes turime kalbėti, mums turi būti nebegėda! Daugybe metu mano drauges nieko apie mano padėtį nežinojo, slepiau nuo visu tuo pačiu nuo savęs stengiausi tai atitraukti, daug kentėjau viduje. Tačiau atvirai su savimi išanalizavusi kas man skaudžiusia šiuo atveju, pradėjau po truputį kalbėti apie tai kalbėti su artimais žmonėmis ir man vis mažiau gėda.
Patyrusi TAI
Po to, kai pati patyriau abortą, pagalvojau, kiek daug mane supančių moterų galėtų būti pasidariusios abortą, bet apie tai nekalbančios, nes bijo pasmerkimo. Ir tyli visos, kaip tyliu ir aš, nors kartais taip norėtųsi pasisakyti, atverti skausmą.
Taip, aš iš tų, kurios sunkiai tai ištvėrė. Bet gal tai buvo dėl to, kad aš ketinau tapti mama, aš laukiau vaikelio, tačiau viskas susiklostė taip, kad pradėjau bijoti, kad vaiką iš manęs atims vaiko tėvas, kad juo mane šantažuos, kaip tai darė mano tėvas. Ir taip skaudžiai skamba žodžiai, kai kai kurios sako, kad reikia galvoti prieš santykiaujant IE pan. Aš savęs nei kiek neteisinu ir neketinu sakyti, kad tai buvo geriausias mano priimtas sprendimas. Tačiau tuo laiku man buvo labai baisu ir aš nemačiau kitų galimybių. Man tai atrodė kaip sprendimas.
Noriu pasidalinti ta diena.
Buvau užrašyta TAI procedūrai ir dar turėjau kelias dienas pagalvoti. Tos dienos buvo sunkios. Kankino įvairios mintys. Bijojau procedūros, graužiau save, kad taip baisiai elgiuosi, bijojau vėl ir vėl naujiems gydytojams pasakoti ko atėjau. Viskas vyko Antakalnio ligoninėje. Prieš paguldant į dienos stacionarą mane apžiūrėjo jaunas gydytojas. Visai nepanašus į gydytoją, kuri mane švelniai priėmė kelias dienas prieš tai. Jis man pasakė porą sakinių “O jei daugiau nebegalėsi turėti vaikų?”, “Ar nežinote, kad įvairūs kontracepcijos būdai?”. Jaučiausi kaip kokia asocialė, padugnė. Niekas neklausia, kaip jautiesi,nes ir taip buvo baisu ir gėda.Galų gale, geriau jau nieko nesakytų… paskui stacionare gulėjau geras penkias valandas. Laukiau savo eilės. Jaučiausi šūdinai, nors su manimi elgėsi visi gražiai, o atrodė, kad visas personalas iki vieno žino, ką aš čia atvykau pasidaryti. Paskui atėjo mano gydytojas. Ačiū dievui, puikus. Jis buvo ramus kr labai švelnus. Dar kartą mane patikrino, pasakė, kokius vaistus reikės vartoti, kai grįšiu namo, kad nekiltų uždegimas ir galėčiau susilaukti vaikų. Vėliau seselės operacinėje mane pasitiko su šypsena, šiltai, o aš visa drebėjau. Kai jau paguldė, pamenu pagalvojau, gal nereikia… bet kaip mat užmigau. Ir pabudau jau palatoje. Pramerkiau akis ir skruostais nuriedējo ašaros. Skaudėjo sielą.
Ir viskas. Toliau sekė sunkus pusmetis. Tikrai sunkiai viską pakėliau. Graužiau save, ėdžiau iš vidaus, dėkui dievui padėjo psichologas.
Deja, apie mano nėštumą labai daug kas žinojo. Ir buvo be galo sunku pasakyti, kad nieko nebėra. Dėkui dievui, daug kas mane suprato. Bet mirsiu neužmiršiu savo draugės žodžių, kad mane supranta, bet nepalaiko ir nieko apie girdėti nenori. Aš kentējau, bet apie tai kalbėti negalėjau.
Kad ir kaip skaudžiai bebūčiau čia viską aprašiusi, aš nesu prieš abortus. Mano situacija nebuvo pati blogiausia, galėjau rasti įšeitį. O kiek yra tokių, kurios yra baisiose situacijose. Gyvenime tiek visko nutinka, kad ne mums spręsti, gerai ar blogai žmogus padarė.
Ieškodama ramybės, atradau Rachelės vynuogyno rekolekcijas, į kurias dar tik vyksiu. Ir kaip džiaugiuosi, kad tokie dalykai yra. Tik jų labai mažai yra ir apie tai nekalbama, reikia ieškoti..
Ačiū nebegeda.lt komandai, kad iškelia tokias temas ir kas leidžia pasidalinti savo patirtimi, kad leidžia susimąstyti ir daugiau kalbėti apie tai, kas yra labai labai tabu. Aš už atvirumą ir supratimą.
R.
Teisė rinktis turi būti. Vaikams iš esmės atrodo nebūna tinkamo laiko, juk karjera “visada” vyksta, tai nėra būsto, tai per mažai kartu, priežasčiu darytis praktiškai bus visada. Asmeniškai aš, būdama 20, trečiam kurse, neturėdama darbo ir su draugu būdama tikrai trumpa laikà kartu, kad būtu galima kalbėti apie vaikus, buvau per plauka nuo sprendimo pasidaryti aborta. Buvau griezta – negimdysiu. Bet tik atsisedus i kede, pamacius saltas kaip krokodilo medikes akis, skaiciu savaiciu.. Tikraja to zodzio prasme begau neatsigrezdama. Mama jaute, kad nepasidarysiu.
Siai dienai pipirui 3,5metu. Buvo visko.Turiu darba, baigiau mokslus, studijuoju dar vienus. Zinau, kad buciau save gyva suedus, jei buciau pasielgus priesingai. Bet tai yra labai individualu. Kiekvieno gyvenimo kelias skirtingas. Svarbiausia – palaikymas. Nesvarbu ka bepasirinktum. Uz tai busiu dekinga milijona metu savo mamai. Bet kiti tokio palaikymo neturi, manau tame ir yra didziausia problema.
As taip pat nezinojau ar busiu gera mama ir ar tam laikas, bet tikejau, kazkur giliai sirdy. Esu dekinga, kad jos paklausiau 🙂
Aaaa
Kiekvieną kartą pamačius straipsnį, diskusiją ir pan. šia tema – širdis pradeda „daužytis“. Ji paliečia mane lyg ir netiesiogiai, bet tai neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Man buvo 5 m. broliui 2 m. Mūsų mama mirė dėl komplikacijos po pasidaryto aborto..
Draudimo nepalaikau. Bet ir abortui nepritariu.
Leo
Deja, mama galėjo mirti ir nuo nėštumo ar gimdymo komplikacijų. juk nesakytumėte tokiu atveju, kad esate prieš nėštumą ar gimdymą. gaila, kad Jūsų tokia skaudi patirtis 🙁
Gabija
Mano mama pastojo jauna, ką tik pradėjusi dirbti, netekėjusi (reikia omenyje turėti XX a. kontekstą), jausdama ypač griežtą savo mamos valdingumą.
Aš tik būdama dvidešimties išdrįsau mamos paklaust, ar ji negalvojo apie abortą, ar nejautė spaudimo. Tas žvilgsnis, kuriuo ji pažiūrėjo po klausimo, rėžia širdį ir dabar.
Man atrodo neteisinga kalbėti apie abortus tik iš moters pozicijos. Atsiprašau, bet nemanau, kad esu nenusipelniusi gyvenimo, kurį mama man išsaugojo, nors aplinkiniai sakė, kad be manęs bus lengviau ir paprasčiau.
Miglė
Straipsnis puikus ir tikrai aktualus. Tačiau visiškai nesutinku, jog apsisprendimas yra tik moters. Jis lygiai taip pat yra ir vyro. Ir su mintimi, kad “aš, o ne vaikinas gimdys” iš principo sutikti negaliu. Taip, jis negimdys, bet vaikas yra bet kokius atveju jo, todėl išsamus ir sklandus dialogas yra būtinas prieš priimant tokio pobūdžio sprendimą. Ačiū už patirtį 🙂
J
Dariausi abortą prieš metus. Nors man 25 m. bet nemanau kad metai lemia kažką, ir kad man reikėjo gimdyt, nes man ne 16. Mano pačios apsisprendimas kada noriu turėt vaiką, 16, 25 ar 40 m.
Kitas dalykas nemanau, kad ilgalaikiai santykiai su vaikinu butų lėmė mano sprendimą. Tuo metu mes buvom pradraugavę 4 mėnesius, bet net jei tai ir butų 8 metai nebūčiau pakeitusi savo sprendimo.
Pati procedūra buvo labai paprasta ir nieko nejaučiau, nes labai anksti pastebėjau, kad esu nėščia, tai tiesiog suleido vaistų, ir po kelių savaičių tiesiog iškraujavau – okay, sunkiai labai ir skausmingai, bet savaitė laiko lovos režimo ir baigėsi. Pati procedūra kainavo apie 400€, dariausi privačioje klinikoje.
Neturėjau nei akimirkos gailesčio ar galvojimo kad padariau klaidą. Kaip tik iki šiol dar vis esu įsitikinusi, kad tai būtų sugriovę mano gyvenimą.
Apie tai žino keli mano geriausi draugai, vaikinas niekada nežinojo. Visi sužinojo jau po aborto, nes aš pati noriu priimti sprendimus, be kitų žmonių nuomonių ar įsitikinimų.
Liuka
Įdomu kiek abortas kainuoja darantis neprivačioj klinikoj, tokios kainos varo siaubą. Abortas turi būti prieinamas kiekvienai moteriai, o dažnu atveju, manau, jis ir reikalingas būna toms, kurios net ir neturėtų lėšų vaiką auginti, galbūt jei abortai būtų nemokami, jau turinčios kelis vaikus moterys nesiryžtų gimdyti dar ir ketvirto, penkto, šešto. Esu studentė ir esu užtiktinta 100%, kad jei pastočiau, daryčiausi abortą, nors turiu ilgametį vaikiną, studijas baigsiu jau labai greit. Nemanau, kad iš vis kada norėsiu vaikų. Tik klausimas iš kur ištraukti tokią sumą pinigų jei abortas reikalingas? Daugeliui lietuvių čia viso mėnesio atlyginimas. Žaviuosi Airija, kur vos įteisinus abortą, jis tapo nemokamas ir prieinamas kiekvienai.
Kathrin
Kaip tik neseniai išgyvenau tokią dileminę situaciją. Primityvi situacija – mylintis nuslydo prezervartyvas, ką pastebėjome tik pabaigoje. Prisimenu, aš net juokiausi, kai draugas išbėgo pirkti extra kontraceptinės tabletės. Tačiau kai susipažinau su veikimo proncipu (extra konc. padeda pavėlinti ovuliaciją), supratau, kad oj… Ovuliacija turėjo vykti +- tomis dienomis (vidurys ciklo, mano ciklas gana reguliarus), vadinasi, jei ovuliacija jau vyksta, vyks at įvyko, tabletė niekuo padėti negali (tik sukelia labai nemalonius pojūčius, po kurių jaučiausi nesava). Nuo tada prasidėjo dvi savaites trukusi kankynė su klausimu “pastojau ar ne”. Nuėjau ir pas gonekologą, klausdama, ką daryti. Nieko daugiau negalima davar padaryti, tik laukti, atsakė man jis. Tuo metu galvoje virė įvairios mintys. Kalbėjau su draugu, drauge. Niekada nenorėjau aborto ir laikiausi nuomonės, kad jei nenori prie to prieiti, yra pakankamai priemonių to išvengti. Bet reali patirtis, ir jau kelios aprašytos istorijos rodo tai, kad net jei ir saugaisi, t.y. prieš seksą sąmoningai priimi sprendimą, kad nenori pradėti vaikų, “likimas” arba tiesiog nerangumas gali iškrėsti pokštą. Būtent pačios situacijos absurdiškumas , t.y. galimybė, kad mano, mano draugo ir mano galimo vaiko gyvenimas būtų nulemtas tokio niekingo atsitiktinumo kaip praslydęs prezervatyvas privertė mane galvoti apie aborto galimybę. Be to, tai ne mano vienos atsakomybė: sprendimas turėti vaiką ar darytis abortą svarbus ir partneriui. Savo atveju žinojau, kad mano draugas nenori vaikų, ir nebūčiau norėjusi jo versti tapti tėvu vėlgi per klaidą. Mano istorija pasibaigė paprastai – aš sulaukiau mėnesinių ir jų metu pas ginekologą įsidėjau spiralę. Be to, turiu pripažinti, kad ši situacija padėjo man daug realistiškiau vertinti galimą nėštumą ir šeimyninį gyvenimą, t.y. pradėjau galvoti ne “o, kaip norėčiau vaikų po 2 metų, nes vaikai labai faini…”, bet “ok, aš noriu vaikų, tad tam turiu pasiryošti morališkai, finansiškai, fiziškai – ką toliau daryti”…
Simona
Būdama studentė sužinojau, jog mano mama, po mano gimimo, buvo pastojusi antrą kartą, tačiau nėštumą nutraukė. Tas turėjo vykti maždaug apie 1988 – 89 metus. Manęs tai niekaip nepaveikė. Aš galvoju, jog ji turėjo teisę spręsti pati ir ji sprendimą padarė. Ir labai gerai, kad nepasidavė jokiam spaudimui ar graudenimui.
Aš pati vaikų neturiu ir nenorėčiau jų turėti. Ir jeigu nutiktų taip, būtų tikrai ne tas pats, bet sprendimą aš taip pat drąsiai priimčiau.
Kad ir ką kalbėtų kiti, kurie gyvena taip kaip visi, pirmiausiai čia moters reikalas gimdys ji ar ne. Nes embrionas vystosi moters kūne. Ir joks vyras, jokia mama, močiutė, sesuo, gydytojas ar dar balažin kas neturi jokių teisių į moters kūną ir jo procesus, tik ji pati.
Ačiū už pasidalintą istoriją. Ji svarbi ir aktuali. Sėkmės autorei siekant savo tikslų.
Raminta
Tik ką baigiau mokyklą laukė išsvajotos studijos turėjau vaikiną jau nuo kokių 13m, nors buvau įsimylėjusi kitą ir laukiau studijų tam, kad leisčiausi į naują gyvenimo etapą, tačiau buvo daug baimės… Žinojau, kad šeima pasmerks tiek jo tiek mano jeigu vaikiną paliksiu, kuris be manęs gyventi negali taip ir buvau taip sakant “iš reikalo”. Pas ginekologę lankiausi, gėriau kontraceptikus, vėliau nutraukiau, naudojome prezervatyvus ir vaisingų dienų skaičiuoklę ir rodos pats likimas ir begalinis vaikino noras mane pririšti leido tam įvykti su visomis apsaugomis, aš pastojau ir neįsivaizduoju kaip tai buvo įmanoma!!! Man griuvo gyvenimas ir planavau kur čia kreiptis kitame mieste, kad tik nereikėtų kęsti gėdos gimtąjame, kaip aš pavyzdinga mokinė iš geros šeimos pastojau po mokyklos! Blogiau buvo ne tai, o vaikino reakcija, jo balsas, jo akys, kai pranešiau jis džiaugėsi glostė pilvą ir jau laukė mažylio… Aš negalėjau to priimti tik planavau, kaip čia nutraukus nėštumą, o jis kartojo, jog turi stabilų gerai apmokamą darbą, studijuoja nuotoliniu būdu, todėl bus tėvas su išsilavinimu ir jau statėsi savo namą, bet tai nebuvo tai ko aš noriu, o svarbiausia šito žmogaus aš jau seniai nebemylėjau. Išdrįsau savo mieste dėl aborto susitarti, liepiau vaikinui apmokėti ir suvežioti, o jis tuo metu sužadėtuvių žiedą rinko! Kol aš skęndau baisioje būsenoje, jis nenorėjo girdėti, tartis ar suprasti, jis tenorėjo pildyti savo svajonę ir mane pririšti… Bent įsivaizduotumėt, kaip jaučiausi, kai naktį prieš jis apsikabinęs mano pilvą verkė ir sakė, kaip myli “jį”, o nuvežęs į ligoninę žiūrėjo baisiu žvilgsniu… Aš net nežinau, kaip apibūdinti tą baisią procedūrą po kurios nubudus iš kart nuskubėjau vemti, norėjau išvemti tą blogumą, tą šlykštumą nekenčiau savęs ir kitų. O jo abejingas,kaltinantis, piktas žvilgsnis po visko… Jis mane pasmerkė nors paleisti negalėjo, o tuomet tapau silpna leidausi jo manipuliacijoms, kaltinimams sutrypti mano savivertę, taip jis įtikino mane, kad esu žudikė ir sugrioviau mūsų tobulą šeimą… Negalėjau to pakelti aš norėjau nusižudyti, bet ne dėl aborto fakto, o dėl to ką jis su manim darė, todėl norėdama tai ištaisyti už metų pastojau jo noru, pagimdžiau vaiką, susituokėme, bet aš tapau nelaimingiausiu žmogum pasaulyje, toks jausmas išgimdžiau savo asmenybę ir potencialą… Šiai dienai esame išsiskyrę, dėkoju savo šeimai už galimybę studijuoti ir siekti karjeros, vaiką beproto myliu, bet konstruktyviai mąstant jis labai stipriai apsunkino mano gyvenimą ir atimė jaunystę, tapau pikta per anksti subrendusia ir perdėtai susirūpinusia daugeliu atsakomybių bambekle, nes esu perfekcionistė ir viską gyvenime stengiuosi atlikti puikiai, o auginant vaiką šnipštas gaunasi… Esmė, kad tikrai ne abortas sukėlė tai, seniai išgyvenau ir pamiršau, sukėlė depresyvias mintis žmogus, kuris nepalaikė, nesuprato, kaltino ir trypė mano savivertę. Taip pat šeima, kurioje augau, nes sunkią minutę bijojau atsiremti, prašyti pagalbos, suvokiau, kad būsiu pasmerkta ir geriau neapsunkinant jų tvarkytis pačiai tai labai stipriai įtakojo mano psichologinę būseną taip pat.
G
Tavo kūnas, tai darai su juo ką nori, bet bent jau aš esu tokios nuomonės, kad jei labai jau nenori vaikų, esi pakankamai suaugusi, kad užsiimtum seksu, tai būk suaugusi ir pasirinkti apsisaugojimo priemones, o jei antras galas rūpėjo labiau, tai būk suaugusi prisiimti pasėkmes. Nekalbu apie prievartos vaisius. Labai gaila, kai moterys gali pastoti, išnešioti vaiką, tačiau atsisako šios minties, kai leidžia užsimegzti naujai gyvybei, bet ją sunaikina. Man tai skaudi tema, ypač dabar, nes esu po savaiminio persileidimo, kuris jau įvyksta ne pirmą kartą. Šiuo metu atiduočiau labai daug ką už galimybę pastoti ir išnešioti sveiką vaiką
Karoina
Labai reikalinga tema. Pazistu ne viena mergina,tai isgyvenusia, bet kiekvienos atskiras sprendimas, ir toks koks tuometu buvo geriausias. Tik ko labiausiai truksta, tai apie tai informacijos ir dialogo. Kad butu galima pasitart, pries ir po sprendimo. Su specialistais, arba tokiom pat moterim.
Liepa
Skaitydama straipsnį prisiminiau save ir visiškai pritariu autorėms išsakytoms mintims.
Išsiskyriau su draugu, palikau jį, ir po kelių savaičių supratau, kad kažkas ne taip – nors mėnesinės vėlavo tik savaitę laiko, kažkoks keistas jausmas buvo, tiek fiziškai, tiek emociškai – vis gi moters intuicija yra nepaprasta jėga. Bet nėštumo baisiai bijojau ir nenorėjau. Nusipirkau testą. Tą akimirką kai pamačiau, kad jis teigiamas, atrodo, kad sapnuoju patį baisiausią košmarą. Širdžiai plakant taip kaip gyvenime niekad nebuvo plakus, paskambinau draugui ir pasakiau. Bet tos nuo pačios akimirkos aš 100 proc. buvau įsitikinusi, kad vaiko aš nenoriu ir niekas manęs neprivers apsigalvoti. O draugas bandė. 9 val ryto jau buvau apskambinus kelias klinikas kuriose daro valymus ir rinkausi tą, kuri pasiūlys artimesnį laiką. Taip 15 val tą pačią dieną aš jau gulėjau ant ginekologo kėdės vienoje iš tų klinikų. Tai ką patiria mergina, moteris procedūros metu yra šlykščiausia tiek fiziškai, tiek psichologiškai kas gali jai atsitikti. Nei vienai to nelinkėčiau patirti. Esu stipri, gyvenime turėjusi daug sunkių išgyvenimų, operacinės stalas man irgi ne naujiena, bet išėjus iš klinikos aš tiesiog nebeatlaikiau. Jaučiausi kaip mirusi, nebepakėliau kojų, nebegalėjau kalbėti. Įsikniaubiau į vaikiną ir krupčiojau. Bet savo sprendimu buvau 100 proc. tikra ir iki šiol jo nesigailiu. Labai tikiuosi, kad kitą kartą kai pastosiu jausiu tuos jausmus, kuriuos jaučia moterys kai pastoja – džiaugsmą, pilnatvę, laukimą. Na, o šį kartą aš savęs tikrai nesmerkiu ir laikausi nuomonės, kad mano kūnas – mano sprendimai. Ši situacija pavertė mane dar stipresne ir atsparesne, bei suartino su vaikinu – mes susitaikėme.
M
Rekomenduoju pažiūrėti filmą ”Unplanned” kas liečia šią temą (tikra istorija). Visada įsiklausyti reikia į savo sąžinę ką ji sako (Teisinga ar Ne). Galbūt galima rasti ir kitų būdų, tokių, kaip duoti kitai šeimai įsivaikinti kūdikį, prašyti psichologo pagalbos, kreiptis į krizinio nėštumo centrą, nebijoti prašyti ir artimųjų pagalbos (vis dėl to, juk apie gyvybę kalbame su plakančia širdimi). Mes tik dėl to esame, jog Mamos mus pagimdė, aukojo savo laiką, dėjo pastangas kad užaugintų. Neteisiu ir nesmerkiu (Teisėjas tik vienas), tiesiog manau nepakankamai skiriama švietimo jaunimui ir pagalbos besilaukiančioms moterims, o abortas nesprendimas.
Pingback: Nėštumas ne pagal scenarijų: ką daryti? Nebegėda.lt
BET..
Sveikos.. Niekada netikėjau, kad apie tai galvosiu, kad ši tema atkeliaus į mano gyvenimą, BET esu labai pasimetusi.. Esu 24 metų, jau turiu 3 metų dukrytę, 8 metai kartu su antrąją puse iš kurių 3 santuokoje. Situacija tokia, jog sąmoningai prieš mėnesį laiko bandėme susilaukti vaikučio. Tiesiog jaučiau, jog jau ‘laikas’, širdis vis apsaldavo nuo draugių leliukų. Jau žinau kaip viskas, vyksta, niekas nebegąsdina, I feel ready for it BET.. Po kelių savaičių bandymo gavau pasiūlymą pakeisti pareigas darbe (didesnė alga, geresnės sąlygos.) Pinigų svarba, šiai dienai, dėja tikrai itin svarbi. Nes būdami jauni tėvai, turi dirbti abu, kadangi gyvenant sostinėje iš ‘vienos algos’ prasisukti neįmanoma. BET visi tie įstatymai, jog norint gauti dekretines, reikia iš 36 mėn. būti išdirbus bent 12 mėn. O iki šiol po pirmojo vaiko atsiradimo esu išdirbusi vos 3 mėnesius.. NIEKADA gyvenime negalvojau, kad atsidursiu aklavietėje dėl PINIGŲ. Na, sakykit ką norit, vieną vaiką išlaikyti – tikrai atsiranda ir finansų, ar aplinkybių. Bet 2-iems, jau tikrai reikia mąstyti logiškai, nes viskas kainuoja.. Sėdžiu sumišusi, testo tyrimas – teigiamas. Kvapai, pykinimai – viskas tas pats kaip ir pirmuoju atveju. Vyras sako – rasime išeitį. Jis palaiko. Tačiau aš nežinau ką daryti.. Jaučiuosi kalta pati prieš save, kad taip norėjau naujos gyvybės savo gyvenime ir šeimoje o dabar įsileidžiu į širdį dvejones.. P.s. Dėl kitų siūlomų darbo pareigų kol bandėme susilaukti 2-o vaikučio nežinau, tas pasiūlymas iškrito iš dangaus jau post faktum.. Jei būčiau tai sužinojusi anksčiau? Būčiau dar susilaikius, bent metams, kad užtikrinti tvirtą finansinį būvį. Tad moterys, mamos.. Mano gyvenime dabar stovi nauja gyvybė = finansinis saugumas.
Ar tai apskritai normalu statyti tokius du nepalyginamus dalykus ant vienų svarstyklių? Nežinau kaip elgtis, BET tikrai noriu atrasti sprendimą….