Į viršų

(Ne)pakartojama: santykiai iš antro karto

Teksto autorė: Julija Mackevičiūtė

Nuotrauka: Pasąmonės dirbtuvės

Įsivaizduokite per naktį cemento maišytuve paliktą cemento masę: ji stingsta, nusistovi, jos niekam nereikia, nes ji, po visų statybų, yra palikta džiūti. Ir įsivaizduokite, jog rytą, po tos ilgos stingimo nakties, jau ant sukietėjusio cemento gabalo yra pilamas vanduo: ir verdantis, ir šaltas, ir visoks kitoks. O tikslas vienas – tą kietą kaip uola cementą vėl atversti į formingą masę, vėl imti jį sukti, vėl naudoti statybai. Bet cementas nepasiduoda, tik skyla padrikomis luženomis, o maišantysis tik vargsta, pluša… Tokį reginį matau galvodama apie santykius iš antro karto. Tačiau kaip ten iš tiesų yra su visomis santykių statybinėmis medžiagomis, pasakoja šeimos sisteminės terapijos psichoterapeutė ir psichologė Laura Tamulevičė. Ji studijavo Vokietijos Weinheimo sisteminės šeimos terapijos institute, Freiburgo universitete baigė psichologijos studijas. L. Tamulevičė jau 10 metų atlieka psichoterapinį darbą, o santykių problemos – jos kasdienybė.

Kalbame apie grįžimą į santykius, bet ar žinome, kas yra pats santykis?
Sveiki santykiai
Labiausiai norisi kalbėti apie taip vadinamus sveikus santykius, kuriuos apibrėžti be galo sunku. Ryšys tarp dviejų asmenų yra sveikas tiek, kiek sveikos yra santykyje dalyvaujančios asmenybės. Ta išsvajotoji, romantinė meilė kaip ant pamatų stovi ant žmogaus prigimtinio noro remtis į kitą žmogų, o tiksliau – rasti partnerį, galintį suteikti saugų ir emociškai patikimą ryšį. Tačiau sveikumo kategorija, kuria mes čia operuojame, dar vaikystėje nugulė pasąmonės kloduose, tarsi buvo užprogramuota giliausioje žmogaus kertelėje, ypač išgyventoje tėvų ir vaikų draugystėje.

Dažnai pavykę santykiai yra kone tapatinami su išankstiniu partnerio pageidautinų savybių sąrašo sudarymu, kuris neva palengvina paieškas. Toks požiūris itin gajus savipagalbos literatūroje, kurioje tokie sąrašai vadinami partnerio paieškos žemėlapiu. Tačiau norimų matyti partneryje savybių išgryninimas, ko gero, tik pačiam ieškančiajam labiau padeda susigaudyti savyje: kas jam priimtina, ko jis norėtų, o ko griežtai vengtų ir atsisakytų.

Visgi, realybėje paskutinį žodį taria pasąmonė, kuri nusprendžia geriau nei mūsų sudaryti žemėlapiai ar partnerio piešimas ir lipdymas fikcinėje realybėje.

Dar įdomu paminėti ir TĄ VIENINTELĮ. Peržvelgus šių dienų teorijų bei terapijų pasiūlą rinkoje, svaigsta galva – susidaro įspūdis, kad gyvenimo partneriais gali tapti beveik kiekvienas su kiekvienu. Visgi, norima tikėti, kad sielos atspindys yra vienas žmogus, kurį sutinkame skirtinguose savo, kaip asmenybės, raidos etapuose. Vadinasi, augant asmenybei, kintant raidos etapui, ir žmogus, esantis šalia, turi kisti. Ar tai bus vis kitas asmuo, ar tas pats, priklausys nuo daugelio aplinkybių.
Taigi, partnerį pasirenkame intuityviai, mus, tarsi paklydusius keliautojus, už rankos ryžtingai veda pasąmonė – it laikydama rankoje deglą ir šviesdama kelią. O aptikus pasąmonės dėmesio vertą partnerį, jau galime tyrinėti, koks tai santykis gimsta: sveikas, saugus, ar priešingai – destrukcinis.

Toksiški santykiai
Pastarieji santykiai taip pat nėra lengvai suvokiami ir apibrėžiami: tai susiraizgę, išnaudojantys, agresyvūs tarpusavio ryšiai, kurie partneriams kelia skausmą ir tuo pat metu – priklausomybę, todėl tarsi įkalina partnerius ir šie tampa nepajėgūs to santykio užbaigti. Dažniausiai tokiuose santykiuose asmenys keičiasi agresoriaus ir aukos vaidmenimis, dominuoja didelė priklausomybė nuo kančios ir kentėjimo. Kuo labiau tie santykiai destrukciniai, tuo stipriau jie įtraukia ir nubloškia į bejėgystę.

Kiek mažiau, bet visgi naikinančiu gali tapti ir toks santykis, kuriame vienas iš partnerių jaučiasi save prarandantis – mylėdami esame linkę duoti, ir kartais žymiai daugiau nei galime savo asmeninės sąskaitos atžvilgiu. Sakoma, kad tas, kuris myli stipriau, pralaimėjo kovą jos dar nepradėjęs. Priešingai, mažiau mylintis geba kontroliuoti savo duoklę santykiams, todėl jam negresia santykyje prarasti save. Žinoma, bent minimalus savęs pametimas ryšyje su kitu žmogumi yra neišvengiamas, tik vieniems jis būna priimtinas, o kitiems – nepatogus ir žalojantis.

Kad ir kiek santykių rūšių bepriskaičiuotume, po išsiskyrimo bent kartą susimąstome „o kas, jeigu?.. O kas, jei santykiams suteikčiau antrą šansą?“ Tokios mintys būdingos ir asmenims, išėjusiems iš taip vadinamo sveikojo santykio, ir, deja, iš destrukcinio.

Taigi, kaip psichologija mato pakartotinius santykius?

Kodėl grįžtama?
Visuomenėje veši stereotipas, kad žmonės linkę grįžti pas buvusiuosius dėl to, kad po išsiskyrimo nieko nesusirado ir dėl to jaučiasi vieniši. Tačiau tai nėra santykių iš antro karto esminės priežastys. Pastebima, kad pas buvusius partnerius grįžtama dėl galutiniai nenutrūkusio ryšio, dėl gerai pažįstamos partnerio asmenybės, vis dar rusenančių jausmų. Tačiau, kad ir kaip norėtųsi tikėtis kitaip, visgi pakartotinių santykių negalima pradėti iš naujo, kitaip sakant, negalima pradėti proceso šviežiai, nes tas procesas jau prasidėjęs. Taip yra dėl to, kad pora jau iki išsiskyrimo buvo nuėjusį dalį kelio kartu, todėl antras šansas, antras susidūrimas pradedamas kažkuriame buvimo drauge etape ir veda tik tolyn.

Bet – deja, deja! – yra pasirenkama grįžti ne tik į gražius ir dėl tam tikrų priežasčių nutrūkusius santykius. Jau minėtuose žmonių pasąmonės kloduose tyvuliuoja patys įvairiausi poreikiai, ateinantys dar iš vaikystės, kurioje asmuo suformuoja savo santykį su aplinka ir su savimi. Su partneriu kuriamas meilės ryšys atliepia ne ką kitą, o mūsų vidinius emocinius poreikius. Žmonės, kurių giluminis, pasąmoninis poreikis yra kančios išgyvenimas, taip pat žmonės, kurie yra gerai išmokę kančios modelį, yra susiję su stipria emocine priklausomybe, o ją pakeisti paprastai prireikia ne tik daug laiko bei sąmoningų pastangų, bet ir ne vienos partnerystės, kurioje asmuo galėtų mokytis ir keistis. Į destrukcinius santykius linkę žmonės ne tik laviruoja tarp išėjimo ir grįžimo – jiems būdinga pritraukti ir naujus santykius, kurie, deja, dažniausiai ir vėl būna toksiški.

Kiek sėkmės yra pakartotiniuose santykiuose?
Deja, plačiai dominuojanti išvada apie pakartotinius santykius yra tokia, jog šie laimės neatneša. Poros, grįžusios į tą patį kontekstą, nebūna sėkmingos: partneriai labai greitai įsisuka į jau pažįstamą problemų ratą, iš kurio jau vieną kartą pabėgo. Tiesa, jei grįžtama pas tą patį žmogų, bet jau į kiek kitokį kontekstą, vilties būti laimingiems yra – mat jei pirmąsyk asmenys buvo pora, o antruoju kartu palaiko atvirus ryšius, arba atvirkščiai – jei pirmuoju kartu vyko romanas, o antrąsyk tampama pora, tuomet antrasis bandymas, panašu, gali duoti vaisių. Tokių santykių modeliai gali išaugti į šį tą gražaus, nes keičiasi ne tik rakurso, iš kurio žiūrima į partnerį, kampas, bet ir aplinkybės, gaubiančios asmenis.
Buvusio partnerio idealizavimas. Nors taip nėra visuomet, nes po skyrybų kylantys jausmai priklauso nuo skyrybų situacijos ir aplinkybių, visgi pasitaiko, kad buvusiuosius imame prisiminti it per rūką, o viskas, ką matome, – tai tik gerosios savybės. Polinkis idealizuoti dažniausiai atsiranda tuomet, kai pradedame gailėtis priėmę tam tikrus sprendimus ar kai susiklostę įvykiai nepriklausė nuo mūsų pačių valios.

Draugai ir asmenybės tobulėjimas

Dauguma kelia amžinąjį klausimą: ar po išsiskyrimo galima likti draugais? Galima tuomet, jei santykio metu meilė ir draugystė koegzistavo.

Juk jei santykis buvo pagrįstas tik aistra ir įsimylėjimu, apie likimą draugais vargu, ar galime kalbėti, – jei nebuvote draugais su partneriu, į draugystę, kurios nė nebuvo, grįžti nepavyks.
Taip pat dažnas pasitaikantis variantas – asketiškasis santykių paaukojimas asmenybės tobulėjimo dievams. Neretai pasitaikanti situacija yra tokia, kai partneriai sakosi esą geriau tobulėsiantys po vieną, o kai jau „ištobulės“, tada ir pažiūrės, ar kas išeis. Tačiau šioje situacijoje nėra „arba arba“: žmonės, kaip socialiniai gyvūnai, gali tobulėti tik mokydamiesi ir gyvendami santykiuose su kitais, todėl partneriai tobulėja ir kartu, ir kiekvienas atskirai, tarsi kurtų save dviejuose paraleliuose laukuose.

Neužbaigti santykiai
Juk nutinka ir taip, kad po išsiskyrimo susiradus naują partnerį, niekaip negalime pamiršti savo buvusiojo: nuolat esame kankinami prisiminimų, minčių ir apmąstymų. Toks atvejis psichologijoje vadinamas neužbaigtu santykiu, o dėl tokio atvejo susiklosčiusi situacija – miegojimas trise vienoje lovoje. Dažnai partnerių sumaišymas ir jausmų raizgalynė nutinka tuomet, kai asmenys, deramai neužbaigę vienų santykių, jau „šoka“ į kitus. Su naujais santykiais rekomenduojama neskubėti bent pusę metų, kad šis laikotarpis būtų paskirtas apmąstymams ir pasiruošimui pradėti naują etapą su nauju partneriu – juk santykyje žmogus vertas patirti nuoširdumą ir atvirumą, o nesitenkinti dėmesio trupiniais ar būti temdomas ankstesnės draugystės šešėlio.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (3)

  • Avatar

    R

    Kaip tik peies kokia savaite nutraukiau triju metu draugyste, tad straipsnis yra ypac aktualus! Buvome toksiskuose santykiuose kuriuos nutraukti buvo nezmoniskai sunku. Bandome islikti draugais, nes visgi nuo to ir prasidejo musu bendravimas-buvome geri draugai. Tikiuosi, kad pavyks islaikyti grazu santyki. Aciu uz straipsni!

    reply
  • Avatar

    Paulius

    R, Jus vyras ar moteris?Wtf niekaip nesuprantu kam islikt draugais ( “dirbtinai”??) po toksisku santykiu?
    Cia tas pats einu gatve ziuriu ilipau i š…Einu po savaitės ziuriu tebeguli, o kodel vel neilipus??

    reply
  • Avatar

    Haha

    Viena draugė vis grįžta pas savo buvusį tai “meilės valandėlei” 😀 nesenai galvojau kad su ja galėčiau užmegzti rimtus santykius, bet nutraukiau visus ryšius su ja. Absurdas.

    reply

Komentuok