Į viršų

Kodėl mums reikia vyrų krizių centro (I dalis)

Teksto autorius: Kšištofas Kšivecas

Nuotrauka: Pasąmonės dirbtuvės

Su filosofu, VDU lektoriumi ir Vilniaus vyrų krizių centro savanoriu Algirdu Davidavičiumi susitikome pakalbėti apie Vilniaus vyrų krizių centrą, vyrų patiriamas krizes, jų žaizdas, tačiau pokalbis – filosofas lieka filosofu – pasisuko apie gilius kultūrinius, psichosocialinius sluoksnius.

Kaip ir kam kilo mintis įsteigti Vyrų krizių centrą?

Vilniaus vyrų krizių centras buvo inicijuotas a. a. politiko, buvusio LRT pranešėjo Algirdo Meškausko. Jis vieno projekto metu lankėsi JAV Minesotos valstijoje, kur stebėjo, kaip veikia vyrų pagalbos vyrams programa, skirta padėti atsisakyti smurto artimoje aplinkoje. Algirdą ta idėja įkvėpė: nebuvo sunku pamatyti, kad tai aktualu ir mūsų kontekste, kadangi dėl įvairių istorinių priežasčių mūsų vyriškumo (ypač tuo metu, prieš 15 metų) raiška yra labai susijusi su smurtu prieš save ir kitus, save žalojantis elgesys labai ryškus. Jam tai pasirodė labai aktualu ir jis su ta idėja atėjo į Atviros Lietuvos fondą, kur ir aš tuo metu dirbau, į moterų programą. Padėjau jam parašyti projektą ir gauti finansavimą pirmiesiems projektams, o paskui dirbau su juo kaip lėšų telkėjas, projektų vadybininkas plėtojant to centro veiklą 2002–2004 metais. Vėliau mano ir Algirdo Meškausko keliai išsiskyrė, jis veikė vienas ir su psichologu Algirdu Kuru.

Kadangi ta organizacija liko, jos steigėja, be A. Meškausko, yra Vilniaus miesto savivaldybė, tai tie, kurie turėjo interesą joje, pabandėme susitelkti ir ją plėtoti. Tas lengvai nepavyksta, dauguma dirbančiųjų yra savanoriai, bet žingsnis po žingsnio ją atkuriame. Yra ir darbuotojų, bet iki šiol sprendžiame įvairius finansavimo, veiklos planavimo klausimus.

Tad pagrindinė centro veiklos kryptis yra susijusi su smurtu artimoje aplinkoje?

Pagrindinė iniciatyva buvo kaip nors atliepti akivaizdų skirtumą tarp to, kad moterys, kaip nukentėjusi nuo vyrų elgesio mūsų visuomenėje pusė, akivaizdžiai turi nevyriausybinės ir valstybinės pagalbos joms sistemą, bet vyrai neturi pagalbos keičiantis, adaptuojantis.

Skriausdamas kitą skriaudi ir pats save…

Tikrai taip. Plačiau žiūrint mums – bent man – ir tada buvo aišku, jog kalba eina apie tai, kad trūksta pozityvių, konstruktyvių, adaptyvių vyrų gyvenimo scenarijų, adaptacijų ir tą spragą reikėjo bandyti koncentruotai užpildyti.

Pastaruoju metu atsirado nemažai vyrams skirtų renginių. Ar bendradarbiaujate su kitais panašiais mokymais ar įstaigomis?

Pavyzdžiui, geri Antano Grižo renginiai, bet pastebiu nemažai ir savadarbių mokytojų ar guru, kurie yra jauni, be gyvenimo patirties, bet teigia, gana drąsiai, su daug save įtvirtinančio įžūlumo – čia tiktų hebrajiškas žodis hucpos – kad yra vyriškumo ar moteriškumo žinovai, aiškintojai. Aš skeptiškai į tai žiūriu, bet tai veikiausiai yra neišvengiama, kai egzistuoja socialiniai tinklai ir lengvo savęs pozicionavimo rinkoje galimybė. Pastebiu, kad didelė dalis to turinio yra labai nuodinga ir skirta iš esmės žmonių iliuzijoms apie save tenkinti, kaip ir apskritai populiariosios psichologijos rinka, kuri skirta žmonių grandioziškumui, nenorui iš esmės keistis, gauti greitų sprendimų nesigilinant į save, kažkokių iliuzinių greitų kelių, receptukų, esą užtenka išklausyti šį bei tą. Ta rinka, mano galva, pakankamai pavojinga ir aš žaviuosi žmonėmis, kurie kaip Antanas sugeba toje rinkoje padaryti kažką reikšmingo, terapinės bei aiškinamosios vertės, tai yra labai gerai.

Gal todėl, kad esu senesnės, ikiinternetinės, analoginės kartos žmogus, man 47-eri, labai rimtai nepriimu šių dalykų ir vertinu skeptiškai.

Kitas dalykas, ką rodo tokių kursų populiarumas – šiuolaikiniams jauniems vyrams labai trūksta ir labai norisi turėti vyresnių, labiau patyrusių vyrų, kurie jau yra įgiję adaptyvumo gyvenime, orientavimo, mentorystės.

Tas santykis labai bendražmogiškas, labai svarbus vyrams. Kaip pažymi daug psichoistorikų, jungistų, ypač toks Luidžis Zoja, kuris yra padaręs neprastą tyrimą apie tėvo archetipus Vakarų kultūrose. Jis yra pastebėjęs, kad XX amžiuje tie vyriškumo, ypač kaip tėvo, vaidmenys yra smarkiai sueižėję ir daugelis jaunų vyrų gyvena su neaiškumu kaip būti vyru, kurio negauna iš vyresnių vyrų…

Žaizda tam tikra?

Taip, trūkumas, ilgesys, poreikis gauti sėkmingų adaptacijų gyvenime, kurios būtų socialiai teigiamos, visuomenės pripažįstamos. Kaip būti visuomenėje pripažįstamu vyru, koks tas vaidmuo yra? Juk tie vaidmenys, žinoma, nesivolioja patys, nėra savaiminiai, gamtos sukurti, juos reikia iš kažkur gauti. Tas aiškumas, kaip būti vyru, yra visiškai socialiai sukonstruotas. Grubiai tariant, tie vyriški vaidmenys, kuriuos mes paveldėjome iš savo senelių, archetipai, stereotipai – kokios struktūros yra vyro gyvenimas, ką reikia padaryti.

Pasodinti medį…

Pavyzdžiui. Jie tiesiog neveikia, nes yra anachronistiniai. Šiuolaikinė tikrovė žymiai labiau kintanti, sudėtingesnių iššūkių kelianti ir galų gale vienas svarbiausių iššūkių, kylančių seniems vyrų vaidmenims, yra žmogaus teisių režimas, kuriame mes gyvename ir kurio niekaip negalime apeiti. Visų pirma, moterų emancipacija, kuri jau yra įvykusi, galime tik priimti ir tik gerbti šį faktą.

Nėra jokių istorinių pavyzdžių, kaip gyventi su moterimis kaip su lygiavertėmis partnerėmis, nes visi ligšioliniai kultūriniai vyriškumo pavyzdžiai, vyriško gyvenimo scenarijai, vyriškos tapatybės, vyriški naratyvai apie tai, kas yra vyriškumas, ką reiškia būti vyrais, jie netinka. Juos reikia kritiškai permąstyti ir perkurti.

O kaip graikų panteonas, pavyzdžiui, Artemidė ir Apolonas, jie lyg ir lygiaverčiai atrodo?

Na, jei pasigilintume į klasikinę graikų kultūrą, pamatytume, kad ji netgi labai patriarchalinė. Moterys joje yra grobis, jos dažnai prievartaujamos. Moterys kaunasi dar ir su tuo, kad nėra teigiamų, visuomenės pripažįstamų vien moterims būdingų galios vaidmenų, pvz., sprendėjos, lyderės. Yra mokytojos, darželio auklėtojos, tai yra įprasti, bet suvisuomeninti moterų vaidmenys.

Kalbant apie vyrus, dažnai sakoma, kad berniukai nemato to vyriško pavyzdžio, nes mokyklose vien moterys.

Nemato. Taip, tai problema todėl, kad vyrai nesiima mokytojo, auklėtojo vaidmens.

Dažniausiai vyrai mokyklose dirba darbų mokytojais, kūno kultūros mokytojais, informatikais…

Tai ką, vyriškumas yra spardyti kamuolį, spręsti lygtis? O vyriškas santykis, vyriška jausmų kultūra, bendravimo su moterimis, partnerėmis etiketas, teigiamas ir priimtinas vyriško homoseksualumo priėmimas arba apdorojimas? Visa tai tik laukia, kaip dideli jaunesnių kartų kultūriniai uždaviniai.

Mūsų karta irgi yra pereinamoji, nes matome, kad senesni pokario kartos įkūnijami vyriški vaidmenys nebeveikia. Aš negaliu turėti visą gyvenimą apimančios darbo patirties vienoje kontoroje, įmonėje, negaliu būti šeimos aprūpintojas. Jei nesu verslininkas – o tokių mažuma – esu tarsi savaime ekonominis pralaimėtojas ir kaip toks negaliu įgyvendinti tų senų patriarchalinių vaidmenų. Visai kiti vaidmenys. Turiu neneigiamai apibrėžti save kaip asmenį, vyrą.

Timas Samuelsas savo knygoje „Kur dingo mano ietis?“ rašo, kad žalą vyriškumui padarė tai, jog berniukai nebemato, kaip jų tėvai dirba, vyrai yra ištremti į biurus, rankų darbo, ūkininkavimo, įgūdžių, kuriuos tėvas galėtų perduoti sūnui, nebėra.

Berniukams svarbus vyresnių vyrų, tėvo gyvenimo modeliavimas, pats reguliarus, teigiamas, prosocialus vyrų ir berniukų santykis yra svarbus, nesvarbu, jie dirba ar ilsisi.

Toks elgesys, kuris būtų socialiai sėkmingas, pavyzdžiui, kad jį pripažintų moteris. Tai labai sunkus iššūkis. Būti tėvu šiais laikais yra automatinė kova su nuolatiniu pralaimėjimu, nesėkmės, klaidos, neišmanymo ir įsisąmoninto kvailumo situacijos. Tai reiškia, kad turi atrasti save iš naujo kaip tėvas. Tėvas, kuris praleidžia pakankamai laiko su sūnumi ir kartu su juo bando interpretuoti tą tikrovę, kurios pats gerai nepažįsta, nes ji labai greitai keičiasi.

Kuo vyrų ir moterų patiriamos krizės panašios, o kuo skiriasi?

Sakyčiau, tam tikra prasme moterų krizės dramatiškesnės, nes jos patiria žymiai sunkesnį iššūkį todėl, kad dėl vis dar išliekančios patriarchalinės gyvenimo sanklodos jos turi tęsti senuosius neišvengiamus motinos ir namų šeimininkės vaidmenis, bet kartu niekaip negali išvengti ir naujų darbuotojos, vadovės, aktyvios vartotojos, viešosios veikėjos vaidmenų. Tie vaidmenys konfliktuoja ir nėra jokios tradicijos, nėra istoriškai paveldėtų instrumentų, kaip tuos konfliktus paprastai spręsti, jie yra švieži. Tuo pat metu moterims atsiranda lūkesčių ir reikalavimų sąrašas vyrams: viena vertus, tuo atveju, jei moteris praranda darbą arba ekonomiškai jaučiasi nesaugiai, jie turi būti ekonominiai ir buitiniai globėjai, kad ji galėtų būti saugi namų šeimininkė, tuo pat metu tie vyrai turi įgyti daug naujų psichosocialinių, komunikacinių gebėjimų. Jie turi būti geri, solidarūs, empatiški, jautrūs, sugebantys suprasti emocines būkles ir atliepti jas draugai, ko tie vyrai kultūriškai per visą tūkstantmetę istoriją niekad nedarė, tik retais atvejais. Pavyzdžiui, istorinis Kazanova buvo Apšvietos žmogus, vienas profeministinių pionierių, kuris traktavo moteris kaip socialiai, intelektualiai, emociškai lygiavertes, vertingesnes. Tuo požiūriu mes visi turime pasimokyti iš tokių retų istorinių atvejų, nes socialine prasme abi lytys esame nesužymėtoje socialinėje-istorinėje kartografijoje, nauji laikai, tie dalykai performuluojami.

Moterims yra sunkiau, nes jos vis dar ekonominio, socialinio silpnumo pozicijoje, jos priklausomos nuo vyrų sprendimų, vyrų valdomų resursų. Jos turi atlikti tuos senesnius vaidmenis, bet kartu prisitaikyti ir atrasti naujus.

Vyrams atrodo, kad jiems dažnai sunkiau. Jie prarado tą lemiamą pažadėtą protėvių ir prosenių galią, bet kartu turi išmokti būti silpni. Tas silpnumo, pažeidžiamumo, jautrumo mokymasis atrodo nepaprastai sunkus barjeras – kaip čia taip?

Mes dažnai susiduriame su skyrybų, nedarbo (kas dažnai eina kartu) krizes patiriančiais vyrais, kuriems sunkiausia yra išmokti emocinio raštingumo, empatijos, atjautos savo ir kitų jausmams, neskubėjimo, įsiklausymo į savo ir kitų jausmus, prosocialaus, aktyvaus klausymosi, atsisakymo kontroliuoti save ir kitus.

Kaip jūs to siekiate? Ar yra tam tikri mokymai, programa?

Du dalykai: švietimas, informacijos suteikimas ir terapinis darbas.

Kokie iššūkiai šiais laikais metami mums, vyrams, ko bijome, kas mums sunku?

Visų pirma sunku atrasti teigiamas emocinio ir socialinio trapumo padėtis gyvenime. Nepasmerkti, nelaikyti to pralaimėjimu. Reikia ne tik spartietiško stoiškumo dantis sukandus, bet ir empatinio stoiškumo, netgi epikūrizmo. Turime sugebėti gerai jaustis net ir nebūdami ekonomiškai sėkmingi, kas šiais laikais visai tikėtina. Būdami ne tik ekonomiškai silpni, bet ir socialiai pažeidžiami – vieniši, sunkiai užmegzdami santykius.

Vėlgi tas naujoviškas moterų sutikimu grįstas santykių menas, kurio, pavyzdžiui, A. Grižas sėkmingai moko, yra labai svarbus. Taip pat mes turime išmokti mylėti save silpnus, netobulus, snarglėtus, negražius, kuo, ko gero, „Nebegėdos“ projektas ir yra vertingas istorinės-socialinės kolektyvinės terapijos prasme. Vyrų krizių centro funkcija yra padėti vyrams iš naujo adaptuotis, prisitaikyti prie tikrovės, pamatyti, priimti ją, priimti save. Išmokti priimti save tokius, kokie esame, kad ir kokia būtų mūsų padėtis, nebandyti grubia agresija ir jėga perkontroliuoti, išmokti būti pažeidžiamais, nenuvertinti savęs dėl pažeidžiamumo ir trapumo yra didelis istorinis iššūkis, menas.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok