Į viršų

Policistinių kiaušidžių sindromas: ar tikrai viskas taip blogai?

Iliustracijos autorė Jurgita Kislovska

Vieną dieną į Nebegėdą parašė Aleksandra Šmigelskienė, siekdama garsiau kalbėti apie policistinių kiaušidžių sindromą (PKS). Tai yra hormonų pusiausvyros sutrikimas moters organizme, pasižymintis varginančiais ir nemaloniais simptomais. Aleksandra atskleidžia po diagnozės susidūrusi su depresija ir nerimo sutrikimu. Visgi šiandien į PKS ji žiūri kitaip ir nori papasakoti apie ligą iš pozityvesnės pusės nei galima perskaityti internete bei padėti kiekvienai su tuo susiduriančiai moteriai.

Kokie yra pagrindiniai PKS požymiai? Kodėl gi ši diagnozė dažnai gąsdina?

Dažniausiai pasitaikantys požymiai:

  • Padidėjęs plaukuotumas vietose, kuriuose, atrodo, plaukų net neturėtų būti. Pvz: ant krūtinės, aplink spenelius, aplink bambą ir virš, šlaunų srityje plačiai augantys plaukai, po nosimi, ant smakro, po smakru, nosyje, ant pirštų ir t.t. Šiaip yra tam tikra skalė, pagal kurią įvertinama, kiek rimtas hirsutizmas (padidėjęs moters plaukuotumas ten, kur būdingas tik nežymus plaukuotumas). Pagal tai, ką išvardinau, atrodo lyg ir natūralios vietos, bet yra didelis BET. Auga ne šiaip plaukeliai, o tankūs, arba kieti, juodi plaukai. Kurie nuskutus, arba išpešiojus, atauga super greitai. Ryte nuskutai, vakare jau šiurkštu.
  • Nevaisingumas. Dažnas atvejis, bet ne visada.
  • Mėnesinių nebuvimas arba labai nereguliarus ciklas. Yra moterų, kurios nesulaukia mėnesinių visai, arba jos būna kelis kartus per metus.
  • Problemos su skydliauke.
  • Padidėjęs testosterono (vyriškojo hormono) kiekis.
  • Depresija / nuotaikų kaita / nerimo sutrikimas.
  • Viršsvoris. Sunku reguliuoti svorį, labai lengva priaugti. Ypatingai išryškėja pilvo srityje, pagal kurį jau realiai gali nustatyti, kad tai PKS pasekmė.
  • Aknė.
  • Plaukų retėjimas ir slinkimas.
  • Žemas libido.
  • Cistos kiaušidėse.
  • Atsparumas insulinui.
  • Aukštas cholesterolis.
  • Padidinta rizika susirgti cukriniu diabetu.

Sąrašą galiu tęsti, bet tai yra pagrindiniai simptomai. Žinoma, kiekvienas PKS atvejis yra unikalus ir turi savų niuansų. Tarp kitko, statistika byloja, kad PKS turi kas dešimta moteris! Kartais nugyvendama gyvenimą ji taip ir nesupranta, kas vyksta su jos kūnu ir kodėl patiria vienokius ar kitokius požymius.

Aš labiausiai išsigandau, išgirdusi diagnozę. Eilinė apžiūra pas ginekologę. Po mano išvardintų nuogąstavimų patikrino echoskopu ir pamatė kiaušidėse daug cistų.

Kaip jautėtės apie tai sužinojusi? Kaip toliau klostėsi liga ir savijauta?

Jaučiausi pasimetusi, norėjau kažkokio paaiškinimo, palaikymo, bet viskas, ką išgirdau – „pasigūglink“. Viskas. Patirtis byloja, kad prisigūglinti galima labai daug. Vis dėlto, dažniau neigiamų dalykų nei teigiamų, ypač kai imame kapstytis po ligas ar diagnozes.

Informacijos ieškojau lietuvių kalba. Ir jos be galo trūksta. Bent jau taip buvo prieš penkerius metus. Informacija netiksli, abstrakti, visiškai nemotyvuojanti. Iš serijos: „tai nepagydoma, susitaikyk, daugiau skuskis, sportuok, mesk svorį“. Tą išgirdau ir iš endokrinologės, kai išsireikalavau siuntimą, norėdama „kapstytis“. Po tokių vizitų nuleidau rankas ir nustojau domėtis bet kuo, kas susiję su PKS. Tai, manau, buvo mano klaida, nes metai bėgo, požymiai vis labiau ryškėjo, sunkėjo, labiau slėgė. Pasekmės: depresija ir nerimo sutrikimas, dar labiau padidėjęs plaukuotumas, periodinis plaukų slinkimas labai dideliais kiekiais. Taip pat padidėjęs svoris, išryškėjęs tradicinis PKS pilvas.

Apie kokias gydymo priemones buvote informuota?

Viskas, kas tuo metu buvo pasiūlyta – kontraceptinės tabletės. Ir aš sutikau, nors visu vidumi jutau, kad tai nėra TAI, tai negali būti panacėja arba gelbėjimosi ratas. Po kurio laiko nustojau gerti kontraceptines tabletes, nes jokio pokyčio nepajutau ir buvau įsitikinusi, kad atsakymas visai ne tabletėse. Tai mane privertė gilintis, domėtis, naršyti ne tik lietuvių kalba, bet pasitelkti ir rusų bei anglų kalbų žinias.

Tiesiog priėjau tašką, kai supratau, kad aš arba atiduodu savo jėgas konkrečios informacijos paieškoms, arba pasiduodu, susitaikau, ir tebūnie toliau viskas blogės.

Sakote, kad lietuvių kalba itin trūksta pozityvios informacijos apie PKS. Tačiau ar tikrai galima apie tai kalbėti pozityviu tonu? 

Nuo liūdnos dalies pereinu prie super pozityvios.

Smarkiai informacijos trūksta yra iš gydytojų Lietuvoje ir apskritai iš lietuviškų šaltinių. Todėl visada skatinu domėtis plačiau. Man neužtenka straipsnio internete apie PKS požymius ir apie tai, kaip tai yra blogai arba nepagydoma. Aš visa tai girdėjau 100 kartų, bet nė karto nepatikėjau, kad nėra išeities arba kad požymių „apmažinimui“ reikia dabar iki gyvenimo galo vartoti metmorfiną (dažnai išrašomą gydytojų) arba hormoninius kontraceptikus. Manęs tokios išvados netenkino.

Po ilgų paieškų atradau daug teigiamų ir sėkmingų istorijų. Istorijų, kai 5 metus pastoti negalinčios moterys su PKS vis dėlto pastoja. Istorijų, kai pagaliau susireguliuoja mėnesinių ciklas, kai pavyksta sėkmingai sureguliuoti svorį ir jį palaikyti. Kai po ilgų depresijos metų gyvenimas sugrįžta į labiau teigiamas vėžes, nežinomybė tampa nebe tokia baisi, nes tai nėra pabaiga ir taškas.

Atradusi tokias teigiamas istorijas, aš pasijutau ne viena. Pajaučiau, kad mūsų yra labai daug ir mes siekiame to paties tikslo – jaustis geriau.

Aš išnagrinėjau kiekvieną surastą istoriją, tiesiog troškau step by step daryti tai, ką daro tos moterys, kurios dalinai arba net daugiau pažabojo arba labiau „prisijaukino“ PKS.

Buvau sužavėta tuo, kad esmė visai ne hormoninėse tabletėse, ne treniruotėse iki žemės nejautimo norint mažinti viršsvorį. Ir apskritai… kad jaustis geriau yra ĮMANOMA. Tai buvo viskas, ko man trūko. Man trūko kažko, kas pasakytų: „Žinai, viskas bus gerai. Jaustis geriau turint PKS yra absoliučiai įmanoma ir realu, tai net nėra taip sudėtinga, tau pavyks!“

Išbandžiusi viską pati, jaučiuosi lyg atradusi raktą. Raktą į geresnę savijautą, tiek fizinę, tiek emocinę.

Labai įdomu, kokie atrasti patarimai jums padėjo. 

Mityba, mityba ir dar kartą mityba. Būtina atsisveikinti su cukrumi, nes PKS savininkės turi padidėjusį jautrumą insulinui, dėl ko atsiranda hormoninis bardakas. Pakeitus mitybą į tą, kuria aš dabar vadovaujuosi, moterys po daugelio nevaisingumo metų pastoja, sulaukia mėnesinių, jos susireguliuoja, ovuliacija tampa lengviau „susekama“, reguliuojasi svoris, kas yra rimta tema PKS savininkėms (labai lengva priaugti, sunku reguliuoti). Taigi mityba man – numeris vienas.  O toliau… jei būtina – psichologinė pagalba, palaikymas.

Turbūt labai svarbu – kas jums padeda su visais simptomais susigyventi, susitaikyti ir judėti pirmyn?

Padeda viltis. Padeda sėkmingos istorijos su laiminga pabaiga. Šiandien tiesiog jaučiuosi tvirčiau ir užtikrinčiau.

Supratau, kad iš tiesų ne PKS yra problema, o tai, kaip mes tai priimsime, kaip tai mums pateiks gydytojas, kokį palaikymą gausime, kokios informacijos ieškosime. Ar iš karto pradėsime nuo „sausos“ teorijos apie PKS (požymiai, pasekmės, siaubai baubai), ar priimsime kitą poziciją – gilintis, nagrinėti, ieškoti daugiau informacijos apie tikras istorijos, bandyti siūlomus paprastus metodus.

Kur rekomenduotumėte kreiptis, siekiant įkvėpti daugiau pozityvumo apie šią ligą?

Pradžiai rekomenduočiau neišsigąsti, nepulti į kraštutinumus. Reikėtų ieškoti informacijos. Feisbuke yra lietuviška grupė „PKS sesės“. Yra ir užsienio grupių šia tema, bet negaliu labai rekomenduoti, nes daug nusivylusių ir liūdnų moterų… Turint PKS, reikėtų kuo mažiau kišti nosį į negatyvą, nes viltis visada yra, todėl patariu lietis į pozityvių ir teigiamų moterų grupes, kur galima sulaukti tinkamo palaikymo, padrąsinimo.

Jokių stebuklingų piliulių nesiūlau, bet mielai atsakyčiau į moterų klausimus ir papasakočiau apie būdus, kurie padėjo man. Visos, kurioms įdomu, gali kreiptis ir į mane, nes turiu ką papasakoti. Planavau sukurti šiokį tokį projektą PKS tematika, dar truputi dvejoju, bet jei pamatysiu, kad tai yra labai aktuali tema ir moterys nori žinoti konkrečius atsakymus – projektas gyvuos.

Rugilė atsako į jūsų laiškus, atrenka ir kuria tekstus puslapiui, inicijuoja naujus ir nusprendžia, ką nebegėdoje skaitysite rytoj.

Komentarai (25)

  • Avatar

    PKS

    -“Padidėjęs estrogeno (vyriškojo hormono) kiekis.”- tikriausiai visgi kalbama apie testosteroną 😉
    -” vartoti metamorfiną”- vaistas vadinasi metforminas 😉
    O šiaip,kaip ir autorė mini, simptomų ir būdų su jais gyventi daug ir nebūtinai visoms tinka tas pats- man asmeniškai gyvenimo kokybę iš esmės pagerino būtent kontraceptikai, ir nuolatinis sportas. Beje, nors ir buvo daug nerimo dėl galimo nevaisingumo, pastoti pavyko iškart nutraukus daug metų vartotas SKT 🙂

    reply
    • Avatar

      Toma

      Apie PKS sužinojau jau labai senai. Apie tai, man būnant apie 16 metų nesugebėjo niekas nieko pasakyti tik kartojo, kad galiu neturėti vaikų. Su šia mintimi ir gyvenau turbūt vis dar ir gyvenu. Ir tik vėliau supratau, kad tam tikrus dalykus ir jaučiau dėl šios ligos. Turbūt sunkiausia yra jausti emocinį nepastovumą, nepaaiškinamą pyktį, depresiškumą. Kaltinau save, kas su manimi negerai, jaučiausi nenormali. O išvaizda – nuolat patyriau patyčias ir diskonfortą dėl išslinkusių ir nuolat besiriebaluojančių plaukų… Ilgus metus nieko nedariau. Bandžiau su tuo gyventi, pati susitvarkyti. Bandžiau mažintį stresą, gerinti mitybą, sportuoti. Tačiau niekas nepasikeitė, buvo geresnių akimirkų, bet tai buvo tik laikina. Tačiau tikrai pritariu, kad labai svarbu kontroliuoti stresą, stebėti save. Tačiau kartais jaučiuosi tikrai beviltiškai. Dabar kartu su ginekologe ieškome tinkamų kontraceptinių tablečių. Nuo daugelio jaučiausi labai blogai. Tačiau gydytoja teigia, kad neturiu kitokio pasirinkimo. Labai bijau, kad nuodiju save ir savo kūną. Įdomu ar gydytojai apskritai skatina kokią kitokią praktiką tokiais atvejais. Ar tikrai nieko daugiau negalima padaryti? Labai trūksta tokio įsigilinimo. Nežinai, kas teisinga ir kaip tinkamai sau padėti.

      reply
  • Avatar

    Justė

    Turiu PCS nuo 15 metų. Nuo tada gėriau kontraceptines tabletes, nes tai “vienintelis vaistas, kuris duoda rezultatą, mergaite”…Praėjo du sunkūs metai. Nuo 17-ikos pradėjau draugauti su savo vyru ir mes niekada nesisaugojom, nes:
    1) Man buvo pasakyta, jog esu nevaisinga
    2) Gėriau KT
    3) Visą tai mano antrą pusė žinojo, nes nuo pat pirmų draugystės dienų aš jį supažindintų su savo diagnoze iš pačios blogiausios pusės (tai nepagydoma, visą gyvenimą turiu reguliuoti mitybą, sportuoti, gerti tabletes, galbūt būsiu stora, taip pat turiu ūsus, man kartais pakrinka nervai, esu jautri ir man slenka plaukai, kas metai operuoja kiaušides, nes reikia arba išpjauti arba pradurti cistas… Ir dar.. Tai nepagydoma).
    Tai tęsėsi dar beveik tris metus. Buvo ruduo ir man eilinį kartą prasidėjo depresija, o čia dar studijos, barniai su tėvais, didelis atstumas tarp manęs ir antros pusės, darbas naktimis bare… Sunkus laikotarpis… Ir čia dar tas sindromas! Plaukuotas, plintantis, erzinantis ir t.t. Tabletes geriu tiek laiko, o rezultato jokio! Na ir nusispjoviau. Kodėl turiu tokius pinigus pastoviai leisti ant vaistų, jei aš geriau nusipirksiu džinsus ar batukus, papuošalų, o ir nebereiks galvoti apie tai, jog REIKIA būtinai išgerti KT ir raudonuoti eilėje vaistinėje, kai paprašau šių tablečių ir vaistininkė kreivu žvilgsniu žiūri ir aiškina kaip vartoti ir kam jos skirtos (o Dieve…). Kai nevartojau praėjo 3-4 mėnesiai ir prasidėjo stiprūs kiaušidžių, gimdos skausmai. Labai išsigandau… Galvojau, kad negerdama vaistų prisidirbau ir vėl bus operacija, tik gali būti dar blogiau, dar daugiau cistų, komplikacijos… Skubos tvarka mane priėmė visai kita ginekologė ir išklausiusi mano istoriją leido suprasti, kad turbūt teks operuotis, bet prieš tiksliai paskelbiant nuosprendį, liepė atsigulti echoskopui. Toliau jau nebepasakosiu, kas tam kabinete dėjosi, kai man ištarė, jog aš laukiuosi… Galvojau, kad iš manęs tyčiojasi, pradėjau verkt (maniau, jog su žiauresne gydytoja dar nebuvau susidūrusi… juk negaliu aš tų vaikų turėt..) O pasirodo, jog tikrai… Aš laukiuosi ir negaliu atsistebėti… Mano vyras, tėvai buvo šokiruoti. Kaip gydytojai galėjo sakyti, jog negaliu turėti vaikų, jei pasirodė, jog galiu? Tada pradėjau gilintis į savo istoriją ir ieškoti “kabliukų”. Kaip taip įmanoma, kaip taip gali būti? Juk XXI amžius, medicina daug pažengusi, tiek gydytojų mane prižiūrėjo… Pasirodo, jog tereikėjo, kad mano kūnas ,,išsivalytų” nuo KT, pailsėtų nuo streso ir nors ir nebuvo man beveik 4 mėnesius mano mėnesinių, tačiau aš pastojau. Ne visada gydytojai teisūs ir labai dažnai jie per stipriai pesimistiškai nuteikia pacientus. Penkiolikmetei merginai, kad ji niekada neturės vaikų ir visada bus baisi galėjo pasakyti tik beširdžiai specialistai (jei galima juos vadinti specialistais). Stiprybės Jums, mielosios moterys ir klausykit savo širdies balso…♡

    reply
    • Avatar

      Sigutė

      O dieve, atrodo, kad aš parašiau šitą tekstą ir pamiršau apie jo egzistavimą, man buvo super panašiai, tik man apie sindromą pasakė 19, vartojau kt, paskui nusprendžiau savęs nebenuodyti ir nutraukiau vasario mėnesį, būdama 21 birželį sužinojau, kad laukiuosi irgi nepatikėjau, buvau šoke. Vyrui irgi pasakojau, kad vaikų neturėsim. Pasirodo, įmanoma jų turėti turi pks. Dabar jaučiuos iš dalies apgavusi savo vyrą, bet esam laimingi, kad turim nuostabų sūnų 😊

      reply
  • Avatar

    Laura

    Hmm, šiuo metu dar nėra tiksliai nustatyta, ar šią ligą ir aš sergu, bet labai daug požymių ją atitinka: hormoninis disbalansas, visur augantys plaukai (tik ne ant galvos, čia jie slenka), dažnos nuotaikų kaitos, nereguliarios mėnesinės, sunkiai krentantis svoris.
    Bijau, kad ateityje negalėsiu turėti vaikų, arba vieną rytą atsikelsiu kaip gorila. Ir pikta, ir tokia plaukuota. 😀
    Labai norėjau atrasti skaitydama tą laimės receptą, kaip susigyventi ir susitvarkyti su požymiais. Bet nelabai kas naudingo buvo paminėta. Tik cukrus. Ar tikrai užtenka tik tiek? Jo atsisakius dingstų nuotaikų kaitos? Labai įdomu būtų sužinoti, ką dar atrado ir kuo vadovaujasi tekste minima moteris

    reply
  • Avatar

    Laura

    Man dar gydytojai tiksliai nepatvirtino sios ligos, bet numanoma ji. Labai daug pozymiu atitinka: plaukuotumas, nuotaiku kaitos, nereguliarios menesines, ant galvos plaukai slenka.
    Man labai idomu ka dar atrado tekste minima moteris? Negi atsisakius cukraus, yra didele tikimybe, kad man viskas pageretu? Juk plaukai ant viso kuno nenustks augti, jeigu as nevalgysou TO sokoladuko… 😀 Man labai idomu, kaip kasdien moterys kovoja su tais visais pozymiais. Ypac plaukais ir nuotaikų kaitom. Nes vieną akimirką viskas ok, o tada galiu tapti pikta godzila. Nes ir plaukuota labai. 😀

    reply
  • Avatar

    Greta

    Diagnozę “policistinių kiaušidžių sindromas” išgirdau 16 metų. Tik prasidėjus brendimui, mane užklupo žiauri migrena, trukusi keletą metų. Vizitų pas gydytojus ar atliktų tyrimų negalėčiau suskaičiuoti, tačiau visų jų rezultatas buvo vienas – migrenos priežastis neaiški. Prasidėjus mėnesinės situacija tapo nebe kontroliuojama. Svoris augo, regis, net vandenį geriant, nuotaikų kaita, nuolatinis nuovargis buvo kasdieniai palydovai. Nors pačios mėnesinės apsireikšdavo retai ir netikėtai, tačiau užsibūdavo ilgam. 16 metų mano mėnesinės trukdavo nemažiau dviejų savaičių, kurias tekdavo praleisti lovoje. Vaizdelis priminė egzorcizmą – skausmas buvo nepakeliamas. Apsilankius pas ginekologę, išgirdau tą lemtingą PKS ir komentarą, jog nesijaudinčiau, negalėsiu turėti vaikų, veikiausiai būsiu stambesnė, tačiau gersiu kontraceptikus ir galėsiu gyventi toliau. Emociškai jaučiausi sugniuždyta, po metų prireikė ir antidepresantų. Jaučiausi tarsi visas mano moteriškumas buvo atimtas per vieną akimirką.
    Vartojau kontraceptines tabletes ir mano mėnesinės susitvarkė – nebereikėjo sauskelnių – pakako ir paketo, galėjau vaikščioti. Jaučiausi laimingesnė. Dėja, bėgant metams pradėjau jausti kontraceptkų šalutinį poveikį, kadangi mėnesinės buvo normalios, nusprendžiau jų nebevartoti. Pradėjau keisti mitybą ir svarbiausia požiūrį į savo Emocinę Sveikatą. Tada ir įvyko stebuklas! Pradėjau megzti draugystę su pačia savimi. Iš naujo susipažinau su savo kūnu ir leidausi į nuostabų nuotykį po savo minčių klodus. Išmokau vertinti ir išjausti savo emocijas, nebeteisti savęs ir nieko nekaltinti. Šiandien aš nebeblaškoma savigraužos ir gėdos jausmų, esu tiesiog aš savo kūno ir minčių harmonijoje.
    P.S. Įvykus psichologinėms permainoms tai pasijautė ir fiziškai: svorį kontroliuoju, mėnesinės tapo visai normalios (atradus taurelę jaučiuosi, tarsi, įprastą dieną), su migrena taip pat atsisveikinau!
    Linkiu ir jums užmegzti draugystę su savimi, nes turint tokią COOL draugutę nebebaisus nei PKS nei koks kitas sindromas.
    HUGS and KISSES!

    reply
    • Beata Tiškevič

      Greta, būtų labai smagu, jeigu pasidalintumėte su mumis savo atradimais ir keliu į draugystę su savimi. Jeigu jausite įkvėpimą, parašykite į man@nebegeda.lt

      reply
  • Avatar

    S.

    Prieš metus echoskopija parodė cistas kiaušidėje, tačiau hormonai buvo normoje. Geriu tabletes, greitu metu eisiu vėl tikrintis, gydytoja sakė kad gali ir susitvarkyti viskas, tad iki šio straipsnio net neturėjau jokių blogų minčių ir negalvojau kad čia tokia rimta liga. Aišku galbūt tiesiog man gan lengvai šis sindromas pasireiškia, bet po straipsnio kaip tik pradėjau nerimaut 😀

    reply
  • Avatar

    Klausimas

    Gal bus interviu ir apie endometriozę?🙄

    reply
  • Avatar

    Kristina

    Laura, pabandykit nueiti tiek pas ginekologą, tiek pas endokrinologą. Turiu ir aš PKS gydžiausi su kontraceptikais, tačiau rezultatai nuvylė, teko pereiti eilę daktarų kol man išrašė Metformin. Taip, kad kiekvienai moteriai skirtingu keliu galima išsigydyti, tik reikia laiko ir pozityvo neprarasti 🙂

    reply
  • Avatar

    Justina

    Aš irgi norėčiau interviu apie endometrioze, kaip tvarkomasi kasdien 🙂 ypač turint 4 stadiją.

    reply
  • Avatar

    Karolina

    Sveikos merginos, norejau paklausti jusu, o jei man irgi nustate pks ir liepe gert ne Kt, o tiesiog tokius geriamus miltelius panasius i folio rugsty ( nes planuose noriu pastoti) ar tai normalu? Ar geriau Kt? Dekui 🙂

    reply
    • Avatar

      J.

      Na, man iki galo nenustatyta PKS. Prieš porą metų uvo nustatyta kito gyd., tačiau dabartinė gyd. nepatvirtino pagal dabar esamus požymius. Buvo ir man dabar paskyrusi šį papildą… Rezultatai moksliniuose straipsniuose aprašomi labai geri, tačiau asmeniškai man, visiškai nepadėjo. Po 3 men. Vis tiek perėjau prie KT. 😊 susitvarkė bėdos iškart. Žinoma, kiekvienas atvejis individualus ir tik pati su savo gydytoja galite atrasti, kas padeda geriausiai. 😊

      reply
  • Avatar

    Viktorija

    Jei ne šis straipsnis, net nebūčiau pagalvojus apie tai, kad galbūt man šis sindromas. O ir nežinau ar tirsiuosi dėl to, plaukuotumas irgi padidėjo gal nuo paauglystės, labai kompleksavau, sulaukdavau daug patyčių, svajojau apie plaukų šalinimus lazeriu (dabar jau nebežinau ar to norėčiau, nes pripratau ir niekas į tai nebereaguoja.) Svoris augo ir augo, bet aš turiu dvi dukrytes, ir man buvo labai keista, kai po antro gimdymo mane apžiūrejus kita daktare pasakė džiaukitės, kad jūs turit vaiką, sakau na aš jau du turiu, tai sako džiaukitės, nes su jūsų tokiais hormonais reta kuri gali pastot. Aš niekada nepagalvojau apie tai, dėl plaukuotumo supratau, kad kažkas negerai, bet poto su tuo susitaikiau, dėl svorio ir padribusio pilvo visada kaltinau tyngu gyvenimo būda, belekokia mityba, bandeles ir visa kitą. Taip visada esu labai emocionali, nemoku valdyt emocijų, dažnai nesusivaldau, dėl to jaučiuosi blogiausiai. Buvau ir pas psichologą, nepadėjo. Laikiausi mitybos, numečiau 5kg, labai greit pritrūko valios, o dabar po daugiau nei pusės metų, tų kg yra daugiau net nei buvo prieš bandant mest. Dirbu su savimi, pastebėjau, kad man padeda (ypač dėl emocinio stabilumo) kuo daugiau veiklos. Kadangi turiu dvi mažas dukrytes, tikrai yra ką veikti. Ir jeigu tik pasidarau sau tingesne dieną būtinai išlenda nuotaikų kaitos ir nevaldymas savęs. Džiaugiuosi sužinojus, kad tai yra tiesiog sindromas. Ir tuo, kad aš ne viena.

    reply
  • Avatar

    Dalia

    Diagnozę išgirdau gal 16, pasakė, kad gali būt sunku pastot, bet papasakojo sėkmingą pavyzdį, todėl visada tikėjau, kad viskas bus gerai, gal tik ne taip paprastai. Tuomet gėriau gal metus ar daugiau kažkokius žolinius ar homeopatinius vaistus ciklui reguliuot, bet ciklui įtakos visgi neturėjo ir baigiau su vaistais.
    Kontraceptikų niekad nevartojau, sakiau, kad vartosiu nebent nebus kitos iseities. O kaip vėliau išgirdau, jų teigiamas poveikos PKS labai abejotinas, tad tik pasitvirtinau sau, kad to nedarysiu. Turėjau kiaušidžių driliaciją, kadangi važiavau operuotis dideles cistos, kuri nuo vaistų nebuvo dar sumažėjus, bet jau operacijos metu jos nebebuvo… Po driliacijos pirmą kartą metus laiko turėjau reguliarų ciklą 🙂 Po operacijos gydytojas sakė atvažiuot, kai galvosiu apie nėstumą. Nebeprireikė, nes praėjus metams po operacijos ir pradėjus vėl išsibalansuot ciklui netyčia užtaikiau ant ovuliacijos ir pastojau 🙂 Tai plaukuotumas ir visa kita prieš šeimos džiaugsmą nublanksta (tiesa ciklas susireguliavo po gimdymo, bet plaukuotumas dar padidėjo…), nors kartais vistiek išlenda diiidelis nepasitenkinimas savo išvaizda, bet turėjau jau daug metų pratintis prie to ir mokytis mylėt save kokia esu 🙂

    Norisi padrasint merginas, kad ne viskas blogai, mylėkime save ir nesusikurkime galvoje daugiau problemų negu jų yra iš tiesų 🙂

    reply
  • Avatar

    Inga

    Apie endometriozę būtų ir man įdomu paskaityti.

    reply
  • Avatar

    AG

    Prieš porą metų ginekologė nustatė šį sindromą, tačiau nei vienas požymis iš šiame straipsnyje parašytų nepasireiškė, tik tiek kad mėnesinės buvo nereguliarios ir echoskopu nustatė kelias cistas kiaušidėse. Kadangi tuo metu kontraceptikų nenorėjau vartoti išrašė duphaston vaistų, kurie iššauktų mėnesines ir sureaguliuotų ciklą. Po to viskas buvo tvarkoje, mėnesinės +- susitvarkė. Gydytoja įspėjo, kad ateityje gali būti sunkiau susilaukti vaikų, bet nuramino, kad šis sindromas nėra kažkas tai labai baisaus. Perskaičiusi straipsnį pagalvojau, gal per atlaidžiai žiūriu į šią situaciją ir reikėtų susirūpinti… 😀 Tikrai negaliu palyginti savo patirties su kitomis merginomis, nes suprantu, kad kitos PKS pereina daug sunkiau, bet tik noriu palinkėti stiprybės ir pozityvumo!

    reply
    • Avatar

      Diana

      Man tas pats, simptomų labai mažai iš čia išvardintų, šiaip rado cistas, sako gerk kontraceptikus, kai norėsi vaikų – nebegerk, viskas 😀 dabar geriu ir viskas lyg tvarkoje, tai irgi iki straipsnio labai nesusimąstydavau kad čia tokia nemaloni liga ir kad viskas gali būti taip blogai.

      reply
  • Avatar

    Ernesta

    2018 lapkritį ir aš išgirdau PKS diagnozę. Daktarės negąsdino, tiesiog pasakė, kad bus sumažėjusi galimybė turėti vaikų, esu linkusi į aknę, auginti svorį, būti labiau plaukuota. Išrašė KT, kurias iki šiol geriu. Kol nepamačiau šio straipsnio, net nepagalvojau, kad tai taip rimta. Simtomų stiprių nejaučiu: tik labai retos mėnesinės, riebūs plaukai ir sunkiau numesti svorį, echoskopas parodė ir daug cistų. Su vyru planuojame turėti vaikų pasibaigę mokslus, o dabar matau, kad galiu būti ir nevaisinga.

    reply
  • Avatar

    Saulutė

    Noriu pasidalinti savo patirtimi, kaip pačiai tenka gyventi su šiuo sindromu jau daugelį metų ir taip palinkėti nepulti į paniką, jei visgi sužinojot šią diagnozę. Turiu jį nuo mažiausiu dienų, paauglystėje gyvenimo kokybė buvo nesubalansuota, tad teko susidurti su greitai augančiu svoriu, nerimo sutrikimais, plaukų slinkimu, na, visais simptomais, kurie čia buvo įvardinti ir dar daugiau. Skaudžiausia ir sunkiausia susidurti buvo su staiga apimančiu tiek fiziniu tiek emociniu nestabilumu, kai dienomis ar net savaitėmis užeina stiprus silpnumas, neretai drebulys ar pradedi jausti liūdesį be aiškios priežasties. Tačiau, tokie simptomai būdingi ir daugeliui kitų ligų, susijusių su psichologinėmis problemomis, tad šių dalykų nereikia maišyti ir iškart prisiskirti šio sindromo sau. Kol ginekologas jums jo neįvardijo, nepatariu apie tai ir galvoti. Tačiau, visoms noriu duoti paprasčiausius gerai žinomus patarimus, kurie padės esant daugeliui psichologinių, tiek su hormonais susijusių, tiek dėl šio sindromo iškylančių problemų. Mylėkit save, skirkit kiekvieną dieną nors 10-30 minučių sportui, jogai, prasitampymui, miegokit būtinai 7-8 valandas, nedirbkit naktimis, nes tuomet ypač lengva savo hormonus išbalansuoti, po truputį mažinkit saldumynų suvartojimą, kol galiausiai jų išvis pavyks atsisakyti ir didžiausia pagunda liks tik vaisiai, na ir valgykit daug daržovių, vaisių, pilno grūdo maisto ir žinoma saikingai mėsos. Daug vaikščiokit ir socializuokites, tuomet turėsit ir daug laimės ir ligos jūsų nepuls, kalbėkites su draugėm, kaip jūs jaučiates, domėkites kaip jos jaučiasi ir padėkite viena kitai, padėkit kitiems. Grįžtant prie straipsnio esmės noriu pabrėžti būtent apie mitybos dalį, tai yra cukrų. Man pačiai po truputį mažinant cukraus suvartojimą svoris susireguliavo (nukrito 10 kg), plaukai pradėjo nebeslinkti, tapo žymiai lengviau dirbti ir išlikti susikaupusiai, oda pagražėjo: viskas įvyko per metus, todėl reikia tik kantrybės. Šio sindromo vienas iš simptomų nereguliarios mėnesinės, man asmeniškai jos labai retos, ilgi PMS, per kuriuos vis dar tenka kovoti su silpnumu, nerimu, pilvo, galvos, nugaros, kojų skausmais. Tačiau, žinant, kad neišvengsi šių dalykų nereikia pulti į paniką, nes viskas tik dar labiau sustiprės. Jei jūs save vis įtikinėsite, jog galit savo emocijas valdyti, net tuomet, kai jūsų psichologinės ligos ar hormonai už jas atsakingi, po kurio laiko tapsit žymiai sipresnės. Bandykit suprasti savo nuotaikų kaitą, suprasti priežastis, analizuokit savo nuotaikas ir neleiskit vyrauti toms, kurių nemėgstate. Jei taip dirbsite su savimi vėliau galėsit jas kontroliuoti visose situacijose, numojant ir pyktį ir liūdesį į šalį, kai jų nereikia. Svarbiausia tikėti savimi, mylėti save ir rūpintis savo ramybe ir laime. Fizinius skausmus padės ištverti masažas, prasitampymas, šilta vonia ir kokia nors veikla, kuri padės nesigilinti į šiuos skausmus. Na, o nerimas – negerkit kavos tomis dienomis, rekomenduoju daug daržovių, pasivaikščiokit ir įsijunkit muzikos, giliai kvėpuokite (tikrai, skirkit daug laiko lėtam giliam kvėpavimui, pamatysit kiek ramybės įneš) ir galvokit tik apie gerus dalykus, būkit su artimais žmonėmis, leiskit sau atsipalaiduoti ir negalvoti apie darbus. Kai užpuola valgymo priepuoliai, patariu vėlgi nebėgti saldumynų, nes ojoj kaip bus blogiau nuo jų, o valgyt daaaaug vaisių (tik ne džiovintų). Na, bet šie dalykai pasireiškia mums visoms moterims, bent jau toms kurias kamuoja PMS, todėl pukiai suprantame, kad tik mes pačios esame atsakingos už tai, kaip jaučiames ir kaip elgiames ir tik mes galime tai pakeisti. Tuomet išmoksim ir kitaip vertinti aplinką, kurioje esame ir kitaip priimti visus nemalonumus. Aš asmeniškai apsieinu be KT, stengiuos mąstyti pozityviai ir ugdyti savyje pakantumą, puikiai sekasi jau daugelį metų, dėl to, tikiu, kad visos tai galime. Toms, kurioms PKS dėl vaisingumo irgi nereikia pergyventi, rūkymas ir nutukimas skaudus dalykas kalbant apie vaisingumą, tad geriau šių dviejų faktorių vengti gyvenime. Tikėkit, kad viskas bus gerai, jei nepavyksta pastoti, dėkite daug vilčių, ieškokit sprendimų, gyvenam nuostabiame laike, kuriame daug galimybių, o laiko mažai, dėl to svarbiausia pamilti save su visai pliusais ir minusais.

    reply
  • Avatar

    Ernesta

    Labai daug geros informacijos apie PKS, endometriozę, mėnesines ir hormonus – https://www.larabriden.com/

    reply
  • Avatar

    Diana

    Šis sindromas yra genetinis ir pasireiškia kiekvienai skirtingai (net sesėm) – tad aplinka, mityba ir tt turi labai didelę reikšmę. Labai paplitusi būklė (tai ne liga, tai būklė, kuri gali tapti liga) viduržemio jūros regione – na ir kas?! Gyvena, gimdo… sunku toms, kurios save supranta per visuomenės peršama moteriškumo prizmę: oda švelni, kūda, vaikais apsikrovus ir gėrio bei pozityvumo įsikūnijimas. Bet žmoniu gi visokiu būna… Turiu šia būklę – sužinojau kai jau laukiausi: ginekologė darė echo dėl vaiko ir sako OMG kokios kiaušidės! Ir pradėjo klausinėt vardindama požymius ir daug turiu (išskyrus antsvorį). Tada pasakė, kad po gimdymo jei užknis nereguliarios menzės, plaukai ir spuogai – parašys ar tai progesterono ar tai kontraceptiku, o gal po gimdymo viskas bus ok savaime. Po gimdymo 7 metus nereikėjo jokiu vaistu, bet paskui turėjau dideliu emociniu sukrėtimu ir vėl tu cistu atsirado… tai dabar geriu papildomu hormonu, nepaisant to požymiai tai paaštrėja tai sumažėja. Na ir kas? Kai išberia ar plaukai greičiau auga – vyras bučiuodamas sako – atiduok testosterona, man jo labiau reikia. 😀 Pasijuokiam ir po kiek laiko ateina geresnis momentas. Labiausiai požymius įtakoja stresas ir vidinė savijauta, o vidinė savijauta yra jau mano atsakomybės sfera, tai pablogėjusi hormoninė pusiausvyra man parodo, kad apleidau savo vidinį pasaulį… beja, susirgau ir pirmo tipo diabetu, rašo kad susijusios šios ligos… Tad mityba irgi dabar sureguliuota iki tobulumo, bet man tai lytiniu hormonu neįtakoja. Dar skydliaukė irgi tai pačiai hormoninei ašiai priklauso, džiaugiuosi kiekviena diena, kol ji veikia gerai 😉 Laikykitės visos! Ar plaukuotos, ar nuplikę, ar spuoguotos, ar riebaluotos, ar storokos – mes moterys, nes turim XX chromosoma 😉

    reply
  • Avatar

    Milda

    O jetus kaip gera zinoti, kad as ne viena tokia. Menesiniu neturejau visai, arba turejau viena karta i metus. Max – 3 dienos. Del to visai nesiskundziu. Buvo hormonu disbalansas, plaukuotumo problema, slinkimo plauku problema, nuotaiku kaita. Atsibodo visi gydymai, visos tabletes, viskas. Tiesiog nebegalejau daugiau apie tai girdeti ir palikau likimo valiai. Pradejau reguliuoti ka valgau, kaip mankstinuosi ir tiesiog gyventi. Rezultatas – dukrai 8 metai, plauku ant galvos turiu, menesines turiu, kojas nusiskutu (kai noriu). O kiek streso ir sureiksminimo ir susireiksminimo buvo….fantastika.

    reply
    • Avatar

      Eva

      Sveiki Milda,

      Pas mane ta pati Problema, butu labai idomu suzinoti kaip derinote mityba ir kitas primones kad sureguliavote cikla.

      Dekoju ,
      Eva

      reply

Komentuok