Krepšelyje nėra produktų.
Pylimo g. 5-4, LT-01117 Vilnius
Kaip aš pamilau savo nuogą odą
Nuotraukos autorius: Saulius Baradinskas
Maždaug kartą per mėnesį savo instagram paskyroje ką nors lepteliu apie makiažą ir tada praleidžiu kelias valandas ginčydamasi su paauglėmis apie makiažo svarbą. Jos sako: „Makiažas yra saviraiška ir kūryba“. Aš galvoju: „Ar tikrai?“
Teoriškai taip tikrai galėtų būti. Be to, yra labai daug nuostabių ir kūrybiškų instagramerių, grimo meistrų, kurie sugeba sukurti labai įdomius makiažus. Pavyzdžiui, jos darbai man labai patinka. Bet… ar paakių maskavimas, lūpų putlinimas, skruostikaulių išryškinimas yra kūryba? Galbūt.
Šį tekstą rašau ne tam, kad negrįžtamai nugalėčiau tas paaugles, o tam, kad pasiaiškinčiau priežastis: kodėl mes dažomės? Ar tai yra mūsų laisvas pasirinkimas, ar veikiau neįgarsinta socialinė norma, kuri mus pasiekia per skirtingus kanalus ir suformuoja elgesį? Ar makiažas nenukreipia mūsų dėmesio nuo odos, kurią reikia ne maskuoti, o pasirūpinti ir pamaitinti? Aprašysiu savo asmeninę patirtį ir pastebėjimus.
Mamos lūpdažių stalčius. Vaikystė
Vaikystėje, būdama 5-6 metų, labiausiai domėjausi mamos lūpdažių ir kitos kosmetikos stalčiumi. Ji turėjo didelę nagų lakų kolekciją, visokiausių šepetėlių, lūpų pieštukų. Man visi šie daikčiukai atrodė labai įdomūs. Lygiai kaip ir tėčio įrankių dėžė, bet ji būdavo tamsiam sandėliuke, užkelta ant aukštos lentynos ir su ja žaisti man niekas neleido – galėjau susižeisti. Tai liko mamos lūpdažiai ir pieštukai, kuriuos mielai išbandydavau ant rankų, popieriaus, grindų ar veido. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su kosmetikos priemonėmis.
Knygos, žurnalai. Ankstyva paauglystė
Aš buvau didelė žurnalų ir knygų gerbėja. Kadangi dauguma žurnalų, skirtų paūgėjusiems vaikams, yra skirstomi pagal lytis, tai aš nuolat skaičiau mergaitėms skirtus žurnalus. VISUS. Nors labiausiai norėjau „Flinto“, bet tėvai sakė, kad jis yra skirtas berniukams, o dar ir brangus. Mergaitės gi turi žaisti su mergaitėms skirtais žaislais, skaityti mergaičių žurnalus ir bendrauti su mergaitėmis, kitaip užaugusios jos nežinos, kaip čia elgtis. Mane elgesio mokė žurnalai. Pamenu, kad jų viršeliuose matydavau mano amžiaus mergaites padažytomis lūpomis ar akių vokais. Kartais prie žurnalo būdavo priedas – lūpų blizgis, pudra ar nagų lakas. Godžiai rydavau patarimus apie šukuosenų tendencijas, apie tai, koks akių makiažas tinka žaliaakėms ar koks stilius tiktų kriaušės formos figūrai. (Iš iliustracijų matome, kad situacija ir šiais laikais nepakitusi) Man buvo dvylika.
Tuomet dar gavau dovanų knygą „Būk graži“ su daug makiažo patarimų – ten sužinojau, kaip padidinti ar susiaurinti akis ir panašių dalykų. Pasiėmiau mamos stalčiaus lobyną, griebiau veidrodėlį ir kibau į darbą. Tiesa, tuo metu dar nežinojau, ką su savo akimis daryti: ar jas didinti, ar siaurinti. Juk šiuos dalykus imi išmanyti tuomet, kai tau kažkas pasako, ką tu turėtum daryti. Vaikai nesuvokia savęs su trūkumais, jie suvokia save kaip savaime suprantamus gyvenimo dalyvius. Tik vėliau jie būna informuojami apie tai, ką reikia slėpti, mažinti, didinti ar atidengti.
Kitos mergaitės. Rimta paauglystė
Kai man buvo keturiolika, su klasiokais pradėjome rinktis į plotus. Šiaip manęs į tuos plotus niekas nebūtų kvietęs, jeigu ne kietosios klasiokės. Jos mane užtarė prieš bernus ir aš buvau pakviesta. O tos kietosios klasiokės jau dažėsi labai rimtai – dengė veidus skystom pudrom, pešiojo antakius, dažė vokus, stipriai blakstienų tušu tepė blakstienas, naudojosi skaistalais, lūpdažiais. Jų kosmetinės atrodė kaip didžiulės lobių skrynios. Dar jos tepdavosi želė ar kitom plaukų priemonėm plaukus. Aš turėjau tik vieną pudrą, kurią laimėjau vieno žurnalo organizuotame konkurse. Tai ėmiau teptis ja, nors ji buvo keliais atspalviais tamsesnė už mano veido odą, bet tuo metu jaučiau, kad eiti į mokyklą „pliku veidu“ yra kažkaip nepadoru. Nors tuo metu su mano veido oda viskas dar buvo gerai. Bet tas makiažas ir pudra buvo ženklas, kad tu jau aštuntokė, nebe vaikas.
Prieš plotus kartu su klasiokėm susirinkdavome vienos jų namuose ir mane kas nors padažydavo, nes pati to daryti nemokėjau, o ir neturėjau tokių kietų priemonių – savo reikmėm naudojausi tom pačiom iš mamos stalčiaus.
Vėlyva paauglystė. Makiažas – „mano pačios pasirinkimas“
Na, ir vėlesnėse klasėse, taip pat jau būdama studentė, aš dažiausi kasdien. Tai jau tapo „mano pačios pasirinkimu“. Nebeskaičiau žurnalų, man nebedarė įtakos klasiokės. Įsibėgėjus paauglystei, pradėjau turėti odos problemų. Mano nosis buvo raudonesnė už visą veidą, tad iš pradžių maskavau tik ją. Vėliau, atsiradus aknei, pradėjau maskuoti visą veidą. Pastebėjau, kad šlapia pudra neišsilaiko per visas pamokas, tad ėmiau dangstyti veidą ir sausa. Mano veidas tapo labai riebus, imdavo blizgėt. Tai bene po kiekvienos pamokos užsukdavau į tualetą užtapšnoti viską sausa pudra. Atsirado ir blakstienų tušas, juodos pravodkės, lūpdažis.
Atsirado ir didelė gėda būti be makiažo. Anksčiau negalėjau suprasti žurnaluose publikuojamų įžymybių nuotraukų, kur jie nepasidažę (dažniausiai tai – jos, nepasidažiusios).
Pavyzdžiui, žiūrėkite čia. Jie rašo: be makiažo ji atrodo visai kitaip! Ji išdrįsta rodyti savo „nuogą“ veidą su žilom plaukų šaknim. Kai nuolat pabrėžinėjam kiekvieną moters žingsnį be makiažo kaip akiplėšišką įvykį (arba atvirkščiai: didžiulės drąsos įrodymą), manau, kad dar labiau didinam tą makiažo svarbą ir baimę jį palikt namie.
Aš bijojau, kad mane be makiažo pamatys net draugės! Pamatys mano rausti linkusią odą, aknę, dar ką nors. Man užteko vos kelių komentarų, kad užsidengčiau pudra suvisam. Nakvoti pas mane likusi draugė, kai valiausi makiažą, pasakė: „O, kaip tu keistai atrodai…“ ir tėtis, pamatęs aknės spuogus, kartą leptelėjo: „Bet tu atrodai kaip narkomanė“. Poliklinikos dermatologų skirti rūgštiniai skysčiai aknei gydyti dar labiau jautrino odą. Tai aš ją dengiau.
Nevažiavau į festivalius. Per bendrus kursiokų tūsus ryte atsikeldavau anksčiau visų, nulėkdavau į vonią ir užtepdavau naują pudros sluoksnį. Per bendrus susibūrimus miegodavau, aišku, su pudra! Vaikinui pasirodydavau be pudros praėjus kokiem metam nuo draugystės pradžios.
Išdrįsimai
Žmogui, kuris yra toks priklausomas nuo makiažo, išdrįsti pasirodyti be jo yra didžiulis įvykis. Dėl to bent menkiausias leptelėjimas gali kainuoti papildomus kibirus pudros. Taip buvo ir man. Vieną kartą išdrįsau į paskaitas nuvažiuot pliku veidu. Pirmas sutiktas kursiokas paklausė: „Kas tau? Sergi?“ Tuoj pat pasukau į tualetą ir užsimaskavau save.
Televizija
Baigusi akademiją pradėjau dirbti televizijoje – tapau pramoginių televizijos laidų vedėja. Prieš kiekvieną laidos filmavimą mane grimuodavo ir šukuodavo apie 2 val. Mano scenos partnerį, su kuriuo turėjome tas pačias funkcijas ir užduotis – 5 min. Pasibaigus šiai grožio „egzekucijai“, eidama koridoriumi iki didžiosios scenos, girdėdavau „wow“, „kaip gerai atrodot“, „kokia graži“ ir matydavau žmonių šypsenas. Nors ilgas marksojimas grimo kėdėje man buvo nuobodžiau už viską, bet ten išgaunamą veidą pamilau labiau už savo tikrąjį.
Taip taip, čia tikrai aš. Ir man čia 24. Klubas.lt M.Jurkutės nuotr.
Po ilgų filmavimų, važiuodama namo taksi, nuo akių lupdavau blakstienas, į ranką nusivalydavau lūpdažį, išsileisdavau plaukus. Namuose kruopščiai išvalydavau odą, bet nuo to didelio grimo sluoksnio ji būdavo sudirgusi. Kitą dieną atrodydavau taip, lyg vakar būčiau išplempusi penkiolika butelių vyno ir verkusi visą naktį. Tam, kad išeičiau iš namų, man vėl reikėjo pudros.
Pudros reikėjo dar ir dėl to, kad žmonės ekrane mane visąlaik matė nuostabiai gražią. O kas ta kūtvėla, kurią matau einančią gatve sudiržusiu veidu? Ir vėl aš pradėjau gėdytis savo tikrojo, paprasto veido.
Kai eidavau į renginius, būtinai mokėdavau makiažo specialistei, kad ji man padarytų tobulą profesionalų makiažą, nes pati pasidažyti taip gerai nemokėjau.
Ilgainiui mane visa tai ėmė užknisti. Mano tikrajam veidui skaudėjo nuo visų tų sluoksnių, jis svajojo tiesiog pakvėpuoti. Mano oda sausėjo, pleiskanojo, nuo dažnų plaukų vėlimų, purškimų laku, dažymų, jie ėmė slinkti. Tos dvi valandos grimo kėdėje tapo nebeįmanomos. Aš nesupratau, kas gauna tuos man koridoriuje skiriamus komplimentus? Grimo meistrė? Stilistė? Mano dirbtiniai plaukai? Mano naujas veidas? Ar tokia, kokia buvau iš tikrųjų, būčiau pakraupinusi žiūrovus? Jie būtų atšokę nuo ekranų?
Pradėjau derėtis su grimerėmis: „Neklijuokite blakstienų“, „mažiau pudros“, „nereikia didelių pravodkių“. Nusikirpau trumpai plaukus.
Luko Balandžio, 15 min nuotr.
O po kažkiek laiko baigėsi ir mano televizinė karjera, nuo ko tapo ir man, ir daugeliui kitų žmonių ramiau, tad, išskyrus teatro spektaklius (ten šie dalykai kur kas laisvesni), radijo laidas, kurios buvo filmuojamos, man nebebuvo prievolės dažytis.
Priklausomybė nuo makiažo
2018 metais kelis mėnesius gyvenau nenaudodama makiažo. Porą kartų pasidažiau lūpas, nes atrodžiau sau baisiai ir keliskart pabaksnojau veidą sausa pudra, nes jis buvo raudonas.
Ką aš atradau? Kad mesti makiažą man sunkiau, nei mesti rūkyti. Tai yra tokia gili priklausomybė, kuri nėra vien tik apie saviraišką. Tai yra apie mano pasitikėjimą savimi, apie tai, kaip tądien jausiuos, kaip bendrausiu su kitais žmonėmis.
Puikiai suprantu, kad mano būsenos yra viso labo plačiai išvystytos reklamos industrijos pasekmės – iš žurnalų, reklaminių stendų, televizijos ekranų man besišypsančios moterys turi lygią veido odą, jų nosys nerausta nuo šalčio ir vėjo, jos neturi aknės, jų oda nepleiskanoja ir jų veido porų nesimato. O gal jos visa tai turi? Ne, baikit, nemanau.
Be makiažo aš tikrai neatrodau kaip moterys reklamose, vitrinose ar televizoriuje. Ir tai mane veikia. Nežinau, ar vyrai taip pat jaudinasi dėl tamsių paakių ar riebios odos? Ar jiems jų lūpos be lūpdažio atrodo blankios, netekusios gyvybės? Ar jiems irgi norisi skaistalais paryškinti skruostikaulius, kad veidas nebūtų apskritas?
Nebegėda skaitytojos nuo 15 iki 35 m. į mano klausimą instagrame, ar jos dažosi ir kodėl tai daro, apie 67 proc. jų atsakė „taip“, 14 proc. „ne“ ir 19 proc. atsakė „kartais“. Jų argumentai dėl dažymosi buvo tokie, kad su makiažu jos jaučiasi ryškesnės, įdomesnės, drąsesnės. Be makiažo jos sau atrodo pavargusios. Makiažu yra linkusios slėpti „trūkumus“. Kaip trūkumus įvardijo šviesią blakstienų spalvą, strazdanas, tamsius paakius, spuogelius, aknės paliktus randelius, raudonį. Kai kurios makiažą įvardijo kaip saviraiškos, kūrybos priemonę, teigė, kad taip daug labiau sau patinka. Pateikiu jų atsakymų ištraukas:
Pagalvojau, o kodėl moterys be makiažo atrodo sergančios, pavargusios, o vyrai – ne? Gal vis dėlto tai nėra laisvas pasirinkimas, o didelį spaudimą mūsų veiksmams daranti socialinė norma, kad moteris turėtų bent truputį „pasigražinti“, „susitvarkyti“?
Praleidusi jau daug laiko be makiažo pradėjau į jį reaguoti kaip į visai nebūtiną dalyką. Būtų sunku dabar kiekvieną dieną iš 365, kaip anksčiau, išbūti su pudros sluoksniu arba jausti ant blakstienų tušą. Būtų keista tam skirti pusvalandį, o gal net daugiau savo laiko – kasdien! Taip pat, sutaupiau nemažai pinigų – tol, kol truko mano eksperimentas, nepirkau jokių naujų kosmetikos priemonių. O dabar jas panaudoju tik retkarčiais.
Ar aš sau graži be makiažo? Ne. Nesijausčiau saugiai eidama į šventę „pliku“ veidu. (Nors… kartą nuėjau)
Aš matau daugybę menkiausių savo odos trūkumų, bet ir tai, manau, yra ilgo dėsningo smegenų plovimo, nuo mergaičių žurnalų iki dabartinių reklamų, rezultatas.
Gydytoja dermatovenerologijos rezidentė Agnė Dapšauskaitė kosmetikos įtaką odai komentuoja taip:
„Pirmiausia, reikėtų pasirinkti tinkamą kosmetiką ir netgi prausiklius bei kremus, ypatingai žmonėms su odos problemomis, pvz.: akne arba rožine. Sudėtinės kosmetikos priemonių medžiagos yra vertinamos pagal komedogeniškumą, t.y. medžiagos savybė kimšti folikulus, formuoti komedonus (spuogelius). Komedogeniškumas vertinamas skalėje nuo 0 iki 5 didėjančia tvarka (3, 4, 5 komedogeniškumo priemonių reikėtų vengti). Visą sąrašą galima nesunkiai rasti internete. Pabrėžtina, kad šiame sąraše yra populiarėjančių natūralių produktų, pvz.: sojų aliejus, kokosų ar kakavos sviestas. Taip pat žinoma, kad net vandeniui atsparus tušas turi komedogeninių savybių.
Parinkta tinkama kosmetika tikrai neblogina odos būklės, o gali jai net padėti (daugelyje pudrų ir netgi dieninių kremų yra medžiagų, apsaugančių nuo saulės poveikio, tokių kaip titano dioksidas arba cinko oksidas). Pats cinkas tuo pačiu pasižymi ir žaizdeles gydančiu poveikiu. Kremai nuo šalčio ar vėjo neapsaugo, tačiau padeda palaikyti odos barjerinę-apsauginę funkciją, pamaitina odą mineralais ir kitomis medžiagomis, dėl to oda tampa atsparesnė išoriniams veiksniams.“
Priverstinis makiažas
Žinoma, kartais makiažo naudojimas yra visiškai priverstinis. Čia aprašytos moterų patirtys iš įvairiausių darboviečių, kur jos buvo drausminamos dėl to, kad nenaudojo makiažo darbe, o viena netgi neteko darbo. Ar jums yra tekę su tuo susidurti, kai jums tiesioginėmis ir netiesioginėmis užuominomis buvo signalizuojama „susitvarkyti“?
Dažnai, kai man kažkas norėdavo pritarti dėl mano makiažo priklausomybės eksperimentų, pasakydavo: „o vyrams net negražu tas make up!“ Man nuoširdžiai nerūpi, kas gražu vyrams. Man atrodo, kad mes turime išeiti iš šio savęs matymo per vyrams gražu/negražu prizmę.
Man atrodo, kad mūsų didysis pavojus – ši „atrodymo“ era, kurioje gyvename. Nesijauti graži, drąsi, protinga? Taip atrodyk! Atrodyk turtinga, sėkminga, laiminga, o socialiniai tinklai tai su malonumu suvalgys. Tūkstančiai skrolinančių sielų savo like’u patvirtins tau, kad tuo patikėjo. Bus lengviau ir pačiai tuo patikėti.
Mano atradimai
Mano pačios eksperimentas su makiažo atsisakymu atvedė prie įdomių minčių. Dažnai makiažą naudodavau kaip apgaulės ir savigynos priemonę. Tamsūs paakiai? Pasidažau raudonu lūpdažiu, niekas neklaus, kodėl tokia pavargusi, o man ir nereikės kalbėti apie savo vidinę būseną. Vietoj to jie man pasakys – koks gražus lūpdažis ir pokalbis nukryps apie jo kainą ir kur jį pirkau. Lengvai praslysiu paviršiumi. Kartais, kai pilnai užsimaskuodavau veidą, pasidarydavau šukuoseną, apsirengdavau spalvočiausiais drabužiais, galėdavau jaustis klaikiai šūdinai, bet nuėjusi į vakarėlį taip išsipusčiusi net nemačiau pareigos kalbėti. Visa ši išorinė puošyba apsaugodavo mane kaip skydas.
Bet… aš nelabai noriu bėgti. Jaučiu, kad galiu susidurti su neužmaskuota realybe akis į akį. Ir ji dažnai man tampa kur kas mielesnė už tą spalvotą, nepavargusią, gražią. Jaučiuosi sąžininga su savimi. Esu tiek, kiek esu dabar. Su viskuo. Daug lengviau pastebėti, kaip koks maistas ar elgesys atsispindi mano veide, odoje – nuo ko mane beria, muša raudonom dėmėm. Pastebėjau, kad, kai jaučiuosi įsitempusi, esu ten, kur nenorėčiau būti, mano oda ima jautriai reaguoti, rausta. O kai man ramu, kai galiu kalbėti tai, ką jaučiu, išdrįstu būti savimi, tuomet mano veido oda išlieka rami. Taip pat odos būklė keičiasi per patį menstruacijų ciklą – vienom dienom oda tiesiog švyti, o kitomis dienomis atrodo kaip pilka siena.
Mano vienas draugas nuolatos rengiasi tik juodai. Ir jo drabužiai visiškai paprasti – be raštų, užrašų ar puošybos elementų. Mano akims pasidarė taip nuobodu nuo to monotoniško vaizdo, kad ėmiau net jo vientisame juodame garderobe įžiūrėti atspalvių, skirtingų faktūrų. Jau ir juoda man tapo spalvota, skirtinga, įdomi!
Tokie eksperimentai, kai mes atsisakome savo psichologinių skydų, už kurių buvome įpratę slėptis – išraiškingų drabužių, nusivalę pudrą atidengiam savo aknę, tamsius paakius, nusprendę nebedažyti plaukų atidengiame žilas šaknis – mums padeda atrasti savo esmines baimes. Viena didžiausių – baimė nepatikti, būti atstumtam. Kai bandžiau įtikti žmonėms išvaizda, preziumavau, kas jiems galimai patinka nė nepagalvodama, kad galiu jiems duoti kur kas daugiau. Kai nusivaliau makiažą ir nustojau slėptis už išvaizdos, atradau savo didžiulį nesaugumą, baimes, bet ir didelius bendravimo lobius. Aš galiu juokauti, domėtis žmogumi, pasakyti jam gražių žodžių, atvirai pasidalinti tuo, kaip jaučiuosi, pasiūlyti jam savo pagalbą. Užuot kaip svarbiausią tikslą ryšyje su žmogumi iškėlusi uždavinį jam patikti, palikti įspūdį, pradėjau atsigręžti į patį ryšį – ar jis šiltas, įdomus abiem? Ar mums gera šiame santykyje? Ar turime bendrų temų ar iš ko pasijuokti? Kai ryšys tenkina abu žmones, nebėra taip svarbu, ar padarei savo išvaizda pašnekovui įspūdį ar ne.
O geriausia, ką mes galime padaryti savo odai, tai yra tinkamas ir kasdienis rūpinimasis ja. Kaip ir savo vidumi.
Daugiau meilės savo odai
Per savo projekto gyvavimo laiką sulaukėme daug laiškų iš žmonių, kurie kasdien bando susidraugauti su savo oda, keliančia iššūkių: raustančia, turinčia aknę ar baltmę, neatitinkančia kasdien socialinėje medijoje matomo lygios odos standarto.
Manome, kad savo odą visų pirma reikia priimti tokią, kokia ji yra šiandien ir išmokti ja pasirūpinti. Tai daug labiau gydo ir padeda nei kasdienis maskavimas ir viduje tarpstanti gėda. Šiandien pristatome jums projektą “Daugiau meilės savo odai”, pasitelkę specialistus į pagalbą ir bendradarbiaudami su BENU sveikos odos institutu dalinsimės naudinga informacija ir kviesime jus dalintis savo #nuogaoda ir jos istorijomis jūsų Instagram paskyrose.
Papasakokite, kokių iššūkių jūsų oda jums kelia – ar galite išeiti į gatvę, pasirodyti artimiems žmonėms jos nemaskavę? Jeigu turite aknę, baltmę, rausti linkusią odą ar pan.? Pasidalinkite savo odos nuotrauka ir patirtimi, pridėję grotažymę #nuogaoda savo Instagram paskyroje. Pastebėkite, kaip jūs jaučiatės su savo oda tokia, kokia ji yra – kokios baimės, atradimai, džiaugsmai iškyla? Kas jums padeda ją priimti ir pamilti čia ir dabar?
Kiekvieną savaitę apdovanosime po vieną savo iššūkiais pasidalinusį žmogų projekto partnerio BIODERMA paruošta dovana, kuri, neabejojame, pasitarnaus jums kaip puikus bendražygis meilės savo odai kelyje.
Gabrielė
Labai šaunus straipsnis! Aš taip pat nesidažau, o gyvenime dažiausi tik 1 metus, nes tada buvo sunku, labai savęs nemylėjau ir atrodė, jog makiažas bent kažkiek “sutvarkys” mane. Pripažinusi, jog visgi reikia gilintis į save ir suprasti kodėl taip jaučiuosi, vėl visiškai atsisakiau makiažo ir jaučiuosi kaip niekada graži! 🙂
Skaiste
Flinto bumas buvo megstamiausias mano zurnalas, tada donaldss ir kiti, ir galiausiai naminukas 😀 nu dar jei anksciau tai barbiu zurnalas. Bet manau vien del to, kad “bajeriai” ir ivairus anekdotai tikrai juose buvo geresni, nei mergaiteje ar panasiai 😂
P.s. neisaugau bernu, megstu ir susiruosti i miesta, ir pasidazyti 😀 tik dazaus ne kasdien vien del to, nes baisiai tingiu valyt makiaza vakarais, ir daznai noriu patrint akis, o kadangi retai dazaus, tai pastoviai pamirstu, kad pasidazius, ir su visu tusu nutrinu 😀
Monika
Ooo, super straipsnis! Vaikysteje, mazdaug 12 ar 13 metu laaabai daug dazemes su drauge ir kablus avejom, nors eiti visai nemokejom. Ir dabar taaaip juokinga prisiminus, nuotraukas paziurejus – oranzine galva, kaklas baltas, akys juodos.. Tokia buvo mada, ale jei dazausi,tai jau suaugau. Ir toliau dazydavausi, bet tik blakstienas tusu padazydavau (14-20m.) O galu gale nustojau ir su tusu dazytis. Pavargau. Bet cia tokie dviprasmiai jausmai kyla. Be makiazo – serganti ir negrazi, su makiazu – grazuole, galinti viska, pasitikinti savimi. Ne visada jauciuosi graziai, su #nuogaoda, bet pratinuosi. Tiesiog taip smagu liesti savo veida, akis ir nebijoti issitepti! Tai dabar dazausi palei nuotaika.. Kartais, kai pasidazau, vyras sako, o kam tu dazaisi? Ir nu tikrai sustoji minutelei ir galvoji, o kam??
Monika
Labai ačiū, kad tuom dalinatės 🙂 Itin svarbi tema šiuo metu, o Jūsų pavyzdys gali įkvėpti jaunas merginas. Yra tiek daug priežasčių nenaudoti makiažo. Jūs palietėte labai svarbią-psichologinis nesaugumas, slėpimasis, priklausomybė nuo grožio industrijos peršamų standartų, o, kitais žodžiais tariant, tiesiog verslo interesų. Kartais žiūrėdama į moteris, mintyse bandau nutrinti dažus, kad pamatyčiau jų tikras akis, tikras lūpas – tikras jas. Makiažas dažnai mūsų veido bruožus suniveliuoja, o juk tie tariami trūkumai yra mūsų unikalumai.
Kita priežastis galėtų būti požiūris į savo odą kaip į mylimą kūno vietą, kurią norisi maitinti, puoselėti, puošti kuo natūraliau, nes į akis byrantis ir daugybę cheminių ingridientų turintis akių tušas nėra tai, ko norėtų mūsų akys. Joms nėra malonu ir ant jų klijuojamos blakstienos ar ant nagų plokštelių užliejamas nagų gelis.
Na, ir galiausiai šiandien vis aktualesnis tampa ekologinis/aplinkosauginis aspektas. Kur mūsų kosmetika gaminama, ar ji testuojama su nieko dėtais gyvūnais, kiek plastiko atliekų susidaro naudojant galybę skirtingų buteliukų butelaičių? Įdomus pavyzdys kaip mūsų grožio priemonės siejasi su aplinka galėtų būti Havajuose uždrausti kremai nuo saulės, turintys kenksmingų medžiagų, kurie darė ypatingai neigiamą įtaką koraliniams rifams, kėlė grėsmę ekosistemai. Skaityti reiktų tiek maisto, tiek kosmetikos etiketes ieškant ten natūralumo, o drąsiausioms – pasigaminti priemones pačioms. Šiandien turime lengvą priėmimą prie įvairių ekologiškų aliejų, molių, hidroliatų ir visokio kitokio gamtos duoto turto, o turinčioms probleminę veido odą-puikių specialistų. Kiekviena atraskime sau tinkamiausius būdus, svarbiausia – ne iš baimės ir nesaugumo, o meilės ir priėmimo 🙂
Aš pati kosmetikos kasdien visiškai nenaudoju (o buvo laikas, kai negalėjau eiti į paskaitas nepasidažiusi, nes atrodysiu “mažiau graži”), išskyrus, kai tenka atsidurti priešais kameras ar ypatingoje šventėje. Tomis akimirkomis pagaunu save galvojančią, kad “reikia, gal atrodysiu jau tokia visai laukinukė, išsišokėlė, keistuolė, na bent minimaliai”, bet kuo toliau, tuo labiau kūrybiškai išsireiškiu per rūbų spalvas, išskirtinius aksesuarus, o veidą tiesiog palepinu natūraliu aliejumi ir galvoju apie save kaip turinį, o ne pakuotę 🙂
Rūta
Atrodo tokios artimos tos visos straipsnyje aprašytos baimės ir nepasitikėjimas savimi. Su oda turėjau problemų nuo paauglystės. Turėjau itin stiprią aknę veido srityje, kuri labai stipriai pakirto mano pasitikėjimą savimi. Lankiausi pas dermatologę, tačiau jos paskirtos priemonės reikšmingai odos būklės nepagerino. Išbandžiau turbūt visus prekybos centruose esančius prausiklius, tačiau ir šie norimo rezultato neatnešė, o nuėjus pas kosmetologę, ši atsisakė mane priimti ir jos vienintelis patarimas buvo kreiptis į dermatologą (pas kurį ir taip jau lankiausi). Ir nors tiek mano mama, tiek kiti artimi žmonės ir skaityti gydytojų komentarai internete aiškino, jog tai tik laikinas dalykas ir suamžiumi tai dings, tai nepagerino mano savijautos. Taip pat, iš savo močiutės ne kartą girdėjau, kad ir mano tėtis būdamas paauglys taip pat turėjo spuoguotą odą, tačiau, patikėkit, tai irgi neguodžia, o suteikia tik dar didesnę neviltį, nes signalizuoja apie genetinę prigimtį, kurios, deja, bet nepakeisi.
Už vis blogiausia, jog net ir pradėjusi įsisamoninti, kad tai yra normalus brendimo laikotarpis ir kad ne vien aš susiduriu su šia problema, labiausiai žlugdydavo aplinkinių žvilgsniai ir replikos. Ir nors tai gali skambėti kaip neįtikėtinas dalykas, bet tikrų tikriausiai man būnant 14-16 metų sulaukdavau piktų replikų iš man net nepažįstamų gatvėje sutiktų žmonių dėl mano odos būklės, kur, atrodo, kitiems žmonėms tai neturėtų kelti jokių neigiamų emocijų. Vienas iš tokių kartų buvo, man keliaujant į mokyklą, kai tiesiog stovint autobusų stotelėje ir žiūrint kaip aplink žaisdami bėgioja keli pradinukai vienas iš mažųjų pribėga ir mesteli frazę “kokia tu spuoguota!”. Išgirdus šiuos žodžius pirmiausia pajutau didžiulę gėdą, nes išties, kaip aš tokia spuoguota, galiu rodytis gatvėje, ir dar didesnę neviltį, nes netikėjau, kad tai kada nors pasibaigs. Kitas panašus įvykis buvo man miesto centre lankantis fotoateljė ir užsakinėjant atspausdinti nuotraukas, kai man besikalbant su pardavėju įėjo pagyvenusi, nemalonų kvapą skleidžianti moteris prašyti pinigų ir pakalbinusi kelis patalpoje buvusius žmonės, ji priėjo prie manęs ir su kažkokiu pykčiu drėbtelėjo, jog man gal reikėtų dažniau prausti veidą ar kuo nors jį pateptį, kad tų spuogų būtų mažiau. Stebėjausi tada, o dabar stebiuosi dar daugiau, kaip visiškai nepažįstami žmonės, nieko jiems nesakant, nieko blogo nedarant sugeba taip piktintis mano veido oda. Po tokių patirčių pradėjau naudoti įvairias maskuojančias priemones, kad tik paslėpčiau savo netobulą odą, tačiau ta išgelbėti turėjusi kosmetika tik dar labiau blogino odo būklę, tad po kurio laiko nustojau ją naudoti ir pasilikau ją stalčiuje tik ypatingiems atvejams.
Atvykus studijuoti į Vilnių, tikėjausi, jog sostinėje tikrai atrasiu specialistą, kuris galės man padėti. Bet apsilankiusi pas poliklinikos dermatologę susidūriau su dideliu abejingumu ir pašaipa, kad kreipiausi į ją dėl tokios “problemos”, “juk nieko čia nepadarysi, praeis su amžiumi”. Vis dėlto, galiausiai man paskyrė fototerapiją. Po paskirtų seansų skaičiaus mano oda buvo raudona, lyg būčiau pragulėjusi paplūdimyje keletą dienų be perstojo, ir labai išsausėjusi, tokia išsausėjusi, jog sunaudojau ne vieną drėkinamojo kremo buteliuką. Spuogų sumažėjo kokiam mėnesiui, tačiau atsirado daugybė smulkių dėmelių ir apgamėlių ant viso kūno.
Dabar praėjus beveik 10 metų nuo pirmųjų didžiųjų spuogų atsiradimo, mano oda yra kur kas geresnės būklės nei buvo. Taip pat, kaip ir Beata, atradau, kad spuogų padaugėja tam tikromis menstruacinio ciklo dienomis ir bandau su tuo susigyventi. Šiuo metu nenaudoju jokių maskavimo priemonių, nes žinau, jog tai tik pablogina mano odos būklę. Stengiuosi sveikiau maitintis, sportuoti ir nekreipti dėmesio į aplinkinių replikas ir patarimus, kurie tik sukelia didžiulį stresą ir tikrai nepadeda man priimti savęs.
Linkiu žmonėms būti jautresniais ir prieš komentuojant kitų odos būklę pagalvoti apie tokių komentarų/ patarimų pasėkmes.
Milana
Dabar net ir selfie nuotrauką natūralaus veido sunku padaryti dėl visų išmaniuosiuose telefonuose esančių funkcijų, kurios išlygina veido odą ir daugelis to net nebepastebi. Tokia nuotrauka atrodo natūrali ir taip apgaudinėjame save, tuoj ir veidrodžius išmaniuosius su šia funkcija sukurs…
Marija
Nžn, kodėl natūralu, tai jau automatiškai gerai? Jei man nepatinka mano plaukų spalva ir aš nusidažau, ar čia jau reiškia, kad nemyliu savęs? Man atrodo, kad dabar kaip tik nuostabūs laikai, kai gali atrodyti kaip tik nori, šitiek daug visokių dalykų. Gal kažkam nuobodu ištisai vaikščioti su tuo pačiu veidu, tai kodėl negalima kasdien pasidažyti vis kitu lūpdažiu ir kaskart pamačius save veidrodyje nusišypsoti?
Aiste
Mano veido oda visada buvo lygi apart raudonų antakių ir rausti linkusių žandų. Esu toje pačioje amžiaus grupė jei taigi užaugau su identiškais žurnalais ir aplinkos požiūriu . Niekada labai daug nesidažiau ir nemokėjau visų daugiasluoksnių subtilybių bet visada maniau kad čia kone trūkumas o ne privalumas ir kad moterys su ‘tobulais’ makiažais yra patrauklesnės . Bet jaučiu kone pyktį kad vietoj nuolatinio galvojimo kaip atrodau, kad esu per stora ir panašiai būčiau tą laiką investavusi į žinias ir potyrius. Labiausiai išvadavęs dalykas paskutinius 6 metus gyvenimas Londone ,kur gali nors ir su šiukšlių maišu apsirengęs eiti niekam neįdomu ir niekas nepaklaus apart pačių lietuvių kodėl atrodau taip ar kitaip 🙂
Rūta
Aš gyvenu Belgijoje ir man buvo keista, kai aš atvažiavau čia, suprasti kaip šitos moterys gali šitaip “nesitvarkyti”! Ir vaje, didesnės dovanos sau negalėjau padovanoti, kaip pabandymą gyventi kaip jos. Laikas, pinigai, jokio rūpesčio ir dar galimybė pasitrinti akį!
Ir tiesa pasakius, aš niekaip negaliu atsistebėti grožio salonų ir kirpyklų kiekiu Lietuvoje… ačiū Beata, kad pasidalinote šia istorija ir tikiuosi, kad daugiau merginų atras šį išsilaisvinimą.
Monalisa
Atsimenu, vaikystėj vis žiūrėdavau į sesę, mamą, klausdavau, kodėl dažosi, o jos atsakydavo:kai sulauksi mūsų metų, taip darysi ir tu… Kaip sakant “iš kartos į kartą”,bus labai sunku pakeisti šį jaunų žmonių norą būti patraukliais visiems bei pačiai sau😥
Aura
Puikus straipsnis.
Aš- grimerė ( dirbu beveik 20 metų) dažausi tik ” progoms” arba tada kai yra nuotaikos ir laiko ( šių beveik niekada nebūna. Beveik kasdien išgirstu klausimus: ” O kodėl tu visai nesidažai? Juk tu moki…”
Nesidažau nes puikiai jaučiuosi su savo nuogu veidu, nes persivalgiau makiažo kol studijavau, nes puikiai žinau kaip jaučiasi oda po kosmetikos priemonių “kailiniais”, nes mėgstu rytais ilgiau pamiegoti. Ir dar todėl, kad spėdami mano amžių, aplinkiniai mane pajaunina maždaug dešimčia metų.. Nors dėl pastarojo punkto, ko gero, turėčiau būti dėkinga ir savo genams.
Diana
Man labai pasisekė: kai buvau 12-13 metų ir išgyvenau graži/negraži krizę (nepadėjo ir tai, kad mano draugės buvo šabloninės gražuolės iš prigimties be spuogų, o aš – spuoguota, su suaugusiais antakiais ir nestandartinių veido bruožų). Taigi labai susidomėjusi savęs tobulinimo paslaptimis… O kaimynė (vyresnio amžiaus moteris) susirado kavalierių dailininką, kuris pasiūlė nupiešti mus, kiemo vaikus. Nupiešė drauges, pagyrė, kad gražios, atidavė piešinius. Ėjau pozuoti paskutinė – juk čiučiundra, tai gėda buvo… Jis nupiešė mane. Tada dar kartą, dar kartą su skirtingom technikom. Nusivyliau nes pradėjau galvot, kad esu tokia negraži, kad net nupiešti manęs nepavyksta… O jis baigęs piešti sako: “ ar galiu pasilikti bent vieną tavo portretą? Tokios įspūdingos ir nepaprastai gražios mergaitės nesu dar piešęs… Ne iš karto pamačiau, kokia tu nepaprasta…” Mane kaip ant sparnų pakėlė, o paskui, paduodamas piešinius dar pasakė: “nesusigadink… “ Praėjo 20 metų – spuogai išnyko, antakių formą pakoregavau, mano gyvenime buvę ir esantys vyrai mane labiausiai myli be makiažo (nes gali pabučiuoti, prisiglausti, paliesti be apribojimų), tai dažausi tik tada kai reikia fotkintis 🙂 Kaip svarbu pasirodo pasakyt vaikui, kad jis nepaprastai gražus ir įdomus 🙂
Rūta
Man 19metų ir šią vasarą su draugės tėčiu turėjau pokalbį, kurio tikriausiai nepamiršiu visą gyvenimą. Vienas iš pirmų jo klausimų buvo ar turiu vaikiną. Atsakiau, kad ne, o tada jis pradėjo sakyt, kad aš visai nepasikeitus nuo mokyklos laikų (per metus) ir kad jei kažkaip nepakeisiu išvaizdos, neatkreipsiu vaikinų dėmesio į save. Pasakė, kad aš kažkokia nesusitvarkius ir kad turėčiau imt pavyzdį iš savo draugės-jo dukros- pasidažyt kai einu į miestą, gal pakeist šukuoseną (pvz. nusidažyt plaukus), nes va ji tai ,,nukabino” vaikiną, nes yra labai prisižiūrinti. 🙂 Ir po to dar išklausiau viso pasakojimo, kokia moteris turi būti, kad atkreiptų vyrų dėmesį. 😀 Tai toks mano išvaizdos išnagrinėjimas ir pabrėžimas, kad dėl to neturiu vaikino žiauriai ,,davė” per galvą ir dar dabar susitikus su ta drauge, prisimenu jos tėčio žodžius. Jie man taip smigo į širdį tikriausiai todėl, kad tokius žodžius išgirdau iš suaugusio žmogaus ir dar iš vyro! :DD Tik pagalvokit- nesusirasiu vaikino, nes nesidažau ir nedažau plaukų :DDD
Birute
Esu 10 metu vyresne uz Beata, niekada neturejau priklausomybes nuo kosmetikos, bet del neryskiu antakiu ir blakstienu, sau grazesne, kai jas paryskinu. Pudru beveik nenaudoju. Visada turiu ipatingom progom, bet ne kasdienai. Kartais truputi save grauziu, kad gal moteriskei jau reiketu daugiau apie makijaza ismanyti, bet man labai neidomu. Daznai jauciuosi balta varna, kad neturiu “pasidarius” antakiu, blakstienu. O ir “papustos” lupos neretenybe. Ir kas pasake, kad tik putlios lupos grazu…
Paauglystej neturejau dideliu bedu su oda, apart vieno kito spuogo retkarciais. Pati saves nelaikiau nei grazuole nei pabaisa. Labiau kompleksavau del liesumo. Nebuvo didelio poreikio tepti sluoksnius, ir geriausios drauges buvo panasios, todel nebuvo spaudimo. Liudna matyti merginas, kuriu oda tikrai grazi ir jos gadina ja tonom makijazo, ne grazina, o darko save. Auginu dukra ir bijau to laikmecio. Vadinu ja grazuole, jai 7metai ir jauciasi grazi. Nezinia ar poziuris isliks iki paauglystes.
Kas liecia vyrus, na, taip gamtos suredyta, kad tarp gyvunu dazniausiai patinai vilioja savo isvaizda, o tarp zmoniu, pateles.
Beata be makijazo labai grazi. Ir daug jaunesne atrodo. Beje, pamenu Beata pirma karta televizijoj, galvodavau, kas taip bobiskai jauna grazia mergina puosia. Veliau pradejus sekti fb zavejausi, kokia graži ir visapusiska yra Beata, tobulas modelis. Ne lelisko, bet tokio gilesnio grozio. Kaip aprenksi, kaip susukuosi, kaip padazysi, viskas tinka. Ir taip keista veliau skaityti, kad net tokie grazus zmones turi kompleksu del isvaizdos.
Simona
Buvo viena LT youtubere redlipskiss, kuri viename savo video rode kaip pasidazyti i darba per 15min, kuriame ji sake, kad minimalus makiazas pas ja turi buti, nes jos darbas yra bendravimas su klientais ir ji turi juos gerbti (suprask-,,susitvarkiusi”) . Sita redlipskiss ziurejo daug jauno amziaus merginu. Gal pirmiausia su tom crazy ass jutuberem kazka reikia daryti, nors tos irgi nuo makeup reklamu priklausomos tai ir skatina dazytis vaikus
Vaidonė
Nuo pat vaikystės turėjau daug bėdų dėl odos. Antroje klasėje visą veidą (ypač skruostus) išbėrė vandeningomis alerginėmis pūslelėmis, o vėliau pradėjo rastis ir ant likusio kūno. Net gydytoja niekuo nepadėjo. Po dviejų savaičių grįžau į mokyklą ir manęs visi vengė lyg raupsuotosios “Ar neužkrėsi mūsų?”, – mat, dar liko randų ir raudonų plėmų. Iki šios dienos liko polinkis rausti. Įprastas makiažas negali šio defekto paslėpti, nebent jis siektų pusę centimetro. Tu raudona – mano vizitinė kortelė.
Viena bėda, ne bėda – ant bangos užplaukė antakių dažymas. Iki tol niekam neužkliuvo, jog mano antakiai šviesūs, o dabar man draugiškai pataria susitvarkyti antakius arba juos užsiauginti. Paklausiau patarimo, bet (dėl prigimtinės spalvų gamos) man tie antakiai atrodė kaip kažkoks svetimkūnis arba makiažo klaida. Džiaugiausi, kai pagaliau ataugo natūralūs.
Pingback: „Atsiprašau, nenusiskutau kojų“, arba Ką savo darbe mato masažuotoja Nebegėda.lt
Pingback: Aromaterapija: kaip, ir ar tikrai ji veikia? Nebegėda.lt